Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Sanvana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-31 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Sanvana“ patikslintą ieškinį atsakovui UAB „Pelfas“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 27 379,24 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2013-08-16 nutartimi iškėlė UAB „Sanvana“ bankroto bylą, administratoriumi paskyrė Stasį Sipavičių, nutartis įsiteisėjo 2013-08-27. Įsiteisėjus minėtai teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriui pradėjus vykdyti paskirtąsias funkcijas, bankroto administratoriui įmonės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti. Paskutinė UAB „Sanvana“ finansinė atsakomybė, pateikta VĮ Registrų centrui, sudaryta 2007-12-31 datai. Jos duomenimis, įmonės turto vertė sudarė 1 331 818,00 Lt. Finansinės atskaitomybės dokumentai pagal 2008-2012 metų finansinius duomenis VĮ Registrų centrui pateikti nebuvo. Bankroto administratoriaus duomenimis, tuo laikotarpiu įmonėje buhalterinė apskaita taip pat nebuvo vedama. Bankroto administratoriaus prašymu, Klaipėdos apygardos teismas 2013-10-17 nutartimi už teismo įpareigojimų perduoti administratoriui įmonės turtą ir visus dokumentus nevykdymą paskyrė UAB „Sanvana“ direktoriui S. S. 5 000,00 Lt baudą. Po nutarties įsiteisėjimo, bankroto administratoriui buvo perduoti kai kurie buhalterinės apskaitos dokumentai, kurias konstatuota, kad BUAB „Sanvana“ vykdė sandorius su UAB „Pelfas“ ir atsakovas nėra visiškai atsikaitęs su ieškovu, t.y. 2012-01-27 šalys pasirašę tarpusavio skolų suderinimo aktą 2011-12-31 datai, kuriuo konstatavo, kad UAB „Pelfas“ skolingas ieškovui 94 655,63 Lt ( 27379,24 EUR) . Patikrinus bankrutuojančios įmonės sąskaitas, paaiškėjo, kad po šio akto pasirašymo, atsakovas įsiskolinimo nesumažino iki šiol nei mokėjimo pavedimais, nei mokėjimais į bankrutuojančios įmonės sąskaitą. Dėl to, kad atsakovas negrąžina skolos, kurią pripažino, pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai. Ieškovo atstovai nurodė, kad atsakovas yra neapmokėjęs šių sąskaitų faktūrų: 2009-11-26 SAF 09450, 2009-03-30 SAF 09330, 2009-03-26 SAF 09323, 2006-08-19 SAF06802, 2006-10-23 SAF 07056, 2006-12-11 SAF07256, 2007-04-18 SAF 07642, 2007-05-24 SAF07744, 2008-03-07 SAF08502, 2008-01-23 SAF08369, 2007-01-26 SAF07393, 2007-10-18 SAF08116, 2007-09-05 SAF08002.

Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad ieškovas, siekdamas įrodyti atsakovo kaltę dėl tam tikrų sandorio nevykdymo ar netinkamo vykdymo, privalėjo su ieškiniu pateikti ir sandorius apibrėžiančias sutartis, jų įvykdymo apimtį, atsiskaitymo terminus, būdą ir panašiai. Ieškovas, teikdamas į bylą sąskaitas-faktūras už 2007-2009 metus imtinai, ir nurodydamas įsiskolinimą už šį laikotarpį, neįvertina 2009-06-23 skolų suderinimo akto, iš kurio turinio matyti atsakovo skola 634,04 Lt 2009-01-01 būklei, todėl ieškovo nurodyti argumentai, kas skola susidarė iki 2009 m. pradžios, turi būti atmesti, nes paneigiami 2009-06-23 skolų suderinimo aktu. Atsakovo manymu, ieškovo pateiktos sąskaitos faktūros dėl sandorių po 2009-01-01, absoliučiai neatitinka tikrovės, kaip antai sąskaita-faktūra serija SAF Nr. 09450 (toliau sąskaita-faktūra Nr.1) bei SAF Nr. 09443 (toliau sąskaita-faktūra Nr.2), nes, pirmiausia, UAB „Pelfas“ užsiima tik mažmenine prekyba, kai šiose sąskaitose įvardintų pamatinių blokų liejimo formoms pagaminti reikalingos atskiros sutartys, apibrėžiančios šių pirkinių įgijimo, saugojimo, perdavimo bei kitas sąlygas. UAB „Pelfas“ tokių prekių laikymui bei transportavimui sąlygų neturi. Ieškovas nepateikė jokių konkretizuojančių šiuos sandorius duomenų. Ieškovo pateiktose sąskaitose-faktūrose SAF Nr. 09413, SAF Nr. 09408, SAF Nr. 09404, SAF 09389, SAF Nr. 09387, SAF Nr. 09371, SAF 09350, SAF Nr. 09349, SAF Nr. 09344, SAF Nr. 09343, SAF Nr. 09331, SAF Nr. 09323, SAF Nr. 09322, SAF Nr. 09320 – nėra duomenų, jog pirkėjas UAB „Pelfas“ iš BUAB „Sanvana“ yra gavęs prekes. Šios sąskaitos-faktūros nėra prekių gavimą įrodantys dokumentai. Ieškovo pateiktas 2012-01-27 tarpusavio skolų suderinimo aktas, kurio pagrindu ieškovas prašo priteisti iš atsakovo šiame akte nurodytą įsiskolinimą, yra galimai suklastotas, ieškovas teismui nepateikia šio dokumento originalo, dėl to jis yra niekinis, jo turinys neatspindi tikrovės. Šio dokumento panaudojimas turėtų būti vertinamas, kaip suklastoto dokumento panaudojimas, siekiant įgyti turtinės naudos ir tai yra pagrindas inicijuoti baudžiamąjį procesą.

Trečiasis asmuo V. S., UAB „Pelfas“ vadovas, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes UAB „Pelfas“ jokių įsiskolinimų ieškovui neturi. Skolų suderinimo akto, kurio pagrindu ieškovas reiškia ieškinį, jis, kaip įmonės vadovas, nėra pasirašęs nei su ieškovu apie jį kalbėjęs, ieškovas nepateikia šio dokumento originalo, kyla klausimas, kodėl šį dokumentą ieškovas teikia praėjus daugiau, nei dviem metams po paskutinių vykusių sandorių tarp bendrovių, kodėl už UAB „Pelfas“ pasirašo ne bendrovės vadovas, o kažkoks asmuo. Tikėtina, kad šis dokumentas yra suklastotas.

Trečiasis asmuo S. S. nurodė, kad UAB „Sanvana“ ir UAB „Pelfas“ vykdė bendradarbiavimą versle, UAB „Pelfas“ pirkdavo iš UAB „Sanvana“ įvairias prekes, sutarčių pasirašyta nebuvo, tačiau, prekių pardavimas vyko PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu, UAB „Pelfas blogai vykdė atsiskaitymą už prekes, todėl abiejų bendrovių buhalteriai derino skolas, tokiu būdu buvo sudarytas 2012-01-27 skolų suderinimo aktas, jis, kaip UAB „Sanvana“ direktorius, pasirašė 2012-01-27 skolų tarpusavio suderinimo aktą 2011-12-31 datai, skolų derinimas su atsakovu vyko apie mėnesį, tuo laikotarpiu UAB „Sanvana“ buvo pasamdžiusi buhalterę, kuri atliko susidariusių UAB „Pelfas“ skolų apskaitą, tarpusavio skolų suderinimo galutinį variantą surašė UAB „Pelfas“ buhalterė, kuri šio akto kopiją faksu atsiuntė UAB „Sanvana“, šį aktą pasirašius pačiam S. S., uždėjus bendrovės antspaudą, jį faksu sugrąžino atsakovui. Originalaus skolų suderinimo akto nėra. UAB „Pelfas“ 2007-2008 metais turėjo ieškovui dideles skolas, skolos vis augo. Taip pat trečiasis asmuo nurodė, jog į bylą pateiktas 2009-06-23 skolų suderinimo aktas su atsakovu, neatitinka tikrovės, šį aktą S. S. pasirašė UAB „Pelfas“ direktoriaus V. S. paprašytas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-12-31 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo BUAB „Sanvana“ 920 EUR bylinėjimosi išlaidų atsakovo UAB „Pelfas“ naudai, jas išieškant iš UAB „Sanvana“ bankroto administravimo išlaidų.Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų - PVM sąskaitų – faktūrų, padarė išvadą, jog UAB „Sanvana“ ir atsakovą UAB „Pelfas“ siejo sutartiniai santykiai. Teismas pažymėjo, jog ginčo tarpusavio skolų suderinimo akte nėra nurodyta, už kokį laikotarpį, kokių pirminių dokumentų, t.y. PVM sąskaitų-faktūrų pagrindu derintas skolos dydis. Teismas nurodė, kad ieškovo nurodytas reikalavimas pagal sąskaitas-faktūras iki 2009-01-01 neturi jokio pagrindo. Teismas sprendė, kad iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, jog ieškovo pateiktas į bylą skolų suderinimo aktas yra neginčijamas įrodymas, kurio pagrindu būtų galima tenkinti ieškovo reikalavimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai teismui leido daryti išvadą, jog UAB „Sanvana“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, be to, pats ieškovo atstovas, bankroto administratorius, nurodė, kad UAB „Sanvana“ paskutinė finansinė atskaitomybė pateikta VĮ Registrų centrui 2007-12-31 dienai ir toliau bendrovėje buhalterinė apskaita nebuvo vedama. Nesant pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų, patvirtinančių susidariusią atsakovo skolą ieškovui, teismas padarė išvadą, jog ieškovo ieškinys yra neįrodytas, todėl jį atmetė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-31 sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nesilaikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nesiekė išsiaiškinti tikrąją padėtį, ieškovo ir atsakovo pateikiamus analogiško turinio rašytinius įrodymus vertino, pirmenybę nepagrįstai suteikdamas atsakovo pateikiamiems įrodymams, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.Byloje esantis skolų tarp ieškovo ir atsakovo suderinimo aktas ta forma, kuria jis yra pateiktas teismui, iš tikrųjų yra atsakovo vardu veikiančios vyr. buhalterės ar vyr. finansininkės I. M. kreipimasis į ieškovę su prašymu patvirtinti atsakovo 94 655,93 Lt dydžio skolą ieškovei, be to, jis patvirtintas ne tik vyr. finansininkės parašu, bet ir atsakovo antspaudu.Teismas, vertindamas, kad 2011-12-31 skolų suderinimo aktas yra suklastotas, privalėjo apie tai pranešti prokurorui, o bylą spręsti atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes.Naujų įrodymų prijungimą grindžia teismo pageidavimo nebuvimu ir bylos vilkinimo išvengimu.Bylinėjimosi išlaidų priteisimas atsakovo naudai iš ieškovo administravimo išlaidų prieštarauja ĮBĮ 1 str. 3 d. reikalavimams. Tokia sprendimo dalis negali būti vykdoma.Teismas, netenkindamas ieškovo reikalavimo, neįvertino aplinkybės, jog bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai bei turtas, t.y. nėra sudarytos galimybės visapusiškai patikrinti ūkinės veiklos ir vykdytų atsiskaitymų.Teismas nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, galėjo pasiūlyti administratoriui pateikti papildomus įrodymus. Be to, atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisę rinkti įrodymus ir savo iniciatyva.

Atsakovo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-31 sprendimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais: Skundžiamas sprendimas yra priimtas, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimų.2012-01-27 tarpusavio skolų suderinimo aktas 2011-12-31 datai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Šis dokumentas buvo paneigtas kitais įrodymais. Ieškovas nesiėmė aktyvių veiksmų pateikiant įrodymus dėl tarp šalių įvykusių sandorių apimties ir turinio. Tačiau iš atsakovo pusės buvo pateikti visi šalių sandorius patvirtinantys įrodymai, kurie kartu paneigė ir ieškovo teikto 2012-01-27 tarpusavio skolų suderinimo akto tikrumą turinio atžvilgiu.Ieškovo argumentai, ginčijant 2009-06-23 skolų suderinimo aktą, vertinami, kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis reikšti apeliacinį skundą. Ieškovo buvęs vadovas S. S. teisme paliudijo, jog jis šį dokumentą pasirašė.Argumentas, jog teismas neragino ieškovo pateikti papildomų dokumentų į bylą, rodo akivaizdų piktnaudžiavimą teise į apeliaciją. Ieškovo elgesys nesąžiningas, nes apeliacinės instancijos teismui jis pateikė papildomus įrodymus, nors prieš tai teigė, kad daugiau jokių dokumentų neturi.Civilinio proceso kodeksas turi viršenybę prie kitus įstatymo lygmens teisės aktus, inter alia Įmonių bankroto įstatymo atžvilgiu, todėl teismas pagrįstai iš ieškovo atsakovo naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Ieškovo (apelianto) BUAB „Sanvana“ bankroto administratorius Statys Sipavičius 2016-08-18 teismui pateikė pranešimą, jog Klaipėdos apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-175-265/2016 2016-02-01 sprendimu pripažino BUAB „Sanvana“ veiklą pasibaigusia.CPK 293 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas.VĮ Registrų centro duomenimis, UAB „Sanvana“ 2016-03-18 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Spręsti, kad yra ar gali atsirasti įmonės teisių perėmėjas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad yra pagrindas nutraukti civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Sanvana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-31 sprendimo.Dėl išdėstytų aplinkybių atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, taip pat netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį procesą pagal ieškovo BUAB „Sanvana“, atstovaujamo bankroto administratoriaus Stasio Sipavičiaus, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 31 d. sprendimo nutraukti.