- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- 2S-2919-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11264-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- UAB „Pelfas“
- Ieškovas
- BUAB „Sanvana“
- Trečiasis asmuo
- V. S., S. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Pelfas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Sanvana“, atstovaujamo bankroto administratoriaus S. S., ieškinį atsakovui UAB „Pelfas“ dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys V. S., S. S. (S. S.).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Sanvana“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „Pelfas“ 27 379,24 Eur skolą, 6 proc. metinių palūkanų bei teisinės pagalbos išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-02 nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį 27 379,24 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai - atsakovo turtines teises bei pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose. Teismas leido iš šių lėšų daryti atsiskaitymus su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu, darbuotojais bei ieškovu. Vilniaus apygardos teismo 2015-07-24 nutartimi minėta nutartis palikta nepakeista.
Atsakovas UAB „Pelfas“ pateikė teismui prašymą panaikinti Vilniaus miesto 2015-04-02 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi išnyko aplinkybės, kuriomis rėmėsi teismas. Nurodė, jog teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys atsiskaitymus su ieškovu, kurie paneigia ieškovo reikalavimus. Be to, atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių patiria realius nuostolius, bendrovė negali vykdyti savo komercinės veiklos, įmonė atsidūrė ties bankroto riba. Pabrėžė, jog iki turto arešto sėkmingai vykdė veiklą.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „Sanvana“ prašė atmesti atsakovo prašymą. Nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai apie atsiskaitymą su ieškovu nepatenka į ginčo laikotarpį; atsakovo pateiktuose dokumentuose konstatuojami tik atskiri prekių tiekimo faktai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-10-16 nutartimi atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo atmetė. Nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog tarpusavio skolų suderinimo akto, kuriuo atsakovo skolą įrodinėja ieškovas, pagrindu skola yra sumokėta. Skolų suderinimo aktą laiko pakankamu įrodymu išvadai, kad egzistuoja tikimybė, jog gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovas daugiau nei trejus metus nevykdo galimai turimo kreditorinio įsipareigojimo, todėl padarė išvadą, kad egzistuoja ir antroji laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo sąlyga - tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Sprendė, jog atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, kuriais remiantis būtų pagrindas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Pelfas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį bei patenkinti atsakovo prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutartimi pritaikyto UAB „Pelfas“ turto arešto panaikinimo. Nurodė, kad išnyko aplinkybės, kuriomis teismas rėmėsi priimdamas 2015-04-02 nutartį. Pasak apelianto šiuo metu teismui pateikti dokumentai, t.y. 2009-06-23 skolų suderinimo akto kopija, piniginiai atsiskaitymai su ieškovu, UAB „Pelfas“ prekių perdavimai UAB „Sanvanai“, užskaitos pagal dengimo sutartis, prekių grąžinimai ieškovui, patvirtina atsiskaitymus su ieškovu. Pažymi, kad civiliniai sandoriai tarp šalių pasibaigė 2009 metais. Atsakovui pateikus duomenis, jog jis visiškai atsiskaitė su ieškovu, o ieškovui šių duomenų nepaneigus, daro išvadą, jog ieškovui palankus teismo sprendimas nėra įmanomas, todėl nėra vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Taip pat nurodė, kad areštavus atsakovo bankines sąskaitas, įmonė negali vykdyti savo komercinės veiklos. Po turto arešto bendrovės įplaukos per banko sąskaitas sumažėjo daugiau nei penkis kartus, bendrovės klientai pajuto nepasitikėjimą UAB „Pelfas“ veikla ir sustabdė bendradarbiavimą; bendrovė netenka pajamų, negali įsigyti prekių pardavimui bei vykdyti įprastos prekybos, kas sąlygojo nuostolingą veiklą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Pasak apelianto, būtent pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės sąlygoja galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo riziką, todėl turto areštas prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių skyrimo tikslams. Prašo atsižvelgti ir į šalių elgesį proceso metu, t.y. kad ieškovas bei jo atstovas dviejuose teismo posėdžiuose nedalyvavo, 2015-10-05 pateiktą atsiliepimą grindė tik argumentais, jog jų pateiktas tarpusavio skolų suderinimo aktas yra tikras dokumentas, kas apelianto manymu, rodo, kad reikalavimai nėra pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis.
Ieškovas BUAB „Sanvana“, atstovaujamas bankroto administratoriaus S. S., nurodė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti, o atsakovo atskirasis skundas atmestinas. Pažymi, jog atsakovas skunde patvirtino aplinkybę, kad jo turtinė padėtis sunki, todėl mano, kad patenkinus ieškinį, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų negalimas. Be to, pasak ieškovo, apeliantas nereikalauja pripažinti ieškovo pateiktą skolų suderinimo aktą negaliojančiu, nepateikia jo nurodomas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kad minėtą aktą pasirašęs asmuo tam neturėjo įgaliojimų, kad akte konstatuotas įsiskolinimas neatitinka tikrovės ir pan. Atkreipia dėmesį, kad atsakovo pateikti dokumentai nesusiję su pateiktu ieškiniu, kadangi 2012-01-27 Tarpusavio skolų suderinimo aktas pasirašytas vėliau, t.y. įvertinus tiek 2008 m., tiek 2009 m. tarp šalių vykusius prekių tiekimus, grąžinimus bei mokėjimus. Ieškovas prašo išreikalauti iš atsakovo kasos knygą už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2015-01-01, kadangi nuo 2008 metų atsakovo mokėjimai atlikti grynaisiais pinigais iš įmonės kasos, o disponavimas didelėmis sumomis grynaisiais pinigais, ieškovo manymu, kelia abejonių dėl atsakovo sąžiningumo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų išreikalavimo
CPK 314 straipsnyje yra įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti į bylą naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 str.). Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą išreikalauti iš atsakovo papildomus įrodymus - kasos knygą. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas, manydamas, kad prašomi išreikalauti įrodymai yra reikšmingi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, tokį prašymą buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, ir teismas ieškovo prašymo netenkino. Be to, apeliacinės instancijos teismo manymu, atsiliepime nurodomos naujos aplinkybės, todėl minėtų įrodymų išreikalavimas bei vertinimas reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas išeina ne tik už atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį nagrinėjimo ribų (CPK 306 str. 2 d., 320 str.), bet ir imasi tirti naujus, pirmosios instancijos teisme nenagrinėtus faktus, grindžiamus naujais įrodymais. Todėl, atsižvelgiant į paminėtų proceso teisės normų reikalavimus, ieškovo prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.
Dėl atskirojo skundo motyvų
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Atskirasis skundas grindžiamas iš esmės dviem argumentais – 1) teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus dokumentus, jo manymu, patvirtinančius, kad atsakovas su ieškovu yra visiškai atsikaitęs, t.y., kad neegzistuoja viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinų sąlygų; 2) teismas neatsižvelgė į tai, kad paskirta laikinoji apsaugos priemonė žlugdo atsakovo komercinę veiklą, todėl prieštarauja jos skyrimo tikslui.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. CPK 149 str. 1 d. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi.
Apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į jo pateiktus teismui duomenis, patvirtinančius, kad jis su ieškovu visiškai atsiskaitė, akivaizdu, jog ieškovui palankus teismo sprendimas nėra įmanomas.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015).
Nagrinėjamu atveju, apeliantas iš esmės dėsto savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu motyvus, nurodo įrodymus, kurių vertinimas bus atliekamas išnagrinėjus civilinę bylą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo/galiojimo pagrįstumo klausimas. Ieškovas pridėjo įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, vėliau teikė papildomus įrodymus, todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja tikimybė, jog gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Atsižvelgiant į ieškovo atsiliepime išdėstytus argumentus, atsakovo pateiktų dokumentų, kuriais grindžiamas prašymas, nėra pagrindo pripažinti akivaizdžiai paneigiančiais ieškovo reikalavimo pagrįstumą, todėl sutiktina su skundžiamos nutarties išvada, kad atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, sudarančių galimybę panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti.
Taip pat apeliantas teigia, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių bendrovė negali vykdyti komercinės veiklos, būtent tai sąlygoja galimą teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo riziką, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja jų skyrimo tikslams.
Vadovaujantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, parenkant laikinąją apsaugos priemonę vadovaujamasi ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ekonomiškumo principas įpareigoja teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010, 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-908-943/2015).
Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad apeliantas prašo apskritai panaikinti ieškinio įvykdymo užtikrinimui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nenurodo jokių kitų būdų, galinčių užtikrinti galimai ieškovui palankų teismo sprendimo įvykdymą, nenurodė ir nepateikė papildomų įrodymų, galinčių paneigti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutartyje padarytą išvadą, kad ieškinio suma yra santykinai didelė. Priešingai apeliantas teigia, jog kito turto neturi. Taigi, atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia galimos grėsmės teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimui. Vien faktas, kad atsakovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo patiria tam tikrus nepatogumus ar suvaržymus, kurie jam gali sukelti nuostolius, savaime neeliminuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo bei nenulemia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo principų – proporcingumo ar ekonomiškumo - pažeidimo (CPK 144 str. 1 d, 145 str. 2 d.).
Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atmesti ieškovo BUAB „Sanvana“ prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo.