Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą sąlygomis Vilniaus pataisos namuose, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, laikotarpiu nuo 2015-01-02 iki 2018-06-08.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN nuo 2015-01-02 iki 2018-06-08. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018-04-27 (spaudas ant voko, b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad jis buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018-04-27. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir laikytina, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ginti savo teisėms už laikotarpį nuo 2015-01-02 iki 2015-04-26.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.

Pareiškėjas prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodydamas, kad negalėjo žinoti savo teisių, nes turi tik vidurinį išsilavinimą. Apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas nurodo sužinojęs iš žiniasklaidos priemonių, todėl ieškinio senaties terminą laiko praleistą dėl svarbios priežasties. Teismas pažymi, kad tokios aplinkybės nelaikytinos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pastebėtina, kad esant blogoms kalinimo sąlygoms, jas pastebėti ir suprasti nereikia atitinkamo išsilavinimo ar kitų specialių žinių. Pareiškėjo nurodomi pažeidimai, tokie kaip per mažas plotas, drėgmė, pelėsis ir kiti, galėjo būti matomi ir jaučiami visą kalinimo laikotarpį nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo. Todėl teismo vertinimu, nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į tai, pritaikius ieškinio senaties terminą, teismas toliau vertins pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą už laikotarpį nuo 2015-04-27 iki 2018-06-08.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės), patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.1–11¹.4 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas šiuose kamerų tipo gyvenamosiose patalpose: laikotarpiu nuo 2015-12-03 iki 2015-12-13 laikomas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 16K (b. l. 30), nuo 2016-12-30 iki 2017-01-14 buvo laikomas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 18K (b. l. 32), nuo 2017-01-16 iki 2017-01-20 laikomas kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 5K (b. l. 34). Pareiškėjas 2017-07-18 perkeltas iš 6-413-04 gyvenamosios patalpos į 3-205-07 gyvenamąją patalpą (b. l. 35). Pareiškėjas 2017-11-29 perkeltas iš gyvenamosios patalpos 3-205-07 į gyvenamąją patalpą 3-208-03 (b. l. 36). Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju paminėtose kamerose, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti.

Tačiau pastebėtina, kad atsakovo atsakovas į bylą nepateikė duomenų, kuriose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas kitu laiku, t. y. atsakovo atsakovas nenurodė, kokiose kamerose ir su kiek asmenų pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2015-04-27 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-14 iki 2016-12-29, 2017-01-15, nuo 2017-01-21 iki 2017-07-17, nuo 2017-11-30 iki 2018-04-27. Šiuo atveju aktualu, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pagrįsdamas jo manymu netinkamas sąlygas nurodė, kad kambariuose buvo laikoma iki 10 asmenų. Išanalizavus atsakovo atstovo pateiktas bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų schemas (b. l. 38), nustatyta, kad visose gyvenamosiose patalpose, kurių plotas yra didesnis nei 30 kv. m. ir jose įrengta iki 10 miegamųjų vietų, net ir laikant tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimai nebūtų pažeisti arba būtų pažeisti itin neženkliai. Pažymėtina, kad pareiškėjui taip abstrakčiai nurodžius aplinkybes dėl galimo minimalaus ploto pažeidimo, o esant pateiktiems atitinkamiems įrodymams, kad tose patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas aukščiau nurodytomis dienomis, minimalaus ploto reikalavimai nebuvo pažeisti, teismas daro išvadą, kad atsakovo atstovui neperėjo pareiga pateikti visų kitų likusių kamerų plotus ir atitinkamais laikotarpiais laikomų asmenų skaičius vien abstrakčių pareiškėjo nurodomų argumentų pagrindu.

Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Vilniaus pataisos namuose bendrosios sąlygos, t. y. nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisve. Teismas pažymi, kad iš pateiktų dokumentų, kurių pagrindu nustatyti pareiškėjo kalinimo kamerų tipo patalpose laikotarpiai, darytina išvada, kad pareiškėjas didžiąją dalį bausmės laiko praleido pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 22.30 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Be to, byloje nėra medžiagos, to nenurodė ir pareiškėjas skunde, kad jis būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl per mažo jam tenkančio ploto. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Nesant objektyvių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.

Pastebėtina, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, kad būtų užtikrinamas privatumas juo besinaudojantiems asmenims. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Šiuo atveju taip pat vertinama, ar atsakovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., 2017-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.). Lietuvos vyriausias administracinis teismas pažymi, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalines institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (Žr., pvz. EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pateikė duomenis apie dušų įrengimą pataisos namuose – į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušuose pertvaros nėra, vienu metu dušu naudojasi keli asmenys (b. l. 40). Atsižvelgiant į tai, kad dušai, kaip nurodo pareiškėjas, nėra atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems patalpoje. Dušo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Todėl laikytina, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo Vilniaus pataisos namuose ginčo laikotarpį nuo 2015-04-27 iki 2018-04-27. Kadangi atsakovės atstovas nepateikė duomenų, jog pareiškėjas per šį laikotarpį būtų išvykęs iš Vilniaus PN, laikytina, kad buvo laikomas visą šį laiką, t. y. iš viso 1 139 paras.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta.

Teismas pareiškėjo argumentus dėl neužtikrinto užimtumo atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš viso nedetalizavo kokio pobūdžio užimtumo jis pageidavo, nurodė tik deklaratyvius teiginius, kad bendras užimtumas nebuvo suteiktas. Teismas akcentuoja, kad pareiškėjui kalinimo laikotarpiu buvo suteikta galimybė sportuoti tiek lauke, tiek sporto salėje, naudotis kompiuteriais, biblioteka, dalyvauti organizuojamuose renginiuose. Pažymėtina, kad kiekvieno asmens laisvalaikis organizuojamas paties asmens pasirinkimu, tačiau nėra tokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad Vilniaus pataisos namai nesudarė galimybės užsiimti norimomis veiklomis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo užimtumo neužtikrinimo laikytini bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, pareiškėjas nenurodė, kaip pasireiškė jo kankinimas nesuteikiant užimtumo, todėl tokie teiginiai laikytini neįrodytais ir atmetami kaip nepagrįsti.

Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas gyvendamas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose nuo ryto iki vakaro galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, bendrame pastato lokaliniame sektoriuje. Byloje nėra jokių rašytinių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė užsiimti jo nurodomu sportu ar naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, pareiškėjas prašymo Vilniaus PN administracijai dėl nurodytų aplinkybių nepateikė. Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos patvirtina, jog Vilniaus PN kalinamiems asmenims 1-ojo gyvenamojo namo korpuso pasivaikščiojimo kieme yra sudarytos sąlygos užsiimti norimu sportu, o taip pat ir sportuoti, taip pat nėra apribota galimybė rūkyti lauke (b. l. 42). Todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73–75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis. Nuteistųjų teisė skambinti telefonu įgyvendinama Taisyklėse nustatyta tvarka. Pagal Taisyklių 124 punkto nuostatas, pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu.

Nuo 2016-04-01 įsigaliojo teisingumo ministro 2016-03-29 įsakymu Nr. IR-107 patvirtinta nauja Taisyklių 124 punkto redakcija, kurioje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Nuteistųjų, kuriems BVK nustatytas ribotas telefoninių pokalbių skaičius, telefoniniai pokalbiai registruojami Nuteistųjų telefoninių pokalbių apskaitos kortelėse arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje. Aiškinant išvardytas nuostatas, darytina išvadą, kad pataisos namuose atliekantiems bausmę nuteistiesiems privalo būti sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Byloje pateiktos Nuteistojo telefoninių pokalbių apskaitos kortelės duomenys (b. l. 46) patvirtina, kad pareiškėjas įgyvendina savo teisę pasinaudoti telefonu, taigi pareiškėjas turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais, ši jo teisė nebuvo suvaržyta, todėl negali būti pripažinta, kad pareiškėjas neteko galimybės bendrauti su artimaisiais, todėl patyrė dvasinius išgyvenimus.

Pareiškėjas skunde nurodo, kam jam nesuteikta galimybė dirbti, todėl jo skolos nuolat auga. Pareiškėjas rašo pašymus Vilniaus pataisos namų administracijai, tačiau darbas jam nėra suteikiamas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 111 straipsnyje nustatyta, kad nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonės, be kita ko, yra nuteistųjų darbas. BVK 125 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę. Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizavęs nurodytą teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą) (žr. 2016-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-595-624/2016, 2015-02-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-138-438/2015). Nors pareiškėjas skundžiasi, kad Vilniaus PN jam nesuteikia darbo pagal pateiktus prašymus, teismas atkreipia dėmesį, kad į bylą nėra patekta įrodymų, jog pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją būtų realiai kreipęsis. Pažymėtina, kad pataisos namai neturi pareigos priimti į atitinkamas darbo vietas visų norinčių dirbti, teisinis reglamentavimas nustato tik pataisos namų teisę. Todėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų šiuo aspektu taip pat nenustatyta.

Pareiškėjas skundžiasi, jog pataisos namuose neužtikrinta tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir grynas oras. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose pataisos namų gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų apšvietimą, taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kuriose kamerose apšvietimas kokiais laikotarpiais buvo netinkamas, taip pat priežasčių, kodėl vėdinimas per langus jam buvo netinkamas, todėl atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo pataisos namuose laikotarpį, atsakovo atstovui būtų neproporcingai didelė pareiga paneigti tokius nekonkrečius pareiškėjo teiginius. Tuo remdamasis teismas konstatuoja, kad pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimo dėl netinkamai įrengto apšvietimo ar vėdinimo nėra pagrindo.

Pareiškėjo teigimu, 2 ir 3 būryje nėra poilsio kambario. Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7, 5.9 ir 5.11 punkte nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui), laisvalaikio kambarys, o esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui). Kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (Eksploatavimo taisyklių 6 punktas). Atsakovės atstovo paaiškinimu, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas, virtuvė ir poilsio kambarys. Teismas tokiais atsakovo teiginiais neturi pagrindo abejoti atsižvelgiant į abstraktaus pobūdžio pareiškėjo nusiskundimus. Be to, akcentuotina, kad laisvu laiku nuteistieji gali būti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Papildomai pastebėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kaip tokios aplinkybės galėjo sąlygoti jo teisių pažeidimą, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, nesudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę – maudymuisi paskirta diena yra šeštadienis ir tą dieną maudosi visi asmenys laikomi pataisos namuose.

HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 p.). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis. Atsakovės atstovo pateikti įrodymai, patvirtina, kad Vilniaus PN yra nustatytas naudojimosi dušu grafikas (b. l. 44), remiantis kuriuo nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl naudojimosi dušu teisės nesuteikimo. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl naudojimosi dušu teisės ribojimo Vilniaus PN atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN taip pat netinkamai įrengti tualetai.

Nuo 2015-11-01 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kurios 34 punkte numatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai (b. l. 24). Iš byloje esančių gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės (b. l. 40-41). Tai, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis bei, kad juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais skausmais bei psichologiniais išgyvenimais, teigia, kad tapo konfliktiškas, grubus, uždaras, pažeistas jo orumas, reputacija, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016-08-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu (nagrinėjamu atveju ir dušo patalpa) vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN pažeidžiant privatumą naudojantis dušu iš viso 1 139 paras. Teismo vertinimu, 1 139 parų laikotarpis, kai pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, laikytinas ilgu ir sudarančiu pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Vilniaus PN nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis dušo patalpa, t. y. 1 139 paros, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į aplinkybę, kad pareiškėjas buvo vedamas praustis į dušą vieną kartą per savaitę, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.