- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-15
- Bylos Nr.
- 1A-390-579/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Gražys, Justas Namavičius, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- S. B., V. J., L. T., A. M., O. M.
- Kategorijos
- 1.1.9.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus, Lino Šiukštos,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka, naudojant informacinių ir elektroninių ryšių technologijas, t. y. vaizdo konferencijos būdu, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. gynėjo Giedriaus Danėliaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, BK 183 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, kurios vykdymas vadovaujantis BK 75 straipsniu atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant S. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Į S. B. paskirtos bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 13 d. iki 2020 m. vasario 13 d.
Vadovaujantis BK 72 straipsniu, iš S. B. konfiskuota 213 744,96 Eur suma, pasisavinta iš UAB ,,O.“, ir 3 921,32 Eur suma, pasisavinta iš UAB ,,A.“.
Iš S. B. priteista valstybės naudai 70,25 Eur proceso išlaidų.
Nukentėjusiųjų V. J., L. T., A. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Nukentėjusiesiems O. M. ir S. B. turtinę žalą atlyginus, civilinio ieškovo BUAB „O.“ atsisakymą nuo civilinio ieškinio priėmus, byla šioje dalyje nutraukta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. B. nuteistas už tai, kad tyčia, turėdamas išankstinį tikslą, pasisavino didelės vertės svetimą turtą – UAB „O.“ statybines medžiagas, o būtent:
1.1. Nuo 2011 m. vasario 14 d. dirbdamas UAB „O.“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu Melioratorių g. 2, Molėtai, vadybininko pareigose, užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą turtą, savo žinioje turėdamas UAB „O.“ materialines vertybes, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, išgabeno UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančius blokus, vejos bordiūrus, kamino blokelius, izoliacines medžiagas, akyto betono blokelius, skardas, medsraigčius, klinkerio plyteles, tinką, cementą, glaistą, klijus, dažus, dažų pigmentus, profilius, plėveles, priešsnieginę tvorelę, izoliacines putas ir kitas statybines medžiagas už 20 194,16 Eur (69 726,41 Lt), nepateikęs UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui šių prekių panaudojimo, gabenimo, pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų, kurias realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Siekdamas paslėpti savo nusikalstamą veiką ir sumažinti UAB „O.“ Klaipėdos sandėliui priklausančių prekių buhalterinį likutį, laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. liepos 26 d. imituodamas tariamą UAB „O.“ prekių pardavimą savo paties valdomai bendrovei UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu Paryžiaus Komunos g. 6-118, Klaipėda, likviduotos 2015 m. lapkričio 18 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu ir vietoje, tyčia, suklastojo tikrus dokumentus:
- 2014 m. gegužės 30 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003812, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 1 853,13 Eur (6 398,48 Lt),
- 2014 m. birželio 3 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003833, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 9 061,78 Eur (31 288,51 Lt),
- 2014 m. birželio 25 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003919, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 505,90 Eur (1 746,78 Lt),
- 2014 m. birželio 27 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003928, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 5 078,96 Eur (17 536,63 Lt),
- 2014 m. birželio 29 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003937, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 3 393,30 Eur (11 716,40 Lt),
- 2014 m. liepos 26 d. UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0004051, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „A.“ už 301,09 Eur (1 039,61 Lt),
ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – A. K., nesuvokusiai S. B. nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apskaityti kaip tarimai parduotas prekes. Piniginių lėšų už bendrovei priklausančias prekes negrąžino ir taip S. B. UAB „O.“ patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „O.“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas už 20 194,16 Eur (69 726,41 Lt) pasisavino;
1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, realizavo UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančias klinkerio trinkeles, čerpes E32, molio čerpes, blokus, kietą vatą, plėvelę „Supernova“, difuzinę plėvelę, kraigą, kraigo juostas, medsraigčius, savisriegius, kalamus varžtus, polisterolio tabletes, armatūrą, glaistykles, klijus „Altas“, klijus plytelėms, klijus blokeliams, tinklelius šlifavimui, padėklus, bituminį gruntą, Fibo pamatinius blokus, keramzitinius blokelius, nešančias sąramas, perdengimo plokštes, mūro mišinius, vejos bordiūrus, gatvės bordiūrus, trinkeles, pakabinimo strypus, apšildymo smeiges, putų polistirolą, tvirtinimo detales, smeiges, stogo mastiką, kamino blokelius, šamotinius indėklus, kondensato šalinimo elementus, dureles kamino valymui, vielos tinklą, montavimo putas, plytas, kraigo čerpes, vėjalentines čerpes, glaistą, tinką, drožlių plokštes, fasadų plokštes, tinkavimo profilius, glazūruotas plyteles, plyteles, hidroizoliaciją, šiferį, cementą, užtvarą nuo paukščių, volelius dažymui, paklotus, glaistykles ir kitas statybines medžiagas už 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt), išvardintas 2014 m. spalio 15 d. pareiškime Nr. 0-18523 dėl tyrimo pradėjimo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, prekių panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, piniginių lėšų 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino ir taip S. B. UAB „O.“ patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „O.“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas pasisavino;
1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, realizavo UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančias klinkerio plyteles su pakopomis už 697,21 Eur (2 407,32 Lt), įgytas iš UAB „Iris“ pagal 2014 m. sausio 6 d. sąskaitą faktūrą IRIS Nr. 474276, nenustatytiems asmenims, minėtų prekių panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, piniginių lėšų 697,21 Eur (2 407,32 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje buvusį UAB „O.“ turtą – statybines medžiagas pasisavino;
1.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, S. B. užimamų pareigų pagrindu užsakė UAB „O.“ vardu trinkelių „Prizma“ įsigijimą už 3 680,40 Eur (12 707,68 Lt) iš SIA „B. L.“, į. k. (duomenys neskelbtini). 2014 m. gegužės 19 d. ir 2014 m. gegužės 21 d. prekes pagal 2014 m. gegužės 19 d. pirkimo važtaraščius Nr. BR 140942, Nr. BR140949 bei 2014 m. gegužės 21 d. pirkimo važtaraštį BR141027 pristačius dokumentuose nurodytu neegzistuojančiu adresu Vasaros g. 17, Mažeikiai, UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančias trinkeles „Prizma“ realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, minėtų prekių įsigijimo, panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, piniginių lėšų 3 680,40 Eur (12 707,68 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje buvusį UAB „O.“ turtą – statybines medžiagas pasisavino;
1.5. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, išgabeno UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančią plėvelę „Hipernova“, kraigo juostą „Corovent“, kamino juostą „Coromint“, sraigtus, mūro mišinį „Sopro“, trinkeles, šiferį „Baltijos banga“ už 5 981,62 Eur (20 653,35 Lt), nepateikęs UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui šių prekių panaudojimo, gabenimo, pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų, kurias realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Siekdamas paslėpti savo nusikalstamą veiką ir sumažinti UAB „O.“ Klaipėdos sandėliui priklausančių prekių buhalterinį likutį, imituodamas tariamą UAB „O.“ prekių pardavimą UAB „D.“, į. k. (duomenys neskelbtini), 2014 m. birželio 23 d. tyčia suklastojo tikrą dokumentą – UAB „O.“ sąskaitą faktūrą ORF-KL0003877, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie tai, kad S. B. parduoda UAB „O.“ prekes UAB „D.“ už 5 981,62 Eur (20 653,35 Lt), ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui – A. K., nesuvokusiai jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apskaityti kaip tarimai parduotas prekes, piniginių lėšų 5 981,62 Eur (20 653,35 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje buvusį UAB „O.“ turtą – statybines medžiagas pasisavino;
1.6. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, S. B. užimamų pareigų pagrindu užsakė UAB „O.“ vardu plėvelės „Maxi“ su dviem lipniais kraštais, plėvelės „Supernova“ įsigijimą už 2 039,04 Eur (7 040,39 Lt) iš UAB „Statau pats“, į. k. 302442358. 2014 m. gegužės 20 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. gautas prekes pagal 2014 m. gegužės 19 d. sąskaitą faktūrą SLG serija Nr. 01335 bei 2014 m. liepos 31 d. sąskaitą faktūrą SLG serija Nr. 01653 ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, minėtų prekių įsigijimo, panaudojimo, gabenimo, prekių pardavimo ir jų apmokėjimo dokumentų UAB „O.“ buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui nepateikė, piniginių lėšų 2 039,04 Eur (7 040,39 Lt) už bendrovei priklausančias prekes negrąžino, jo žinioje buvusį UAB „O.“ turtą – statybines medžiagas pasisavino.
Taip S. B. pasisavino jam UAB „O.“ patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „O.“ didelės vertės turtą – statybines medžiagas iš viso už 213 744,96 Eur (738 018,5 Lt).
2. S. B. taip pat nuteistas už tai, kad pasisavino svetimą turtą – UAB „A.“ pinigines lėšas, o būtent:
1.1. Nuo 2012 m. liepos 17 d. dirbdamas UAB „A.“, į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu Paryžiaus Komunos g. 6-118, Klaipėda, vadybininko pareigose, užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą turtą, savo žinioje turėdamas UAB „A.“ materialines vertybes, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje L. D. pardavęs UAB „A.“ prekių už 3 470,52 Eur (11 983,01 Lt), prekių pardavimo nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra), o iš L. D. už prekes gautų 3 470,52 Eur (11 983,01 Lt) į bendrovės kasą neįnešė, o jo žinioje buvusį UAB „A.“ turtą – pinigines lėšas 3 470,52 Eur (11 983,01 Lt) pasisavino;
1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. B., 2014 m. rugpjūčio 26 d. iš UAB „A.“ kasos gavęs 2 172,15 Eur (7 500 Lt), įgijo įvairių prekių už 1 721,35 Eur (5 943,48 Lt), o jam išduoto ir nepanaudoto pinigų likučio 450,8 Eur (1 556,52 Lt) bendrovei iki šiol negrąžino, pinigų panaudojimo dokumentų nepateikė ir tokiu būdu jam avansu išduotus, UAB „A.“ nuosavybes teise priklausančius – 450,80 Eur (1 556,52 Lt) pasisavino.
Taip S. B. jam UAB „A.“ patikėtą bei jo žinioje buvusį UAB „A.“ turtą – pinigines lėšas, iš viso 3 921,32 Eur (13 539,53 Lt) pasisavino.
3. S. B. taip pat nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą – O. M., S. B. pinigines lėšas, o būtent:
1.1. S. B. 2014 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sodų bendrijoje „Švyturys“, esančioje adresu Raganių antroji g. 30, Klaipėda, iš anksto žinodamas, kad savo susitarimo įvykdyti negalės, O. M. pažadėjo, kad už 4 200 Eur (14 500 Lt) užsakys reikiamų langų bei durų gamybą, ir už tai iš jo 2014 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, esančio Klaipėdos rajone, Klausmylių vs., Malūnininkų g. 1, teritorijoje paėmė 1 000 JAV dolerių avansą, tačiau O. M. langų bei durų gamybos neužsakė, užsakytų prekių nepateikė, pinigų negrąžino ir tokiu būdu avansu O. M. sumokėtus pinigus – 1 000 JAV dolerių (904 Eur) apgaule užvaldė;
1.2. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, S. B. 2014 m. rugpjūčio 19 d., Klaipėdos rajone, Padvariuose, Vilties g. 13, susitikimo su S. B. metu, žinodamas, kad savo susitarimo įvykdyti negalės, S. B. pažadėjo, kad pristatys 230 lapų stogo dangos, 300 m² plėvelės ir 1 000 vnt. vinių už 2 027,34 Eur (7 000 Lt), tačiau už gautus 2 027,34 Eur (7 000 Lt) prekių iki šiol nepristatė, 2014 m. rugsėjo 12 d. grąžino 289,62 Eur (1 000 Lt), o likusius S. B. nuosavybės teise priklausančius pinigus – 1 737,72 Eur (6 000 Lt) apgaulė užvaldė.
Tokiu būdu S. B. apgaule užvaldė 2 641,72 Eur (6 000 Lt ir 1 000 JAV dolerių).
II. Apeliacinio skundo argumentai
4. Nuteistojo S. B. gynėjas advokatas G. Danėlius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. B. išteisinti nepadarius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų; atmetus prašymą priimti išteisinamąjį nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti.
1.1. Skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 70 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau –JAV) Vyriausybės ekstradicijos sutarties (toliau – Ekstradicijos sutartis) 16 straipsnio nuostatas, asmuo gali būti nuteistas už nusikaltimą, dėl kurio buvo išduotas, arba už kitaip kvalifikuotą nusikaltimą, pagrįstą tais pačiais faktais kaip ir nusikalimas, dėl kurio buvo išduotas, su sąlyga, kad tai yra nusikaltimas, dėl kurio išduodama, arba ne toks sunkus panašios sudėties nusikaltimas. Nuteistasis iš JAV buvo išduotas pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme nurodytas aplinkybes (t. 15, b. l. 147). Tačiau S. B. pateiktas kaltinimas dėl UAB „O.“ nusikalstamos veikos savo apimtimi ir nurodytų aplinkybių gausa skiriasi nuo nurodytų prašyme dėl S. B. ekstradicijos, o S. B. tariamai iš UAB „O.“ pasisavintų statybinių medžiagų vertė nurodyta net 32 592,46 Eur didesnė nei prašyme dėl ekstradicijos, t. y. vietoje 181 152,5 Eur S. B. inkriminuotas 213 744,96 Eur vertės turto pasisavinimas. Pasisavinto turto vertė BK 183 straipsnio 2 dalies kontekste turi reikšmę baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens bausmės individualizavimui, todėl nagrinėjamoje byloje buvo peržengtos iš JAV išduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribos. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2020 m. sausio mėnesį elektroniniais laiškais kreipėsi į JAV kompetentingą instituciją dėl baudžiamojo persekiojimo prieš ekstradicijos tvarka išduotą S. B. apimties, bet gavo sutikimą tik dėl galimų papildomų civilinių ieškinių (t. 15, b. l. 166-170). Be to, atitinkamai didesne tariamai pasisavinto turto apimtimi S. B. buvo pritaikyta BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Baudžiamojo poveikio priemonė yra baudžiamosios atsakomybės taikymo sritis, todėl nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai JAV kompetentingai institucijai davus sutikimą dėl galimų papildomų civilinių ieškinių pareiškimo, S. B. buvo išplėsta ir pasunkinta baudžiamoji atsakomybė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, gynėjo vertinimu, byloje konstatuotinas BPK 70 straipsnio 1 dalies ir Ekstradicijos sutarties 16 straipsnio nuostatų pažeidimas.
1.2. Gynėjo nuomone, nors pirmosios instancijos teismas pašalino kaltinimus dėl A. M., V. J., L. T. turto pasisavinimo, nes dėl šių veikų S. B. iš JAV nebuvo išduotas, bet dėl šių tariamų nusikalstamų veikų baudžiamasis procesas iš viso negalėjo vykti. Klaipėdos apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 233 straipsnio 1 dalies, 234 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dar spręsdamas dėl baudžiamosios bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje, nustatęs, kad S. B. yra pateikti kaltinimai, dėl kurių jis nebuvo išduotas iš JAV, privalėjo nustatyti baudžiamojo proceso pažeidimą, kuris trukdo nagrinėti bylą, t. y. dėl to, kad ekstradijuotam asmeniui pateiktas kaltinimas dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nebuvo perduotas Lietuvos Respublikai, ir baudžiamąją bylą kartu su kaltinamuoju aktu grąžinti prokurorui. Net ir perdavus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, bet kuriuo metu bylą nagrinėjant teisme pirmosios instancijos teismas galėjo ir privalėjo grąžinti bylą su kaltinamuoju aktu prokurorui. Tuo labiau, kad aplinkybės apie nepagrįstai ir neteisėtai išplėstą kaltinimą buvo ne kartą nurodytos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Priešingai, prokuroras pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą pakeisti kaltinimą, kuriame buvo ne tik dar labiau išplėstos inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, bet atsirado ir naujai kvalifikuotos veikos. Toks baudžiamasis procesas pirmosios instancijos teisme buvo negalimas ir yra neteisėtas, kadangi S. B. buvo nuteistas pagal po jo ekstradicijos iš JAV neteisėtai ir be leidimo išplėstą kaltinimą.
1.3. Be to, prieš išduodant iš JAV S. B. pagal Lietuvos Respublikos ekstradicijos prašymą buvo suimtas nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio, bet apygardos teismas neįskaitė šio laikotarpio į nuteistajam paskirtą bausmę.
1.4. Ginčijant nuteistojo S. B. kaltę dėl BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nurodoma, kad BK 183 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalykas yra baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui tam tikrais teisiškai apibrėžtais įgaliojimais patikėtas svetimas turtas. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, kad tam tikrais teisiškai apibrėžtais įgaliojimais S. B. būtų patikėtos 2014 m. rugsėjo 15 d. UAB „O.“ sunaudotų medžiagų nurašymo akte (t. 16, b. l. 128-139) nurodytos statybinės medžiagos. Priešingai, liudytojos V. Ž., R. G. ir R. P. pripažino, kad nėra galimybės nustatyti, koks vadybininkas buvo atsakingas už konkrečias trūkstamas prekes. UAB „O.“ direktoriaus įsakymu materialiai atsakingais už Klaipėdos filialo sandėlį buvo paskirti trys vadybininkai, neformalus filialo vadovas buvo ne S. B., o G. O.. 2014 m. sausio 28 d. įsakyme (t. 1, b. l. 64) už prekių pajamavimą atsakinga paskirta A. K.. Tokiu būdu teisiškai apibrėžti turto patikėjimo santykiai susiklostė ne su filialo vadybininku, o su apskaitininke, kuri turtą priėmė savo žinion. Tiek liudytojai, tiek rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad UAB „O.“ statybinių medžiagų apskaita nebuvo vedama pagal vadybininkus, t. y. atskiras vadybininkas savo registro neturėjo, visų UAB „O.“ Klaipėdos filialo darbuotojų įgytos, vežamos, sandėliuojamos ir parduotos statybinės medžiagos buvo apskaitomos bendrai į vieną Klaipėdos filialo eilutę.
1.5. Anot apelianto, 213 744,96 Eur vertės statybinės medžiagos, dėl kurių pasisavinimo nuteistas S. B., buvo nurašytos kaip sunaudotos, nes tuo metu įmonės vadovai dar neturėjo ketinimų dėl šių medžiagų pasisavinimo apkaltinti į JAV išvykusį vadybininką. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad 2014 m. rugpjūčio 31 d. UAB „O.“ ataskaitoje bankui trūkstamos statybinės prekės apskaitytos kaip atsargos. Tai rodo, kad tuo metu jokio prekių trūkumo nebuvo. Neįtikėtina, kad S. B. per laikotarpį nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d., t. y. per mažiau nei du mėnesius, būtų sugebėjęs iš UAB „O.“ sandėlio be vadovų ir kitų darbuotojų žinios išvežti tiek daug statybinių medžiagų, kurios, nepaisant atliktų kratų ir kitų ikiteisminio tyrimo veiksmų taip ir nebuvo surastos.
1.6. Skunde aptariami ir liudytojos A. K. parodymai teisme, kuomet ji nurodė, jog tik UAB „O.“ vadovas nusprendė, kad trūkstamos prekės turi būti priskirtos S. B.. Taip pat atkreipiamas dėmesys į aplinkybę, jog akistatos tarp G. O. ir S. B. metu G. O. atsisakė atsakinėti į klausimą, ar už prekių trūkumą atsakingas tik S. B..
1.7. UAB „O.“ iškėlus bankroto bylą, bendrovės valdymą ir dokumentus perėmęs bankroto administratorius atsisakė pareikšti civilinį ieškinį S. B. dėl tariamo prekių pasisavinimo bei teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dingusias medžiagas užsakė būtent S. B.. Ekspertinio tyrimo akte Nr. 2019/03 taip pat nurodyta, kad vyr. vadybininku dirbęs S. B. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d. nėra atsakingas už faktiškai jam patikėtą turtą jokia apimtimi ir kad nėra informacijos, jog S. B. turėjo savo žinioje materialines vertybes, priklausančias UAB „O.“, ir jas išgabeno ar realizavo iš UAB „O.“ sandėlio be pateisinančių apskaitos dokumentų (t. 14, b. l. 41-57). Šias išvadas teismo ekspertė L. R. patvirtino teisiamajame posėdyje.
1.8. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes skunde daroma išvada, kad dėl UAB „O.“ priklausančių medžiagų pasisavinimo baudžiamojo atsakomybėn traukiamas ne tas asmuo, kuris iš tikrųjų padarė nusikalstamą veiką. S. B. galėjo nepagrįstai apkaltinti UAB „O.“ vadovas ir jam lojalūs asmenys, kurie galimai patys prisidėjo prie didelių skolų turinčios UAB „O.“ likusio turto pasisavinimo.
1.9. Skunde ginčijama ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „A.“, kuri liko neatsiskaičiusi su UAB „O.“, yra S. B. turima ir valdoma bendrovė. Iš tikrųjų UAB „A.“ priklausė V. S., kuris šiai bendrovei ir vadovavo, o UAB „A.“ skola UAB „O.“ yra vos 20 194,16 Eur. Gynėjo vertinimu, vienos bendrovės įsiskolinimo kitai bendrovei faktas niekaip nepatvirtina aplinkybės, jog būtent S. B. yra atsakingas už 213 744,96 Eur vertės UAB „O.“ statybinių medžiagų dingimą.
1.10. Pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas S. B. dėl tariamo O. M. ir S. B. piniginių lėšų pasisavinimo, neįrodė būtinojo ir esminio sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės. Vien tai, kad S. B. su nukentėjusiaisiais dėl prekių pristatymo tarėsi UAB „O.“ patalpose, niekaip nepatvirtina siekio apgauti nukentėjusiuosius, nes S. B. dirbo UAB „O.“ vadybininku. Apgaulė šiuo atveju būtų įmanoma, jei S. B. būtų nedirbęs UAB „O.“, bet būtų apsimetęs įmonės darbuotoju, taip siekdamas sudaryti nukentėjusiesiems klaidingą įspūdį. Nenustatyta ir tai, kad nukentėjusiesiems būtų buvusios apsunkintos galimybės savo teises ginti civilinio proceso tvarka. Nors S. B. buvo išvykęs į JAV ir dėl to negalėjo natūra įvykdyti susitarimų su O. M. ir S. B., bet nukentėjusiesiems iš jų paimtus avansus grąžino S. B. interesus Lietuvoje atstovaujantis advokatas. Tai pirmosios instancijos teismui patvirtino ir O. M. bei S. B.. Taigi, šių asmenų interesai buvo atkurti taikiai, net išvengiant ginčo civilinio proceso tvarka, todėl baudžiamosios justicijos taikymas šioje situacijoje yra akivaizdžiai perteklinis ir pažeidžiantis ultima ratio principą. Skunde pažymima ir tai, kad motyvuodamas S. B. veiksmų sistemingumą pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir tariamu pinigų pasisavinimu iš V. J., L. T. ir A. M., taip iš esmės konstatuodamas S. B. kaltę ir dėl šių veikų, nors šias nusikalstamas veikas pašalino iš S. B. kaltinimo (kadangi S. B. dėl šių veikų nebuvo išduotas).
1.11. Skunde nesutinkama ir su S. B. nuteisimu dėl tariamo UAB „A.“ lėšų pasisavinimo. Nuteistasis paaiškino, kad jokių prekių L. D. nepardavė. Atlikus UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašyta specialisto išvada patvirtina S. B. parodymus, kadangi nei UAB „A.“ kasoje, nei atsiskaitomojoje sąskaitoje nebuvo įregistruotos įplaukos iš L. D., L. D. ar A. D.. L. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklausta, ir neparodė, kad būtų įgijusi kokias nors prekes iš S. B. ar UAB „A.“. A. D. ir L. D. teisminio nagrinėjimo metu pasinaudojo teise neduoti parodymų. Taigi S. B. tiesiog negalėjo pasisavinti L. D. įmokėtų pinigų, nes jokios prekės jai nebuvo parduotos ir jokių mokėjimų nebuvo atlikta. Ikiteisminio tyrimo metu ištirtas 2014 m. kovo 6 d. L. D. prašymas UAB „A.“ užskaityti jos sumokėtą avansą už UAB „A.“ prekes, bet šiame prašyme minima 3 000 Lt suma yra nesusijusi su nagrinėjamoje byloje S. B. pateiktu kaltinimu. Kaip matyti iš jokiais įrodymais baudžiamojoje byloje nepaneigtų S. B. paaiškinimų, jis, išvykdamas į JAV, apie turimą avansu UAB „A.“ išduotą pinigų likutį kurui užsipilti (450,8 Eur) tiesiog pamiršo, tačiau vėliau avansą grąžino ir sudarė taikos sutartį.
5. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo gynėjas pateikė prašymą atšaukti vieną iš apeliacinio skundo reikalavimų, t. y. reikalavimą grąžinti bylą prokurorui kaltinamojo akto trūkumams šalinti (t. 21, b. l. 33, 34). Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas patvirtino šį prašymą, prašė S. B. išteisinti, nuteistasis S. B. taip pat prašė jį išteisinti. Prokuroras prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nurodė, jog teismas nepagrįstai teisė S. B. dėl UAB „O.“ turto pasisavinimo (išskyrus veiksmus dėl turto už 181 152,50 Eur pasisavinimo), taip pat dėl veiksmų prieš A. M., V. J. ir L. T., kadangi dėl šių veiksmų S. B. nebuvo išduotas iš JAV. Nukentėjusysis S. B. pageidavo, kad jam būtų grąžinta likusi skolos dalis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Dėl UAB „O.“ didelės vertės turto pasisavinimo
6. Apeliaciniame skunde ginčijant S. B. kaltę dėl UAB „O.“ turto pasisavinimo pažymima, jog S. B., visų pirma, nėra šios nusikalstamos veikos subjektas, antra, byloje anot apelianto nenustatytas pats turto pasisavinimo faktas (4.4.-4.8. punktai).
7. Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, be kita ko, atsako tas, kas pasisavino didelės vertės jam patikėtą ar savo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra kaltininkui patikėtas ar jo žinioje buvęs turtas ar turtinė teisė. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto (turtinių teisių). Turto pasisavinimo subjektas – specialusis, todėl pagal BK 183 straipsnį atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas (turtinė teisė) buvo patikėtas ar perduotas jo žiniai. Įgaliojimai turtui (turtinei teisei) kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Teismų praktikoje patikėtu turtu pripažįstamas einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtai kaltininko valdomas svetimas turtas ((kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-269-648/2017, 2K-314-693/2018, 2K-21-628/2019, 2K-32-719/2020, 2K-118-458/2021).
8. Šioje byloje aktualiu laikotarpiu UAB „O.“ Klaipėdos sandėlyje dirbo apskaitininkė A. K. (apklausų metu nurodė dirbusi vadybininkės pareigose, tačiau faktiškai atlikusi apskaitininkės funkcijas), sandėlininkas A. Z., vadybininkai M. U., G. O. ir S. B. bei vairuotojas J. S.. Su S. B., kaip ir su kitais vadybininkais, taip pat su A. Z. ir A. K., buvo sudarytos darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės sutartys (t. 12, b. l. 76, 77, 80, 81, 84-89). Pažymėtina, jog visose materialinės atsakomybės sutartyse, neatsižvelgiant į konkretaus darbuotojo užimamas pareigas (ar tai būtų vyr. vadybininkas, kuo dirbo S. B., ar regiono pardavimų vadovas, kas šiuo atveju buvo G. O.), darbuotojų pareigos yra nurodytos identiškai: „Darbuotojas, <...>, prisiima visišką materialinę atsakomybę, kad užtikrins jam patikėtų materialinių vertybių: statybinių prekių atsargų, <...> išsaugojimą“. S. B., kaip ir kiti vadybininkai, buvo supažindintas su vadybininko pareiginiais nuostatais (t. 1, b. l. 62), iš kurių matyti, kad vadybininkas turi užtikrinti jam pavestų užduočių įgyvendinimą, parduoti prekes palankiomis įmonei sąlygomis, priimti užsakymus ir vesti jų apskaitą, laiku informuoti klientus apie kainų, asortimento bei prekybos sąlygų pasikeitimą, pildyti nustatytos formos ataskaitas, sudaryti darbo planus ir apie juos informuoti direktorių ir kt. Vadybininkas atsako už teisingos informacijos apie darbo rezultatus teikimą, patikėtų materialinių vertybių saugojimą ir kt. (t. 1, b. l. 59-61).
9. 2019 m. kovo 25 d. ekspertinio tyrimo akte (konsultacinėje išvadoje) taip pat konstatuota, jog UAB „O.“ vadybininkas S. B. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d. buvo atsakingas už UAB „O.“ jam patikėtą turtą pagal darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sutartį, tačiau ekspertui nebuvo pateikti dokumentai, koks konkrečiai turtas priklausė S. B. (t. 14, b. l. 41-75).
10. Iš liudytojų A. G., A. K., G. O. ir M. U., paties S. B. parodymų, rašytinės baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog UAB „O.“ vykdė didmeninę ir mažmeninę prekybą statybinėmis medžiagomis. Pirkėjas vadybininkui pateikdavo užsakymą, kokių prekių jam reikia, tuomet visas vadybininko užsakytas prekių kiekis dažniausiai tiesiogiai iš UAB „O.“ tiekėjų keliaudavo pas pirkėją fiziškai aplenkiant sandėlį, kad nereikėtų prekių perkrauti du kartus. Sandėlyje buvo laikomos tik smulkios statybinės medžiagos. Prekes iš UAB „O.“ tiekėjų užsakinėjo vadybininkai. Į sandėlį atgabentos prekės buvo užpajamuojamos, antruoju atveju, kai prekės buvo nuvežamos tiesiai klientui (galutiniam pirkėjui), iš tiekėjo buvo gaunamos tik sąskaitos, kurios buvo įtraukiamos į buhalterinės apskaitos programą. Realizavus prekes pirkėjams, būdavo išrašomos sąskaitos faktūros, pagal kurias matydavosi kiekvieno vadybininko darbo rezultatai.
11. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad S. B. būtų patikėtos 2014 m. rugsėjo 15 d. UAB „O.“ sunaudotų medžiagų nurašymo akte išvardintos medžiagos, su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Įvertinus tiek aptartus vidinius bendrovės teisės aktus, pagal kuriuos vadybininkas atsako už jam patikėtų materialinių vertybių saugojimą (šią aplinkybę patvirtina ir ankščiau (9 punkte) minėtas ekspertinio tyrimo aktas), tiek ankščiau nutartyje aprašytą UAB „O.“ veiklos modelį, pagal kurį kiekvienas bendrovės vadybininkas buvo atsakingas už konkrečių prekių tiekimą atitinkamiems pirkėjams (t. y. tas pats vadybininkas pagal konkretaus pirkėjo poreikį užsakydavo tam tikras prekes iš tiekėjų, kurios vėliau, kontroliuojant tam pačiam prekes užsakiusiam vadybininkui, buvo pristatomos pirkėjui, sąskaitą už šias prekes pirkėjui vėlgi išrašydavo tas pats vadybininkas), darytina išvada, jog užsakomos prekės – statybinės medžiagos – buvo patikėtos šias prekes užsakiusiems vadybininkams. Statybinės medžiagos, kurias S. B. užsakydavo iš UAB „O.“ tiekėjų ir kurios turėjo būti pristatytos galutiniams pirkėjams, buvo patikėtos S. B. darbinių santykių pagrindu, taigi jis atitinka specialiojo subjekto požymius pagal BK 183 straipsnį.
12. Padarytos išvados nepaneigia apeliaciniame skunde minimas UAB „O.“ direktoriaus 2014 m. sausio 28 d. įsakymas (t. 1, b. l. 64), pagal kurį už prekių pajamavimą atsakinga paskirta A. K., kas anot apelianto rodo, jog būtent su ja susiklostė turto patikėjimo santykiai. Kaip matyti iš minėto įsakymo turinio, juo buvo siekiama pagerinti Klaipėdos sandėlio apskaitą – įtvirtinta pareiga darbuotojams visus pirkimo dokumentus pateikti į sandėlį, uždrausta prekes iš sandėlio išvežti be atitinkamų dokumentų, numatytas konkretus terminas, per kiek laiko turi būti išrašoma sąskaita, jei prekės pristatomos tiesiai į objektą. Šiuo įsakymu A. K. buvo įpareigota atlikti konkrečius veiksmus – įtraukti PVM sąskaitas faktūras į pirkimus bei vykdyti prekių pajamavimą. Toks įpareigojimas nepaneigia kitų vadybininkų, taip pat ir S. B. pareigų, susijusių su jiems patikėtu turtu – jų užsakomomis statybinėmis medžiagomis, priešingai, 2014 m. sausio 28 d. įsakyme vadybininkams buvo numatytos papildomos pareigos, susijusios su statybinių medžiagų apskaita.
13. Ginčijant S. B. kaltę dėl UAB „O.“ turto pasisavinimo skunde pažymima, jog UAB „O.“ statybinių medžiagų apskaita nebuvo vedama pagal vadybininkus, t. y. atskiras vadybininkas savo registro neturėjo, visų UAB „O.“ Klaipėdos filialo darbuotojų įgytos, vežamos, sandėliuojamos ir parduotos statybinės medžiagos buvo apskaitomos bendrai į vieną Klaipėdos filialo eilutę, taigi nėra galimybės nustatyti, koks vadybininkas buvo atsakingas už konkrečias trūkstamas prekes (4.4. punktas). Tokie argumentai pagrįsti iš dalies.
14. Kaip matyti iš UAB „O.“ darbuotojų A. K., G. O., M. U. parodymų, iš tiekėjų užsakytos prekės buvo pajamuojamos atskirai pagal filialus, nenurodant, koks darbuotojas prekes užsakė, t. y. bendrovėje, kaip teisingai pažymėta ir apeliaciniam skunde, iš tiesų nebuvo fiksuojami duomenys apie tai, kuris vadybininkas užsakė konkrečias prekes. Visgi nesutiktina su skundo argumentu, jog šiuo atveju nėra galimybės nustatyti, koks vadybininkas buvo atsakingas už konkrečias trūkstamas prekes. Tiek A. K., tiek G. O. patvirtino, jog realizavus prekes klientams, vadybininkai jiems išrašydavo sąskaitas faktūras, pagal kurias matydavosi, koks vadybininkas kokiam klientui realizavo užsakytas prekes. G. O. taip pat nurodė, jog kokias prekes koks tiksliai vadybininkas užsakė buvo galima pamatyti ir iš elektroninio susirašinėjimo su tiekėjais, o M. U. patvirtino, jog pagal prekių asortimentą buvo matyti, kad prekes, kurių trūko, užsakė būtent S. B..
15. UAB „O.“ atžvilgiu padarytą nusikalstamą veiką sudaro šeši epizodai (aprašyti 1.1.-1.6. punktuose). Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, toliau įvertins įrodymus jų pakankamumo aspektu, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė aplinkybę, jog būtent S. B. yra atsakingas už šiuose epizoduose nurodytų statybinių medžiagų realizavimą nenustatytiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
16. S. B. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims realizavo UAB „O.“ prekių už 20 194,16 Eur (69 726,41 Lt) ir siekdamas sumažinti UAB „O.“ Klaipėdos sandėliui priklausančių prekių buhalterinį likutį, suklastojo bendrovės sąskaitas, išrašytas UAB „A.“ už šias prekes (1.1. punkte aprašytas epizodas). UAB „A.“ direktorius A. S. apklausų metu nurodė, jog 2014 m. rugsėjo – spalio mėn. iš UAB „O.“ gavo pranešimą, kad UAB „A.“ neatsiskaito už prekes; vėliau UAB „O.“ pateikė apmokėjimui šešias PVM sąskaitas faktūras (nurodytas 1.1. punkte aprašytame epizode) iš viso 69 726,41 Lt (20 194,16 Eur) sumai, kuriose buvo nurodyta, kad prekes gavo A. S.. UAB „A.“ direktorius A. S. nurodė pagal šias sąskaitas prekių negavęs, sąskaitose faktūrose nepasirašinėjęs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino S. B. siųstus elektroninius laiškus (skundžiamo nuosprendžio 64 puslapio paskutinė pastraipa), iš kurių matyti, jog UAB „O.“ nebuvo žinoma, kad S. B. dirba ir UAB „A.“ (laiškuose S. B. prašomas „paspausti“ bendrovę „A.“ (kiti UAB „O.“ vadybininkai su UAB „A.“ nedirbo), jog ši sumokėtų skolas). Kaip nuosprendyje teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis susirašinėjimas, vertinant jį kitų ištirtų įrodymų kontekste, patvirtina, jog S. B., dirbdamas abejose bendrovėse vadybininku, UAB „O.“ administracijai nežinant apie tokią jo veiklą, iš UAB „O.“ su mokėjimo atidėjimu skolon gaudavo prekes. Šiuo konkrečiu 1.1. punkte aprašytu atveju iš UAB „O.“ buvo realizuotos statybinės medžiagos už 20 194,16 Eur, bendrovei pateiktos šešios PVM sąskaitos faktūros, kurios neva pagrindžia aplinkybę, kad minėtos prekės buvo parduotos UAB „A.“, tačiau faktiškai prekės bendrovei „A.“ pateiktos nebuvo (šią aplinkybę patvirtino bendrovės direktorius A. S.), S. B. šias statybines medžiagas realizavo nenustatytiems asmenims ir taip jas pasisavino. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde akcentuojama UAB „A.“ skola bendrovei „O.“, kuri anot apelianto yra vos 20 194,16 Eur (4.9. punktas), kaip tik atitinka pasisavintų statybinių medžiagų vertę, nurodytą 1.1. punkte aprašytame epizode. Ši skola susidarė būtent dėl S. B. veiksmų: statybines medžiagas jis realizavo nenustatytiems asmenims, o siekdamas pateisinti medžiagų iš UAB „O.“ sandėlio paėmimą, imitavo šių medžiagų pardavimą UAB „A.“, nors faktiškai toks sandoris įvykdytas nebuvo, t. y. prekės pirkėjui, tai yra UAB „A.“, pristatytos nebuvo.
17. Apeliaciniame skunde ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „A.“, kuri liko neatsiskaičiusi su UAB „O.“, yra S. B. turima ir valdoma bendrovė (4.9. punktas). Kaip matyti, 1.1. punkte aprašytame epizode, susijusiame su suklastotų UAB „A.“ sąskaitų faktūrų panaudojimu, iš tiesų nurodyta, jog S. B. imitavo UAB „O.“ prekių pardavimą savo paties valdomai bendrovei UAB „A.“. Tiek S. B., tiek A. S. apklausų metu patvirtino, jog UAB „A.“ direktorius buvo būtent A. S..
18. Liudytojas A. S. apklausų metu taip pat nurodė, jog S. B. valdė bendrovės grynuosius pinigus, būtent jis (nuteistasis) turėjo kodų generatorių, kurio pagalba atlikinėjo pavedimus; S. B. su juo jokių veiksmų nederino, pirkdavo iš įvairių klientų statybines medžiagas ir jas perparduodavo; faktiškai pats A. S. užsiėmė tik sutarčių sudarymu su Baltarusijos įmonėmis, o darbus Lietuvoje UAB „A.“ vardu vykdė tik S. B.. Liudytoja I. K., tvarkiusi UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, apklausų metu nurodė, jog bendrovės kasos dokumentus už kasininką pasirašydavo S. B., kuris ir valdė bendrovės kasoje buvusius grynuosius pinigus; pasakyti, kad S. B. buvo faktiškas bendrovės vadovas ši liudytoja negalėjo, tik pažymėjo, jog toks įspūdis galėtų susidaryti dėl to, kad jo vykdoma statybų veikla generuodavo bendrovei pagrindines pajamas. Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, S. B. UAB „A.“ vykdė statybinių medžiagų prekybą, ir nors jis ir valdė bendrovės grynuosius pinigus, ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog nuteistasis faktiškai vadovavo bendrovei UAB „A.“. Atsižvelgiant į tai, iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O.“ statybinių medžiagų pasisavinimo šalinama aplinkybė, jog UAB „A.“ buvo S. B. valdoma bendrovė (BPK 328 str. 3 p.). Pažymėtina, jog S. B. veikos kvalifikavimui šios aplinkybės pašalinimas jokios reikšmės neturi.
19. Antrasis epizodas nusikalstamoje veikoje UAB „O.“ atžvilgiu yra susijęs su bendrovėje atlikta inventorizacija ir jos metu nustatytu statybinių medžiagų trūkumu (1.2. punktas). S. B. išvykus į JAV, UAB „O.“ Klaipėdos sandėlyje buvo atlikta neeilinė inventorizacija. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo apklausti šią inventorizaciją atlikę asmenys, kurie nurodė inventorizacijos atlikimo eigą: į neeilinę inventorizaciją vyko darbuotojai iš įvairių UAB „O.“ padalinių, inventorizacijoje dalyvavo ir Klaipėdos sandėlio darbuotojai, komisijos nariai skaičiavo sandėlyje esančias prekes, o R. G. su A. K. buhalterinėje programoje „Rivilė“ vedė faktiškai surastas prekes; suskaičiavus prekes natūroje ir suvedus duomenis į programą „Rivilė“, prie trūkstamų prekių buvo pažymėtas „-“ ženklas; pagal nustatytą prekių trūkumą programa „Rivilė“ buvo suformuotas „Sunaudotų medžiagų nurašymo aktas Nr. KL140915“, kuriame buvo surašytos visos medžiagos, kurių nerasta Klaipėdos sandėlyje už bendrą 625 483,35 Lt (181 152,50 Eur) sumą (t. 1, b. l. 168-179). S. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas būtent už tokios vertės statybinių medžiagų pasisavinimą (1.2. punkte aprašytas epizodas).
20. Apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojų V. Ž., R. G. ir R. P. parodymai, šios liudytojos, anot skundo autoriaus, pripažino, jog nėra galimybės nustatyti, koks vadybininkas buvo atsakingas už konkrečias trūkstamas prekes (4.4. punktas). Apeliantas taip pat pažymi, jog ir A. K. teisme nurodė, kad tik UAB „O.“ vadovas nusprendė, jog trūkstamos prekės turi būti priskirtos S. B. (4.6. punktas). A. K. pirmosios instancijos teisme išties paaiškino, jog ne ji sprendė, kad trūkumas turi būti priskirtas S. B., tokius klausimus sprendžia vadovas. Tačiau ji taip pat pripažino, jog aplinkybę, kurio konkrečiai vadybininko prekės, buvo galima atskirti pagal klientą, klientai anot liudytojos nesidubliuodavo. Liudytojos R. P. ir V. Ž., UAB „O.“ buhalterės, kurios pačios inventorizacijoje nedalyvavo, nurodė joms žinomą apskaitos tvarką, t. y., kad prekės buvo pajamuojamos pagal filialus, nenurodant, koks darbuotojas prekes užsakė. Nors liudytoja V. Ž. iš tiesų nurodė, kad atliekant inventorizaciją konkretus materialiai atsakingas asmuo nebuvo nurodomas, nes už konkretaus padalinio sandėlio prekes buvo solidariai atsakingi tuo metu ten dirbantys asmenys, šios aplinkybės buvo pateiktos kalbant apie inventorizacijas apskritai, jų tvarką ir atlikimo eigą. Kaip matyti iš aptartų liudytojų parodymų, apeliantas skunde remiasi tik dalimi nurodytų šių liudytojų parodymų, akcentuodamas tam tikras (jam naudingas) šių parodymų dalis, o ne jų visumą.
21. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik bendrovės buhalterių bei vienos iš Klaipėdos filialo darbuotojų (A. K.) parodymus, tačiau atsižvelgė ir į kartu su S. B. dirbusių vadybininkų G. O. ir M. U. nurodytas aplinkybes. Liudytojas G. O. dėl atliktos neeilinės inventorizacijos paaiškino, jog pagal prekių specifiką buvo matyti, kad jas išimtinai užsakė S. B., tik jis vienas užsakinėjo statybines perdengimo plokštes ar kitus gaminius iš UAB „Telšių gelžbetonis“; anot G. O., galėjo būti, jog trūko ir jo užsakytų prekių, tačiau jų buvo labai nežymi dalis, nes jos buvo sandėlyje, o trūko pagrinde tų prekių, kurios buvo tiesiogiai gabentos iš tiekėjų pirkėjams (tokie G. O. parodymai paaiškina skunde akcentuojamą aplinkybę, jog akistatos su S. B. metu G. O. atsisakė atsakinėti į klausimą, ar už prekių trūkumą atsakingas tik S. B.). G. O. taip pat pažymėjo, jog dingus S. B., į Klaipėdos sandėlį pradėjo eiti nepažįstami fiziniai asmenys, kurie turėjo laisvos formos rankraštinius lapus, kuriuose buvo parašyta, kad S. B. gavo avansą už statybines medžiagas, šie asmenys reikalavo jiems išduoti užsakytas statybines medžiagas; kadangi jie turėjo tik paprastus rankraštinius lapus, o ne UAB „O.“ kasos kvitus, jiems prekės nebuvo išduotos. Liudytojas M. U. nurodė matęs, kaip S. B. nurodydavo sandėlininkui išduoti prekes pirkėjams, nors šie dar nebuvo už prekes sumokėję. Kadangi S. B. vykdydavo didžiausius pardavimus pamanė, kad jam taip elgtis leidžiama, pats asmeniškai nei vienam pirkėjui neišdavė prekių negavęs už jas apmokėjimo. M. U. taip pat paaiškino, jog po neeilinės inventorizacijos pagal prekių asortimentą buvo matyti, kad trūkstamas prekes užsakė S. B., be to, po nuteistojo dingimo kurį laiką dar atvykdavo pirkėjai ir reikalaudavo jiems išduoti prekes, už kurias jie buvo sumokėję S. B.. M. U. manymu neeilinės inventorizacijos metu nustatytas prekių trūkumas buvo padarytas S. B., kuris užsakydavo prekes UAB „O.“ vardu ir jas pristatydavo tiesiogiai pirkėjui arba duodavo žodinį nurodymą sandėlininkui A. Z. išduoti prekes pirkėjams, iš kurių paimdavo pinigus, tačiau jų į UAB „O.“ kasą neįnešdavo.
22. Klaipėdos filiale tik trys asmenys – vadybininkai S. B., M. U. ir G. O. – tiesiogiai bendraudavo su tiekėjais, užsakinėdavo iš jų statybines medžiagas, rūpindavosi prekių tiekimu pirkėjams. Jokių duomenų apie tai, kad pirkėjai būtų atvykę ir reikalavę užsakytų prekių, už kurias yra sumokėję, iš vadybininkų M. U. ar G. O., byloje nėra (tokių aplinkybių nenurodė ir apeliantas). Po S. B. dingimo ir atliktos neeilinės inventorizacijos pretenzijos dėl nepristatytų prekių buvo nukreiptos tik S. B. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir aplinkybę, jog pretenzijų dėl savo darbo, konkrečiai dėl sandėlyje nerastų prekių, S. B. buvo gavęs ir anksčiau. R. G. 2014 m. birželio 17 d. S. B. siųstame elektroniniame laiške prašė paaiškinti aplinkybes dėl nustatytų prekių neatitikimų (t. 3, b. l. 179, 180), tuo tarpu direktorius A. G. 2014 m. rugpjūčio 19 d. raštu, ant kurios pasirašė ir pats S. B., prašė paaiškinimo dėl konkrečių sandėlyje nerastų prekių (t. 1, b. l. 143). Duomenų apie tai, kad ir kitiems vadybininkams būtų teiktos pretenzijos dėl konkrečių trūkstamų prekių sandėlyje, byloje nėra. Taigi apeliacinio skundo teiginiai, neva baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ne tas asmuo (4.8. punktas), šiuo atveju nepagrįsti jokia bylos medžiaga.
Žemesnės instancijos teismas
23. Kaip S. B. kaltę paneigiantis įrodymas skunde akcentuojama konsultacinė išvada (akto Nr. 2019/03) bei aplinkybė, jog UAB „O.“ bankroto administratorius šioje byloje atsisakė pareikšti civilinį ieškinį, kadangi nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog dingusias medžiagas užsakė būtent S. B. (4.7. punktas). Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog šioje byloje yra ne tik ši, paties apelianto užsakymu atlikta, konsultacinė išvada (t. 14, b. l. 41-57), bet ir 2019 m. rugpjūčio 16 d. specialisto išvada dėl UAB „O.“ ūkinės finansinės veiklos (t. 14, b. l. 109-118). Pažymėtina, jog tiek konsultacinė išvada, tiek specialisto išvada visa apimtimi nepagrindžia S. B. kaltės dėl UAB „O.“ atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos: konsultacinio tyrimo akte nurodyta, jog tyrimą atliekantis asmuo nedisponuoja informacija, kad S. B. išgabeno ar realizavo iš UAB „O.“ sandėlio turtą be pateisinančių apskaitos dokumentų, tuo tarpu specialistas išvadoje konstatavo, jog neeilinės inventorizacijos metu nebuvo laikytasi tam tikrų teisės aktų reikalavimų, pagal pateiktus apskaitos dokumentus ir registrus nėra galimybės įvertinti inventorizacijos metu nustatyto materialinių vertybių trūkumo teisingumo, atlikus neeilinę inventorizaciją apskaitos registruose prekių trūkumas, nuostolis neužregistruotas.
24. Kaip matyti iš specialisto išvados, UAB „O.“ atlikus neeilinę inventorizaciją, nebuvo laikytasi tam tikrų teisės aktų reikalavimų (komisijos nariais paskirti asmenys, kurie buvo materialiai atsakingi už inventorizuojamą turtą, prieš inventorizaciją nesudaryti buhalteriniai apskaitos inventorizuojamo turto likučiai, nesudarytas inventorizacijos aprašas), atitinkamai inventorizacijos metu nustatytas prekių trūkumas bendrovės apskaitoje buvo priskirtas prie sąnaudų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog toks nerastų prekių įforminimas nepanaikina UAB ,,O.“ Klaipėdos filialo sandėlyje nustatyto prekių trūkumo už 625 483,35 Lt sumą. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme buvo apklausti inventorizacijoje dalyvavę ir ją vykdę asmenys, kurie visi patvirtino, jog buvo nustatytas konkrečių prekių trūkumas. Tai, kad atlikus inventorizaciją jos rezultatai buvo užfiksuoti ne tokios formos dokumentuose, kaip to reikalauja teisės aktai, nepaneigia S. B. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos. Konsultacinė išvada vėlgi pateikta įvertinus tuos pačius dokumentus, kurie, kaip nustatyta specialisto išvadoje, buvo sudaryti ne pagal teisės aktų reikalavimus. Konsultacinėje išvadoje Nr. 2019/03 ar specialisto išvadoje esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Šiuo atveju byloje esanti specialisto išvada bei apeliaciniame skunde minimas ekspertinio tyrimo aktas (konsultacinė išvada) nepagrindžia S. B. kaltės, tačiau taip pat nepaneigia kitų byloje surinktų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent S. B. pasisavino UAB „O.“ priklausančias statybines medžiagas.
25. Dėl UAB „O.“ bankroto administratoriaus pozicijos šioje baudžiamojoje byloje (ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymą dėl civilinio ieškinio atsisakymo, t. 16, b. l. 185) teisėjų kolegija pažymi, jog bankroto administratorius A. M., kaip matyti iš jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, sprendimą atsisakyti civilinio ieškinio priėmė įvertinęs turimus bendrovės apskaitos dokumentus, kuriuose prekių trūkumas nebuvo užfiksuotas, taip pat atsižvelgęs į L. R. pateiktą konsultacinio tyrimo išvadą. Kaip jau minėta ankščiau nutartyje (23 punkte), ši konsultacinė išvada, kaip ir aptarta specialisto išvada, nepagrindžia S. B. kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, taigi natūralu, jog vertindamas šį aktą bankroto administratorius galėjo priimti sprendimą atsisakyti civilinio ieškinio. Be to, neeilinės inventorizacijos metu nustatytas prekių trūkumas buhalterinės apskaitos dokumentuose, kurie ir buvo pateikti bankroto administratoriui, buvo užfiksuotas netinkamai (prekės priskirtos prie sąnaudų, kuomet turėjo būti užregistruotos kaip trūkumas, nuostolis). Taigi matyti, kad bankroto administratorius disponavo UAB „O.“ dokumentais, kuriuose aiškiai neatsispindi S. B. padaryta žala bendrovei, remdamasis turimais dokumentais jis ir priėmė sprendimą atsisakyti civilinio ieškinio. Tokia A. M. pozicija neturi jokios įrodomosios reikšmės sprendžiant S. B. kaltės klausimą.
26. S. B. taip pat nuteistas už tai, kad UAB „O.“ vardu užsakęs klinkerio plyteles iš Latvijos bendrovės SIA „B. L.“, šias prekes realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims (1.4. punkte aprašytas epizodas). Liudytojas G. O. bendrovę SIA „B. L.“ nurodė kaip vieną iš tų, su kuria asmeniškai dirbo ir bendradarbiavo būtent S. B.. Liudytojas O. D., kuris su S. B. palaikė tiek asmeninius, tiek darbinius santykius, nurodė supažindinęs S. B. su Latvijos bendrovės „Brikers“ atstovais, kurie jam tiekdavo trinkeles; buvo sutarę, kad už tarpininkavimą S. B. išmokės komisinį mokestį. Kad su šia Latvijos bendrove bendravo ir iš jos prekes užsakinėjo būtent S. B., patvirtina jam elektroniniu paštu siųstos sąskaitos už užsakytas trinkeles (2015 m. vasario 19 d. apžiūros protokolo 14, 16 punktai, t. 3, b. l. 137, 157, 160). UAB „O.“ įgijus prekes iš SIA „B. L.“, prekes pagal tris pirkimo važtaraščius už bendrą 3 680,40 Eur (12 707,68 Lt) sumą buvo nurodyta pristatyti adresu Vasaros g. 17, Mažeikiai (t. 16, b. l. 154-165). Kaip matyti iš byloje esančio tarnybinio pranešimo, tokio įregistruoto adreso nėra, o susisiekus su artimiausio suformuoto žemės sklypo savininku šis nurodė nežinantis, kam priklauso gretimas sklypas (t. 16, b. l. 166). Apklausti galimų sklypo, kuriam galėtų būti suteiktas minėtas adresas, savininkų nagrinėjamu atveju nepavyko, kadangi jie 2010-2011 m. išvyko gyventi į Estiją (t. 5, b. l. 149). Aptarti duomenys leidžia daryti išvadą, jog 1.4. pastraipoje aprašyto epizodo atveju statybinės medžiagos buvo realizuotos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o šias statybines medžiagas UAB „O.“ vardu užsakė vienintelis su bendrovės SIA „B. L.“ atstovais bendravęs UAB „O.“ dirbantis asmuo – S. B..
27. Grįsdamas S. B. kaltę dėl 1.5. punkte aprašyto epizodo, pirmosios instancijos teismas rėmėsi UAB „D.“ pareiškimu (t. 2, b. l. 53, 54) bei byloje esančiomis dvejomis PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis bendrovei UAB „D.“ (t. 2, b. l. 56, t. 16, b. l. 150). UAB „D.“ pareiškime nurodyta, jog ši įmonė medžiagas įsigydavo ir iš UAB „O.“, derinant vieną iš užsakymų su S. B., šis išrašė sąskaitą už prekes, kurioje pasirašė ir S. B., ir UAB „D.“ direktorius A. K., tačiau šiam pastebėjus, jog sąskaitoje ne visos prekės nurodytos tiksliai (sumaišyti pavadinimai), sąskaitą S. B. perspausdino, šioje naujojoje sąskaitoje A. K. nebepasirašė, būtų pasirašęs tik gavus prekes. Kaip matyti, byloje iš tiesų yra dvi praktiškai identiškos PVM sąskaitos faktūros, kuriose skiriasi tik prekių pavadinimai bei tai, kad vienoje iš jų (pateikė UAB „D.“) nėra prekių gavėjo parašo (t. 2, b. l. 56), kitoje, kurią pateikė UAB „O.“, parašas yra (t. 16, b. l. 150), suma apmokėjimui abejose sąskaitose identiška – 20 653,35 Lt. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tokiu būdu S. B. siekė pateisinti prekių už 5 981,62 Eur (20 653,35 Lt) sumą nebuvimą UAB ,,O.“ sandėlyje, nors tokios prekės jau buvo realizuotos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, o už prekes gauti pinigai S. B. nebuvo įnešti į UAB ,,O.“ kasą.
28. 2014 m. gegužės 19 d. ir 2014 m. liepos 31 d. PVM sąskaitose faktūrose, kurias bendrovei „O.“ išrašė tiekėjas UAB „Statau pats“, nurodytos perkamos medžiagos už bendrą 7 040,39 Lt sumą (t. 16, b. l. 143, 145, 1.6. punkte aprašytas epizodas). Nors pagal pirmąją sąskaitą prekes priėmė ne S. B., o sandėlininkas A. Z., abiem atvejais kaip gavėjo kontaktiniai duomenys nurodytas būtent S. B. telefonas (t. 16, b. l. 144, 146). Be to, 2014 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra buvo siųsta S. B. elektroniniu paštu (2015 m. vasario 19 d. apžiūros protokolo 13 punktas, t. 3, b. l. 137, 156). Aplinkybė, jog S. B. telefonas abiem atvejais buvo nurodytas kaip prekių gavėjo kontaktinis numeris, o antrąją sąskaitą už prekes S. B. gavo ir elektroniniu paštu, patvirtina, jog 1.6. epizode nurodytas statybines medžiagas užsakė būtent jis.
29. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, neva S. B. per tokį trumpą laiką (mažiau nei du mėnesius) negalėjo iš sandėlio be vadovų ir kitų darbuotojų žinios išvežti tiek daug statybinių medžiagų, kurios taip ir nebuvo surastos (4.5. punktas), teisėjų kolegija pažymi, jog vien per 2014 m. birželio-rugsėjo mėnesius, S. B. UAB „O.“ vardu užsakė įvairių statybinių medžiagų iš skirtingų tiekėjų už 781 500,31 Lt (226 338,14 Eur) (2015 m. spalio 25 d. apžiūros protokolas, iš kurio matyti sąskaitos, kuriose minėtu laikotarpiu S. B. nurodytas kaip asmuo, gavęs prekes, t. 12, b. l. 1-8). Pažymėtina, jog skundžiamo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padaryta skaičiavimo klaida, nurodant 236 461,11 Eur sumą (69 puslapio pirma pastraipa), tačiau nuosprendžio esmės ji nekeičia. Kaip jau minėta anksčiau, dalis statybinių medžiagų iš tiekėjų būdavo pristatomos tiesiai pirkėjams, taigi fiziškai išgabenti medžiagų už kaltinime nurodytą sumą S. B. neturėjo, pakakdavo atlikti užsakymą UAB „O.“ vardu ir pasirūpinti, jog šios prekės būtų pristatytos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kuriems prekes S. B. ir realizavo. Statybinės medžiagos kaip prekė užsakomos esant atitinkam poreikiui jas panaudoti statybose, taigi aplinkybė, kad S. B. pasisavintų statybinių medžiagų nepavyko rasti kratų metu yra visiškai suprantama – S. B. šias medžiagas realizavo asmenims, kurie tiesiog jas panaudojo.
30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino užfiksuotus pokalbius tarp S. B. ir A. D. bei L. D. (t. 3, b. l. 57-62). Šių pokalbių metu buvo tariamasi dėl statybinių medžiagų pirkimo iš S. B., nors kaip fizinis asmuo S. B. statybinių medžiagų nepardavinėjo, duomenų apie tokią jo vykdomą individualią veiklą byloje nėra. Byloje surinktais įrodymais teisėjų kolegijos vertinimu patvirtintas vienas konkretus statybinių medžiagų realizavimo atvejis: UAB „O.“ skolų suvestinėje 2014 m. birželio 30 d. nurodyta, jog UAB „O.“ bendrovei UAB „Naujosios statybų idėjos“ buvo skolinga 5 584,15 Lt (t. 12, b. l. 148, 179, 180), kratos metu iš L. D. automobilio buvo paimta PVM sąskaita faktūra, išrašyta tokiai pat sumai, sąskaitą išrašė UAB „Naujosios statybų idėjos“ (t. 4, b. l. 124-127). Ši sąskaita už užsakytas prekes buvo siųsta S. B. elektroniniu paštu (t. 3. b. l. 135-140, 144). Taigi S. B. minėtoje sąskaitoje nurodytas prekes užsakė UAB „O.“ vardu, tačiau pardavė jas kaip fizinis asmuo L. D., būtent jam statybinės medžiagos ir buvo pristatytos, dėl ko pas jį rasta ir sąskaita už šias prekes. Šis konkretus statybinių medžiagų realizavimo atvejis patvirtina, jog statybines medžiagas, užsakytas UAB „O.“ vardu, S. B. pardavinėjo kaip fizinis asmuo, o už jas gautus pinigus pasilikdavo sau.
Žemesnės instancijos teismas
31. Teismas pagrįstai vertino ir duomenis, patvirtinančius, jog S. B. dirbant bendrovėje UAB „O.“, nuolatos kilo problemos dėl užsakytų prekių, jų pristatymo bei atsiskaitymo už prekes. UAB „O.“ direktorius A. G. apklausų metu nurodė, jog S. B. dirbant UAB „O.“ buvo nustatyta visa eilė jo veiklos pažeidimų, o nustatytą bendrovėje tvarką dėl prekių užsakymo, apmokėjimo ir pristatymo S. B. sugebėdavo ignoruoti („apeiti“). Bendrovės darbuotojams, taip pat ir S. B., dar 2012 m. buvo siųsti laiškai su pretenzijomis dėl atsiskaitymo už prekes, sąskaitų išrašymo, galiausiai 2014 m. sausio 28 d. įsakymu direktorius A. G. nustatė griežtesnę prekių apskaitos Klaipėdos sandėlyje tvarką (uždrausta išvežti prekes be PVM sąskaitų faktūrų, prekes pristatant tiesiai į objektą numatyta pareiga sąskaitas išrašyti per penkias dienas). Paaiškinimų dėl trūkstamų prekių iš S. B. 2014 m. vasarą buvo reikalauta kelis kartus – 2014 m. birželio 17 d. laišku dėl neišrašytų sąskaitų už prekes į jį kreipėsi R. G. (t. 3, b. l. 179, 180), 2014 m. rugpjūčio 19 d. UAB „O.“ direktorius A. G. paaiškinimo iš S. B. pareikalavo oficialiai (t. 1, b. l. 143).
32. Taigi 2014 m. vasarą, nustačius S. B. darbo trūkumus, R. G. ir A. G. kelis kartus prašė S. B. pateikti paaiškinimus dėl trūkstamų prekių, neišrašytų sąskaitų. UAB „A.“ direktorius A. S. (bendrovės, kurioje S. B. dirbo vadybininku) ataskaitos apie įgytas ir realizuotas prekes bei turimas pinigines lėšas iš S. B. pareikalavo taip pat 2014 m. viduryje. Kaip matyti, padaryta žala bendrovėms, kuriose S. B. dirbo, pradėjo aiškėti 2014 m. vasarą. Pats S. B. apklausoje ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog į JAV sugalvojo išvykti dar 2014 m. birželio ar liepos mėnesį (t. 16, b. l. 36-40). Nors šioje apklausoje S. B. paaiškino važiavęs į JAV atostogų ir planavęs grįžti, tokius parodymus paneigia byloje esantys duomenys dėl S. B. šeimos veiksmų – tik prieš pat išvykimą, 2014 m. rugsėjo 1 d., S. B. žmona pateikė prašymą išbraukti jų dukrą iš lankomo darželio sąrašų (t. 15, b. l. 75), prašymas priimti vyresniąją dukrą į mokyklą buvo atsiimtas (t. 15, b. l. 84), o prašymą dėl atleidimo iš darbo R. B. parašė jau kelios dienos po išvykimo, 2014 m. rugsėjo 4 d. (t. 15, b. l. 59). Staigų, neplanuotą išvykimą į JAV rodo ir tai, kad bilietus skrydžiui S. B. įsigijo tik 2014 m. rugpjūčio 29 d., o išskrido po keturių dienų, rugsėjo 2 d. (t. 15, b. l. 66). Aptarti duomenys patvirtina, jog S. B. neplanavo grįžti iš JAV, o 2014 m. vasarą pradėjus aiškėti jo padarytai žalai, siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės, jis tiesiog pabėgo (pasislėpė).
33. Šiame kontekste pažymėtina, jog JAV sprendžiant S. B. išdavimo Lietuvos Respublikai klausimą, S. B. (dalyvaujant gynėjui) JAV Šiaurės Ilinojaus apygardos teismui pripažino, jog jis įvykdė nusikalstamas veikas, dėl kurių prašoma jo ekstradicijos (t. 15, b. l. 163, 164).
34. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-7-97-895/2019, 2K-157-495/2021). Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas S. B. kaltę dėl UAB „O.“ statybinių medžiagų pasisavinimo, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, aptardamas tiek aktualius įrodymus atskirai, tiek aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina. Byloje nustatyta, jog S. B. UAB „O.“ vardu užsakytas statybines medžiagas pardavinėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims kaip fizinis asmuo, už šias medžiagas gautų piniginių lėšų į bendrovės sąskaitą neįnešė (kaip minėta, vienas konkretus medžiagų pardavimo atvejis nustatytas L. D.). 2014 m. vasarą, dar prieš S. B. pabėgimą į JAV, UAB „O.“ Klaipėdos sandėlyje buvo nustatyti S. B. darbo trūkumai, birželio mėnesį prašydama paaiškinimo į jį kreipėsi R. G., vėliau oficialiai paaiškinimo pareikalavo ir bendrovės direktorius A. G.. S. B., siekdamas nuslėpti aiškėjančią žalą dėl pasisavintų statybinių medžiagų, kalstojo PVM sąskaitas faktūras, jomis imituodamas medžiagų pardavimą kitoms bendrovėms, nors faktiškai prekės bendrovėms patiektos nebuvo (1.1. punkte nurodytos sąskaitos UAB „A.“, 1.5. punkte nurodyta sąskaita UAB „D.“). Po S. B. pabėgimo į JAV, į bendrovę kreipėsi įvairūs fiziniai asmenys, reikalaudami pateikti jiems užsakytas prekes, už kurias jie buvo sumokėję būtent S. B.. Galiausiai, Klaipėdos sandėlyje atlikus neeilinę inventorizaciją, buvo nustatytas prekių trūkumas už 181 152,5 Eur (625 483,35 Lt) sumą. Kaip jau minėta anksčiau, nustatyti inventorizacijos įforminimo trūkumai nepaneigia S. B. kaltės – siekdamas patikrinti nustatyto prekių trūkumo pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas apklausė šios inventorizacijos dalyvius, kurių parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi, jie visi nurodė analogišką inventorizacijos eigą bei jos rezultatus – nustatytą prekių trūkumą. Inventorizacijoje dalyvavo ne tik Klaipėdos sandėlio darbuotojai, bet ir asmenys iš kitų bendrovės padalinių. Kartu su S. B. dirbę vadybininkai M. U. ir G. O., kurie geriausiai iš inventorizacijoje dalyvavusių asmenų žinojo prekes ir tiekėjus, su kuriais dirbo kiekvienas vadybininkas, abu patvirtino, jog už prekes, kurių trūkumas nustatytas, buvo atsakingas būtent S. B.. Šioje byloje buvo surinkta pakankamai neabejotinų S. B. kaltės įrodymų, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. B., pardavęs jam patikėtą UAB ,,O.“ priklausantį turtą, statybines medžiagas, ir taip jį pasisavinęs, už jį gautų grynųjų pinigų neįnešė į UAB ,,O.“ kasą, o neteisėtai pasiliko sau. Jo veiksmai dėl UAB „O.“ statybinių medžiagų pasisavinimo teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
35. S. B. nuteistas ir už tai, kad realizavo iš UAB „Iris“ už 697,21 Eur (2 407,32 Lt) įgytas klinkerio plyteles (1.3. punkte aprašytas epizodas). Byloje yra UAB „Iris“ PVM sąskaita faktūra už šias plyteles (t. 16, b. l. 147), tačiau prekes priėmusio asmens vardas ir pavardė nenurodyti. Prekes priėmusio asmens parašas sąskaitoje faktūroje vizualiai nepanašus į S. B. parašą (skirtingai nuo kitose sąskaitose faktūrose esančių parašų). Tarp sąskaitų, kurios buvo siųstos S. B. elektroniniu paštu, šios UAB „Iris“ sąskaitos nėra (t. 3, b. l. 138-183). UAB „Iris“ taip pat nebuvo nurodyta kaip bendrovė, su kuria išimtinai bendravo tik S. B.. Teisėjų kolegijos vertinimu duomenų, neginčijamai patvirtinančių aplinkybę, jog nurodytas prekes už UAB „Iris“ užsakė būtent S. B., byloje nėra. Nenustačius aplinkybės, jog UAB „O.“ vardu šias plyteles užsakė būtent S. B., nėra pagrindo pripažinti, jog šias prekes jis realizavo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Galiausiai pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas S. B. kaltės dėl šio epizodo nepagrindė jokiais bylos duomenimis. Neįrodžius, jog S. B. dalyvavo realizuojant iš UAB „Iris“ užsakytas klinkerio plyteles, 1.3. punkte aprašytas epizodas šalinamas iš kaltinimo S. B. (BPK 328 str. 3 p.). Atitinkamai iki 213 047,75 Eur mažinama UAB „O.“ pasisavintų statybinių medžiagų vertė.
Dėl UAB „A.“ turto pasisavinimo
36. Ginčijant S. B. kaltę dėl UAB „A.“ lėšų pasisavinimo skunde teigiama, jog nuteistasis jokių prekių L. D. nepardavė, o apie išduotą pinigų likutį kurui tiesiog pamiršo (4.11. punktas).
37. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas S. B. kaltę dėl 2.1. punkte aprašytos šios nusikalstamos veikos epizodo, pagrįstai vertino dokumentus, susijusius su prekių už 3 470,52 Eur (11 983,01 Lt) sumą įsigijimu, liudytojos L. R. parodymus, taip pat A. D. parodymus bei specialisto išvadą dėl UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos.
38. Byloje esanti prekių užsakymo sutartis patvirtina, jog L. D. UAB „A.“ užsakė plyteles už 11 984,01 Lt (3 470,52 Eur) sumą (t. 5, b. l. 24), sumokėjo už jas 3 000 Lt užstatą (t. 5, b. l. 25). 2014 m. kovo 6 d. UAB „A.“ buvo pateikti du prašymai: L. D. prašymas užskaityti jos sumokėtą 3 000 Lt užstatą už UAB „A.“ prekes bei S. B. sutikimas, kad minėtas užstatas būtų užskaitytas už UAB „A.“ prekes (t. 5, b. l. 26, 27). Pagal 2014 m. kovo 6 d. PVM sąskaitą faktūrą L. D. užsakytas plyteles įsigijo UAB „A.“, kaip sąskaitą faktūrą gavęs asmuo pasirašė S. B. (t. 14, b. l. 7). Aplinkybes dėl plytelių įsigijimo iš UAB „A.“ patvirtina ir liudytojos L. R. parodymai. Ši liudytoja paaiškino, jog L. D. užsakinėjo iš UAB „A.“ plyteles, sumokėjo už jas 3 000 Lt užstatą, plytelių atsiimti atvyko su sūnumi, tačiau prašė sąskaitą už plyteles rašyti UAB „A.“ vardu. Kaip matyti, aukščiau aptarti dokumentai bei liudytojos parodymai patvirtina, jog pirma, plyteles iš UAB „A.“ norėjo įsigyti būtent L. D. (ji atliko užsakymą, sumokėjo užstatą), antra, užsakytų prekių atvyko pati L. D. su sūnumi, taigi nors sąskaita ir buvo išrašyta UAB „A.“ vardu, faktiškai plyteles atsiėmė pati L. D..
39. Aplinkybę, jog plyteles galiausiai įsigijo pati L. D., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir jos sūnus L. D.. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo apklaustas BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatyta tvarka, t. y. kaip liudytojas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką (t. 5, b. l. 9-15). Šios apklausos metu L. D. paaiškino Lietuvoje užsiėmęs statybų darbais, labai daug statybinių medžiagų pirkęs iš S. B., kuriam avansu mokėdavo pinigus, sumokėjus pinigus išrašydavo orderius UAB „A.“ vardu, todėl kai kuriais atvejais, jei medžiagas nusipirkdavo tiesiogiai iš pardavėjo, prašydavo, kad jie išrašytų sąskaitą UAB „A.“ vardu, nes kaip suprato pagal S. B. paaiškinimą, jis kitaip negalėdavo atvaizduoti jo įmokų UAB „A.“. Dėl plytelių iš UAB „A.“ įsigijimo L. D. apklausos metu nurodė, jog 2014 m. pradžioje jo mama L. D. pirko UAB „A.“ klinkerio plyteles, už jas sumokėjo avansą, tačiau faktiškai jas turėjo pirkti ir sumokėti pinigus S. B. UAB „A.“ vardu, nes už jas nuteistajam buvo sumokėti pinigai; todėl kai užsakytos plytelės iš Vokietijos buvo atvežtos į Lietuvą, reikėjo vykti į UAB „A.“ buhalteriją užpildyti prašymą ir perrašyti sąskaitą UAB „A.“ vardu. L. D. patvirtino, jog būtent S. B. buvo sumokėti pinigai už iš UAB „A.“ įsigytas plyteles.
40. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, atlikus UAB „A.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašyta specialisto išvada patvirtina, kad nei UAB „A.“ kasoje, nei atsiskaitomojoje sąskaitoje nebuvo įregistruotos įplaukos iš L. D., L. D. ar A. D.. Tačiau aplinkybė, jog pinigų sumokėjimo S. B. faktas nebuvo užfiksuotas jokiais dokumentais, nepaneigia paties sandorio sudarymo aplinkybių. L. D. apklausos metu patvirtino, jog kartais prekes pirkdavo UAB „A.“ vardu – sąskaitos buvo išrašomos UAB „A.“ vardu, o pinigai už prekes perduodami S. B.. Perkant plyteles iš UAB „A.“ sandoris turėjo vykti tokiu pačiu principu, dėl to L. D. ir pateikė prašymą užskaityti jos sumokėtus 3 000 Lt UAB „A.“ vardu ir šiai bendrovei išrašyti sąskaitą už prekes. Taigi šioje situacijoje L. D. užsakytas plyteles pagal 2014 m. kovo 6 d. sąskaitą įsigijo UAB „A.“, tačiau šios plytelės buvo parduotos L. D. – aplinkybę, jog pinigai už plyteles buvo sumokėti S. B., patvirtino L. D., be to, plytelių atsiimti iš UAB „A.“ atvyko pati L. D.. Aplinkybė, jog UAB „A.“ nebuvo fiksuoti jokie mokėjimai iš L. D. už nurodytas prekes, patvirtina, kad S. B. už plytelių pardavimą gautas lėšas pasisavino.
41. L. D. nebuvo apklausta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, tačiau tai neturi lemiamos reikšmės sprendžiant S. B. kaltės klausimą. Kaip matyti iš L. D. parodymų, taip pat tarp S. B. ir L. D. vykusių pokalbių (t. 3, b. l. 57-62, pokalbiai Nr. 90, 97, 599, 644, 701, 702, 748, 776), būtent L. D. bendravo su S. B. dėl statybinių medžiagų įsigijimo, jų tarpusavio susitarimo pagrindu L. D. pirkdavo prekes UAB „A.“ vardu, taigi L. D. mamos apklausa, kuri pati su S. B. nebendravo, šiuo atveju nėra būtina.
42. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog L. D. teisminio nagrinėjimo metu pasinaudojo teise neduoti parodymų (4.11. punktas). Teismų praktikoje nurodyta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus. Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015, 2K-7-136-489/2017, 2K-243-689/2019).
43. Byloje yra užfiksuoti S. B. ir L. D. telefoniniai pokalbiai, kurių metu jie tariasi dėl konkrečių statybinių medžiagų įgijimo. Šių pokalbių turinys patvirtina, jog S. B. pardavinėjo statybines medžiagas L. D.. Aplinkybes dėl plytelių iš UAB „A.“ įsigijimo patvirtina ne tik liudytojos L. R. parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai – PVM sąskaita faktūra UAB „A.“ vardu, prašymai dėl užstato užskaitymo. Taigi nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi L. D. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais (dėl aplinkybės, jog S. B. buvo sumokėti pinigai už plyteles), šio liudytojo nurodytos aplinkybės tik patvirtina sandorio sudarymo aplinkybes.
44. S. B. kaltė dėl 2.2. punkte aprašyto epizodo grindžiama jau minėta specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad UAB „A.“ apskaitos registruose 2014 m. rugsėjo 22 d. užregistravo S. B. 1 556,52 Lt avansinių lėšų įsiskolinimą UAB „A.“ (t. 13, b. l. 96-110). Būtent tokia suma inkriminuojama S. B. 2.2. punkte aprašytame epizode. Aplinkybės dėl turimų bendrovės lėšų neneigė ir pats S. B.. Visgi aplinkybę, neva S. B. išvykdamas į JAV tiesiog pamiršo apie turimą pinigų likutį, šiuo atveju paneigia A. S. parodymai. Šis liudytojas patvirtino, jog 2014 metų viduryje, kai S. B. pradėjo neatsiskaitinėti su UAB „A.“, A. S. pareikalavo S. B. pateikti ataskaitą apie įgytas ir realizuotas prekes bei turimas pinigines lėšas, tačiau S. B. to vengė; paprašė buhalterės I. K., kad ji paruoštų visus turimus duomenis apie S. B. valdomą UAB „A.“ turtą, pagal pateiktus duomenis S. B. buvo paėmęs labai daug statybinių medžiagų UAB „A.“ vardu. Taigi UAB „A.“, kaip ir UAB „O.“, buvo pastebėti S. B. darbo trūkumai, susiję su jo disponuojamomis bendrovėms priklausančiomis statybinėmis medžiagomis, S. B. prašoma pasiaiškinti dėl šių trūkumų. S. B. skubus išvykimas į JAV būtent tuo metu, kai abejose darbovietėse buvo nustatyti jo darbo trūkumai, rodo tyčią pasisavinti UAB „A.“ priklausančias pinigines lėšas, o ne užmaršumą, kuriuo apeliaciniame skunde bandoma pateisinti piniginių lėšų negrąžinimo faktą.
45. Skunde akcentuojama, jog S. B. dėl skolos UAB „A.“ sudarė taikos sutartį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl tokios taikos sutarties sudarymo. Taikos sutartis buvo sudaryta tik 2015 m. pabaigoje (t. 2, b. l. 47, 48), t. y. praėjus daugiau nei metams nuo S. B. išvykimo į JAV, jau po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, paskelbta S. B. paieška (t. 15, b. l. 139-141). Tai, kad nuteistasis per įgaliotą asmenį bandė atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, nešalina jo kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų.
Dėl BK 183 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymių buvimo
46. Aprašant nusikalstamas veikas UAB „A.“ ir UAB „O.“ atžvilgiu nuosprendyje nurodyta, jog S. B. pasisavino jam patikėtą bei jo žinioje buvusį turtą – UAB „O.“ priklausančias statybines medžiagas bei UAB „A.“ pinigines lėšas.
47. Kaip jau minėta, pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2013, 2K-300-697/2019, 2K-254-895/2020, 2K-162-648/2021). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, 2K-56-696/2018, Nr. 2K-161-693/2019).
48. Teisėjų kolegija jau pateikė argumentus, kokiu pagrindu UAB „O.“ priklausančios statybinės medžiagos buvo patikėtos S. B.. UAB „A.“, kaip ir UAB „O.“, su S. B. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kurioje nurodyta, kad darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio turtą, kurį jam patikėjo darbdavys (t. 4, b. l. 178, 179). 2012 m. liepos 18 d. direktoriaus įsakymu S. B. paskirtas atsakingu už prekių pirkimą, pardavimą, atsiskaitymą su pirkėjais ir tiekėjais, sąskaitų faktūrų išrašymą (t. 13, b. l. 138). Remiantis šiais dokumentais, piniginės lėšos atsiskaitymams su tiekėjais bei pirkėjais S. B., kaip ir UAB „O.“ statybinių medžiagų atveju, buvo patikėtos. Nei UAB „O.“ statybinės medžiagos, nei UAB „A.“ piniginės lėšos nelaikytinos kaip buvusios S. B. žinioje, todėl ši aplinkybė šalintina iš kaltinimo S. B. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (BPK 328 str. 3 p.).
Dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule
49. Dėl nusikalstamos veikos O. M. ir S. B. atžvilgiu skunde visų pirma pažymima, jog teismas nenustatė būtinojo ir esminio sukčiavimo sudėties požymio – apgaulės (4.10. punktas). Anot apelianto, vien tai, kad S. B. su nukentėjusiaisiais dėl prekių pristatymo tarėsi UAB „O.“ patalpose, niekaip nepatvirtina siekio apgauti nukentėjusiuosius, nes S. B. dirbo UAB „O.“ vadybininku.
50. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Pagal kasacinę teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą, registrų centrą ir kt.), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau, kaip jau minėta, kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016, 2K-92-648/2019, 2K-303-693/2019). Be to, asmuo gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161-696/2017).
51. Nors S. B. ir teigia, kad apgaulė prieš nukentėjusiuosius nebuvo naudojama, kad jis ketino pristatyti užsakytas statybines medžiagas, tačiau neįvykdė sutarties, nes išvyko, tačiau toks nuteistojo aiškinimas deklaratyvus, jo nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Atvirkščiai, kaip matyti iš nukentėjusiųjų O. M. ir S. B. parodymų, dar iki nuteistojo išvykimo jau buvo pasibaigęs terminas užsakytoms prekėms pristatyti. Dar daugiau, S. B. nukentėjusiųjų neinformavo, kodėl užsakytos prekės nepristatytos sutartu laiku, kokios priežastys sukliudė tai padaryti. Pažymėtina, jog tiek S. B., tiek O. M. žinojo S. B. kaip statybinėmis medžiagomis prekiaujančios bendrovės darbuotoją, šis buvo įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą. Šią išvadą patvirtina aplinkybė, jog nesugebėję susisiekti su S. B., ieškoti nuteistojo S. B. jie vyko būtent į UAB „O.“ Klaipėdos sandėlį. Be to, tiek S. B., tiek O. M. pinigus nuteistajam sumokėjo būtent prie jo darbovietės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad S. B. nukentėjusiesiems prekes žadėjo parduoti kaip fizinis asmuo, nors jokių duomenų apie tokio pobūdžio S. B. individualią veiklą, kaip jau minėta, byloje nėra. Apgaulė šiuo atveju pasireiškė tuo, kad S. B. pinigus iš nukentėjusiųjų priėmė kaip fizinis asmuo, tačiau pats pinigų perdavimas įvyko prie UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio, ir nors S. B. šiame sandėlyje iš tikrųjų dirbo, ši aplinkybė tik sustiprino nukentėjusiųjų pasitikėjimą šiuo asmeniu, ko pasėkoje jie ir perdavė pinigus S. B..
52. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme O. M. neprisiminė, kada tiksliai tarėsi su S. B. dėl langų įsigijimo, iš jo pareiškimo matyti, kad susitarimas įvyko 2014 m. rugpjūčio mėnesio pradžioje (t. 2, b. l. 65, 66). Tuo tarpu S. B. dėl prekių stogui galutinai susitarė 2014 m. rugpjūčio 19 d., o netrukus po to, 2014 m. rugsėjo 2 d., S. B. išvyko į JAV. Kaip jau minėta, jokių duomenų apie tai, kad iki išvykimo nuteistasis būtų pradėjęs vykdyti O. M. ir S. B. užsakymus, byloje nėra. Taigi gavęs iš nukentėjusiųjų pinigus už prekes, nepraėjus nei mėnesiui po užsakymų pateikimo, S. B. skubiai išvyko į kitą šalį. Tokia įvykių seka bei aplinkybė, jog užsakymų įvykdymui nebuvo imtasi jokių aktyvių veiksmų, jie net nebuvo pradėti vykdyti (tokios aplinkybės nepatvirtino ir nuteistasis), nors įvykdymo terminai jau buvo praėję, patvirtina, kad S. B., jau paimdamas pinigus iš užsakovų, sandorių įvykdyti neplanavo.
53. Kaip nurodė pirmosios instancijos teisme O. M., negaudamas užsakymo jis nuvyko į S. B. darbovietę, kur sužinojo, kad S. B. yra dingęs, pačiam susisiekti su nuteistuoju O. M. taip pat nepavyko. Ikiteisminio tyrimo metu O. M. taip pat nurodė, jog S. B. advokatas su nukentėjusiuoju susisiekė tik 2017 ar 2018 metais (t. 2, b. l. 69). Susitarimas dėl žalos atlyginimo su O. M. pasirašytas 2019 m. lapkričio 28 d. (t. 2, b. l. 72), t. y. tik prieš pat S. B. pargabenant iš JAV. Dalis už prekes paimtų pinigų S. B. buvo grąžinta iš karto po S. B. išvykimo į JAV (1 000 Lt/289,62 Eur), šios aplinkybės nurodytos ir kaltinime. Tačiau dėl likusios sumos susitarimas sudarytas tik 2016 m. balandžio 19 d. (t. 2, b. l. 127), nukentėjusiajam buvo sumokėta 1 000 Eur (ir netgi šiuo atveju, kaip nurodė S. B. – aiškinant, kad arba imk tiek (tai yra 1 000 Eur), arba negausi nieko).
54. Apie galimai jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą nuteistasis S. B. turėjo sužinoti dar 2014 m. rugsėjo mėnesį, kuomet po jo namuose atliktos kratos S. B. paskambino V. B. (t. 5, b. l. 103, 104). Aukščiau aptarti susitarimai dėl žalos atlyginimo buvo sudaryti jau atliekant ikiteisminį tyrimą šio asmens atžvilgiu – susitarimas su S. B. sudarytas 2016 m., po kreipimosi į JAV dėl S. B. ekstradicijos, susitarimas su O. M. jau po S. B. išdavimo Lietuvai. Šios aplinkybės patvirtina, kad žala nukentėjusiesiems atlyginta siekiant sušvelninti S. B. padėtį, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai nešalina jo baudžiamosios atsakomybės. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiesiems buvo apsunkinta galimybė be teisėsaugos institucijų pagalbos savo turtinius interesus apginti civilinio proceso tvarka.
55. Galiausiai skunde nurodoma, jog motyvuojant S. B. veiksmų sistemingumą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir tariamu pinigų pasisavinimu iš V. J., L. T. ir A. M., taip iš esmės konstatuodamas S. B. kaltę ir dėl šių veikų, nors šias nusikalstamas veikas pašalino iš S. B. kaltinimo. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog ir be duomenų apie galimas veikas nurodytų asmenų atžvilgiu, S. B. kaltė dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule yra įrodyta. Antra, S. B. kaltė dėl veikų V. J., L. T. ir A. M. atžvilgiu, priešingai nei teigiama skunde, nuosprendyje nebuvo konstatuota – teismas tiesiog pažymėjo, jog „S. B. tokiomis pat aplinkybėmis kaip ir S. B. bei O. M. atveju, už žadamas pristatyti prekes iš V. J., L. T., A. M. paėmė pinigus, o statybinių prekių nepristatė“. Kaip matyti, joks nurodytų aplinkybių teisinis vertinimas atliktas nebuvo.
Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo
56. Nuosprendžio (nutarties), kuriuo taikomas turto konfiskavimas, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi pagrindžiantys teismo išvadą motyvai, kad konfiskuojamas turtas pripažintinas nusikalstamos veikos įrankiu, priemone ar rezultatu (BK 72 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas dėl BK 72 straipsnio taikymo pažymėjo, jog S. B. pasisavino UAB „O.“ bei UAB ,,A.“ turtą, kuris jam nepriklausė, to turto sąskaita S. B. neteisėtai praturtėjo; atsižvelgiant į tai, kad šios bendrovės yra likviduotos, ši piniginių lėšų suma, taikant BK 72 straipsnio nuostatas, turi būti konfiskuota iš S. B., t. y. piniginės lėšos iš S. B. buvo konfiskuotos kaip nusikalstamos veikos rezultatas (BK 72 str. 2 d.).
57. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog teismas šiuo atveju ne visiškai tiksliai nurodė taikomos baudžiamojo poveikio priemonės pagrindą. S. B. buvo nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą, UAB „O.“ priklausantį turtą – statybines medžiagas už 213 744,96 Eur. Šis turtas ikiteisminio tyrimo metu rastas nebuvo, statybinės medžiagos realizuotos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 str. 5 d.). Taigi šiuo atveju teismas privalėjo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš S. B. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegija iš kaltinimo S. B. pašalino 1.3. punkte aprašytą nusikalstamos veikos UAB „O.“ atžvilgiu epizodą. Atsižvelgiant į tai, iš S. B. konfiskuotina pinigų suma (213 744,96 Eur) mažinama šiame epizode nurodyta pasisavinto turto verte, t. y. 697,21 Eur iki 213 047,75 Eur (BPK 328 str. 4 p.).
58. Pirmosios instancijos teismas iš S. B. taip pat konfiskavo iš UAB „A.“ pasisavintą 3 921,32 Eur sumą. Pažymėtina, jog dėl šios pinigų sumos byloje yra taikos sutartis tarp UAB „A.“ teisių perėmėjo ir S. B. atstovo (t. 2, b. l. 47, 48), kurią patvirtino Klaipėdos apygardos teismas (t. 2, b. l. 49-51). Šios taikos sutarties pagrindu S. B. sumokėjo UAB „A.“ teisių perėmėjui 1 000 Eur sumą.
59. Pagal BK 72 straipsnį iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimas yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai šis turtas grąžinamas nukentėjusiesiems arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl jo vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo. Kitų pagrindų, leidžiančių netaikyti tokio turto konfiskavimo, baudžiamajame įstatyme nenumatyta. Dėl to nustačius, kad kaltininkas gavo turto, atitinkančio konfiskuotino turto požymius, visais atvejais būtina spręsti klausimą dėl jo konfiskavimo arba žalos atlyginimo. Iš nusikalstamos veikos gauto turto konfiskavimo paskirtis – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos.
60. Spręsdamas turto konfiskavimo ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo koliziją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai iš nusikalstamos veikos gautas turtas turi būti grąžinamas savininkui (nukentėjusiajam) BPK nustatyta tvarka arba, neradus tokio turto, tenkinamas pareikštas civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios turtinės žalos atlyginimo, BK 72 straipsnio nuostatos netaikomos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95/2004, 2K-213/2004, 2K-270/2004, 2K-632/2004, 2K-223-976/2020).
61. Nagrinėjamu atveju teismui civiline tvarka patvirtinus taikos sutartį dėl 3 921,32 Eur S. B. žalos bendrovei UAB „A.“ ir S. B. sumokėjus 1 000 Eur, dalis žalos, padarytos UAB „A.“, buvo atlyginta. Atsižvelgiant į atlygintos žalos dydį bei aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija mažina iš S. B. konfiskuojamą sumą iki 2 921,32 Eur (BPK 328 str. 4 p.).
Dėl užsienio valstybės išduoto S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų
62. Pagal BPK 70 straipsnį užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas, taip pat išduotas ar perduotas trečiajai valstybei ar Tarptautiniam baudžiamajam teismui už iki išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią asmuo nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytas situacijas.
63. 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties 16 straipsnio (Specialioji taisyklė) 1 dalies a) punkte taip pat numatyta, kad pagal šią Sutartį išduotas asmuo negali būti sulaikomas, teisiamas arba baudžiamas prašymą pateikusioje Valstybėje, išskyrus už nusikaltimą, dėl kurio buvo išduotas, arba už kitaip kvalifikuotą nusikaltimą, pagrįstą tais pačiais faktais kaip ir nusikaltimas, dėl kurio buvo išduotas, su sąlyga, kad tai yra nusikaltimas, dėl kurio išduodama, arba ne toks sunkus panašios sudėties nusikaltimas.
64. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme JAV S. B. buvo prašoma išduoti dėl trijų nusikalstamų veikų: dėl UAB „O.“ didelės vertės turto pasisavinimo (BK 183 str. 2 d.), dėl UAB „A.“ turto pasisavinimo (BK 183 str. 1 d.) bei dėl O. M. ir S. B. turto įgijimo apgaule (BK 182 str. 1 d.). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme įtarimų ir kaltinimų apimtis S. B. kito – dėl UAB „O.“ turto pasisavinimo inkriminuoti šeši epizodai vietoje vieno (tęstinė nusikalstama veika), be to, S. B. papildomai inkriminuotas V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimas apgaule. Anot apelianto, išplečiant kaltinimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, buvo pažeistos BPK 70 straipsnio 1 dalies bei Ekstradicijos sutarties 16 straipsnio nuostatos (4.2. punktas), tuo tarpu procesas dėl V. J., L. T. ir A. M. turto įgijimo apgaule apskritai negalėjo vykti, nes S. B. dėl šių veikų nebuvo perduotas iš JAV (4.3. punktas).
65. 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme JAV S. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo inkriminuojami tokie veiksmai: jog jis, nuo 2011 m. vasario 14 d. dirbdamas UAB „O.“ vadybininku, užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą, savo žinioje turėdamas UAB „O.“ materialines vertybes, laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 4 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir būdu, iš UAB „O.“ Klaipėdos sandėlio išgabeno UAB „O.“ nuosavybės teise priklausančias statybines medžiagas už 181 152,50 Eur (625 483,35 Lt), prekių panaudojimo, gabenimo, pardavimo dokumentų nepateikė, tokiu būdu jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „O.“ turtą – statybines medžiagas už 181 152,50 Eur (625 483,35 Lt) – pasisavino (t. 15, b. l. 147, 148).
66. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį pagrįstai nuteistas už penkis tęstinės nusikalstamos veikos epizodus (teismas ankščiau nutartyje jau pateikė argumentus dėl 1.3. punkte aprašyto veikos epizodo). Teismui kvalifikuojant S. B. veiksmus, lyginant su 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme nurodytomis aplinkybėmis, buvo detalizuotas nusikalstamos veikos dalykas (tiksliai nurodytos pasisavintos statybinės medžiagos, jų pavadinimai), papildytos ir patikslintos (tos pačios nusikalstamos veikos) veikos padarymo aplinkybės (1.1. ir 1.5. punktuose aprašytų epizodų atveju nurodyta, jog buvo panaudotos suklastotos PVM sąskaitos faktūros, 1.4. ir 1.6. punktuose aprašytų epizodų atveju nurodyta, iš kur buvo įsigytos pasisavintos statybinės medžiagos), galiausiai, bendra UAB „O.“ pasisavinto turto vertė pakito – vietoje prašyme nurodytų statybinių medžiagų už 181 152,50 Eur (625 483,35 Lt), S. B. nuteistas už 213 744,96 Eur (738 018,50 Lt) vertės statybinių medžiagų pasisavinimą.
67. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 1 d. Sprendime Leymann ir Pustovarov (C-388/08 PPU) yra aiškintos 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių nuostatos, kurios teisėjų kolegijos vertinimu aktualios ir šioje byloje. Šiame sprendime nurodoma, kad: „Siekiant įvertinti, ar procesinis dokumentas lemia „kitokios nusikalstamos veikos“, nei nurodytoji Europos arešto orderyje, atsiradimą, norint nustatyti, ar būtinas sutikimas, reikia palyginti nusikalstamos veikos aprašymą Europos arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. <...>Reikalavimas gauti vykdančiosios valstybės narės sutikimą bet kokioms faktinėms aplinkybėms aprašyti pažeistų baudžiamojo persekiojimo principo apribojimo ribas ir keltų grėsmę siekiamam tikslui paspartinti ir palengvinti teisminį bendradarbiavimą tarp valstybių narių. <...> Siekiant nustatyti, ar vertinama nusikalstama veika yra „kita nusikalstama veika“ nei ta, dėl kurios asmuo buvo perduotas,<...> reikia patikrinti, ar nusikalstamos veikos požymiai pagal jos aprašymą išduodančios valstybės narės įstatymuose yra tie patys, dėl kurių asmuo buvo perduotas, ir ar pakankamai sutampa duomenys arešto orderyje ir vėlesniame procesiniame dokumente. Laiko ir vietos aplinkybių pakeitimai leistini, jei juos lemia informacija, surinkta per išduodančioje valstybėje narėje vykstantį procesą dėl arešto orderyje aprašytų veikų“.
68. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant galimus BPK 70 straipsnio pažeidimus, yra pažymėta, jog tai, kad nukentėjusiųjų skaičius ir padarytos jiems žalos dydis tyrimo metu buvo koreguojamas, nėra BPK 70 straipsnio pažeidimas. Atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant bylą teisme nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės gali būti tikslinamos. Faktinių aplinkybių patikslinimas nereiškia, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ne už tą veiką, dėl kurios padarymo jis buvo perduotas ar išduotas. Įstatymai nenumato draudimo reikšmingus bylai duomenis rinkti po Europos arešto orderio išdavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2010).
69. S. B. buvo prašoma išduoti dėl didelės vertės UAB „O.“ priklausančio turto pasisavinimo. Šiuo atveju nei padarytos veikos kvalifikacija, nei nukentėjusių asmenų skaičius nepakito. Tam tikras faktinių veikos aplinkybių papildymas ir patikslinimas (nusikalstamos veikos dalyko detalizavimas, tikslesnių veikos padarymo aplinkybių nurodymas, veikos padarymo laiko patikslinimas) teisėjų kolegijos vertinimu nelaikytinas BPK 70 straipsnio pažeidimu. Skunde akcentuojamas pasisavinto turto vertės padidėjimas veikos kvalifikacijai reikšmės taip pat neturėjo, o apie galimus papildomus civilinius ieškinius S. B. išdavusios institucijos buvo informuotos dar ikiteisminio tyrimo metu (t. 15, b. l. 166-170). O dėl jokios kitos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2015 m. gruodžio 23 d. prašyme JAV neaprašytos, nusikalstamos veikos S. B. nebuvo nuteistas.
70. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog specialiosios taisyklės taikymo ekstradicijos santykiuose tikslas yra užtikrinti visų ekstradicijos proceso garantijų laikymąsi, t. y. išvengti situacijų, kai valstybės, prašydamos jiems išduoti asmenį, sąmoningai nurodytų tik tas nusikalstamas veikas, dėl kurių asmens išdavimas yra galimas, o vėliau asmenį trauktų baudžiamojon atsakomybėn ir už kitas nusikalstamas veikas, už kurias ekstradicija nėra galima. Ekstradicijos apribojimai (dvigubo baudžiamumo reikalavimas, asmenų neišdavimas dėl politinio pobūdžio nusikalstamų veikų, mirties bausmės apribojimas) realiai yra veiksmingi tik tada, jei yra laikomasi specialiosios taisyklės. Būtent ši taisyklė neleidžia valstybėms pasinaudoti ekstradicijos procesu neteisėtais tikslais. Nagrinėjamoje byloje kaltinimas S. B. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį buvo patikslintas, tikslesnių, aiškesnių ir detalesnių nusikalstamos veikos aplinkybių nurodymas nebuvo jokia apimtimi susijęs su aptartais ekstradicijos apribojimais. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad 2001 m. spalio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės ekstradicijos sutarties preambulėje numatyta, kad šios sutarties tikslas – nustatyti veiksmingesnį dviejų Valstybių bendradarbiavimą kovojant su nusikalstamumu. Todėl reikalavimas gauti vykdančiosios valstybės narės sutikimą bet kokioms faktinėms aplinkybėms aprašyti ar patikslinti ne tik neatitiktų sudarant sutartį kelto tikslo, bet ir apsunkintų teisminį bendradarbiavimą tarp valstybių. Taigi pagrindo konstatuoti BPK 70 straipsnio ar Ekstradicijos sutarties 16 straipsnio pažeidimo šiuo atveju nėra.
71. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog procesas dėl veikų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu apskritai negalėjo vykti, kadangi dėl šių veikų S. B. nebuvo išduotas iš JAV (4.3. punktas). Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka. BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kaip ir Ekstradicijos sutarties 16 straipsnio 1 dalies c punkte, yra numatyta procesinė galimybė gauti užsienio valstybės sutikimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn ir dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių jis nebuvo išduotas. Pažymėtina, jog pagal kasacinio teismo praktiką, kreipimasis į kompetentingą instituciją dėl asmens baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo galimas ne tik ikiteisminio tyrimo, bet ir teisminio nagrinėjimo metu. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tokioje situacijoje teismas privalo bylos nagrinėjimą atidėti arba padaryti pertrauką, o ne bylą nutraukti. Procesas turi būti nutraukiamas, kai atsiranda nepašalinama procesinė kliūtis. Kilęs klausimas dėl būtinybės kreiptis į asmenį išdavusią ar perdavusią užsienio valstybę dėl sutikimo išplėsti baudžiamosios atsakomybės ribas gali būti vertinamas tik kaip laikina kliūtis, trukdanti tęsti procesą, bet ne kaip pagrindas nutraukti procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2012).
72. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugsėjo 25 d. nutartimi įpareigojo prokurorą patikslinti dėl sutikimo, ar S. B. gali būti teisiamas dėl kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų, kurių nebuvo nurodyta kreipiantis dėl kaltinamojo ekstradicijos (t. 18, b. l. 169, 170). Atsižvelgiant į tokį teismo nurodymą, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į JAV dėl S. B. baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo (t. 19, b. l. 153, 154). Nesulaukus atsakymo iš kompetentingų institucijų, buvo priimtas skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendis, kaltinimai apgaule įgijus svetimą A. M., V. J. ir L. T. turtą iš kaltinimo pašalinti. 2021 m. rugpjūčio 4 d. elektroniniu paštu Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas diplomatinis raštas, kuriuo patvirtinama, kad JAV teisingumo departamentas 2021 m. liepos 27 d. davė leidimą persekioti S. B. už kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių jis nebuvo išduotas Lietuvai (t. 21, b. l. 20-22).
73. Vadovaujantis aukščiau minėta kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju turėjo sulaukti atsakymo iš kompetentingų JAV institucijų dėl S. B. baudžiamosios atsakomybės ribų išplėtimo ir tik tuomet priimti nuosprendį jo atžvilgiu.
74. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prokuroras pateikė prašymą panaikinti nuosprendį ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui (tame tarpe ir siekiant patraukti S. B. atsakomybėn dėl veikų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu). BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 4 d.). Pažymėtina, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė tik nuteistojo gynėjas, prokuroro skundas byloje gautas nebuvo. Nagrinėjamu atveju grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui su tikslu patraukti S. B. atsakomybėn dėl veikų A. M., V. J. ir L. T. atžvilgiu, atsirastų procesinė galimybė pabloginti S. B. padėtį, nors nei prokuroro, nei nukentėjusiųjų skundas, kuris sudarytų pagrindą padėties pabloginimui, byloje gautas nebuvo. Taigi pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui šiuo atveju nėra.
Dėl suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę
75. Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismas į S. B. paskirtą bausmę nepagrįstai neįskaitė JAV suėmime išbūto laiko nuo 2019 m. vasario mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos pateiktos informacijos matyti, jog S. B. JAV sulaikytas 2019 m. kovo 15 d. JAV Šiaurės Ilinojaus apygardos teismas, 2019 m. spalio 29 d. spręsdamas dėl S. B. ekstradicijos, be kita ko pažymėjo, kad S. B. turi būti laikomas JAV Maršalo tarnyboje iki tol, kol Valstijos sekretorius išspręs šį klausimą pagal savo kompetenciją ir kol atvyks tinkamai įgalioti Lietuvos atstovai (t. 15, b. l. 158-161, 163, 164). Į Lietuvą S. B. parvežtas 2019 m. gruodžio 12 d. (t. 15, b. l. 171), nuo 2019 m. gruodžio 13 d. jam palikta galioti kardomoji priemonė – suėmimas (t. 16, b. l. 76-79). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas į S. B. paskirtos bausmės laiką įskaitė tik suėmime Lietuvos Respublikoje išbūtą laiką, šioje dalyje nuosprendis tikslinamas ir į S. B. paskirtą bausmę įskaitomas suėmime nuo 2019 m. kovo 15 d. JAV iki S. B. parvežimo į Lietuvą 2019 m. gruodžio 12 d. išbūtas laikas (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,
nutaria:
pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. liepos 16 d. nuosprendį ir:
iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O.“ statybinių medžiagų pasisavinimo pašalinti aplinkybę, jog UAB „A.“ buvo S. B. valdoma bendrovė ir aplinkybę, jog statybinės medžiagos buvo S. B. žinioje;
iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl UAB „O.“ statybinių medžiagų pasisavinimo pašalinti epizodą dėl klinkerio plytelių už 697,21 Eur (2 407,32 Lt) pasisavinimo ir iki 213 047,75 Eur sumažinti bendrą pasisavintų statybinių medžiagų vertę;
iš kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl UAB „A.“ piniginių lėšų pasisavinimo pašalinti aplinkybę, jog piniginės lėšos buvo S. B. žinioje;
vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš S. B. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą - 213 047,75 Eur;
iš S. B. konfiskuojamą sumą už UAB „A.“ turto pasisavinimą sumažinti iki 2 921,32 Eur.
Į S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmime nuo 2019 m. kovo 15 d. JAV iki S. B. parvežimo į Lietuvos Respubliką 2019 m. gruodžio 12 d. išbūtą laiką.