- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-16
- Bylos Nr.
- 2S-1634-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11264-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Ieškovas
- BUAB „Sanvana“
- Atsakovas
- UAB „Pelfas“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Sanvana“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Sanvana“ ieškinį atsakovui UAB „Pelfas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Sanvana“ pateikė ieškinį atsakovui UAB „Pelfas“ dėl žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi patenkino ieškovo BUAB „Sanvana“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovo UAB „Pelfas“ nuosavybės teise priklausantį 27379,24 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, uždrausdamas tuo turtu disponuoti, o nesant ar esant nepakankamai nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštavo atsakovo turtines teises bei pinigines lėšas, esančias atsiskaitomosiose sąskaitose, palikdamas teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždrausdamas disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis. Teismas leido iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu, darbuotojais bei ieškovu.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Pelfas“ pateikė prašymą dėl atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, tai yra prašė įpareigoti ieškovą įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 1441,35 Eur sumą. Atsakovas nurodė, kad pritaikius areštą, atsakovui priklausantis turtas negali būti panaudotas investicijoms ir komerciniams sandoriams sudaryti. Be to, viešai paskelbta informacija apie atsakovo turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones neigiamai veikia atsakovo ir kredito įstaigų santykius, formuoja neigiamą nuomonę apie atsakovo asmenį, o tai gali ateityje turėti neigiamų pasekmių. Nuo turto arešto dienos atsakovas negali areštuoto turto nei parduoti nei išnuomoti, taip pat negali gauti paskolos įkeičiant šį turtą bankui ar tretiesiems asmenims. Dėl pritaikyto arešto atsakovas negauna realių pajamų. Įvertinęs rinkoje sudaromų sandorių pelningumą ir paklausą bei bylos nagrinėjimo trukmę atsakovas savo minimalius nuostolius įvertina pagal LR CK 6.210 straipsnio 1 d, tai yra 5 proc. metinių palūkanų nuo areštuoto turto vertės, kas sudaro 1441,35 Eur.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi patenkino atsakovo UAB „Pelfas“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą BUAB „Sanvana“ per 7 dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įnešti į teismo depozitinę sąskaitą 1441,35 Eur arba šiai sumai pateikti banko garantiją.
Teismas vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui yra būtinos dvi sąlygos – atsakovo nuostoliai, galintys atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas. Nurodė, kad teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad ieškovo bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės statusas nėra kliūtis, esant pagrindui, tokiam ieškovui taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, kaip ir neatleidžia tokio ieškovo nuo nuostolių, atsiradusių dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo, jeigu įsiteisėjusiu teismo sprendimu ieškinys atmestas. Nutartyje nurodyta, jog nagrinėjamu atveju nuostoliai kyla atsakovui dėl to, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, ir kad yra tikimybė, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas, nes ieškovas yra bankrutavusi įmonė. Kadangi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis areštuotas atsakovui priklausantis turtas, atsakovo procesinė padėtis palyginus su ieškovo procesine padėtimi nėra lygiavertės, teismas padarė išvadą, jog atsakovo prašymas taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, yra pagrįstas. Galimų nuostolių sumą (1441,35 Eur) teismas nurodė pagal atsakovo nurodytus argumentus ir vertinimą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas BUAB „Sanvana“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-11 nutartį civilinėje byloje Nr.2-18443-734/2015 panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo atmesti.
Apeliantas mano, kad nutartis pažeidžia ieškovės teises, viešąjį interesą, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai, neatitinka siekiamų tikslų. Atskirajame skunde ieškovas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jo turtui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis gali patirti 1441,35 Eur dydžio nuostolius; prašyme nurodyta tokios sumos motyvacija pagrįsta tik prielaidomis, neturi jokio ryšio su galimomis pasekmėmis. Nurodo, kad į bylą pateikti rašytiniai įrodymai neabejotinai pagrindžia skolą ieškovui; atsakovas nei viename procesiniame dokumente neneigia buvusių ūkinės veiklos santykių su ieškove, neteigia, kad pilnai atsikaitė už pateiktas prekes, suteiktas paslaugas ir savo atsikirtimus grindžia formaliais pagrindais. Daro išvadą, kad pagal atsakovo į bylą pateiktus duomenis, nėra pagrindo prognozuoti, jog atsakovui gali atsirasti nuostoliai dėl laikinosios apsaugos priemonės pritaikymo ir kad jų atlyginimas būtų apsunkintas. Pažymėjo, kad skundžiamoje nutartyje teismo nurodyti kriterijai taip pat formalūs, nepagrįsti jokiais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Pelfas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-11 nutartį, o ieškovo 2015-05-17 atskirąjį skundą atmesti; nurodė, kad nuostoliai jau šiuo metu yra susidarę ir skaičiuotini į bylinėjimosi išlaidas. Iš (duomenys neskelbtini) Eur bendrovės įplaukų 2014 metais, net 66 proc. sudarė įplaukos per banką; per šių metų 4 mėnesius visų įplaukų suma yra – (duomenys neskelbtini) Eur, o per banką – (duomenys neskelbtini) Eur, t.y. 76 proc. visų įplaukų. Teigia, jog šie duomenys rodo, kad kiekvieną mėnesį bendrovė patiria vidutiniškai 2500 Eur nuostolių. Taip pat atsiliepime nurodė, kad atsakovas vykdo mažmeninę prekybą, todėl piniginės lėšos jam yra gyvybiškai svarbus atsiskaitymų su kreditoriais šaltinis, areštuotos lėšos reikalingos kasdienei ūkinei veiklai vystyti, nuo jų priklauso komercinės veiklos plėtojimas. Dėl šių priežasčių mano, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tęstinumas turi būti grindžiamas svariais įrodymais, t.y. ieškinio pagrindas turi būti pakankamai aiškus, akivaizdus. Teigia, kad jokių įsiskolinimų iš UAB „Pelfas“ BUAB „Sanvana“ nėra buvę, UAB „Sanvana“ vadovas nebuvo pareiškęs jokio reikalavimo ne ginčo tvarka, bankrutuojančios bendrovės administratorius nepateikė jokių sutarčių (pirminių duomenų), remiasi prielaidomis, ieškovas iki šiol nepateikia 2012-01-27 tarpusavio skolų suderinimo akto originalo. Pabrėžė, kad bendrovė yra bankrutuojanti ir nepajėgi atlyginti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Prašo atsižvelgti į tai, kad atsakovas yra sąžiningai veikiantis ūkio subjektas, veikiantis penkiolika metų, jokių pretenzijų iš kitų bendrovės sandorių nebuvo pareikšta, turimas turtas pagal VĮ Registrų centro duomenis nekelia abejonių dėl bendrovės galimo nemokumo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.
Šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.).
Pagal susiformavusią teismų praktiką teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010; 2011 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2401/2011; 2014 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-541/2014 ir kt.). Galimų nuostolių realumą turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12 str., 178 str.). Tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. E2-765-241/2015).
Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nuostoliai kyla atsakovui dėl to, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausantis turtas yra areštuotas. Tačiau ta aplinkybė, jog teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą. Kaip minėta, asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turi įrodyti aiškų ir pagrįstą tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmą ir įrodyti, kad susidarysiantys nuostoliai priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-643/2013).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nuostolių atsiradimo tikimybę grindė abstrakčiais argumentais dėl teisės laisvai disponuoti turtu suvaržymo, jo panaudojimo investicijoms bei komerciniams sandoriams sudaryti, gauti paskolą įkeičiant turtą ir pan. Savo minimalius nuostolius atsakovas vertina pagal LR CK 6.210 straipsnio 1 dalį, tai yra 5 proc. metinių palūkanų nuo areštuoto turto vertės, kas sudaro 1441,35 Eur. Tačiau pažymėtina, kad 2015 m. balandžio 2 d. nutartimi teismas pirmiausia areštavo atsakovo nekilnojamąjį turtą, kilnojamąjį turtą, ir tik šio turto esant nepakankamai, areštavo atsakovo turtines teises bei pinigines lėšas. Skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kokį atsakovo turtą aprašė antstolė, vykdydama nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tokių duomenų byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, nebuvo pagrindo spręsti apie galimus atsakovo nurodomo dydžio nuostolius. Pažymėtina, kad su prašymu atsakovas buvo pateikęs antstolės D. P. 2015-04-14 patvarkymą, kuriuo atsakovas buvo įpareigotas tik pateikti informaciją apie turimą turtą. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad jo turimas turtas pagal VĮ Registrų centro duomenis nekelia abejonių dėl bendrovės mokumo. Konkrečių duomenų apie ketinamus sudaryti (sudarytus) turto perleidimo, įkeitimo ar kitokio pobūdžio sandorius, kurių vykdymas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių tapo neįmanomas, atsakovas nebuvo nurodęs ir tokių duomenų nepateikė. Nesant duomenų, kad antstolis areštavo atsakovo pinigines lėšas (ir kokią sumą), esančias banko sąskaitoje, atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti duomenys apie bendrovės įplaukų per banką dydį taip pat neturi reikšmės, juolab nurodytos nuostolių per mėnesį sumos (2500 Eur) susidarymo mechanizmas nėra aiškus ir nesutampa su nurodytu 2015-04-28 prašyme, dėl kurio buvo priimta skundžiama nutartis.
Atsakovo teiginiai, kad nuostolių atsiradimą lemia bendrovės vykdomos veiklos pobūdis, kad informacija apie pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones neigiamai veikia atsakovo ir kredito įstaigų santykius, formuoja neigiamą nuomonę apie atsakovo asmenį, laikytini pernelyg abstrakčiais, kurie savaime nepagrindžia galimų nuostolių realumo, o argumentai dėl ieškinio bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tęstinumo pagrįstumo, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nėra reikšmingi. Pažymėtina, kad atsakovas yra apskundęs 2015 m. balandžio 2 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir jo atskirasis skundas dar nėra išnagrinėtas. Tuo pačiu pastebėtina, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar atsiradus naujų aplinkybių, atsakovas gali teikti teismui pakartotinį prašymą dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo, taip pat prašyti teismo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ar jas pakeisti (CPK 146, 147, 150 str.).
Atsakovas UAB „Pelfas“ 2015 m. liepos 14 d. kartu su prašymu dėl atsiliepimo į ieškovo BUAB „Sanvana“ atskirąjį skundą, patikslinimo, pateikė papildomus dokumentus, t.y. ataskaitas apie bendrovės apyvartas banke iki ir po pritaikyto turto arešto, taip pat UAB „Pelfas“ metinę finansinę ataskaitą už 2014 metus, raginimus sumokėti skolą ir kt.
Pažymėtina, kad šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl 2015 m. gegužės 11 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina nutarties priėmimo metu buvusius įrodymus. Kaip minėta, atsakovas, surinkęs papildomus įrodymus, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, gali reikšti naują prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, tenkindamas atsakovo prašymą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Atsakovas neįrodė, kad dėl teismo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria nuostolių, ar kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė (CPK 185 str.). Konstatavus, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Kiti atskirojo skundo argumentai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi tiesioginės įtakos vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą, todėl jie nevertinami ir atskirai dėl jų nepasisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str. teismas
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovo UAB „Pelfas“ prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.