- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-18
- Bylos Nr.
- 2A-509-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13901-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Eglė Surgailienė, Ona Gasiulytė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, VĮ Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-509/2015 pagal ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3603-566/2014 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir VĮ Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
ieškovas R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 240 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad yra nuteistas ir nuo 2011 m. gruodžio 9 d. atlieka bausmę Alytaus pataisos namuose, kuriuose jis, be kita ko, sportuoja, tačiau neturi galimybės nusiprausti, kadangi Alytaus pataisos namuose šiltas vanduo yra teikiamas tik vieną kartą per savaitę. Tai sukuria labai didelius nepatogumus bei neatitinka higienos normų, o prausiantis po šaltu vandeniu ieškovas yra ne kartą susirgęs. Dėl šilto vandens tiekimo ribojimo ieškovas patiria papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. 2011 m. balandžio 13 d. jis su prašymu kreipėsi į pataisos namų direktorių, kuriame nurodė minėtas aplinkybes bei tai, kad tokios aplinkybės prieštarauja Europos kalinimo taisyklių 18 paragrafo nuostatoms. Prašyme pažymėjo, kad Alytaus pataisos namų 6 lokaliniame sektoriuje kalintiems nuteistiesiems yra sudaryta galimybė praustis po šiltu vandeniu kiekvieną dieną, kadangi minėtame sektoriuje yra įrengti vandens šildytuvai, kaip ir 8 ar 9 lokaliniuose sektoriuose, dėl to ieškovas yra diskriminuojamas kitų nuteistųjų atžvilgiu. Prašymą pataisos namų direktorius 2011 m. balandžio 27 d. raštu nepagrįstai atmetė, todėl jis 2011 m. gegužės 4 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2011 m. gegužės 20 d. raštu skundą atmetė. Nesutikdamas su Kalėjimų departamento aktu, skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuris 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovas nesutinka su tokiais teismų procesiniais sprendimais ir juose padarytomis išvadomis, laiko juos neteisėtais. Nesutikdamas su minėtais teismų sprendimais, kreipėsi į teismą civiline tvarka, nurodydamas, kad tiek Alytaus pataisos namai, nesudarydami ieškovui ir kitiems kalintiems asmenims galimybių praustis po šiltu dušu kiekvieną dieną, tiek teismai atmesdami ieškovo skundus dėl Alytaus pataisos namų veiksmų, veikė neteisėtai, ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius įstatymus, pažeisdami ieškovo konstitucinę teisę į nešališką teismą. Dėl tokių veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, dėl šių veiksmų negali ramiai miegoti, pasidarė dirglus, pradėjo jausti padidėjusią fobiją aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės, prarado pasitikėjimą valstybe, teisingumo institucijomis.
Atsiliepimas
Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ginčija ieškinio pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas valstybės atsakomybę kildino iš deliktinės atsakomybės, tačiau neįrodė visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų.
Atsakovas VĮ Alytaus pataisos namai taip pat pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo ieškinį prašė atmesti. Nurodo, kad ieškovas nenurodė jokių konkrečių teisės aktų, kurie buvo pažeisti Alytaus pataisos namų ar Kalėjimo departamento pareigūnų, o visi ieškovo argumentai yra abstraktūs ir deklaratyvūs bei teisiškai nepagrįsti. Alytaus pataisos namuose bausmę atlieka dvi kategorijos nuteistųjų, tai dirbantys ir nedirbantys nuteistieji. Visi nedirbantys nuteistieji, kurių kategorijai priklauso ir ieškovas, turi galimybę praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, jie visi laikomi vienodomis sąlygomis ir jokios diskriminacijos jų atžvilgiu nėra. Tiek Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas, tiek Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas nustato, jog nuteistiesiems turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Taigi ieškovas neįrodė visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, taip pat nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių konkrečius Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus. Ieškovas nuolat su skundais kreipiasi į teismus, kurie jo skundus atmeta, todėl turi būti sprendžiamas ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atsakomybės klausimas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, jog ieškovas R. K. yra nuteistas ir nuo 2011 m. vasario 9 d. paskirtą bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose, 9-ame būryje. Minėtam būriui, kuriame kali ieškovas, šiltas vanduo pagal grafiką tiekiamas kartą per savaitę, t. y. trečiadieniais. Iš administracinės bylos Nr. I-978-353/2011 medžiagos matyti, jog ieškovui nesutinkant su tokiu šilto vandens tiekimo grafiku, jis 2011 m. balandžio 13 d. su reikalavimu kreipėsi į Alytaus pataisos namų direktorių, kad šiltas vanduo jų būriui būtų tiekiamas kiekvieną dieną. Alytaus pataisos namų direktorius 2011 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 8-4826 ieškovo reikalavimo netenkino. Nesutikdamas su tokiu Alytaus pataisos namų direktoriaus raštu, ieškovas su skundu dėl Alytaus pataisos namų administracijos veiksmų 2011 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris 2011 m. gegužės 20 d. raštu Nr. 2S-1385 ieškovo skundo netenkino, nurodant, jog ieškovo nurodomos Europos kalinimo taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio, todėl nėra privalomos, savo ruožtu Lietuvos Respublikos teisės aktai nustato, kad nedirbantiems nuteistiesiems turi būti sudarytos galimybės ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis po šiltu dušu, taigi Alytaus pataisos namų veiksmuose, nesuteikiant galimybių ieškovui praustis po šiltu dušu kiekvieną dieną, pažeidimų nėra. Nesutikdamas su minėtais Alytaus pataisos namų direktoriaus ir Kalėjimų departamento raštais, ieškovas 2011 m. gegužės 30 d. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtus raštus bei įpareigoti Alytaus pataisos namų administraciją pajungti 9-ame ir 8-ame lokaliniuose sektoriuose vandens šildytuvus, sudarant galimybę esant poreikiai praustis po šiltu dušu kasdien. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimo, 2012 m. birželio 1 d. nutartimi ieškovo skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad įvertinus šioje byloje kilusio ginčo pobūdį ir ieškovo nurodomas aplinkybes, byloje iš esmės kilo ginčas dėl Europos kalinimo taisyklėse nustatytų normų pobūdžio ir jų galios hierarchine prasme. Europos kalinimo taisyklių 19.4 punkte numatyta, kad kalinimo įstaigose atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis nustato, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus. Europos Sąjungos institucijų priimtomis rekomendacijomis ir nuomonėmis adresatams nenustatomos jokios teisės ir pareigos, tačiau jose gali būti pateikiamos Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir turinio gairės. Taigi, skirtingai nei ES reglamentai, kurie taikomi tiesiogiai, ar ES direktyvos, kurios nors ir netaikomos tiesiogiai, tačiau kurių nuostatas valstybės narės yra įpareigojamos inkorporuoti į nacionalinę teisę, ES institucijų priimtos rekomendacijos nėra privalomos, t. y. yra rekomendacinio pobūdžio, nustatančios bendros atitinkamais klausimais formuojamos politikos gaires, skatinant valstybes nares nustatant lokalinį teisinį reguliavimą atitinkamais klausimais atsižvelgti į rekomendacijose įtvirtintas nuostatas, tikslu unifikuoti ES valstybių narių teisę. Europos kalinimo taisyklių preambulėje nurodoma, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsižvelgdamas į preambulėje nurodomų aplinkybių visetą, tik rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms savo teisėkūroje, politikoje ir praktikoje vadovautis šios rekomendacijos priede pateiktomis taisyklėmis, t. y. nustato penitencinės politikos gaires. Taigi, pati preambulėje pavartota formuluotė suponuoja išvadą, jog valstybės narės šia rekomendacija nėra įpareigojamos taisyklių nuostatas perkelti į nacionalinę teisę, t. y. griežtai laikytis taisyklėse nustatytų normų, o tik skatinamos kuriant nacionalinius teisės aktus, tikslu unifikuoti ES penitencinę politiką, atsižvelgti į šiose taisyklėse nustatytas normas. Taigi šios taisyklės neturi viršenybės, hierarchiniu požiūriu, prieš nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius kalinimo sąlygas ir tvarką, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalies prasme. Tą patį pažymėjo ir Europos Teisingumo Teismas, kuris yra pasisakęs, kad rekomendacijos ir išvados neturi privalomos teisinės galios, tačiau jos neabejotinai turi autoritetingos rekomendacijos reikšmę (Byla Nr. 322/88 Grimaldi [1989] ECR 4407). Kadangi Europos žmogaus teisių teismas iš esmės yra pagrindinis ES teisės aiškintojas ir teisės kolizijų šalintojas, užtikrinant vienodą ES teisės taikymą visose ES šalyse, teismas ieškovo argumentus, jog ETT praktika nėra privaloma Lietuvai bei, kad teismai nepagrįstai rėmėsi ETT praktika, o ne Europos žmogaus teisių teismo praktika, atmetė.
Teismas atmetė ieškovo teiginius, jog Europos kalinimo taisyklės turi viršenybę prieš Lietuvos nacionalinę teisę. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog Europos kalinimo taisyklės nustato minimalius reikalavimus, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje ne rečiau kaip du kartus per savaitę, tačiau nenustato, jog bet kokiu atveju kaliniams turi būti sudarytos galimybės maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje kiekvieną dieną. Savo ruožtu ieškovas šiuo atveju Alytaus pataisos namų atsakomybę kildina iš esmės tuo pagrindu, jog Alytaus pataisos namų administracija nesudarė jam galimybės praustis po šiltu dušu kiekvieną dieną. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog Alytaus pataisos namų veiksmai ta apimtimi, jog vykdant savo veiklą Alytaus pataisos namų administracija vadovavosi ne Europos kalinimo taisyklėmis, o nacionaliniais teisės aktais, buvo pagrįsti ir teisėti.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje yra reikšminga Lietuvos higienos norma HN 76:2010, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, nustatanti bendruosius sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 2, reglamentuojančios terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principų įgyvendinimą, taip pat nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte, pagal kurią, nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę turi būti suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, kirpėjo paslaugomis, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.
Ieškovas ieškinyje remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Teismas nenustatė, kad Alytaus pataisos namų administracija nebūtų užtikrinusi ieškovui galimybės realizuoti minimalias Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatytas sąlygas, t. y. teismas nustatė, kad ieškovui buvo suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis po šiltu dušu. Taigi, įvertinęs aukščiau nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Alytaus pataisos namų veiksmai, suteikiant ieškovui galimybę praustis po šiltu dušu ne kasdien, o ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. atitiko teisėtumo kriterijus. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, jog teisinio pagrindo minėtus Alytaus pataisos namų veiksmus pripažinti neteisėtais, nėra.
Teismas taip pat nenustatė, jog administraciniai teismai, priimdami procesinius sprendimus, būtų netinkamai aiškinę įstatymus, t. y. nesilaikę teisės aktų hierarchijos pagrindų, bei nesivadovavę teismų praktika, o būtent Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A602-126/2012. Ieškovo nurodytos administracinės bylos Nr. A602-126/2012, kuria jis vadovaujasi kaip precedentu, ir administracinės bylos Nr. A146-1377/2012, kuria buvo nagrinėjamas ieškovo ir Alytaus pataisos namų administracijos ginčas, nagrinėjimo dalykas ir nagrinėjamos aplinkybės (ratio decidendi) skyrėsi iš esmės, todėl teismas atmetė ieškovo argumentą, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2012 m. birželio 1 d. nutartį turėjo vadovautis jo nurodomu precedentu. Ieškovo nurodomoje nutartyje nebuvo analizuojamas Europos kalinimo taisyklių 19.4 punkto turinys, o buvo pasisakyta dėl kitų Europos kalinimo taisyklių normų, t. y. dėl 60.2, 60.4 ir 60.5 punktų. Ieškovo nurodomoje byloje taip pat nebuvo analizuojamas Europos kalinimo taisyklių turinys bei nebuvo pasisakyta dėl jų hierarchinės galios, o tik nurodyta, kad įkalinimo įstaiga, skirdama nuteistajam drausminę nuobaudą, turėjo atsižvelgti į nagrinėjamam atvejui reikšmingas Europos kalinimo taisyklių normas. Taigi, teismai nagrinėdami ieškovo administracinį ginčą, neturėjo teisinio pagrindo vadovautis ieškovo nurodytu precedentu.
Nenustatęs nei Alytaus pataisos namų, nei Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtų veiksmų, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakomybė valstybei kilti negali. Tuo pačiu teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Alytaus pataisos namų ir teismų ginčijami veiksmai pažeidė ieškovo orumą ir kitas neturtines vertybes, t. y. kad ieškovui buvo padaryta neturtinė žala, todėl ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, nurodydamas, kad ieškinyje savo ieškinio dalyką jis grindė remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-126/2012 kaip precedentu, neva nepagrįstai, nes nurodytoje nutartyje nebuvo analizuojamas Europos kalinimo taisyklių 19.4 punkto turinys, o buvo pasisakyta dėl kitų Europos kalinimo taisyklių normų, t. y. dėl 60.2, 60.4 ir 60.5 punktų, padarė materialinės teisės normų pažeidimą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Rėmėsi nurodyta administracinio teismo nutartimi ne dėl vienų ar kitų punktų taikymo, o apskritai, kad minėtas teismas nutartyje rėmėsi ir taikė Europos kalinimo taisykles, ir dėl to, kad įkalinimo įstaigos administracija nesivadovavo Europos kalinimo taisyklių normomis, skirdama pareiškėjui administracinę nuobaudą, nuobaudą panaikino bei priteisė pareiškėjui 6 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, t. y. teismas konstatavo, jog įkalinimo įstaigos administracija turėjo vadovautis nagrinėjamam atvejui reikšmingomis Europos kalinimo taisyklių normomis, todėl akivaizdu, kad jo atveju yra taikomi dvigubi standartai ir pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atstovaujanti Lietuvos valstybę, pateikė atsilipimą į apeliacinį skundą, kuriuo ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apelianto teiginiai, jog Europos kalinimo taisyklės turi viršenybę prieš Lietuvos nacionalinę teisę yra nepagrįsti. Europos kalinimo taisyklių preambolėje nurodoma, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsižvelgdamas į preambolėje nurodomų aplinkybių visetą, tik rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms savo teisėkūroje, politikoje ir praktikoje vadovautis šios rekomendacijos priede pateiktomis taisyklėmis, t. y. nustato penitencinės politikos gaires. Taigi valstybės narės nėra įpareigojamos taisyklių nuostatas perkelti į nacionalinę teisę. Atitinkamai šios taisyklės neturi viršenybės prieš nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius kalinimo sąlygas ir tvarką. Apelianto nurodytos administracinės bylos Nr. A602-126/2012, kuria jis vadovaujasi kaip precedentu, ir administracinės bylos Nr. A146-1377/2012, kuria buvo nagrinėjamas ieškovo ir Alytaus pataisos namų administracijos ginčas, nagrinėjimo dalykas ir nagrinėjamos aplinkybės (ratio decidendi) skyrėsi iš esmės, todėl teismas pagrįstai šiomis nutartimi nesirėmė. Apeliantas ieškinyje neįrodė civilinė atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl jo ieškinys ir negalėjo būti tenkinamas.
Alytaus pataisos namai taip pat pateikė atsilipimą į apeliacinį skundą, kuriuo ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas nuodugniai ir objektyviai išnagrinėjo ieškovo reikalavimus, tinkamai aiškino ir taikė materialines ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundas yra deklaratyvaus pobūdžio. Apeliantas nenurodo, kokias normas pažeidė pirmosios instancijos teismas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
Ieškovas savo ieškinį grindžia Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. priimtos Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktu, kuriuo nustatyta, kad atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Tuo pačiu ieškovas Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atsakomybę kildina iš Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, tuo pagrindu, jog Alytaus pataisos namai, vykdydami savo veiklą, nepaiso Europos Sąjungos teisės aktų, o būtent nesilaiko Europos kalinimo taisyklių 19.4 punkte įtvirtintų nuostatų, tuo pažeisdami pareigą elgtis pagal teisės aktų reikalavimus. Be to, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atsakomybę ieškovas kildina iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies tuo pagrindu, jog tiek Kauno apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami administracinę bylą pagal ieškovo skundus ir priimdami ginčijamus procesinius sprendimus, kuriuose pasisakė, kad Europos kalinimo taisyklės yra rekomendacinio pobūdžio aktas, nesilaikė teisės aktų hierarchiškumo bei nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėje byloje Nr. A602-126/2012 ta apimtimi, jog minėtoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas kalinimo įstaigos paskirtos nuobaudos nuteistajam pagrįstumą, pasisakė, jog kalinimo įstaiga, skirdama nuteistajam drausminę nuobaudą, turėjo atsižvelgti į Europos kalinimo taisyklių normas.
Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 d.). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t.y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas) (CK 6.246 str.), žala (CK 6.249 str.) ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys (CK 6.247 str.). Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. pagrindas yra įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatyme draudžiamų veiksmų atlikimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Tai neteisėta, jeigu nurodyto pobūdžio elgesio reikalaujama teisės aktų pagrindu (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 str. pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; ir kt.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A261-2679/2011; ir kt.).
Atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų bendrasis reglamentavimas nustatytas CK 6.272 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, kaip matyti minėtas straipsnis nustato teisėjo ar teismo atsakomybę nagrinėjant būtent civilinę bylą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Kauno apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kurių veiksmai ginčijami, išnagrinėtos administracinės bylos pobūdį ir juose sprendžiamus klausimus, pagrįstai sprendė, kad nustatant teismų atsakomybės pobūdžio teisinį kvalifikavimą, taikoma įstatymo analogija (CPK 3 str. 6 d.), t. y. teismų atsakomybė kvalifikuotina pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalies normą, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Šioje normoje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą. Pažymėtina, kad teisėjo kaltė gali būti nustatyta tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti (CK 6.248 str.); sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir faktinę situaciją, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog neegzistuoja visos būtinosios sąlygos valstybės deliktinės atsakomybei kilti.
Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog Europos kalinimo taisyklės turi viršenybę prieš Lietuvos nacionalinę teisę. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Europos kalinimo taisyklių preambolėje nurodoma, kad Europos Tarybos Ministrų Komitetas, atsižvelgdamas į preambolėje nurodomų aplinkybių visetą, tik rekomenduoja valstybių narių vyriausybėms savo teisėkūroje, politikoje ir praktikoje vadovautis šios rekomendacijos priede pateiktomis taisyklėmis, t. y. nustato penitencinės politikos gaires. Taigi valstybės narės nėra įpareigojamos taisyklių nuostatas perkelti į nacionalinę teisę, taigi minėtos taisyklės neturi viršenybės prieš nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius kalinimo sąlygas ir tvarką. Kadangi Alytaus pataisos namai, sudarydami sąlygas nuteistajam asmeniui naudotis karštu vandeniu kartą per savaitę, o ne dažniau, nepažeidė minimalių Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte nustatytų reikalvimų, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad Alytaus pataisos namų veiksmai atitiko teisėtumo kriterijus. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog administraciniai teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, teisėjų kaltės, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, nenustatyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo ieškinį atmetė.
Apelianto nurodytos administracinės bylos Nr. A602-126/2012, kuria jis vadovaujasi kaip precedentu, ir administracinės bylos Nr. A146-1377/2012, kuria buvo nagrinėjamas ieškovo ir Alytaus pataisos namų administracijos ginčas, nagrinėjimo dalykas ir nagrinėjamos aplinkybės (ratio decidendi) skyrėsi iš esmės, todėl teismas pagrįstai šiomis nutartimi nesirėmė.
Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011; etc.).
Tuo remdamasi teisėjų kolegija, nekartodama išsamių pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjęs nustatytas faktines aplinkybes, teisingai įvertinęs surinktus įrodymus, vadovaudamasis CPK 178 straipsniu, teisėtai ir pagrįstai ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą padarė materialinės teisės normų aiškinimo pažeidimą, tačiau nekonkretizuoja, kokias materialiosios teisės normas teismas netinkamai aiškino ir taikė.
Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti arba keisti ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Taigi, šiuo procesiniu sprendimu ieškovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.