Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, įgaliotam atstovui V. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimo ir neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Kelmės rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-2-322/2015, kurioje A. K. (ieškovas) kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėja teisėja L. B.. Iš teismui pateiktų įrodymų (teisiamojo, teismo posėdžio protokolų) nustatyta, kad 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. kovo 13 d., 2015 m. balandžio 27 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2015 birželio 11 d., 2015 m. birželio 16 d. ir 2015 m. birželio 18 d. teisiamieji (teismo) posėdžiai buvo atidėti (paskelbtos pertraukos) ir byla iš esmės nebuvo nagrinėjama dėl to, kad į minėtus teisiamuosius posėdžius neatvyko kaltinamas A. K., neatvykimo priežastis – dėl ligos (el. b. l. 4-18). Iš teismui pateikto Kelmės rajono apylinkės teismo teisėjos L. B. 2014 m. sausio 15 d. rašto dėl informacijos pateikimo matyti, kad teismas kreipėsi į UAB „Varpo šeimos klinika“, prašydamas minėtos gydymo įstaigos atsiųsti jos vadovo patvirtintos medicininių pažymų išdavimo tvarkos kopiją, kurioje yra nustatyta pažymų registravimo žurnalų forma, pažymų išdavimo terminai, išduodančių pažymas asmenų atsakomybė ir funkcijos, įskaitant pažymos išdavimo pagrindimą medicinos dokumentuose. Tuo pačiu teismas paprašė informuoti, ar pagrįstai vadovaujantis įstaigos vadovo patvirtinta šių medicininių pažymų išdavimo tvarka, A. K. buvo išduota 2014 m. sausio 13 d. medicininė pažyma (forma Nr.094-1/a) Nr. 19 dėl neatvykimo į teismą. Nurodė, kad duomenys reikalingi nagrinėjant baudžiamąją bylą (el. b. l. 19). Teismas 2014 m. kovo 13 d. raštu kreipėsi VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę iš esmės prašydamas pateikti analogiško pobūdžio informaciją kaip ir 2014 m. sausio 15 d. rašte, adresuotam UAB „Varpo šeimos klinika“, papildomai prašydamas informuoti teismą, kodėl A. K. buvo išduota būtent medicininė pažyma dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo įstaigą, o ne medicininė pažyma, taip pat įpareigojant ją pateikti. Be to, teismas prašė informuoti, ar buvo būtinas A. K. hospitalizavimas ir ar pagal jam nustatytą diagnozę ligonis galėjo gydytis ambulatoriškai. Pažymėjo, kad duomenys reikalingi nagrinėjant kaltinamojo prašymą dėl už neatvykimą į teismo posėdį paskirtos baudos panaikinimo (el. b. l. 20). 2015 m. birželio 11 d. raštu teismas kreipėsi į BĮ Klaipėdos ligų priklausomybės centrą, prašydamas suteikti informaciją ar pagrįstai A. K. buvo išduota 2015 m. birželio 11 d. medicininė pažyma Nr. 42 dėl negalėjimo atvykti į teismą, taip pat informuoti ar A. K. gydosi įstaigos stacionare ir jeigu taip, kiek planuojama tęsti gydymą stacionare. Taip pat pažymėjo, kad duomenys reikalingi nagrinėjant baudžiamąją bylą (el. b. l. 21). Taip pat 2015 m. birželio 11 d. raštu teismas kreipėsi į VšĮ Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamentą, prašydamas informuoti, ar A. K. pagrįstai buvo išduota 2015 m. gegužės 14 d. medicininė pažyma Nr. PD2-509 dėl negalėjimo atvykti į teismą bei ar tuo laikotarpiu A. K. gydėsi įstaigos stacionare ir ar gydymas stacionare tuo laikotarpiu buvo būtinas, ar buvo galimas ambulatorinis gydymas (el. b. l. 22). Teismas 2015 m. birželio 18 d. rašte BĮ Klaipėdos priklausomybės ligų centro prašė informuoti teismą ar A. K. galės dalyvauti teismo posėdžiuose 2015 m. liepos 2 ir 9 dienomis, jei negalės – įpareigojo pateikti medicininę pažymą (forma Nr. 094-1/a (el. b. l. 23).

Ieškovas nurodo, kad teisėja L. B., rinkdama duomenis apie ieškovo sveikatos būklę ir juos prijungdama prie bylos, pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą (CK 2.23 straipsnio 2 dalis), todėl tuo pagrindu prašo priteisti iš valstybės 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų bendrasis reglamentavimas nustatytas CK 6.272 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Kaip matyti minėtas straipsnis nustato teisėjo ar teismo atsakomybę nagrinėjant būtent civilinę bylą, tačiau, įvertinus sprendžiamą klausimą, susijusį su neturtinės žalos atlyginimu tuo pagrindu, kad, pasak ieškovo, baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą, teismas sprendžia, kad nustatant teismo (teisėjos) atsakomybės pobūdžio teisinį kvalifikavimą, taikytina įstatymo analogija (CPK 3 straipsnio 6 dalis), t. y. teismo (teisėjos) atsakomybė kvalifikuotina pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1143/2014; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-509-881/2015).

Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra ta, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado būtent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų. Tačiau, ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas.

CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.272 straipsnį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda dėl neteisėtų procesinių veiksmų.

Ieškovas jam kilusią 2 000 Eur neturtinę žalą sieja su jo pažeista teise į privatų gyvenimą – būtent duomenų apie sveikatos būklę rinkimą, paviešinimą.

Teisė į privatų gyvenimą yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Lietuvos Respublik?s Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nurodyto straipsnio 4 dalyje suformuluotas bendrasis privataus gyvenimo gynimo principas, pagal kurį įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Nurodyta teisė įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad valstybė turi pozityvią pareigą saugoti asmenis nuo nepagrįsto kišimosi į jų privatų gyvenimą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Peck prieš Jungtinę Karalystę (Peck v. the United Kingdom,no. 44647/98, judgment of 28 January 2003). Teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą įvirtinimas Konstitucijoje reikalauja, kad valstybė užtikrintų šios teisės realumą. Taigi Konstitucijos 22 straipsnis įpareigoja valstybę teisės aktais užtikrinti veiksmingą teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą apsaugą ir gynybą.

CK 2.23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė nuostata, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas, taip pat nurodyta, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu, o po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Pagal minėto straipsnio 2 dalį vienas iš privataus gyvenimo pažeidimų laikomas duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus, taip pat draudimas skleisti surinktą informaciją apie asmens privatų gyvenimą, išskyrus tuos atvejus, kai dėl asmens einamų pareigų ar padėties visuomenėje tokios informacijos skleidimas atitinka teisėtą ir pagrįstą visuomenės interesą tokią informaciją žinoti. CK 2.23 straipsnio 5 dalis numato, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalyse numatyti apribojimai, susiję su informacijos apie asmenį skelbimu ir rinkimu, netaikomi, kai tai daroma motyvuotu teismo sprendimu.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, asmens sveikata neabejotinai yra privataus gyvenimo dalis ir informacija apie privatų žmogaus gyvenimą, taigi ir duomenys, susiję su asmens sveikata, gali būti renkama ir panaudojama tik remiantis įstatymu ir tik įstatyme nustatytiems tikslams.

Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 552, siekiant užtikrinti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą, saugant informaciją apie jo sveikatą, patvirtinti Asmens sveikatos paslapties kriterijai (toliau – Kriterijai), kuriuose įtvirtinta sveikatos priežiūros darbuotojų pareiga saugoti paciento sveikatos paslaptį. Kriterijų 4 punkte nustatyta, kad visa informacija apie paciento sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita informacija apie paciento asmenį yra konfidenciali. Kriterijų 5 punkte išvardyti atvejai, kai konfidencialumo reikalavimas sveikatos priežiūros darbuotojams netaikomas, ir vienas iš tokių atvejų – kai informacija suteikiama reikalaujant teismui, komisijai ar kitoms valstybės institucijoms, kurioms teisė gauti tokią informaciją suteikta Lietuvos Respublikos įstatymais (5.2.5 punktas).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paciento privatus gyvenimas yra neliečiamas; informacija apie paciento gyvenimo faktus gali būti renkama tik su paciento sutikimu ir tuo atveju, jei tai yra būtina ligai diagnozuoti, gydyti ar pacientui slaugyti. Pagal minėto straipsnio 3 dalį visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą turi būti laikoma konfidencialia ir po paciento mirties; teisę gauti informaciją po paciento mirties turi įpėdiniai pagal testamentą ir pagal įstatymą, sutuoktinis (partneris), tėvai, vaikai. Konfidenciali informacija gali būti suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą, kuriame yra nurodyta tokios informacijos suteikimo pagrindas ir naudojimo tikslai, išskyrus atvejus, kai pacientas medicinos dokumentuose yra pasirašytinai nurodęs, koks konkretus asmuo turi teisę gauti tokią informaciją, taip pat tokios informacijos teikimo mastą ir terminus (PTŽSAĮ 8 straipsnio 4 dalis). Minėto įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad be paciento sutikimo teisės aktų nustatyta tvarka konfidenciali informacija gali būti suteikiama valstybės institucijoms, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymai suteikia teisę gauti konfidencialią informaciją apie pacientą, taip pat šio įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje nurodytiems asmenims. Konfidenciali informacija šiems asmenims gali būti suteikiama tik rašytiniu jų prašymu, kuriame nurodomas konfidencialios informacijos prašymo pagrindas, jos naudojimo tikslai ir reikalingos informacijos mastas. Visais atvejais konfidencialios informacijos suteikimas turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus; už neteisėtą konfidencialios informacijos apie pacientą rinkimą ir naudojimą atsakoma teisės aktų nustatyta tvarka (PTŽSAĮ 9 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 2 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad ypatingi asmens duomenys – duomenys, susiję su fizinio asmens rasine ar etnine kilme, politiniais, religiniais, filosofiniais ar kitais įsitikinimais, naryste profesinėse sąjungose, sveikata, lytiniu gyvenimu, taip pat informacija apie asmens teistumą. ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad draudžiama tvarkyti ypatingus asmens duomenis, išskyrus, kai jie yra reikalingi bylai nagrinėti teisme (7 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad Kelmės rajono apylinkės teismo teisėja L. B., nagrinėdama baudžiamąją bylą, neteisėtai rinko duomenis apie ieškovo privatų gyvenimą – sveikatą – ir juos paviešino byloje, o būtent – užklausė gydymo įstaigas apie ieškovo hospitalizavimą, to būtinumą, ieškovo galėjimą gydytis ambulatoriškai, galėjimą dalyvauti posėdžiuose dėl ligos pobūdžio, gydymosi trukmę, taip pat prijungė gautą informaciją prie bylos, ne mažiau 5 kartus leido nukentėjusiajai T. B. susipažinti su bylos medžiaga, tarp jų ir su duomenimis apie ieškovo sveikatos būklę. Taigi nagrinėjamu atveju duomenų apie sveikatos būklę rinkimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios bylos nagrinėjimu.

BPK 246 straipsnio 1 dalis imperatyviai numato, kad byla pirmosios instancijos teismo posėdyje nagrinėjama dalyvaujant kaltinamajam; kaltinamajam atvykti į teismą privaloma; nagrinėti bylą, kai nedalyvauja kaltinamasis, leidžiama tik tuo atveju, jeigu kaltinamasis yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje ir vengia atvykti į teismą. Jei kaltinamasis neatvyko į teisiamąjį posėdį, daroma posėdžio pertrauka arba bylos nagrinėjimas atidedamas, išskyrus šio Kodekso 246 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį. Teismas turi teisę atvesdinti neatvykusį kaltinamąjį, taip pat paskirti jam kardomąją priemonę arba ją pakeisti griežtesne (BPK 247 straipsnis).

BPK 37 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad svarbia asmens nedalyvavimo baudžiamajame procese priežastimi yra ikiteisminio tyrimo įstaigai, prokurorui ar teismui adresuota sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos pažyma patvirtinta liga, dėl kurios asmuo negali atvykti pagal šaukimą.

Iš į bylą pateiktų teisiamojo posėdžio protokolų nustatyta, kad 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. kovo 13 d., 2015 m. balandžio 27 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2015 birželio 11 d., 2015 m. birželio 16 d. ir 2015 m. birželio 18 d. teisiamuosiuose posėdžiuose buvo paskelbtos pertraukos dėl to, jog dėl ligos į juos neatvyko kaltinamasis – ieškovas A. K.. Iš minėtų teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad tiek į bylą atvykusiam prokurorui, tiek nukentėjusiajai, tais atvejais, kai ji dalyvavo, kilo abejonių dėl kaltinamojo gana dažno neatvykimo į teisiamuosius posėdžius dėl tos pačios priežasties – ligos. Paminėtina, kad visais atvejais buvo gauti kaltinamojo prašymai atidėti teisiamuosius posėdžius, tačiau ne visais atvejais buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys jo prašymą atidėti posėdį dėl ligos (pvz.: iš 2015 m. balandžio 27 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad kaltinamasis atsiuntė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad gydosi stacionare, tačiau nepateikė tą patvirtinančių įrodymų).

BPK 242¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas privalo rūpintis, kad baudžiamoji byla teisme būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, ir turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta darant kiek įmanoma mažiau teisiamojo posėdžio pertraukų. Pagal BPK 243 straipsnį teisiamasis posėdis iki bylos išnagrinėjimo negali būti pertrauktas, išskyrus poilsiui, neatvykusių į posėdį asmenų pakartotiniam iškvietimui, naujų įrodymų išreikalavimui arba dėl kitų svarbių priežasčių daromas pertraukas; teisiamojo posėdžio pertrauka negali trukti ilgiau kaip vieną mėnesį; tais atvejais, kai kaltinamasis ar kitas į teisiamąjį posėdį šaukiamas asmuo dėl šio Kodekso 37 straipsnyje numatytų priežasčių negali nustatytu laiku atvykti į teisiamąjį posėdį, teisiamojo posėdžio pertrauka gali būti teismo nutartimi pratęsta, tačiau ne daugiau kaip vieną kartą. Ši nutartis gali būti priimta ir nerengiant teismo posėdžio. Šiais atvejais bylos nagrinėjimas tęsiamas pagal iš anksto suderintą ir nustatytą teisiamojo posėdžio grafiką arba kitu nustatytu laiku, bet ne vėliau kaip po mėnesio nuo šioje dalyje nurodytos teismo nutarties priėmimo dienos (BPK 243 straipsnio 1, 2 dalys).

Atsižvelgiant į dažną kaltinamojo nedalyvavimą teisiamuosiuose posėdžiuose dėl ligos, taip pat į šalių pareikštus prašymus, teismas, siekdamas pašalinti abejones ir užkirsti kelią galimam bylos vilkinimui, sprendė, kad tikslinga užklausti gydymo įstaigas dėl kaltinamajam išduotų medicininių pažymų, kaltinamojo nedalyvavimo teismo posėdyje pagrįstumo ir galimos jo gydymosi trukmės. Teismas, vertindamas šiuos teismo (teisėjos) veiksmus, sprendžia, kad jie atitiko įstatymo nuostatas ir joms neprieštaravo. Pažymėtina, kad gydymo įstaigoms adresuotuose raštuose teismo užklausiama informacija nevertintina kaip neatitinkanti protingumo ir nagrinėjamu atveju reikalingumo kriterijų, neperžengia būtinos informacijos masto. Minėtais raštais teismas iš esmės gydymo įstaigoms pateikė prašymus pateikti bendro pobūdžio informaciją, susijusią su medicininių pažymų išdavimo kaltinamajam pagrįstumu (subjektais, tvarka, forma, įgaliojimų turėjimu ir pan.), taip pat teismas neužklausė duomenų dėl konkrečios kaltinamojo ligos, diagnozės, tačiau prašė informuoti ar dėl ligos (kad ir kokia ji būtų) kaltinamajam būtinas gydymas stacionare, ar gali jis būti gydomas ambulatoriškai, ar gali dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose, kokia planuojama gydymosi trukmė. Kaip jau buvo minėta, PTŽSAĮ 9 straipsnio 1 dalis numato, kad konfidenciali informacija gali būti suteikiama tik rašytiniu prašymu, kuriame nurodomas konfidencialios informacijos prašymo pagrindas, jos naudojimo tikslai ir reikalingos informacijos mastas. Tai, jog teismas užklausė gydymo įstaigų bendro pobūdžio informacijos, būtent susijusios su kaltinamojo galėjimu dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose, nelaikytina, kad teismas (teisėja) atliko jam (jai) įstatyme nenumatytus veiksmus, elgėsi neteisėtai ar peržengė teiktinos informacijos mastą tuo aspektu, kad prašė suteikti informacijos, kuri nėra susijusi su kaltinamojo dalyvavimu posėdžiuose. Atmestini ieškovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai raštuose atskleidė, kad duomenys reikalingi nagrinėjant baudžiamąją bylą, kadangi, PTŽSAĮ 9 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad turi būti nurodomas informacijos naudojimo tikslas, ką teismas savo raštuose ir padarė. Visais atvejais konfidencialios informacijos suteikimas atitiko protingumo, sąžiningumo ir paciento teisių apsaugos ir interesų prioriteto principus, todėl ieškovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai kreipėsi į gydymo įstaigas dėl minėtos informacijos pateikimo atmestini kaip nepagrįsti (ADTAĮ 5 straipsnio 2 dalis). Be to, pažymėtina, kad ieškovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai prijungė savo raštus, ar gydymo įstaigų gautus raštus prie bylos, taip pat atmestini kaip nepagrįsti, kadangi minėta informacija sudaro baudžiamosios bylos medžiagos dalį ir pagrindžia teismo atliekamus veiksmus, todėl teismas neturi pagrindo savo iniciatyva nuspręsti, kas turėtų būti baudžiamojoje byloje, o kas ne. Pats ieškovas (ar jo gynėjas baudžiamajame procese) visą laikotarpį nesikreipė į teismą ir neišreiškė pozicijos, kad kažkuri byloje esanti informacija būtų pripažinta nevieša.

Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas dėl minėtų įrodymų gavimo nepriėmė procesinio sprendimo – teismo nutarties, t. y. nesilaikė BPK 253 straipsnio reikalavimų. Teismas su šiais ieškovo teiginiais nesutinka dėl žemiau nurodytų motyvų.

BPK 253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nagrinėjimo teisme metu kilusius klausimus teismas išsprendžia nutartimis, prieš tai išklausęs dalyvaujančių nagrinėjant bylą teisme asmenų nuomones. Teismas nusprendžia, ar nutartis surašyti kaip atskirus dokumentus ir priimti pasitarimų kambaryje, ar jas priimti pačioje posėdžių salėje ir įrašyti į teisiamojo posėdžio protokolą; bylos nagrinėjimo teisme metu priimamos nutartys turi būti paskelbtos balsu (CPK 253 straipsnio 2, 3 dalys).

Iš teismui pateiktų teisiamųjų posėdžio protokolų nustatyta, kad kiekvienu atveju dėl gydymo įstaigų užklausimo, informacijos gavimo buvo priimta žodinė nutartis pačioje posėdžių salėje, kuri užfiksuota teisiamojo posėdžio protokoluose („teismas nutaria: <...>) ir vienu atveju (2015 m. gegužės 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas) – iš teisiamojo posėdžio protokolo surašymo darytina išvada, kad surašyta rašytinė nutartis. Pažymėtina, kad visos teismo nutartys buvo priimtos prieš tai išklausius dalyvaujančių byloje asmenų nuomones – prokuroro, nukentėjusiosios, taip pat iš esmės tenkinant jų prašymus dėl minėtų įrodymų gavimo.

Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas (teisėja) ne mažiau 5 kartus leido nukentėjusiajai T. B. susipažinti su bylos medžiaga, tarp jų ir su duomenimis apie ieškovo sveikatos būklę, todėl šiais savo veiksmais taip pat pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą – duomenų apie sveikatos būklę konfidencialumą.

BPK 28 straipsnio 2 dalyje numatytos nukentėjusiojo teisės baudžiamajame procese, tarp kurių ir nukentėjusiojo teisė susipažinti su bylos medžiaga. BPK 237 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras, kaltinamasis, atstovas pagal įstatymą, gynėjas, taip pat nukentėjusysis, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai nuo bylos gavimo teisme dienos turi teisę susipažinti su papildomai gauta po kaltinamojo akto surašymo, o per teisėjo nustatytą terminą – ir su kita bylos medžiaga ir daryti jos išrašus ar kopijas.

Iš byloje esančio 2015 m. balandžio 27 d. nukentėjusios T. B. prašymo matyti, kad ji teismui pateikė prašymą išduoti prašyme nurodytų dokumentų kopijas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-322/2015 (el. b. l. 25). Pažymėtina, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kad nukentėjusiosios prašomuose dokumentuose būtų užfiksuota informacija, susijusi su ieškovo sveikatos būkle, be to, apskritai nėra pateikta įrodymų, kad minėtas kopijas nukentėjusiajai teismas išdavė (CPK 178 straipsnis). Kaip jau buvo minėta, aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, turi įrodyti ieškovas, todėl teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, kad šiuo aspektu buvo pažeista ieškovo teisė į privatų gyvenimą, t. y. būtent atskleisti duomenys apie jo sveikatos būklę. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-322/2015 yra kaltinamasis, todėl jis (jo gynėjas) turėjo teisę prašyti išduoti reikiamų dokumentų kopijas ir jomis įrodinėti aplinkybes šioje civilinėje byloje (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Teisė nukentėjusiajai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, neribojant skaičiaus (5, kaip nurodo ieškovas, ar net daugiau kartų) yra įtvirtinta įstatyme, todėl ieškovo argumentai, kiek jie susiję apskritai su nukentėjusiosios galėjimu susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, yra taip pat nepagrįsti.

Taigi, nenustačius teismo (teisėjos L. B.) neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju valstybei kilti negali. Tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo (teisėjos) ginčijami veiksmai pažeidė ieškovo teisę į privatų gyvenimą, t. y. kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala.

Esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178, 185 straipsniai), ieškovo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas. Kadangi nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų (teismo (teisėjos) neteisėtų veiksmų), teismas dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako, kadangi bent vienos iš jų nebuvimas yra pagrindas ieškinį atmesti.

CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, o atsakovas nepateikė įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl teismas dėl jų priteisimo atsakovui iš ieškovo nepasisako.

Atsakovas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti ieškovui 2 500 Eur baudą. Prašymą grindžia tuo, jog ieškovas ne pirmą kartą teikia teismui deklaratyvaus pobūdžio ieškinius, nepateikdamas įrodymų, todėl daro išvadą, kad ieškovas siekia ne ginti savo galimai pažeistas teises, bet inicijuoto civilinio proceso pagalba vilkinti procesą baudžiamojoje byloje.

CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigota atlyginti kitai šaliai jos patirtus nuostolius. CPK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti asmeniui iki dvidešimties tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Taigi piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį numatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį. CPK 95 straipsnyje nustatytos baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-346/2012). Taigi ne kiekvienas pareigos sąžiningai naudotis procesinėmis teisėmis nesilaikymo atvejis savaime reiškia teisės pažeidimą, galintį sukelti teisinės atsakomybės priemonių, numatytų CPK 95 straipsnyje, taikymą. Tam tikrais atvejais tai gali būti įvertintas tik kaip netinkamas subjektinės teisės įgyvendinimas. Piktnaudžiavimas procesine teise pasireiškia konkrečios subjektinės teisės įgyvendinimo sąlygų pažeidimu. Teisėtas ir pagrįstas asmens naudojimasis procesinėmis teisėmis, jeigu nenustatytas tyčinis nesąžiningas elgesys, negali būti pripažįstamas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės prašo skirti ieškovui baudą už tai, kad jis ne primą kartą teismui reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl teismo neteisėtų veiksmų ir tokiu būdu siekia vilkinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Teismas, įvertinęs šį ieškovo prašymą, pažymi, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nagrinėjamu atveju negali būti siejamas su ieškovo veiksmais kitose bylose, tačiau būtent su ieškovo elgesiu šioje civilinėje byloje. Teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį teisme, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, t. y. byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų vilkinęs bylos nagrinėjimą, vengęs teikti įrodymus, nepagrįstai daug kartų prašęs pratęsinėti procesinių dokumentų pateikimo terminus, neatvykęs į bylos nagrinėjimą be svarbios priežasties, teikęs melagingus paaiškinimus, tyčia klaidinęs teismą ir proceso dalyvius ir pan. Nagrinėjamu atveju ieškovas, reikšdamas ieškinį, realizavo savo teisę, kad būtų apgintos tikėtinai pažeistos jo teisės ar interesai (CPK 5 straipsnio 1 dalis), o tai, kad ieškovo ieškinys atmestas, nesąlygoja to, kad ieškovas piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog ieškovas savo procesine teise paduoti ieškinį nepiktnaudžiavo bei šią savo procesinę teisę įgyvendino nepažeisdamas proceso tikslų ir naudodamasis pagal paskirtį, todėl atsakovo prašymas skirti ieškovui 2 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.