Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų V. U. ir V. G. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-3952-619/2015 pagal ieškovo V. S. ieškinį nurodytiems atsakovams dėl 61 704,93 EUR skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovo prašymu atsakovų turtui pritaikyti suvaržymai, yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirųjų skundų ribų.

Dėl atsakovės papildomai pateiktų įrodymų priėmimo

Bylą su atsakovų atskiraisiais skundais perdavus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, teisme 2015 m. balandžio 13 d., t. y. iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, buvo gautas atsakovės V. U. prašymas priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; leisti naudotis 1 365 Eur per mėnesį būtinoms išlaidoms padengti, naudojant banko Danske Bank A/S Lietuvos filiale esančią sąskaitą. Šie prašymai ir įrodymai nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantė pateikia duomenis patvirtinančius, jog egzistuoja poreikis pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovams iš areštuotų lėšų naudotis pinigais, būtinais šeimos poreikiams tenkinti. Įvertinus apeliantės nurodytas aplinkybes bei susipažinus su bylos medžiaga, teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus duomenis, kadangi šiuo atveju byloje be skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimo, prašoma ir pakeisti skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, leidžiant atsakovams naudotis šeimos poreikiams tenkinti būtina lėšų suma, o šis klausimas sprendžiamas įvertinus ir susipažinus su visuma aplinkybių, įrodančių šeimos turtinę padėtį, išlaikytinių skaičių, šeimos buičiai užtikrinti skirtinų lėšų sumą ir kitas aplinkybes.

Dėl byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo

Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės taikomos dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, viena iš jų - ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Tai nereiškia, kad teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, preliminariai įvertinęs ieškovo reiškiamų reikalavimų faktinį ir teisinį pagrindą, nustatęs, kad ieškinys grindžiamas sutartiniais santykiais tarp ieškovo ir atsakovų, kurių buvimo atsakovai neneigia, pagrįstai sprendė, kad ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti.

Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Įvertinęs ieškovo argumentus ir nustatęs kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių atsakovų turtinę padėtį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimo, ieškovui palankaus teismo sprendimo (dėl 61 704,93 Eur priteisimo), įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą nagrinėjamu atveju suponavo didelė ieškinio reikalavimų suma. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovų finansines galimybes, t. y. ar jiems ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė. Todėl būtent atsakovams, siekiantiems panaikinti skundžiama nutartimi jų atžvilgiu taikomas laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad ieškinio suma atsakovams nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.).

Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio reikalavimų suma kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Atsakovams siekiant įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jų finansinė padėtis yra gera ir tai pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Atskiraisiais skundais teigiama, kad atsakovai dirba, pripažįsta skolą, tačiau nesutinka su jos dydžiu, todėl nėra pagrindo teigti, jog kyla grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Lietuvos apeliacinio teismo vertinimu, tik atsakovų pateiktos pažymos apie jų darbo vietą, nėra pakankami įrodymai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo konstatuotą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Tam, kad teismas galėtų pripažinti apeliantų teiginius pagrįstais, teismui turėtų būti pateikta įrodymų, pagrindžiančių jų finansinę padėtį, visuma, t. y. duomenys apie apeliantų gaunamas pajamas, jų vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, atsakovams suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie V. U. ir V. G. vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas bei finansines ataskaitas. Šiuo atveju minėti duomenys teismui nepateikti.

Apeliacinės instancijos teismui patikrinus viešuosiuose registruose teikiamą informaciją apie atsakovų turtinę padėtį (CPK 179 str. 3 d.), gauti duomenys taip pat nepatvirtino, jog būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika neegzistuoja bei nesudarė pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, kadangi atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, atsakovės nekilnojamasis turtas yra įkeistas hipoteka, siekiant užtikrinti įsiskolinimo už įgytą turtą grąžinimui. Duomenys apie atsakovų gaunamas darbines pajamas, neturint informacijos apie jų kreditorinius įsipareigojimus, nėra pakankami pagrįsti išvadai dėl atsakovų galimybės įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Nesant duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantų teiginius dėl jų geros finansinės padėties, apeliacinės instancijos teismas nemano, jog šiuo atveju yra paneigta grėsmė būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta, pagrindo jos naikinti nėra.

Dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo ir prašymo jas pakeisti

Vadovaujantis CPK 145 straipsnio antrąja dalimi, parenkant laikinąją apsaugos priemonę vadovaujamasi ekonomiškumo principu, kuris reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad ekonomiškumo principas įpareigoja teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-48/2010). Nagrinėjamoje byloje apygardos teismas, taikydamas atsakovų turto areštą, konstatavo, jog, nustačius, kad nepakanka areštuotino atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, areštuotinos atsakovams priklausančios lėšos, kas rodo, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismas paisė ekonomiškumo ir proporcingumo principų ir atsakovų piniginių lėšų areštą, kaip labiausiai asmens teises suvaržančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numatė tik tuomet, jei ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui nepakaktų atsakovų vardu registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto.

Teismų praktikoje taip pat nustatyta, kad paprastai yra paliekama neareštuota ta pajamų dalis, kuri yra reikalinga būtiniems poreikiams tenkinti, atsižvelgiant į skolininko ir jų šeimos narių, ypač mažamečių vaikų, poreikius; siekiant įvertinti, kokia pinigų suma yra būtina atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, vadovaujamasi įvairiais kriterijais: teisingumo bei protingumo principais, Vyriausybės nustatytu minimalaus mėnesio atlyginimo dydžiu arba vidutiniu mėnesiniu darbo užmokesčio dydžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-158/2010; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1393/2010).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nenustatė sumos, kuriai nebūtų taikomas areštas ir kuria atsakovai galėtų disponuoti, dengiant būtinas jų šeimos išlaidas, atsakovai prašymo pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones jų nurodytu būdu pirmosios instancijos teismui nepateikė.

CPK 312 straipsnis draudžia atskirajame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 338 str.), tačiau vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, protingumo principais apeliacinės instancijos teismas, galėtų pasisakyti ir dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, susijusio su atsakovų teise disponuoti lėšomis, taikant piniginių lėšų areštą (CPK 7 str. 1 d. ). Tačiau šiuo atveju byloje nėra pateikta net duomenų, jog taikant skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones yra areštuotos atsakovų lėšos. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi būti atsižvelgiama į atsakovų ir jų šeimos būtinus poreikius, tačiau apeliantai pateikė tik duomenis apie jų nepilnamečius vaikus ir nepatvirtintą šalių parašais šeimos poreikiams skirtinų išlaidų per mėnesį suvestinę. Be to, atsakovės teigimu, būtiniems vaikų ir šeimos poreikiams tenkinti yra būtina 1 365 Eur per mėnesį suma. Ieškovas atsiliepimuose į atskiruosius skundus nurodė, jog, jo nuomone, atsakovams jų šeimos poreikiams tenkinti pakaktų pinigų sumos, atitinkančios Vyriausybės nustatytą minimalų mėnesinį atlyginimą. Todėl, atsakovams tinkamai nepagrindus jų šeimos būtiniems poreikiams būtinos skirti lėšų sumos, bei tarp ieškovo ir atsakovų esant nesutarimams dėl sumos, skirtinos atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo plačiau nevertina ir dėl jo nepasisako. Priešingu atveju būtų ribojama asmens teisė į apeliaciją, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimai apeliacine tvarka neskundžiami (CPK 301 str. 2 d.).

Apeliacinio teismo vertinimu, nesant visumos duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių apeliantų finansinę padėtį, nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, kadangi grėsmė būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nepaneigta. Bylos šalims nesutariant dėl atsakovų šeimai būtinos skirti lėšų sumos šeimos poreikiams tenkinti, netenkintinas ir prašymas pakeisti skundžiamą nutartį, todėl atskirieji skundai netenkinami, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys, jog ši teismo nutartis neužkerta galimybės atsakovams pateikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą ir pagrįstą prašymą pakeisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nurodant šeimos poreikiams tenkinti būtiną skirti lėšų sumą bei ją pagrindžiančius įrodymus (CPK 148 str.; 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Ieškovas ir atsakovė apeliacinės instancijos teismo prašė priteisti iš priešingos šalies jų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas atstovavimo išlaidas bei kartu su procesiniais dokumentais pateikė jų prašomas priteisti atstovavimo teisme išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas šio šalių prašymo nevertina ir išaiškina, kad su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo jos turi kreiptis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės į pirmosios instancijos teismą, kuris bylą išnagrinėjus iš esmės baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu išspręs ir bylos nagrinėjimo teisme metu patirtų atstovavimo išlaidų paskirstymo tarp šalių klausimą (CPK 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį.