Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 punktu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, nuteistasis A. K. įpareigotas tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią priemonę įvykdant per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios I. K. turėtos teisinės pagalbos išlaidos pripažintos proceso išlaidomis ir I. K. naudai iš A. K. priteista 1849,09 Eur atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2021 m. vasario 11 d. iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. terorizavo savo sutuoktinę I. K., grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei ir sveikatai veiką, bei sistemingai ją baugino, naudodamas psichinę prievartą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kuriuose laikė legaliai išduotus šaunamuosius ginklus, žodžiais grasino nukentėjusiąją I. K. sukapoti į gabalus, nušauti, tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2021 m. vasario 11 d. apie 17.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), miegamajame būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, rankoje laikydamas legaliai išduotą ginklą, žodinio konflikto metu grasino nusišauti, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2021 m. balandžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 11.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu su nukentėjusiąja I. K., suėmęs ją už rankos, bandė nusitempti į garažą, grasindamas susidoroti, to nepadarius dėl nuo jo priklausančių priežasčių, vėliau atėjęs į virtuvę, rankoje laikydamas kirvį, jį glaudė nukentėjusiajai prie kairio skruosto bei grasino susidoroti, tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2021 m. balandžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui, tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į veido sritį, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2021 m. liepos 25 d., būdamas namo, esančio (duomenys neskelbtini), garaže, patiesęs ant grindų plėvelę, grasino nusišauti bei sukapoti nukentėjusiąją I. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2021 m. rugpjūčio 1 d., apie 15.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,84 promilių girtumas), kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, turėdamas rankoje legaliai išduotą šaunamąjį ginklą - pistoletą, vaikščiojo po namus, grasindamas nukentėjusiąją nušauti.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. ir jo gynėjas Atas Molis prašo panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendį ir A. K. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

1.1. Skunde apeliantai nurodo, kad apylinkės teismas priimdamas nuosprendį netinkamai taikė materialinės teisės (BK 145 straipsnio 2 dalis) bei procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalys), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl jų įsitikinimu apylinkės teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl privalo būti panaikintas. Apylinkės teismo padaryta išvada, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu A. K. kaltinamajame akte inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pasitvirtino, yra neteisinga ir nepagrįsta. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, A. K. ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl neteisingai nustatė nuteistojo A. K. tyčios turinį bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tikėtinais ir keliančiais abejonių, baudžiamojo pavojingumo neturinčiais duomenimis.

1.2. Skunde teigiama, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog A. K. padarė inkriminuojamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Tokią išvadą apeliantai grindžia pačios nukentėjusiosios, liudytojos dukros V. K. parodymais, vaizdo įrašymo įrenginiais užfiksuotomis aplinkybėmis, kurios jų manymu, labiausiai yra patikimos ir objektyviai atskleidžiančios nukentėjusiosios emocinę būklę įvykio metu, ar 2022 m. vasario 11 d. filmuojant nuteistąjį. Teigiama, kad kaltinimas grindžiamas tik nukentėjusiosios parodymais, todėl jie turėjo būti labai kruopščiai ir nešališkai įvertinti, tačiau apylinkės teismas to nepadarė.

1.3. Pirmiausia pastebėtina tai, kad 2021 m. vasario 11 d. apie 17 val. vykusio konflikto metu pati nukentėjusioji ėjo į kontaktą su nuteistuoju, nuėjo pas jį miegamąjį, esantį antrame namo aukšte, tyčia buvo šalia, filmavo, prašė, jog atiduotų ginklą, kuris buvo nukreiptas į žemę. Jeigu nukentėjusioji būtų buvusi bauginama ar terorizuojama, tai akivaizdu, kad būtų nesiartinusi ir nebūtų ieškojusi artimo kontakto su nuteistuoju, filmavusi jį, kalbėjusi su juo ir pan. Iš pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje peržiūrėto vaizdo įrašo buvo matyti, kad nuteistasis verkia, o nukentėjusioji pakeltu, net rėkiančiu ir įsakmiu tonu kalba su juo, jis (nuteistasis) ramiu tonu prašo nukentėjusiosios rankos susitaikymui, nusiraminimui, kurios nukentėjusioji galimai tyčia nedavė, toliau tokiu savo elgesiu keldama tarpusavyje įtampą ir konfliktinę situaciją. Dar nurodo tai, kad nuteistasis pistoleto nelaikė už rankenos, jog būtų galima manyti apie realiai gresiančią grėsmę. Tuo labiau, kaip konstatuota ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis neva save žadėjo nusišauti („kadangi jis grasindavo nusišauti"), o net ne nukentėjusiąją, taigi, negalima laikyti, kad šiuo atveju tokie veiksmai gali sudaryti inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, kadangi jie nėra net nukreipti prieš nukentėjusiąją. Taip pat kaltinime nėra aprašyta kuo pasireiškė grasinimas susidoroti, kai tempė nukentėjusiąją į garažą, kas sutrukdė tą padaryti ir kuo pasireiškė grasinimas susidoroti, kuomet glaudė kirvį prie kairio skruosto, tokių aplinkybių nenurodė ir nukentėjusioji.

1.4. Apeliantai skunde nurodo, kad nei 2021 m. rugpjūčio 1 d., 2021 m. rugpjūčio 4 d. apklausų metu, nei teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nenurodė, kad nuteistasis prieš smūgiuodamas, ar po smūgio sudavimo ją vienaip ar kitaip būtų terorizavęs ar bauginęs. Jeigu tikėti nukentėjusiąją ir jos duotais parodymais, vadinasi po smūgio sudavimo ji pajuto tik momentinį fizinį skausmą, tačiau inkriminuojamos veikos sudėties požymiai nenustatyti. Policijos pareigūnų BIRT ataskaitose nurodyta, kad įvyko žodinis konfliktas, sužalojimų nėra, fizinis smurtas naudotas nebuvo, niekas pretenzijų neturi smurto artimoje faktorius nepasitvirtino. Iš tokių byloje esančių duomenų, galima daryti tik vieną išvadą, jog apskritai A. K. nenaudojo fizinės jėgos ir nesmūgiavo į veido sritį, nes jeigu taip ir būtų buvę, tai neabejotinai, atvykę policijos pareigūnai būtų matę pas nukentėjusiąją sužalojimo vietą – paraudimą, kraujosruvą ir (ar) kitą sumušimo žymę. Taigi, byloje esantys duomenys, akivaizdžiai paneigia A. K. atžvilgiu inkriminuojamos veikos padarymą. Šių aplinkybių tinkamai pirmosios instancijos teismas neįvertino, dėl jų nuosprendyje nepasisakė.

1.5. Apeliantai nurodo, jog bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis 2021 m. liepos 25 d. įvykio metu neturėjo rankose ginklo, jog neva pasakymas nusišaus, būtų realus, neturėjo rankose ir kirvio ar kitokio aštraus daikto, jog pasakymas sukapos į gabalus nukentėjusiąją, būtų realus. Nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės labai lakoniškos, neišsamios, daugiau formalaus pobūdžio, kas niekaip negali patvirtinti veikos pavojingumą, o atitinkamai ir inkriminuotos veikos padarymo. 2021 m. rugpjūčio 1 d. nukentėjusioji parodė, jog „sutuoktinis pasiėmė iš seifo pistoletą ir tai pamačiusi su sūnumi G., išsigando, išėjo į kiemą, iškvietė policiją, kuri atvykusi sulaikė sutuoktinį“; 2021 m. rugpjūčio 4 d. nukentėjusioji parodė, kad „sutuoktinis su ginklu nusileido į pirmą aukštą, mačiau, kad jis rankoje laiko pistoletą; Tuomet aš su sūnumi išėjome į kiemą. Mačiau, kad sutuoktinis eina link garažo, kaip supratau jis ėjo nusišauti“. Matyti, jog pati nukentėjusioji nepasako, jog nuteistasis 2021 m. rugpjūčio 1 d. grasino ją nušauti. Tokias aplinkybes patvirtina ir kitas byloje esantis rašytinis duomuo, tai nukentėjusiosios pokalbis/pranešimas bendrajam pagalbos centrui, kur nukentėjusioji aiškiai ir suprantamai sako, jog - „nori nusišauti, su pistoletu po namus vaikšto, taip nori nusišauti; turi pistoletą, dabar gal padėjo į seifą“. Taigi, byloje nėra duomenų, jog nuteistasis 2021 m. rugpjūčio 1 d. būtų grasinęs žodžiais, veiksmais ar neveikimu nukentėjusiajai nušauti, priešingai, nukentėjusioji, nuteistojo tylų ėjimą link garažo, suprato neva, kad eina nusišauti. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis minėtą dieną turėdamas rankoje ginklą, apskritai nepasakė jokio žodžio nei nukentėjusiajai, nei kitiems aplinkiniams, o tokios aplinkybės niekaip negali patvirtinti veikos pavojingumą, grėsmės kilimą aplinkiniams, ar inkriminuotos veikos padarymą.

1.6. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus būtent A. K. tyčios kryptingumui ir nesuteikia pagrindo I. K. neva išsakytas frazes laikyti realiais grasinimais BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Vertinant bylos medžiagą, kaltinamąjį aktą, A. K. inkriminuojama nusikalstama veika apima penkis epizodus, galimai įvykdytus laikotarpiu nuo 2021 metų vasario mėnesio 11 d. iki 2021 m. rugpjūčio mėn. 8 d. Atsižvelgiant į tai, kad jie buvo įvykdyti apie 7 mėnesių laikotarpiu, manyti, jog A. K. inkriminuojamiems veiksmams yra būdingas sistemingumas, būtinas asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kilti, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – sistemingumas, objektyviai reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Nagrinėjamu atveju A. K. yra inkriminuojami penki bauginančio pobūdžio veiksmai, tačiau, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, jie buvo atlikti per pakankamai ilgą laikotarpį, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog bendro sumanymo įbauginti I. K. nuteistasis A. K. neturėjo, kas leidžia pagrįstai spręsti apie sistemingumo nebuvimą nuteistojo veiksmuose.

1.7. Taip pat apeliantai skunde akcentuoja tai, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų pripažinti kaltinime aprašytus nuteistojo veiksmus realius, jog grasinimai gali būti įvykdyti. Akivaizdu, kad iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. nukentėjusioji gyveno kartu su nuteistuoju, todėl darytina tik viena išvada, jog inkriminuojama veika nebuvo pavojinga, grasinimai, bauginimai nebuvo realūs, jog jie galėtų būti įvykdyti, nes priešingu atveju, per visą tokį ilgą gyvenimo laikotarpį, vienokia ar kitokia apraiška, jeigu ji buvo, galėjo būti realizuota, o jeigu grasinimai, bauginimai būtų realūs, tai vargu ar nukentėjusioji iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. būtų gyvenusi su nuteistuoju viename name.

1.8. Be kita ko, skunde apeliantai nurodo ir tai, kad baudžiamosios bylos perdavimas su kaltinamuoju aktu į teismą, pagal esamas ir nustatytas byloje aplinkybes, neabejotinai yra ultima ratio principo pažeidimas, kas leidžia manyti, kad ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas, nesant A. K. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje sudėties požymių. Taip pat kritikuoja ir kaltinamąjį aktą, kuris anot apeliantų, yra nekonkretus, neaiškus, nes neva sistemingos veikos (terorizavimas, bauginimas) nėra aprašytos aiškiai ir suprantamai, jog ginamasis galėtų aiškiai žinoti, kuo yra kaltinamas bei tinkamai pasirengti gynybai, ribojantis galimybę nuteistajam gintis nuo pareikštų kaltinimų. Apeliantų įsitikinimu, skundžiamu nuosprendžiu neteisėtai ir nepagrįstai buvo nusavinta nuteistojo A. K. teisėtai įgyta ir laikoma nuosavybė (pistoletas „Walther“, medžiokliniai ginklai, dėtuvės, šoviniai, diržai ir optikos), šie daiktai privalo jam būti grąžinti.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinis skundas tenkinamas, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis

4. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu A. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis jis terorizavo savo sutuoktinę I. K., grasindamas padaryti pavojingą jos gyvybei ir (ar) sveikatai veiką, bei sistemingai ją baugino, naudodamas psichinę prievartą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Įvertinus skundžiamą nuosprendį, darytina išvada, kad pripažindamas A. K. kaltu pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nukentėjusiosios I. K., iš dalies liudytojos V. K. parodymais taip pat rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka A. K. kaltei, pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, pagrįsti.

7. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. K. ir jo gynėjas advokatas Atas Molis nesutinka su A. K. nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, todėl prašo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį (A. K.) pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti. Apeliantų teigimu, nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 dalies ir 5 dalies reikalavimus, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais, neobjektyviais asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi turinčio nukentėjusiojo parodymais ir dėl to padarė išvadas, neatitinkančias faktinėms bylos aplinkybėms, apkaltinamąjį nuosprendį priėmė nesant nenuginčijamų ir patikimų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, jį grindė prielaidomis. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas šioje baudžiamojoje byloje nepagrįstai pripažino A. K. kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Sprendžiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas ir turėjo esminės įtakos teismo klaidingoms išvadoms dėl A. K. kaltės.

8. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo įvertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje esančius įrodymus, A. K., nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl neteisingai nustatė nuteistojo A. K. tyčios turinį bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kas lėmė neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiama, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 16 d. nuosprendis naikintinas, A. K. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

9. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

10. Nustatyta, kad apylinkės teismas A. K. kaltę grindė šiais, žemiau išvardintais įrodymais:

7.1. A. K. kaltės nepripažino viso baudžiamojo proceso metu. Duodamas parodymus nurodė, kad negrasino I. K. nušauti, sužaloti, nebuvo priglaudęs jai kirvio prie skruosto. Dėl 2021 m. vasario 11 d. veikos parodė, kad yra DVD garso įrašas, iš kurio nėra girdėti grasinimo I. K. nušauti, ar nusišauti pačiam. Patikino, kad tą dieną turėjo rankose ginklą, kadangi galimai nešėsi į garažą jį (ginklą) valyti. Taip pat nurodė, kad tas pats vaizdo įrašas patvirtina, kad jį (A. K.) I. K. tampo, kad niekur neitų, padėtų ginklą. Jo nuomone vyko eilinis šeimyninis ginčas. Neigė ir tą aplinkybę, kad kirvį buvo priglaudęs prie skruosto. Parodė, kad nors ir I. K. iškvietė tuomet policijos pareigūnus, tačiau jie jokio smurto artimoje aplinkoje nenustatė, nes jeigu kas nors panašaus būtų buvę, atvykę pareigūnai būtų ėmęsi veiksmų, pareiškimas nebuvo surašytas, jokių sužalojimų pareigūnai nenustatė. Policijos pareigūnai įtardami, kad I. K. galimai meluoja, pakvietė dukrą V. K., kurios paprašė papasakoti aplinkybes, kuri parodė, kad buvo antrame aukšte, jokio konflikto nematė, girdėjo, kaip tėvai ginčijosi. Policijos pareigūnams dukra pasakė, kad tėvas jos neskriaudžia, geras būna tuomet, kai blaivus, o būdamas neblaivus dažnai ginčijasi su mama (I. K.). Nenustatę smurto artimoje aplinkoje požymių, policijos pareigūnai išvyko, tačiau I. K. toliau konfliktavo, grasino iškviesti policiją ir matydamas, kad jos grasinimai realūs, ji vėl kvies policiją be jokios priežasties, jis pats, praėjus kiek daugiau nei valandai, iškvietė policijos pareigūnus. Akivaizdu, kad konfliktas vyko dėl skyrybų. Pakartotinai nurodė, kad balandžio mėnesį nebuvo nukentėjusiosios į garažą nusitempęs, kirvio nebuvo pridėjęs, į veidą nukentėjusiajai nesmūgiavo, 2021 m. liepos 25 d. negrasino sukapoti I. K., o 2021 m. rugpjūčio 1 d. įvykį vertina kaip šmeižtą. Nukentėjusioji pirmą kartą apklausta nurodė, kad nei jai, nei vaikams pistoletu jis (A. K.) negrasino. Jo įsitikinimu čia turėtų vykti skyrybų byla, o ne baudžiamoji, nes tai šeimyninio gyvenimo niuansai, šeimos tragedija. Negrasino jai, kad jeigu išsikraustys, užmuš ją ar sukapos į gabalus, to nebuvo, vyko diskusija, kad neišeitų, nepaliktų, gal aštresnis žodis būdavo pasakytas, ji nusikeikdavo ir jis nusikeikdavo. Gal yra pasakęs kažkada kaip „gyventi be tavęs, jeigu išsiskirsime, tai gal man nusižudyti“. Tai emocinis toks pasakymas yra buvęs, be tai kaip emocinė išraiška, bet ne kaip grasinimas nusižudyti. Neatsimena tokio atvejo, kad girtas būtų vaikščiojęs namuose su ginklu.

7.2. Iškvietimas į Bendrąjį pagalbos centrą iš I. K. buvo gautas 2021 rugpjūčio 1 d., 15.04 val., pareigūnai kviesti, nes jis vaikšto po namus su ginklu. Apie grasinimą nužudyti kalbos nebuvo. I. K. sakė, kad ji turi išvažiuoti, kad jis padėjo pistoletą. Tyrėjos prirašyta prie išrašo, kad I. K. kalba rišli, aiški, baimės, panikos nėra. Policija atvyko 15.13 val., jis išėjo iš namo ir buvo sulaikytas15.17 val., uždėti antrankiai, patalpintas į policijos automobilį. Vykdė policijos pareigūnų komandas, nebuvo agresyvus. 2021 m. rugpjūčio 1 d. įvykio metu buvo blaivus. Kai žmona išeidama su sūnumi važiuoti į Palangą, pamačiusi, kad jis su pistoletu eina į garažą be jokių grasinimų, ji pasakė, kad iškvies jam policiją ir suprasdamas, kad tai gali įvykti, jis grįžo iki seifo, padėjo ginklą, paėmė miegamajame butelį degtinės, išgėrė nemažai. Išėjęs į lauką paklausė, ar ji iškvietė policiją, ji pasakė, kad iškvietė ir jis laukė. Per antro aukšto langą pamatė, kad atvyko policijos pareigūnai, tada išėjo.

7.3. Nukentėjusioji I. K. parodė, kad 2021 m. vasario 11 d., tai buvo ne pirmas kartas, kai A. K. ėmė ginklą, būdamas neblaivus, tokie atvejai būdavo dažni, jis visada grasindavo nusišauti, jai baigėsi kantrybė, kito įrodymo neturėjo, todėl nufilmavo. Anksčiau stengdavosi atimti ginklą ar raktus nuo seifo, jeigu atimdavo ginklą, tada A. K. eidavo pjautis, virtuvėje pasiimdavo šiukšliadėžę ir sėdėdavo peilius prisidėjęs prie rankos. Ištisai gyveno smurtinėje aplinkoje, jautė psichologinį smurtą. 2021 m. vasario 11 d. jis pasiėmė iš seifo ginklą ir jos manymu jis (A. K.) ėjo šautis į tuščią sklypą, kadangi tokius ketinimus buvo išsakęs anksčiau. Balandžio mėnesį ji dirbo iš namų, dukra V. K. norėjo važiuoti pas kosmetologę, o A. K. tuo metu piktnaudžiavo alkoholiu. Ji pažadėjo dukrą nuvežti pas kosmetologę, jis pradėjo priekaištauti dėl to, kur ji bus, kol dukra bus pas kosmetologę, pasakė, kad nežino, ir jis atėmė mašinos raktus. Kitą rytą ją grįžusią pėsčiomis iš turgaus, apie 11 val., pasitiko vyras ir jis puolė ją tempti už rankos į garažą, klausė kur buvo, ką veikė, o ji šaukėsi V. K. pagalbos, kad ateitų gelbėti, tačiau V. K. pasakė, kad negelbės, kad turi pati vieną kartą už save pastovėti. Nors tuo metu garaže nieko ir nebuvo ir jai negrasino, vėliau tą pačią dieną jis į virtuvę atėjo su kirviu, pridėjo kirvį jai prie veido. Parodė, kad kitą rytą A. K. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, ji iškvietė policijos pareigūnus. Atykę policijos pareigūnai nufotografavo jos skruostą, pareiškimo nerašė, galvojo bus išspręstas konfliktas ir bus ramybė, toliau dirbo savo darbus. Parodė, kad 2021 m. liepos 25 d., A. K. vėl pradėjo gerti, tiksliai neatsimena, ar 2021 m. liepos 25 d. jai grasino, žino, kad A. K. pasitiesė plėvelę garaže ir sakė, kad eis nusišauti, tuomet susirado butą nuomai, pasirašė nuomos sutartį, tačiau A. K. prašė neišeiti, bet ji nesutiko. 2021 m. rugpjūčio 1 d., įvykis prasidėjo nuo to, kad ji nenorėjo jo vežtis į giminės balių, nes jis buvo pergėręs. A. K. visą laiką vaikščiojo iš paskos, prašė nevažiuoti, nesikraustyti, prašė atiduoti raktus nuo seifo. Kol ji ruošėsi vonios kambaryje, A. K. beldė į duris, bet ji jo neįsileido, tuomet jis paėmė iš seifo pistoletą. Kai ji nusileido į pirmą namo aukštą, A. K. turėjo ginklą, sūnus išsigando, jie išėjo į lauką ir slėpėsi už sienų, kur nėra langų ir tuomet ji iškvietė policiją. Iškvietė policijos pareigūnus, nes kaltinamasis girtas vaikščiojo su pistoletu, po paskutinių jo grasinimų nežinojo, kaip gali pasielgti, todėl buvo labai išsigandusi. Buvo pripratusi su kaltinamuoju pastoviai gyventi jo psichologiniame smurte ir bandė valdyti situaciją, kad nebūtų baisesnių dalykų. Atvykus pareigūnams, jiems pasakė, kad vyras girtas namuose su ginklais, nieko nesakė, negrasino užmušti. Kai jis pergeria, prasideda pistoleto ėmimas, jis eina žudytis. Ji miega kitame kambaryje, jis eina pas ją į kambarį po dešimt kartų, gąsdina, kad eis nusižudyti, prasideda ašaros, priekaištai, tranko į stalus. Viskas pasibaigia ginklo ėmimu, gydytojo iškvietimu ir išblaivinimu. Smurtas šeimoje prasidėjo, kai sūnus metų neturėjo. Buvo išsiėmusi penkias „abdukcijas“, padavusi skyryboms, bet skyrybų byla neįvyko. Sutuoktinis naudojo psichologinį, fizinį ir finansinį smurtą. Sūnus ir dukra eina pas psichologus, ji (nukentėjusioji) sirgo depresija, sūnus taip pat sirgo depresija pirmoje klasėje. Vyrui vartojant smurtą prieš ją, vaikai gindavo, ateidavo gelbėti. Užtekdavo, kad vaikai ateina, tada kaltinamasis ją paleisdavo. Visada bijojo sutuoktinio. Anksčiau yra buvęs toks atvejis, kuomet ji buvo taip sumušta, jog ją reikėjo vežti į polikliniką. Visus tuos metus gyveno baimėje, visko bijodavo. Patikino, kad ginklas į ją niekada nebuvo nukreiptas.

7.4. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. U. parodė, kad jis dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos Kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistu. Pamena, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. vyko pagal iškvietimą į įvykio vietą atlikti įvykio vietos apžiūros ir išimti iš įvykio vietos objektų, kurie gali būti reikšmingi įvykio tyrimui. Nuvykus pranešime nurodytu adresu, kiek pamena, tai buvo (duomenys neskelbtini), atliko įvykio vietos apžiūrą. Pamena, kad apžiūrėtas buvo visas gyvenamasis namas, apžiūros metu buvo daromos foto nuotraukos, įvykio vietos apžiūros protokole aprašomi matomi objektai ir jų buvimo vieta. Parodė, kad apžiūrint įvykio vietą, antrame namo aukšto kambaryje, kuris yra su drabužine, ant komodos buvo padėtas daiktas panašus į ginklą, šalia jo buvo šoviniai. Minėti objektai buvo nufotografuoti, apžiūrėti ir supakuoti. Kambario drabužinėje buvo seifas, prie seifo padėti trys objektai - ginklai. Minėtų ginklų buvimo vieta buvo nufotografuota, vėliau jie buvo išimti iš jų buvimo vietos, padėti kambaryje, nufotografuoti, apžiūrėti ir išimti iš įvykio vietos. Taip pat buvo apžiūrėti seife esantys daiktai. Jie taip pat buvo išimti kaip objektai, turintys reikšmės įvykio tyrimui. Atvykęs į įvykio vietą, jis pirmiausia daiktus nufotografuoja toje vietoje, kurioje juos mato, juos aprašo, o tik po to, jeigu jie reikalingi tyrimui, paima iš jų buvimo vietos. Pamena, kad atvykus į įvykio vietą, namuose buvo namo gyventojai ir Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos NVRS darbuotojai. Kiek jam žinoma, asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, buvo sulaikytas (1 t., b. l. 171–174). Liudytojas A. U. pirmosios instancijos teisme patvirtino šiuos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat paaiškino, kad įvykio vietoje nedaug bendravo su nukentėjusiąja, paklausė, ar yra daugiau ginklų, pokalbis buvo minimalus. Nukentėjusioji buvo išsigandusi, sunerimusi, įsitempusi, patyrusi šoką. Moteris jam nenurodė, dėl kokių aplinkybių buvo šoko būsenoje. Kaltinamasis tuo metu buvo sulaikytas, nematė jo, nebuvo reikalo su juo bendrauti. Prieš atvažiuojant žinojo apie ką įvykis, budėtojas pranešė, kad smurtas artimoje aplinkoje ir grasinimas su ginklu, vyras grasino žmonai. Po namą vaikščiojo tuo pagrindu, kad buvo atliekama įvykio vietos apžiūra. Nežino, kas padėjo pistoletą ir kitus ginklus ten, kur juos rado.

7.5. Liudytojas policijos pareigūnas A. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieš du metus reagavo į įvykį pirmas, į įvykio vietą atvyko kartu su kolege E. K., jie yra apmokyti pagal pirmą lygį. Atvykus lauke laukė moteris, greičiausiai pranešėja, su sūnumi, paaiškino situaciją, kad jos vyras neblaivus namuose, namuose buvo dukra. Policijos pareigūnai palydėjo asmenis į saugią priedangą iki kaimynų tvoros, nes minėjo, kad asmuo ginklu grasino, jie į vidų nėjo. Jie pasiteiravo nukentėjusiosios, ar kažkam gresia pavojus namuose, nes ji minėjo, jog yra dukra. Šis žmogus (rodo kaltinamąjį) pats išėjo į lauką ir policijos pareigūnai jį sulaikė, nes jis grasino žmogui ginklu. Kadangi šūvių negirdėjo, į vidų nenorėjo eiti, laukė spec. būrio, tačiau žmogus pats nusileido į apačią, atsidarė duris. Jie jį sulaikė ir patikrino, ar prie jo nėra šaunamojo ginklo. Kaltinamasis, išėjęs į lauką, buvo su marškinėliais ir šortais. Jis, A. S., nebuvo įsitikinęs, ar žmogus neturi prie savęs ginklo, todėl saugodamas save ir aplinkinius buvo nutaikęs ginklą į žmogų, davė tam tikras komandas, kad ateitų iki jo, kad galėtų jį sulaikyti ir patikrinti, ar tikrai neturi ginklo. Komandas aiškiai išreiškė, nurodytos komandos buvo vykdomos, asmuo atėjo iki policijos pareigūno pakėlęs rankas, buvo pareikalauta nusisukti, tada jam uždėjo antrankius, patikrino, ar neturi ginklo. Asmuo neturėjo prie savęs ginklo. Matėsi, kad žmogus apgirtęs, nelabai orientavosi aplinkoje, tačiau į komandas reagavo, nors reikėjo keletą kartų jas pakartoti, tačiau visas komandas vykdė. Jis priėmė sprendimą ir uždėjo specialiąsias priemones-antrankius. Panaudojo antrankius dėl savo ir aplinkinių saugumo, kad būtų suvaržytos kaltinamojo rankos, negalėtų ištraukti ginklo. Kai buvo uždėti antrankiai, patikrino, ar yra ginklas. Negali tiksliai pasakyti, ką įvykio vietoje nukentėjusioji paaiškino, dėl ko ginklu grasino, nepamena. Kai su įtariamuoju kalbėjo, jis minėjo, kad jo žmona išdavė jį su kaimynu, konkrečiai nepamena. Pareigūnai apžiūrėjo, ar nėra namuose ginklų. Nežinojo, kur ginklai namuose laikomi. R. Š., kuris atvyko antras, rado ginklą, atrodo pistoletą, nežino, kurioje vietoje jį rado. Kažkas paaiškino, kur yra seifas, tada pareigūnai nuėjo pasižiūrėti, ar tikrai yra ginklai, ten buvo ginklų. Atvykęs specialistas juos išėmė. Nežino, kur kolega rado pistoletą, kuriuo buvo grasinta. Medžioklinis ginklas buvo seife. Jis neatliko veiksmų, susijusių su ginklu. Kaltinamasis buvo neblaivus, matėsi iš jo nekoordinuotų judesių, akys paraudusios, nerišliai kalbėjo. Informaciją, kad namuose buvo dar ginklų, panašu, kad gavo iš budėtojo, nes ginklai buvo tuo adresu registruoti. Nukentėjusioji pasakojo, kad jai grasino ginklu jos vyras, kad namuose likusi dukra su tėvu ir galimai jai gali būti pavojus. Atvykęs specialistas visus ginklus išėmė, išėmė laikantis proceso tvarkos, tam tikrus dokumentus pildė. Seifą kolega atidarė, o jis, A. S., paėmė medžioklinius ginklus ir padėjo ant žemės, visą laiką tuos ginklus stebėjo, kol atvyks specialistas. Kažkuris kolega nurodė, kad ginklai seife, miegamajame. Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad būtent jis ištraukė iš seifo ginklus ir juos padėjo drabužinėje prie seifo, o išmėtytų ginklų jis nerado, ginklai buvo seife. Nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, matėsi akivaizdi baimė, būtų netikslūs parodymai, todėl ji dėl psichinės būklės ir nebuvo apklausta. Jis jos neapklausinėjo, tarnybiniame pranešime užfiksuota, ką ji paaiškino. Ji nebuvo sužalota, tik minėjo, kad kaltinamasis grasino ginklu, laikė nutaikęs į ją. Kiek pamena, R. Š. paėmė pistoletą. Asmuo (kaltinamasis) nebuvo agresyvus, tikriausiai įvykio vietoje patikrino jo blaivumą, nepamena, kada buvo atliekamas tikrinimas. Buvo bandyta kaltinamojo klausti, kas vyksta, bet buvo sunku jį suprasti, jis buvo stipriai neblaivus, nelabai atsakinėjo į klausimus, nerišliai į juos atsakinėjo, buvo sunku suprasti, kokios aplinkybės. Matėsi, kad kaltinamasis nekoordinuoja savo judesių, labai lėtai ėjo, pagal judesius matėsi, kad jis yra neblaivus.

7.6. Liudytojas E. J. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis yra Kauno apskrities VPK Reagavimo valdybos vyriausiasis patrulis. Parodė, kad įvykio (duomenys neskelbtini) nepamena, salėje esančių asmenų nepamena. Kažką pamena apie asmens patalpinimą į automobilį dėl neva šaunamojo ginklo turėjimo. Gavus pranešimą, kad vyras grasina ginklu žmoną nušauti, policijos pareigūnai nuvažiavo nurodytu adresu. Atvyko kartu su pareigūnu R. Š.. Ten jau buvo atvykę kolegos, kurie išvedė surakintą antrankiais vyriškį ir perdavė jiems. Nuvedė jį į tarnybinio automobilio laikino sulaikymo kamerą, asmenį nuvežė į komisariatą, su juo nebendravo. Dėl pranešimo apie įvykį buvo išsiųstas ekipažas, nes pranešimas skambėjo labai grasinančiai, kad kyla didelis pavojus moters sveikatai ir gyvybei. Sulaikytas vyriškis atrodė neadekvačiai, per daug ramus, atrodė kaip apsvaigęs, pasyvus, nebendraujantis. Asmuo komandas vykdė. Nepamena, ar buvo tikrintas jo blaivumas. Nukentėjusiosios nematė, matė tik įtariamą vyriškį. Kiek pamena, sulaikytas žmogus nieko nepasakojo. Kiti pareigūnai perdavė jiems asmenį konvojavimui ir jie asmenį konvojavo, perėmė jį iš A. S., patalpino į kamerą, dar pastovėjo ir išvažiavo. Stovėjo, nes greičiausiai kolegos turėjo paaiškinti, kad asmenį reikalinga pristatyti, kadangi sulaikytas. Kadangi liudytojas nurodė nepamenantis visų įvykio aplinkybių, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. J. parodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d., dirbant radijo šaukiniu „K1724“ kartu su vyriausiuoju patruliu R. Š., iš Kauno VPK budėtojo gavo pranešimą, kad vyras namuose turi ginklą ir juo grasina šeimos nariams. Pamena, kad nuvykus nurodytu adresu, kurio šiuo metu neprisimena, įvykio vietoje jau buvo atvykę kolegos, dirbę radijo šaukiniu „K1726“. Atvyko prie nuosavo namo, kuris aptvertas tvora. Išlipus iš tarnybinio automobilio pamatė, kad anksčiau atvykę kolegos, prie namo vartų iš gatvės pusės, vyrui atlieka dalinę apžiūrą. Pamena, kad apžiūrimam vyrui buvo uždėta spec. priemonė - antrankiai už nugaros. Jis kartu su kolega nuėjo prie sulaikyto vyro ir jį perėmė, nuvedė į tarnybinį automobilį, kuriuo buvo atvykę, ir patalpino jį į laikino sulaikymo kamerą. Minėtas vyras buvo akivaizdžiai apsvaigęs nuo alkoholio, nuo jo sklido alkoholio kvapas, judesiai buvo nekoordinuoti. Jis buvo apsirengęs šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis. Patalpinus vyrą į laikino sulaikymo kamerą, jo kolega nuėjo į namą, o jis liko automobilyje saugoti sulaikyto vyro. Su jokiais asmenimis jis nebendravo, visą laiką buvo tarnybiniame automobilyje. Pamena, kad buvo atvykę greitosios pagalbos darbuotojai, kurie apžiūrėjo sulaikytą vyrą. Į tarnybinį automobilį atėjus kolegai, buvo patikrintas sulaikyto vyro blaivumas. Vyras buvo neblaivus, blaivumo tikrinimo duomenys buvo įrašyti į tikrinimo knygą (1 t., b. l. 190–193). Liudytojas E. J. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi, juos patvirtino. Ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo tikslesni.

7.7. Liudytoja policijos pareigūnė E. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamasis nėra jos artimas giminaitis, šeimos narys. Įvykį (duomenys neskelbtini), nelabai pamena aplinkybių dėl galimai grasinimo ginklu, seniai buvo. Buvo gautas iškvietimas, kad asmuo ginkluotas. Ji su kolega į įvykio vietą nuvažiavo pirmi. Išlipus iš mašinos lauke buvo žmona ir atrodo sūnus. Moteris nurodė, kad asmuo su ginklu viduje. Policijos pareigūnai jiems liepė pasitraukti, kad būtų saugu, o jie užsitaisė ginklus. Kolega pamatė, kad asmuo prie lango ginkluotas ir pareigūnai taip pat saugiai atsitraukė. Minučių eigoje jis pats išėjo į lauką, jam buvo liepta parodyti rankas, ištiesti rankas į šalis. Ji su kolega asmenį patikrino, jis ginklo prie savęs neturėjo. Atvažiavo kiti kolegos, ėjo į vidų ieškoti ginklų. Buvo apieškoti namai. Paskui atvažiavo tyrėjai ir perėmė darbą. Kolega pamatė A. K. prie lango ginkluotą. Kai išlipo iš mašinos, moteris pranešė, kad vyras namuose su ginklu ir sekundžių eigoje kolega suriko, kad jis stovi prie lango su ginklu, tuomet jie atsitraukė į saugią vietą. Po to, asmuo labai greitai išėjo į lauką. Kolega tikrai sakė, kad jis ginkluotas prie lango. Todėl liepė žmonai ir sūnui atsitraukti nuo tos vietos. Nežino, kodėl kolega A. S. pasakė, kad jis nematė jo ginkluoto žiūrinčio per langą, jo reikia klausti. Sulaikytas asmuo vykdė policijos pareigūnų reikalavimus, kai A. K. išėjo į lauką, policijos pareigūnai liepė jam ištiesti rankas į šonus, atsukti nugarą. Jos kolega jį patikrino, ar nėra ginkluotas. Jis nerodė priešiškumo, buvo ramus. Kolega uždėjo jam antrankius dėl saugumo. Asmuo buvo patalpintas į automobilio laikino sulaikymo kamerą. Jie ėjo į namus, kadangi minučių eigoje atvažiavo kiti patruliai. Jie apieškojo namus ir rado ginklus. Kratą atliko, kad surastų ginklą, kuriuo buvo grasinama moteriai. Teismo nutarties kratai neturėjo, bet žmogaus gyvybei kilo pavojus, moteris policijos pareigūnams leido įeiti į namus. Kuris pareigūnas rado ginklus, nežino. Ginklus rado antrame aukšte miegamajame, sandėliuke ar seife. Kur ginklas buvo padėtas, nepamena. Nepamena, ar išsiaiškino, kad būtent su tuo pačiu ginklu vaikščiojo vyras. Vaikštant po namus su policijos pareigūnais buvo moteris, ji vaikščiojo priekyje jų, greičiausiai, ji ir parodė, kur yra ginklas. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, teismas perskaitė liudytojos E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 196–199). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja E. K. parodė, kad 2021 m. vasaros metu, tikslaus mėnesio ir dienos nurodyti negali, dirbant kartu su vyriausiuoju patruliu A. S., iš Kauno apskr. VPK budėtojo gavo pranešimą, kad namuose vyras ginklu grasina šeimos nariams. Nuvykus nurodytu adresu, kurio šiuo metu neprisimena, pamena, kad tai buvo nuosavų namų kvartalas, sustojus prie nuosavo namo, prie jo vartų, iš gatvės pusės, pamatė vyrą ir moterį. Išlipus iš automobilio, moteris pasakė, kad jie būtų atsargūs, nes jos vyras namuose su ginklu. Šalia moters buvo jaunesnis vyras, kaip suprato jos sūnus. Pamena, kad jai ir kolegai stovint prie namo vartų, kolega pasakė, kad mato vyrą, esantį name, kuris žiūri pro antro aukšto langą. Kolega pasakė, kad vyras turi ginklą. Po keleto akimirkų minėtas vyras išėjo iš namo pro duris. Kadangi jie nežinojo ar vyras su savimi turi ginklą, o pranešime buvo nurodyta, kad jis yra ginkluotas, ėmėsi visų saugumo priemonių. Vyro buvo paprašyta iškelti rankas ir išeiti iš namo kiemo, už namo vartų. Vyras nesipriešino. Jis išėjo, jam buvo uždėti antrankiai, kolega atliko dalinę apžiūrą. Prie vyro ginklo nebuvo. Tuomet vyras buvo nuvestas į laikino sulaikymo kamerą, esančią tarnybiniame automobilyje. Sulaikant vyrą, atvyko kitas patrulių ekipažas į pagalbą. Vyrą sulaikius, ji nuėjo į namo vidų, nes moteris pasakė, kad namuose yra jos dukra, kuri bijojo išeiti iš namų. Pamena, kad į namą ėjo ir kiti kolegos, atvykę į pagalbą. Antrame namo aukšte, miegamojo kambaryje esančioje drabužinėje, buvo seifas, kuriame buvo rasti ginklai. Kiek jų tiksliai buvo, nurodyti negali, neprisimena. Ten buvo rastas ginklas, kurį paėmęs, vyras vaikščiojo po namus. Ji nei su moterimi, nei su kitais šeimos nariais nebendravo, buvo pirmame namo aukšte. Prisimena, kad moteris kolegai sakė, jog vyras jai grasino, jog, jeigu ji su juo nebus, jis ją nušaus ir pats nusišaus. Moteris teigė bijanti dėl savo ir vyro sveikatos. Taip pat sakė, kad tai ne pirmas kartas, kuomet vyras ginklu jai grasina. Sulaikytas vyras buvo neblaivus, apsvaigęs (1 t., b. l. 196–199). Liudytoja E. K. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra teisingi.

7.8. Liudytojas R. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis yra Kauno apskrities VPK VTV specialistas, A. K. nėra jo artimas giminaitis, šeimos narys. Buvo pranešimas, kad Š. netoli ,,M“, namuose vyras su ginklu, nepamena, ar smurtas artimoje aplinkoje, ar nusikaltimai prieš asmenį. Atvykus į įvykio vietą buvo jau atvykęs patrulių ekipažas, jie buvo sulaikę tą asmenį. Jiems atvykus žmonės šaukė, kad atsargiai, jis turi ginklą, bet asmuo buvo sulaikytas policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą. Kolegos išvedė sulaikytą asmenį, jų automobilis mažas ,,VW Caddy“, maža sulaikymo kamera, o jis, R. Š. su kolega atvyko ,,Transporteriu“, todėl patalpino asmenį į jų tarnybinį automobilį. Ėjo į namą, nes buvo pranešimas, kad asmuo su ginklu, bendravo su įvykio vietoje buvusiais žmonėmis, jie papasakojo galimas įvykio aplinkybes. Buvo žmona, ar sugyventinė, namuose antrame aukšte buvo dukra. Buvo informacija apie galimą disponavimą šaunamuoju ginklu, pareigūnai turėjo surasti galimą nusikaltimo įrankį, šiuo atveju buvo minimas pistoletas. Žmona ar dukra atnešė rankinuką, kuriame buvo seifo raktas. Jis atrakino seifą, seife rado daiktą panašų į ginklą, galimai pistoletą, markės, modelio nepamena. Pamena, kad jis buvo neužtaisytas, atliko ginklo apžiūrą, išėmė dėtuvę, pažiūrėjo, ar nėra šovinių, patikrino ginklą, padėjo ginklą šalia seifo. Atvykę pareigūnai pradėjo forminti įvykį, jie saugojo įvykio vietą. Jis bendravo su name buvusiu mergina apie tai, kas atsitiko, kokiomis aplinkybėmis tai nutiko. Mergina nerodė nuostabos, emocijų, aiškino, kad tai dažnai pasikartojantys atvejai namuose, vyriškis konflikto metu namuose demonstratyviai, matant kitiems, valo ginklą ar nešiojasi jį, kad tokie atvejai pasikartoja dažniau. Tai, kad ginklų tame name turi būti ir yra, jie jau žinojo vykdami į įvykio vietą, nes visais atvejais, kai yra smurtas artimoje aplinkoje, jeigu pranešime registruoti šaunamieji ginklai, jie yra įspėjami apie namuose esančius ginklus. Kad ginklų yra, jis žinojo, bet jis tikrino tik pistoletą. Matė daugiau ginklų seife, tai buvo medžiokliniai ginklai, kitose vietose, nepamena, kad būtų buvę ginklų, nebent kolegos rado. Vyras, kuris buvo patalpintas į jų transporto priemonę, vizualiai buvo neblaivus. Tai matėsi iš veido, akių, priėjus arčiau, jautėsi alkoholio kvapas. Jis buvo patikrintas ir buvo nustatytas neblaivumas. Atsimena, kad moteris patvirtino, kad tai tas pats ginklas, dėl kurio skambino į policiją. Tarnybiniame pranešime galėjo būti ir netikslios detalės, nes po įvykio bendrauji su kitais kolegomis, surenki didesnį informacijos kiekį. Tarnybinis pranešimas surašomas įvykio metu ar po įvykio. Neatsimena, ar buvo pasakyta, kad vyras grasina nušauti šeimos narius. Prašė remtis apklausos parodymais, kurie yra tikslesni, tarnybiniame pranešime aplinkybės gali būti netikslios, negali pasakyti, ar tai emocijos, ar nesusikalbėjimas su kolegomis. Jis kalbėjo su nukentėjusiąja, ji aiškino, kad vyriškis taip elgiasi ne pirmą kartą, pasiėmęs ginklą. Žmona buvo išsigandusi, buvo pakeltas balso tonas, nervavosi, negalėjo nustovėti ramiai vienoje, emocijos keitėsi, iš bendrų bruožų matė, kad ji išsigandusi. Apžiūrą namuose atliko siekiant įsitikinti, kad galimas nusikaltimo įrankis nebūtų paslėptas, sunaikintas, išmestas. Jie neatliko kratos, jų tikslas buvo surasti tą daiktą ir įsitikinti, ar jis yra nusikaltimo įrankis, apsaugoti vietą, kol atvyks tyrėjų ekipažas. Vaikštant po namus su pareigūnais buvo kaltinamojo žmona, atsimena, kad atnešė ,,tašytę“ ir iš jos buvo išimtas seifo raktas. Galėjo netiksliai tarnybiniame pranešime nurodyti, kad šalia buvusiu raktu atrakino seifą. Jis netiksliai tarnybiniame pranešime nurodė aplinkybes, kurias vėliau patikslino apklausoje. Jis nedalyvavo seifo užrakinime, išėmė pistoletą ir seifą paliko atidarytą. Teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaitė liudytojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., b. l. 177–180). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. Š. parodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. apie 15.00 val., dirbant radijo šaukiniu „K1724“ kartu su vyriausiuoju patruliu E. J., iš Kauno apskr. VPK budėtojo gavo pranešimą, kad namuose vyras grasina nušauti ginklu šeimos narius. Kad namuose yra registruoti 4 ginklai. Maždaug 10 minučių laikotarpyje nuvyko nurodytu adresu. Pamena, kad su E. J. atvyko prie nuosavo namo, kuris buvo aptvertas tvora. Nuvykus, įvykio vietoje jau buvo atvykę kolegos, dirbę radijo šaukiniu „K1726“. Išlipus iš tarnybinio automobilio, pastebėjo gatvėje, šalia namo tvoros, moterį, kuri buvo apie 40 metų amžiaus, ir vyriškį apie 25 metų amžiaus. Pastarieji jam pasakė, kad čia yra vyras, kuris turėjo ginklą ir nurodė į namo kiemą. Tuomet pastebėjo, kad kolega A. S., dirbęs radijo šaukiniu „K1726“, prie namo įėjimo vartų vyrui, kuris vilkėjo tamsios spalvos palaidine trumpomis rankovėmis ir tamsios spalvos šortais, atlieka dalinę asmens apžiūrą. Jau buvo panaudota spec. priemonė antrankiai, apžiūrimo vyro rankos buvo surakintos už nugaros. Patalpinus vyrą į laikino sulaikymo kamerą (tarnybiniame automobilyje), jis įėjo į namo vidų. Jam buvo žinoma, kad namuose yra mergina. Užlipus į antrą namo aukštą, iš savo kambario išėjo mergina, kaip suprato, sulaikyto vyro dukra. Merginos jis paklausė, ar ji namuose viena. Mergina patvirtino, jog ji viena. Minėtos merginos paklausė, kur yra ginklai. Ji nurodė, kad miegamojo kambario drabužinėje. Nuėjus į nurodyto kambario drabužinę, pamatė metalinį seifą, kuris buvo užrakintas. Tuomet merginos paklausė, ar ji matė, kaip tėvas su ginklu vaikščiojo po namus. Mergina atsakė, kad nematė. Taip pat jos paklausė, ar ji žino, kur yra seifo raktai. Mergina atsakė, kad seifo raktai turi būti pas jos tėvą. Mergina atnešė rankinę ir joje ieškojo raktų nuo seifo. Jis merginos paklausė, ką ji matė. Mergina pasakė, kad tėvui pritrūkus dėmesio iš šeimos narių, jis pasiima ginklą ir sako, kad nusišaus, pasitiesia plėvelę, sakydamas, kad žudysis peiliu. Mergina, rankinėje suradusi raktą, jį padavė jam. Jis atrakino seifą, atidaręs seifo duris, ant lentynos pamatė daiktą panašų į šaunamąjį ginklą, ant kurio buvo užrašas „Walther“. Seife ant lentynos, ant kurios buvo ginklas, taip pat buvo padėtas vienas šovinys bei dėžutės su šoviniais. Šaunamajame ginkle buvo įstatyta dėtuvė. Išėmus dėtuvę iš ginklo, joje buvo 7 šoviniai. Ginklas saugioje zonoje buvo patikrintas, jis buvo neužtaisytas. Seife buvo matomi graižtvinių ginklų dėklai. Jų nelietė, neišiminėjo, paliko seife. Į kambarį atėjo moteris, kaip suprato vyro žmona (ta pati moteris, kuri jam atvykus, sakė, kad yra vyras, kuris turėjo ginklą). Moteris paklausė, ar jis rado ginklą. Jai pasakė, kad rado. Moteriai parodė ginklą ir paklausė, ar su juo vyras vaikščiojo. Moteris patvirtino, kad tai tas pats ginklas. Seifą užrakino, išimtą pistoletą padėjo ant spintelės, esančios miegamajame, iš dėtuvės išėmė šovinius, ginklas buvo ištaisytas. Namo gyventojų paprašė neiti į kambarį, kuriame buvo drabužinė. Prisimena, kad vyrui buvo nustatytas neblaivumas. Kiek promilių, nurodyti negali, nes neprisimena. Bendraujant su vyru, jis nieko nepasakojo, akivaizdžiai buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nuo jo sklido alkoholio kvapas, kalba buvo nerišli (1 t., b. l. 177–180). Liudytojas R. Š. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai yra teisingi. Apklausos metu nurodė aplinkybes, kurios svarbios ikiteisminiame tyrime.

7.9. Liudytojas G. K. parodė, kad kaltinamasis A. K. yra jo tėvas, parodymus duoti sutinka. Dienos tiksliai nepamena, buvo atrodo sekmadienis, vidurdienis, gal liepos mėnuo. Tėvas gėrė gal dvi savaites, mama buvo suplanavusi važiuoti su giminėmis susitikti, tėvas irgi buvo pakviestas. Prieš išvažiuojant mamai jis apačioje vaikščiojo su pistoletu rankoje. Jis, G. K., pasakė mamai, kad eitų į lauką, skambintų policijai, ir nors ji nenorėjo skambinti, bet jis jai liepė, sakė, kad ji negali tokių dalykų toleruoti. Kai žinai, kad tėvas 10 dienų prieš tai gėrė, sunku pasakyti, ką gali sugalvoti daryti, pats susižalos, ar kitus sužalos. Tada mama paskambino policijai, A. K. atgal į namus įbėgo. Atvykę policijos pareigūnai sakė jam išeiti iš namo į lauką, jis išėjo ir jį išsivežė. Kai grįždavo namo, tėvas stengdavosi negerti, prie jo kultūringiau elgėsi. Dėl tėvo alkoholio vartojimo situacija bloga, jam sunku. Įvykio dieną tėtis vaikščiojo su ginklu. Emocinė jos būsena buvo normali, nieko jam nesakė. Gal vieną, du kartus mama užsiminė, prieš tai, kai pas tėvus gyveno, šeimoje buvo smurtinių veiksmų. Įvykio dieną tėtis elgėsi ramiai, stovėjo prie durų, rankoje pistoletą laikė. Anksčiau tėvas smurtavo daugiausia mamos atžvilgiu. Jokių provokacijų iš mamos nebuvo, mama normalų gyvenimą gyvena, kimba tėvas, gal tai dėmesio trūkumas, pavydas, nežino. Įvykio dieną tėvas sakė eina žudytis į garažą, paskutinės dienos jam buvo sunkios, raudojo garaže, nežino, ar jis dėmesio norėjo, ar parodyti, kaip blogai jaučiasi. Tą dieną nežinojo, ar tėvas panaudos pistoletą, buvo pavojinga situacija. Neatsimena konkrečių priekaištų, prašymų tėvo išsakytų mamai. Nežino, ar tėtis tą dieną priekaištavo mamai. Prieš tai sakydavo, kad jam širdį sudaužė. Mama sakė, kad nori išsikraustyti, kad susirado butą, jis jai padėjo, pervedė pinigų. Įvykio dieną ginklas, kai tėtis jį laikė rankoje, buvo nukreiptas į žemę. Tėtis atėjo kalbėtis, bet, atrodo, kad jis nieko nesakė, nelabai kalbėjo, buvo įsitempęs, gal verkė, pavargęs buvo žvilgsnis. Nežino, ar jo žvilgsnis buvo agresyvus, bet nebuvo malonu, kai su ginklu atsistoja žmogus ir yra nelabai geroje būsenoje. Incidentas truko gal porą minučių, kol išėjo į lauką, gal 5 minutes. Mama pakavosi daiktus, tėvas apačioje stovėjo. Nežino, ar nori, kad tėtis būtų nubaustas, bet nori, kad įvertintų teismas jo elgesį. Prieš posėdį detalių su mama ir advokatu nekalbėjo, detalių mamos neklausinėjo. Įvykio dieną policijos pareigūnai jo neapklausinėjo, paklausė, kas namuose yra, pasakė, kad yra sesė. Apie įvykį policijos pareigūnams nepasakojo. Visą laiką tėvas ginklus laiko seife, niekada nėra matęs, kad nelaikytų seife. Tą dieną irgi nematė to, kol pirmame aukšte tėvas nevaikščiojo su pistoletu. Pamena, kad policija atvažiavo ir ginklus išvežė, kaip tiksliai buvo, nežino. Nežino, kas iš seifo paėmė ginklus. Negali pasakyti, ar buvo kalba su tėvu apie ginklus, kai grįžo iš areštinės. Kad tėtis grasino sukapoti mamą į gabalus, nušauti, žino iš mamos pasakymo. Kada tai buvo, nežino.

7.10. Liudytoja V. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamasis A. K. yra jos tėvas, parodymus duoti sutinka. Žino, kad pakviesta dėl rugpjūčio 1 d., kai tėtis vaikščiojo su pistoletu. Mama su broliu norėjo į svečius važiuoti, o tėtis nenorėjo, kad jie važiuotų. Tada tėvas pasiėmė šautuvą ir pradėjo manipuliuoti, kad jie neišvažiuotų. Ji tuo metu buvo namuose, pati matė. Tai buvo prieš trečią valandą dienos. Tėtis gėrė kelias dienas, žinojo, kad mama važiuos pas gimines. Mama prausėsi vonioje, o jis pasiėmė ginklą ir nuėjo į apačią. Matė, kaip mama išėjo iš vonios, tėtis nuėjo ginklo pasiimti. Žino, kad atvažiavo policija, atėjo į viršų ginklų pažiūrėti. Ji visą laiką buvo kambaryje. Patvirtino, kad matė ir girdėjo, kad tėtis (A. K.) nuėjo ginklo paimti. Prieš ginklo paėmimą tėtis sakė mamai ir broliui, kad nevažiuotų. Tėtis nebuvo blaivus, tai matėsi, matė, kai jis vartojo alkoholį tą dieną. Matė, kai atvyko policija ir atėjo į viršų, nepamena, ar paklausė jos, kur seifas, ar patys susirado. Matė patalpą, iš kur buvo paimti ginklai, po įvykio, kai atėjo policija. Nepasakytų, kad tą dieną mama būtų susinervinusi, susijaudinusi. Dabar su tėvais nebegyvena. Santykiai mamos su tėvu visą laiką buvo blogi, įtempti dėl nuolatinio pykimosi dėl smulkmenų, pati tai girdėjo. Jos santykiai su tėvais neutralūs, nei labai geri, nei blogi. Konfliktai prasidėdavo nuo smulkmenų, būdavo rėkimai, tėvas grasindavo, kad mašiną atims. Problema yra dėl tėčio alkoholio vartojimo, jis po 3-4 savaites gerdavo. Prieš 5-7 metus mėnesį gerdavo, mėnesį negerdavo. Kai tėtis gerdavo pirmą savaitę, būdavo ramus, antrą savaitę būdavo piktesnis, didžiausios problemos prasidėdavo trečią savaitę. Tėtis verkdavo, pykdavo, būdavo skundimasis gyvenimu, iš seniau kažkokias išsakydavo nuoskaudas. Mama arba ignoruodavo, arba ginčydavosi. Su mama aptardavo situaciją, kaip ji jaučiasi nekalbėdavo, mama savyje laikydavo. Yra ir dažniau tėvas vaikščiojęs su ginklu, bet tai trumpai būdavo. Kai išgėręs būdavo pasiima ginklą, blaivus jo neimdavo. Būdavo vaikšto su ginklu arba sakydavo, kad pats nusišaus. Tikriausiai mamai sakydavo ir girdėdavosi kaip sako. Matė kaip tėtis naudoja smurtą mamos atžvilgiu. Jis su ranka mušdavo, į kurias vietas mušdavo negali tiksliai pasakyti. Gal labiau neblaivus mušdavo ją, bet būdavo ir blaivas muša, nepamena tiksliai. Žino, kad vieną kartą pavasarį mama kvietė policiją, daugiau nepamena. Pradžioje ji kišdavosi skirti tėvus, paskui ignoruodavo, nusibodo, jų problema, tai tegul sprendžia. Būdavo, kad tėtis naudojo smurtą mamos atžvilgiu, o mama pabambėdavo, smarkiai nesiskųsdavo. Vieną kartą matė, kaip jie pradėjo muštis apačioje, paskui mama pasakojo, kad tėtis ją į garažą nusivedė su kirviu. Nesakydavo, kad nušaus, arba ji negirdėjo. Dėl kirvio, tai ji matė, kaip ta situacija prasidėjo, kaip nuėjo į garažą, o kas įvyko garaže nežino. Kai tėtis vaikščiodavo neblaivus su ginklu, jautė grėsmę, kad gali sau jį panaudoti. Nejautė grėsmės, kad jos atžvilgiu gali panaudoti. Daugiau dėl tėvo, kad sau gali ką pasidaryti, jautė grėsmę. Ji dabar į tėvų konfliktus nebesikiša, bet tai nereiškia, kad tie konfliktai nepavojingi. Tėtis ant mamos puola, mama ginasi. Nėra mačiusi, kad mama tėtį muštų ar pirma pradėtų. Tėtis verkdavo girtas dėl praeities nuoskaudų. Tiksliai nežino kokių, jis nepasakojo nieko. Jis ne tik dėl mamos verkdavo, pasakojo, kad mažai dėmesio. Įvykio dieną buvo namuose, savo kambaryje, buvo atėjusi į virtuvę. Virtuvėje tėtis valgė, žiūrėjo televizorių, gėrė alkoholį. Tiesiogiai jai nieko blogo tėtis nepadarė, dėl konfliktų yra nuoskauda. Sutiko duoti parodymus prieš tėtį, tyrėja sakė naudinga būtų, naudinga tikriausiai dėl pačio proceso. Prieš posėdį su advokatu nekalbėjo, su mama kalbėjo, tikriausiai kalbėjo apie bylos aplinkybes. Nelabai geras tėčio elgesys, kad ir tie gėrimai. Ji išsikraustė, kad ramiau gyventi būtų, jaučiasi įtampa namuose. Kai mama išsikraustė, tėtis mažiau piktnaudžiavo alkoholiu, bet buvo, kad išgerdavo. Kai mama iškvietė policijos pareigūnus, su pirmiau atvykusiais policijos pareigūnais nekalbėjo, kai antri atvyko, klausė kažko. Apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, kitiems įrodymams patikrinti, perskaitė liudytojos V. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 165–168). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja V. K. parodė, kad jai yra išaiškinta teisė neduoti parodymų arba neatsakyti į tam tikrus klausimus susijusius su šeimos nariu ar artimu giminaičiu. Sutinka duoti parodymus. Ji yra įspėta dėl melagingų parodymų davimo. Ji gyvena name, esančiame (duomenys neskelbtini). Santykiai su tėčiu A. nėra artimi. Tėvas labai ilgai piktnaudžiauja alkoholiu. Vartojant alkoholį, jo elgesys keičiasi savaitėmis: pirmą savaitę jis būna ramus, antrą savaitę - pradeda reikalauti dėmesio iš mamos; negaudamas dėmesio, pradeda jai grasinti, kad nusižudys. Trečią savaitę - reikalauja dėmesio, prisimena praeities nuoskaudas, elgiasi aktyviau nei antrą savaitę - grasina mamai, kad nusižudys, kartais prieš mamą naudoja fizinį smurtą. Tėvas ir blaivus yra priekabus, piktas, jam visuomet niekas netinka, tik būdamas blaivus, rečiau naudoja prieš mamą fizinį smurtą, rečiau grasina. Iki konflikto, įvykusio 2021 m. rugpjūčio 1 d., ji ne kartą yra girdėjusi ir mačiusi kaip tėvas mamai yra sakęs, kad ją užmuš. Prisigėręs dažnai sako, kad jis nusišaus, persipjaus venas, konfliktų metu su mama metu, jis ne kartą mamai yra sakęs: „Tylėk arba duosiu į galvą“, „užmušiu“, kažkada yra priėjęs prie mamos su kirviu rankose. Taip pat ji ne kartą matė, kad tėvas mamą pastumdavo, suduodavo jai per veidą delnu. Dėl tokio tėčio elgesio vieną kartą mama kreipėsi į policiją, tačiau tuo metu pareiškimo nerašė. Tuomet, kiek pamena, tėvas vaikščiojo su kirviu rankoje, grasino mamai, kad ją nužudys, naudojo prieš ją fizinį smurtą. Mama dėl tokio tėvo elgesio stengdavosi nepasirodyti susinervinusi, jautriai nereaguodavo, tačiau kaip ji iš tikrųjų jautėsi, ji nežino. Tėvas būdamas neblaivus yra ne kartą paėmęs iš seifo, kuriame laikydavo ginklus, pistoletą ir sakydavo, kad eina nusižudyti. Jis taip elgdavosi mamai esant namuose, jos nuomone, norėdamas pagąsdinti mamą, gauti iš jos dėmesio. Jis dažnai konflikto su mama metu sakydavo, kad eina ginklo pasiimti. Tuomet mama jį dažnai sulaikydavo, atimdavo iš jo seifo raktus, nes ji žinodavo, kad jis pasiims ginklą. Kiek tiksliai kartų tėvas grasindamas buvo pasiėmęs ginklą, negali pasakyti, tikrai daugiau nei du kartus. Kuomet ji išgirsdavo, kad tėvas eina pasiimti ginklo, ji susijaudindavo, tačiau neišsigąsdavo. Tėvo grasinimai, ginklo paėmimas iš seifo, fizinis smurtas prieš mamą, tapo normaliu dalyku ir į tai ji niekaip nereaguodavo. 2021 m. rugpjūčio 1 d. ji buvo namuose, savo kambaryje. Tėvas jau ilgai gėrė, mama ruošėsi važiuoti į Klaipėdą. Neblaivus tėvas visą rytą vaikščiojo paskui mamą, kažko jos prašė. Kiek pamena, prašė jos nevažiuoti į Klaipėdą. Mama į Klaipėdą turėjo važiuoti su broliu G.. Apie 15.00 val., jos nuomone, supratęs kad mama vis tiek išvažiuos, tėvas pasakė, kad eina pasiimti ginklą ir nusišauti. Ji, būdama savo kambaryje, girdėjo kaip tėvas nuėjo į kambarį, kuriame yra seifas, ir pasiėmė ginklą. Jis pasiėmė pistoletą. Jis visuomet iš seifo pasiimdavo pistoletą, ir jį laikydamas rankoje, vaikščiodavo po namus. Ar tėvas ginklą užtaisydavo, nežino. Konflikto dieną ji savo iš kambario nėjo. Girdėjo kaip tėvas vaikšto po namus, tačiau ar jis vaikščiojo pirmame namo aukšte, ar buvo išėjęs į namo kiemą, nežino, nematė. Prieš atvažiuojant policijai, tėvas grįžo į antrą namo aukštą, susitvarkė ginklą ir jį padėjo į seifą. Rugpjūčio 1 d. įvykio metu, ji nejuto grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, todėl, kad buvo savo kambaryje ir yra pripratusi prie tokio tėvo A. K. elgesio (1 t., b. l. 165–168). Liudytoja V. K. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai yra teisingi. Kokiomis aplinkybėmis tėtis yra išsakęs mamos atžvilgiu frazes ,,tylėk arba duosiu į galvą, užmušiu“, negali pasakyti, tai eilinis konfliktas, konkrečių aplinkybių nepamena. Ji būdama savo kambaryje girdėjo, kaip tėtis įėjo į kambarį, sugrįžo į antrą aukštą. Jų kambariai šalia, siena bendra. Girdisi kaip laiptai girgžda, ji atskiria, kas lipa: brolis ar sesuo, mama ar tėtis. Girdisi kaip seifas atidaromas. Ji girdėjo seifo atidarymą, kažkokio ginklo garso negirdėjo. Kai tėvas pasiėmė ginklą, gal ir matė, bet nepamena. Bet, kad pasiėmė ginklą, žino šimtu procentų. Ikiteisminio tyrimo metu skaitė parodymus prieš pasirašydama. Buvo daug gramatinių klaidų, viską galima buvo taisyti. Policininkai jos prašė kažką parodyti, gal seifą prašė parodyti. Nepamena, ar matė momentą, kai policininkai atidarė seifą. Nematė besimėtančių ginklų. Policininkai ginklus iš seifo pasiėmė, traukė po vieną iš seifo, fotografavo. Ilgai fotografavo. Ji išėjo į savo kambarį. Nepamena, ar vyko koks pasitarimas dėl to, ką daryti su ginklais. Grįžęs iš areštinės tėvas klausė, ar ginklai buvo paimti. Visi kiti ginklai tikrai buvo seife, dėl pistoleto tik nepamena, ar jis buvo ant spintelės padėtas, ar seife, diskutavo. Ginklai buvo seife, nebuvo sudėti ant kilimo, kaip nufotografuota. Parodymuose parašyta ,,...kažkada yra priėjęs prie mamos su kirviu, ką tuo metu darė aš nemačiau...“, ten klaidingai pasakė, ji matė situaciją prieš, nematė, kad tėtis ateitų su kirviu prie mamos. Ar tėvas rugpjūčio 1 d. grasino mamai, nepamena ar girdėjo.

7.11. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų protokole užfiksuota, kad I. K. nurodė, kad 2021 m. rugpjūčio 1 d. apie 15:00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), antrojo aukšto miegamajame kambaryje sutuoktinis A. K., būdamas neblaivus, iš seifo pasiėmė pistoletą ir sakė, kad nusišaus. O prieš du mėnesius, apie 11:00 val., jų namų virtuvėje, jis, paėmęs kirvį, pridėjo jį jai prie veido - kairio skruosto ir grasino. Po minėto įvykio kitą dieną, apie 10:00 val., svetainės kambaryje jis tyčia sudavė jai vieną smūgį ranka į veidą. Sutuoktinis nuolat jai grasina, mano, kad jo grasinimai realūs, baiminasi dėl savo sveikatos ir gyvybės (1 t., b. l. 21–62).

7.12. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini). Kambaryje Nr. 3, ant medinės komodos rastas ir paimtas daiktas panašus į pistoletą, ant kurio užrašas „Walther“, metalinė dėtuvė ir 7 vnt. šovinių. Drabužinėje rastas ir paimtas odinis dėklas, kuriame įdėtas daiktas panašus į šautuvą, dar vienas daiktas panašus į šaunamąjį ginklą, ant jo yra optinis taikiklis ir žalios spalvos plastikinis dėklas, kurio viduje daiktas panašus į šaunamąjį ginklą su optiniu taikikliu, dėkle yra 6 vnt. šovinių ir kartotinė dėžutė, kurioje 20 vnt. šovinių. Seifo viduje rastas ir paimtas leidimas laikyti ginklą, 4 vnt. ginklų kortelių, 1 vnt. šovinys, įvairiose dėžutėse bei odiniame dirže rasti ir paimti 74 vnt. šovinių. Taip pat seife rastos ir paimtos dvi šovinių dėžutės su 73 vnt. šovinių, viena dėžutė su 20 vnt. šovinių, dvi dėžutės su 40 vnt. šovinių, tris dėžutės su 43 vnt. šovinių (1 t., b. l. 63–78).

7.13. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas I. K. pateiktas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp vyro ir moters. Vyras dešinėje rankoje laiko daiktą, panašų į ginklą (1 t., b. l. 82–85).

7.14. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėtas iš Bendrojo pagalbos centro gautas garso įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp operatorės ir I. K.. I. K. paskambinusi iškart nurodė: „mano vyras girtas, nori nusišaut, su pistoletu po namus vaikšto“. Operatorei paklausus: „ar turi šautuvą?“, I. K. nurodė: „turi rankose pistoletą, dabar gal padėjo į seifą“. Operatorei uždavus patikslinantį klausimą ar reikalinga greitoji pagalba, I. K. nurodė: „nežinau ar reikalinga, žinokit čia ne pirmas kartas, kada jis taip gąsdina, tai dabar nežinau, gal jis padėjo tą pistoletą, nes mes su sūnum turim išvažiuoti“ (1 t., b. l. 104–107).

7.15. Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, kad apie įvykį pranešė I. K., kuri paaiškino, kad jos sutuoktinis A. K. namuose vartojo daug alkoholio, vyras būdamas stipriai neblaivus, jų vaikų V. K. ir G. K. akivaizdoje pradėjo kelti pavydo scenas ir žodžiu konfliktuoti dėl to, kad A. K. manymu, ji jį išdavinėja su kitais vyrais, todėl jis susinervinęs nuėjo į miegamąjį, iš seifo pasiėmė pistoletą ir teigė, kad nusišaus pats ir užmuš ją. Taip pat vyras grasino ją užmušti ir kirviu, todėl ji išsigandusi ir mananti, kad vyras gali pasikėsinti į jos gyvybę bei sveikatą. Vyras (A. K.) iš namo išėjo neagresyvus, pakeltomis rankomis, su savimi ginklo neturėjo. Jam nustatytas 2,84 promilių girtumas. I. K. šoko būsenoje, akivaizdi baimė (1 t., b. l. 108–111).

7.16. Kitų objektų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėti kūno vaizdo kameros įrašai, kuriuose užfiksuotas pokalbis tarp policijos pareigūno ir merginos, kuri nurodo, kad jis grasina, jog eis nusišauti, pasitiesia plėvelę, kad būtų tvarkingiau kai žudysis su peiliu, bet jis viską daro dėl dėmesio. Mergina randa raktus, pareigūnas iš seifo paima daiktą, panašų į pistoletą. Po to ateina moteris, kuri patvirtina, jog tai tas ginklas, kurį vyras nešiojosi po namus. Moteris nurodo, kad vyras taip elgiasi ne pirmą kartą, bet šiandien jam dar labai skaudu dėl to, kad ji išsinuomojo butą, kuriame gyvens atskirai nuo vyro. Taip pat moteris nurodo, kad prieš savaitę vyras buvo pasitiesęs plėvelę, grasino nusižudyti, praeityje taip pat turėjo atimti iš jo ginklą, nes vaikščiojo nešiodamasis jį (1 t., b. l. 114–117).

7.17. Alkotesterio duomenimis nustatyta, jog 2021 m. rugpjūčio 1 d. 15.38 val. A. K. nustatytas 2,84 % girtumas (2 t., b. l. 24–25).

11. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 2 dalį numatytą tam, kuris terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Kaip matyti iš byloje esančio kaltinamojo akto, nagrinėjamu atveju A. K. iš esmės buvo kaltinamas BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų dviejų alternatyvių veikų padarymu: 1) sutuoktinės I. K. terorizavimu grasinant padaryti pavojingą jos gyvybei ir (ar) sveikatai veiką; 2) sistemingu jos bauginimu, naudojant psichinę prievartą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

12. Pažymėtina, kad žmogaus terorizavimas pasireiškia grasinimais. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusio asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto, turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-300/2013, 2K- 347/2014, 2K-410-693/2015, 2K-553-942/2015, 2K-238-699/2016, 2K-172-788/2017 ir kt.). Sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pavyzdžiui, besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Nustatant grasinimo realumą būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K- 90-689/2018). Tokios sistemingos psichinės prievartos buvimas konstatuojamas nustačius, kad nukentėjusysis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis, patirti psichologinį diskomfortą (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-341/2010, 2K-542/2011, 2K-198/2013,2K-347/2014). Baudžiamajai atsakomybei pagal minimą požymį būtinas ir bauginančių veiksmų sistemingumas. Minėta, kad objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą, ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli veiksmai, padaryti per tam tikrą laiko tarpą, kurių nesieja bendras sumanymas. Nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-327- 326/2016, 2K-121-677/2015, 2K-341/2010, 2K-90-689/2018).

13. Pažymėtina, kad grasinimai BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimui turi būti realūs – turi būti konstatuotas pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali būti įgyvendinti. Vertinant grasinimų realumą, reikšmės turi jų turinys, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Tuo tarpu tiek aukščiau aptartos, tiek ir pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus būtent tokiam A. K. tyčios kryptingumui ir nesuteikia pagrindo I. K. neva išsakytas frazes laikyti realiais grasinimais BK 145 straipsnio 2 dalies prasme.

14. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skunde nurodytais argumentais, jog nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog A. K. padarė inkriminuojamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Tokią išvadą leidžia daryti byloje esantys pačios nukentėjusiosios I. K., liudytojų V. K., G. K. parodymai, vaizdo įrašymo įrenginiais užfiksuotos aplinkybės, kurios labiausiai yra patikimos ir objektyviai atskleidžiančios nukentėjusiosios emocinę būklę tiek įvykio metu (2021 m. rugpjūčio 1 d.), tiek 2021 m. vasario 11 d. filmuojant A. K.. Kaltinimas A. K. buvo formuojamas išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, todėl jų vertinimas privalėjo būti atliktas atidžiai ir kruopščiai, gretinant su kitais baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis bei įrodymais, tačiau apylinkės teismas to nepadarė.

15. Analizuojant atskiras veikas, kurias apylinkės teismas išskyrė skundžiamame nuosprendyje (2021 m. vasario 11 d., 2021 m. balandžio mėn., 2021 m. liepos 25 d., 2021 m. rugpjūčio 1 d.) bei pakartotinai įvertinus baudžiamoje byloje esančių įrodymų visumą, nenustatyta, kad A. K. realiai grasino ginklu I. K. ar kitiems asmenims. Aptariant 2021 m. vasario 11 d. veiką, matyti, kad pati nukentėjusioji I. K. iniciavo konfliktą, erzindama nuteistąjį A. K.. Akivaizdu, kad realios grėsmės I. K. nejautė, kadangi A. K. buvo išsakęs suicidinio pobūdžio mintis, o rankoje turėtas ginklas buvo nukreiptas į žemę, pistoleto nelaikė už rankenos, jog būtų galima manyti apie realiai gresiančią grėsmę. Tai patvirtina nukentėjusiosios pateiktas vaizdo įrašas. Darytina prielaida, kad jeigu nukentėjusioji I. K. būtų buvusi bauginama ar terorizuojama, tai akivaizdu, kad būtų nesiartinusi ir nebūtų ieškojusi artimo kontakto su nuteistuoju A. K., jo filmavusi, kalbėjusi su juo ir ieškojusi bet kokio kontakto. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką teisingai akcentavo ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, jog nuteistasis A. K. žadėjo nusišauti pats, tačiau jis negrasino, nesakė, jog nušaus nukentėjusiąją. Vertinant minėtas aplinkybes daroma išvada, jog teisinio pagrindo teigti, kad tokie nuteistojo veiksmai gali sudaryti inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, kadangi jie nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš nukentėjusiąją. Kad nukentėjusioji nejautė grasinimų ir bauginimų realumo, nebijojo sutuoktinio, patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės, kad 2021 m. vasario 11 d., kuomet nukentėjusioji išgirdo, kad nuteistasis pasiėmė iš seifo ginklą, ji nuėjo prie jo į miegamąjį ir filmuodama prašė atiduoti ginklą ir t.t. Sprendžiama, kad nukentėjusioji turėjo galimybę vengti tokio kontakto su A. K., tačiau ji elgėsi priešingai, nes pakeltu tonu bendravo su juo, filmavo jį, todėl akivaizdu, kad 2021 m. vasario 11 d. įvykio metu jai nebuvo realios grėsmės, kad nuteistasis A. K. panaudos jos atžvilgiu turimą ginklą. Ji tai suprato ir numatė, nes nevengė bendravimo su A. K., nebėgo nuo jo. Nukentėjusiosios pateiktame garso įraše, matyti, kad nukentėjusioji labiau valdo situaciją, nes kalba su nuteistuoju labai pakeltu tonu, aktyviai prašanti atiduoti pistoletą, kai tuo tarpu pats nuteistasis verkia ir prašo duoti jam jos ranką, kad susitaikyti. Darytina prielaida, kad jeigu nukentėjusioji būtų jautusi realius grasinimus, bauginimus, tai vargu ar pati savarankiškai būtų ėjusi prie sutuoktinio, filmavusi jį ir prašiusi jo atiduoti jai pistoletą.

16. Skundžiamame nuosprendyje aptariamas kaltinamajame akte nurodytas epizodas - „2021 m. balandžio mėn., apie 11.00 val., namuose, kilusio žodinio konflikto metu su nukentėjusiąją, suėmęs ją už rankos, bandė nusitempti į garažą, grasindamas susidoroti, to nepadarius dėl nuo jo priklausančiu priežasčių, vėliau atėjęs į virtuvę, rankoje laikydamas kirvį, jį glaudė nukentėjusiajai prie kairio skruosto bei grasino susidoroti“. Kaltinime nėra aprašyta kuo pasireiškė grasinimas susidoroti, kai tempė nukentėjusiąją į garažą, kas sutrukdė tą padaryti ir kuo pasireiškė grasinimas susidoroti, kuomet glaudė kirvį prie kairio skruosto. Nukentėjusioji 2021 m. rugpjūčio 1 d., vykusios apklausos metu parodė, kad „sutuoktinis bandė nusitempti į garažą, o atėjus V. K., paleido“. Pažymėtina, kad nukentėjusioji tiksliai nenurodė ką sakė jai nuteistasis norėdamas nusitempti ją į garažą, ką nuteistasis sakė atėjęs prie jos su kirviu. Vėlesnės apklausos metu nukentėjusioji taip pat nenurodė šių aplinkybių. Šiuo atveju nėra aišku kokiais veiksmais pasireiškė grasinimas. Manytina, kad jei jau nukentėjusiosios atžvilgiu būtų buvę išsakyti grasinamo pobūdžio žodžiai, juos I. K. būtų įsiminusi ir galėjusi atkartoti vykusių apklausų metu. Tačiau tai ji nepadarė. Kad tarp sutuoktinių nukentėjusiosios I. K. ir nuteistojo A. K. vyko dažni konfliktai, patvirtina ir liudytoja V. K., kuri atsiliepdama į mamos šaukiamą pagalbą atsakė, kad jai (I. K.) nepadės, nes ji pati privalo pastovėti (pakovoti) už save. Darytina išvada, kad jeigu nuketėjusiajai I. K. iš tikrųjų būtų grėsęs realus pavojus, liudytoja V. K. nebūtų taip abejingai reagavusi į motinos išsakytą pagalbos šauksmą. Be kita ko, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog neva paėmimas už rankos, tempimas į garažą buvo aktyvus, nukentėjusioji tam aktyviai priešinosi, taipogi nėra atskleistas ir galimo tempimo į garažą pavojingumas, galintis sudaryti inkriminuotos veikos sudėties požymius. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis 2021 m. liepos 25 d., įvykio metu neturėjo rankose ginklo, kirvio ar kitokio aštraus daikto, todėl negali būti vertinamas, kaip tikrai suplanuotas ir realiai įgyvendintas jo elgesys, išsakant žodžius, kad jis sukapos nukentėjusiąją į gabalus. Vien tai, kad kaip teigė nukentėjusioji, garaže buvo paklota plėvelė, nesudaro pagrindo manyti, jog A. K. iš tikrųjų ketino susidoroti su ja, nes taip jis elgėsi nebe pirmą kartą, o plėvelę garaže pasitiesė norėdamas pats galimai nusižudyti. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė ir kitą kaltinamajame akte 2021 m. balandžio mėnesio įvykį - „2021 m. balandžio mėn., namuose kilus žodiniam konfliktui, tyčia vieną kartą ranka sudavė nukentėjusiajai į veido sritį“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji I. K. nei 2021 m. rugpjūčio 1 d., 2021 m. rugpjūčio 4 d., vykusių apklausų metu, nei teisiamajame pirmosios instancijos posėdyje nenurodė aplinkybių, kad nuteistasis prieš smūgiuodamas, ar po smūgio sudavimo ją vienaip ar kitaip būtų terorizavęs, bauginęs ar garsinęs. Kita svarbi aplinkybė, jog minėtos aplinkybės, dėl neva suduoto smūgio nukentėjusiajai, buvo įvertintos ir atvykusių policijos pareigūnų, kurie patvirtino, kad tarp sutuoktinių įvyko žodinis konfliktas, pareiškimas negautas, sužalojimai nenustatyti, smurtas artimoje aplinkoje taip pat nenustatytas. Tokie byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvados, kad A. K. minimoje situacijoje naudojo fizinę jėgą ir smūgiavo į veido sritį nukentėjusiajai. Manoma, kad jeigu nuteistasis tikrai būtų fiziškai smurtavęs prie nukentėjusiąją, į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai būtų matę jos sužalojimus ir į tai reagavę.

17. Galiausiai pažymima, kad apeliantas A. K. savo kaltės nepripažino viso baudžiamojo proceso metu, teigdamas, kad negrasino I. K. nušauti ar kitais būdais sužaloti. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad A. K. būnant namuose 2021 m. rugpjūčio 1 d., būdamas neblaivus turėjo ginklą rankose, t. y. buvo išėmęs iš seifo, šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiosios I. K., liudytojų V. K. ir G. K. parodymai. Tačiau nenustatyta, kad su ginklu būtų grasinęs nukentėjusiajai I. K. ar namuose buvusiems vaikams dukrai V. K., sūnui G. K.. Liudytoja V. K. patvirtino įvykio aplinkybes, kad jos tėtis (A. K.) įvykio dieną (2021 m. rugpjūčio 1 d.) namuose vaikščiojo su pistoletu, nes mama (I. K.) su broliu (G. K.) norėjo važiuoti į svečius, tačiau tėtis (A. K.) nenorėjo, kad jie važiuotų, tada tėvas pasiėmė šautuvą ir pradėjo manipuliuoti, kad jie neišvažiuotų. Ji tuo metu buvo namuose, pati matė ir girdėjo. Nepatvirtino, kad būtų girdėjusi kažkokius grasinamo pobūdžio pasakymus, adresuotus konkrečiai mamai ar kitiems namuose buvusiems asmenims. Asmeniškai labiau bijojo, kad tėtis (A. K.) gali pats susižaloti, negu kažką padaryti kitiems, esantiems namuose asmenims. Nors pagal liudytojos V. K. parodymus ir galima daryti išvadą, kad tokie atvejai, kuomet A. K. neblaivus po namus vaikšto rankose turėdamas ginklą nėra atsitiktinis, bet ji parodė, kad toks jo elgesys trukdavo labai trumpą laiką ir tuo metu jis išsakydavo suicidinio pobūdžio mintis (pvz., kad jis nusišaus, nusižudys, persipjaus venas), bet nesakydavo grasinamo pobūdžio teiginių nukentėjusiosios I. K. atžvilgiu. Nors ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus liudytoja V. K. parodė, kad yra girdėjusi keletą kartų, kuomet A. K. konflikto su mama (I. K.) metu pasakydavo jai, kad ją užmuš, tačiau vien tokio pasakymo neužtenka, kad A. K. atžvilgiu būtų galima taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, kadangi tokie grasinimai privalo būti realūs. Toks A. K. elgesys, kuomet jis vaikščiodavo su šaunamuoju ginklu po namus bei sakydavo, jog pats nusižudys, vertinamas labiau kaip jo norėjimas atkreipti nukentėjusiosios I. K. dėmesį į save, sulaukti iš jos užuojautos, palaikymo, supratimo, kad jis jai, šeimai yra reikalingas. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bent kartą A. K. būtų laikęs ginklą nukreiptą į nukentėjusią I. K., taip pat nėra aišku, ar pistoletas būdavo užtaisytas. Priešingai, baudžiamojoje byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, kad A. K. po namus vaikšto rankoje turėdamas ginklą, tačiau ranka nuleista, ginklas nėra nukreiptas į asmenį. Ginklo nešiojimasis po namus vertinamas labiau kaip manipuliacija nukentėjusiosios jausmais jam, negu realiu grasinimu jį panaudoti nukentėjusiosios atžvilgiu. Akivaizdu, kad šeima (I. K., V. K., G. K.) yra pripratę prie tokio A. K. elgesio, ilgą laiko tarpą toleravo tokį jo elgesį, vaikai didelio dėmesio į tokį tėvo elgesį nekreipdavo, palikdavo tėvų konfliktus spręstis tarpusavyje, nesikišdavo. Liudytojas G. K. taip pat patvirtino panašias 2021 m. rugpjūčio 1 d. įvykio aplinkybes kaip kad V. K., nurodydamas, kad tėvas (A. K.) tikrai namuose vaikščiojo nešinas ginklu, tačiau jis buvo nukreiptas į žemę, į žmones jis nebuvo nukreiptas, niekam didelė grėsmė nebuvo kilusi, labiau nesaugumo jausmas, kuomet neblaivus asmuo nešiojasi galimai užtaisytą šaunamąjį ginklą. Patvirtino ir tą aplinkybę, kad konfliktai tarp I. K. ir A. K. tęsiasi jau labai ilgą laikotarpį, tačiau visą tą laiką motina (I. K.) taikstėsi su tokiu tėvo A. K. elgesiu, toleravo, kas jo manymu, būtent 2021 m. rugpjūčio 1 d. turėjo baigtis. Netikėti šių liudytojų parodymais, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teisme šie liudytojai parodymus davė įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

18. Kita svarbi aplinkybė ta, kad nei pirminių apklausų metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji nepasakė, jog nuteistasis 2021 m. rugpjūčio 1 d. išsakė grasinamo pobūdžio žodžius jos atžvilgiu. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantis rašytinis įrodymas – nukentėjusiosios pokalbis su bendrojo pagalbos centro (BPC) darbuotoju, kuriame I. K. išskirtinai, aiškiai ir suprantamai sako, jog - „nori nusišauti, su pistoletu po namus vaikšto, taip nori nusišauti; turi pistoletą, dabar gal padėjo į seifą“. Ir nors į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai patvirtino, jog nukentėjusioji buvo išsigandusi, streso būsenoje, tačiau byloje nėra neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis A. K. 2021 m. rugpjūčio 1 d., būtų jai grasinęs žodžiais, veiksmais, jog ją nušaus ar kitaip sutrikdys jos sveikatą. Priešingai, byloje esantys įrodymai tik patvirtina, kad nuteistasis minėtą dieną turėdamas rankoje ginklą, apskritai nepasakė jokio žodžio nei nukentėjusiajai, nei kitiems aplinkiniams, nebuvo nukreipęs ginklo į žmones, o tokios aplinkybės niekaip negali patvirtinti veikos pavojingumo, grėsmės kilimo aplinkiniams, ar inkriminuotos veikos padarymą. Be kita ko, pati nukentėjusioji I. K. 2021 m. rugpjūčio 1 d., iš karto po įvykio, atvykus policijos pareigūnams, nurodė, kad prie tokio sutuoktinio elgesio ji yra pripratusi, nebelabai kreipdavo dėmesį į vyro grasinimus, visą laiką į tai žiūrėjo ne rimtai, tačiau paskutinius dvejus metus ėmė baimintis dėl savo gyvybės, nes jo kalbos retkarčiais būdavo realios, gąsdindavo, kad persipjaus rankas. Vėlesnės apklausos, vykusios 2021 m. rugpjūčio 4 d. nukentėjusioji parodė, kad A. K. neišsako žodinių grasinimų jai ar vaikams, kad juos nušaus, tačiau tas faktas, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vaikšto su pistoletu namuose, kelia didelę baimę ir grėsmę jos ir vaikų sveikatai bei gyvybei. Tai, kad A. K. nebuvo ypatingai agresyviai nusiteikęs ir kad neturėjo tikslo grasinti aplinkiniams patvirtina ir tai, kad jis pats geranoriškai išėjo iš namų, vykdė visas policijos pareigūnų išsakytas komandas, nesipriešino specialiųjų priemonių – antrankių, uždėjimui. Tai, kad įvykio metu nebuvo kilusi reali grėsmė šeimos narių sveikatai ir (ar) gyvybei patvirtina ir tai, kad V. K., būdama namie, savo kambaryje, tokio tėvo elgesio neišsigando, ji toliau liko sėdėti savo kambaryje ir užsiiminėjo savo veikla. Toks liudytojos elgesys patvirtina, kad nagrinėjama 2021 m. rugpjūčio 1 d. situacija, kuomet jos tėvas neblaivus vaikščiojo po namus su ginklu, nebuvo tokia grėsminga, kad būtų pagrindas manyti, jog A. K. nešiojamą ginklą panaudos. Aptartų duomenų pagrindu darytina išvada, kad iki 2021 m. rugpjūčio 1 d., nukentėjusioji gyveno kartu su nuteistuoju, jų tarpusavio konfliktai buvo itin dažni. Konfliktų metu nuteistasis A. K. galimai turėdavo rankose šaunamąjį ginklą, tačiau jo jis niekada nebuvo panaudojęs, juo nebuvo iššovęs. Tokios nustatytos aplinkybės patvirtina, kad jis neturėjo realaus tikslo ginklo panaudoti nukentėjusiosios atžvilgiu tam, kad sukelti pavojingą situaciją jos gyvybei, sveikatai ir pan. Jo neblaivaus grasinimai, bauginimai nebuvo realūs, nenustatyta jokių požymių, kad jie galėtų būti įvykdyti. Nuteistasis su nukentėjusiąją kartu gyveno daugiau, kaip trisdešimt metų. Jų tarpusavio nesutarimai, pasak nukentėjusiosios, jau tęsiasi apie trisdešimt metų. Per tą laiką, nuteistasis niekada nesielgė pavojingai nukentėjusiosios atžvilgiu, nes tokių duomenų baudžiamojoje byloje nėra. Nėra duomenų, kad nuteistasis savo išsakomus ketinimus nors kada būtų pabandęs realizuoti.

19. Apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi prieštaringais įrodymais. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai ir jų parodymai yra prieštaringi tarpusavyje, vienas kito nepapildantys. Šiuo atveju apylinkės teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl R. Š. 2021 m. rugpjūčio 1 d. tarnybinio pranešimo nurodė, jog jis nėra visiškai tikslus, tačiau tai neva nesudaro pagrindo abejoti šio liudytojo parodymų teisingumu ir objektyvumu, tačiau teisėjų kolegija su tokia pozicija negali sutikti. Visų pirma, pažymima, kad minėto policijos pareigūno 2021 m. rugpjūčio 1 d. tarnybinis pranešimas iš esmės neatitinka bylos aplinkybių, nes jame nurodytas turinys yra labiau išgalvotas. Kaip nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, A. K., kuomet atvyko pareigūnas R. Š., jau buvo sulaikytas ir patalpintas į automobilio laikiną sulaikymo kamerą, todėl policijos pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės, jog neva jis su kolega atvykę į įvykio vietą sulaikė įtariamąjį laikytinos nepagrįstomis, priešingos baudžiamojoje byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams.

20. Vertinant bylos duomenų visumą, kaltinamojo akto turinį, sprendžiama, kad A. K. inkriminuota nusikalstama veika apima, kaip jau nustatyta, keletą atskirų epizodų, galimai įvykusių laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 11 d. iki 2021 m. rugpjūčio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad jie pagal I. K. pareikštus kaltinimus buvo įvykdyti kiek daugiau nei 6 mėnesių laikotarpiu, daryti neginčytiną išvadą, jog A. K. inkriminuojamiems veiksmams yra būdingas sistemingumas, būtinas asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 145 straipsnio 2 dalį kilti, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Kaip jau aptarta, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis „sistemingumas“ objektyviai reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, nelabai ilgą laiko tarpą ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą. Nagrinėjamu atveju A. K. yra inkriminuojami penki bauginančio pobūdžio veiksmai, tačiau, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, jie buvo atlikti per pakankamai ilgą laikotarpį, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog bendro sumanymo įbauginti I. K. apeliantas A. K. neturėjo, kas leidžia pagrįstai spręsti apie sistemingumo nebuvimą nuteistojo veiksmuose. Analogiškos pozicijos laikomasi ir vieningai šiuo klausimu formuojamoje teismų praktikoje (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90-689/2018). Tuo tarpu nenustačius bent vieno kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymio jo veiksmuose, spręsti jo baudžiamosios atsakomybės klausimą galimybės nėra, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nenustačius A. K. veiksmų sistemingumo, būtino BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimui, veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

21. Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tačiau, bet kuriuo atveju, vertinant įrodymus turi būti paisoma reikalavimo, kad nei vienam iš byloje esančių įrodymų, nepaisant iš kokio įrodymų šaltinio jie gauti, negali būti suteikiama išskirtinė, prioritetinė reikšmė. Visi duomenys, byloje pripažinti įrodymais, turi vienodą įrodomąją galią ir visi jie vertinami pagal tas pačias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.

22. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tokiose bylose, ypač kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę šeiminiai, įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti panašaus pobūdžio kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti. Tokį vertinimą sąlygoja įstatymų leidėjo už šią veiką numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė, kuri rodo, kad įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai, todėl baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi.

23. Taigi, įvertinus išdėstytas aplinkybes, nurodytus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam A. K. inkriminuoti galimi veiksmai, nebuvo ant tiek realūs ir pavojingi, jog galima būtų manyti, kad jie bus realizuoti ir dėl jų neva buvimo kilo pavojus nukentėjusiosios sveikatai ir gyvybei, ir yra pagrindas inkriminuoti kaltinamajame akte aprašytas veikas. Byloje nėra nustatyta veiksmų, kuriuos būtų galima priskirti nusikalstamiems ir vertinti kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Vertinant inkriminuoto nusikaltimo padarymo mechanizmą ir jį patvirtinančius duomenis, liudytojų parodymus, nuteistojo nuoseklius parodymus, darytina išvada, kad byloje nepakanka faktinių duomenų pagrįsti, jog nuteistasis A. K. galėjo padaryti veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bylos duomenų visumos kontekste konstatuoja, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl A. K. kaltės įvykdžius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl A. K. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl A. K. kaltės.

24. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuojama, jog byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių A. K. kaltę, nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad A. K. savo veiksmais nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nėra teisėto pagrindo remiantis išimtinai vien tik nukentėjusiosios ir policijos pareigūnų parodymais priimti apkaltinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu, kadangi minėtų asmenų duoti parodymai prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems duomenims. Išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, ir nesurinkus objektyvių įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų A. K. galimai tyčinių veiksmų atlikimą prieš nukentėjusiąją I. K., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, ir A. K. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Tenkinant apeliacinį skundą iš esmės, išsamiau dėl visų jame nurodytų argumentų nepasisakoma.

Dėl išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai pirmosios instancijos teisme

25. Nukentėjusioji I. K. pateikė prašymą priteisti iš nuteistojo A. K. turėtas atstovavimo išlaidas – pirmos instancijos teisme (3 t., b. l. 90-106). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas priteisė nukentėjusiosios I. K. naudai iš A. K. jos patirtas išlaidas atstovo advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme, iš viso 1 849,09 Eur. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015). Nagrinėjamu atveju tenkinamas A. K. ir jo gynėjo Ato Molio apeliacinis skundas ir teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, todėl nukentėjusiosios I. K. prašymas priteisti jai pirmosios instancijos teisme turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, negali būti tenkinamas.

Dėl kardomosios priemonės

26. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2021 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu paskirta A. K. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t., b. l. 40-42) panaikintina, kaip nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

Dėl daiktinių įrodymų

27. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad daiktai: pistoletas „Walther“, dėtuvė, 81 vnt. šovinių, graižtvinis šautuvas „Sauer 90“, optika, diržas, dėtuvė, dėklas, 46 vnt. šovinių, graižtvinis šautuvas „Sauer 202“, optika, dėtuvė, diržas, dėklas, 83 vnt. šovinių, lygiavamzdis šautuvas „IZH 27EM“, diržas, dėklas ir 74 vnt. šovinių, saugomi Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje (1 t., b. l. 81), nuosprendžiui įsiteisėjus, perduotini Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ginklų skyriui; kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso medžiaga (1 t., b. l. 85, 104), paliktini saugoti byloje. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismo sprendimas konfiskuoti visus gyvenamoje vietoje rastus ginklus, kurie teisėtai priklauso A. K., nepagrįstas ir neteisingas, nes minėti ginklai nėra susiję su nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, kad jis juos būtų naudojęs jam inkriminuotos nusikalstamos veikos galimam padarymui, baudžiamojoje byloje duomenų nėra. Esant įstatyminiam pagrindui, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį A. K. atžvilgiu aukščiau išdėstyti daiktai (ginklai, šoviniai, dėtuvės, diržai, optikos) grąžinami jų teisėtam savininkui, t. y. A. K. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas), o kompaktiniai diskai su vaizdo ir garso medžiaga paliktini prie bylos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. K. ir jo gynėjo advokato Ato Molio apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. spalio 16 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir A. K. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

A. K. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti A. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

- pistoletą „Walther“, dėtuvę, 81 vnt. šovinius, graižtvinį šautuvą „Sauer 90“, optiką, diržą, dėtuvę, dėklą, 46 vnt. šovinius, graižtvinį šautuvą „Sauer 202“, optiką, dėtuvę, diržą, dėklą, 83 vnt. šovinius, lygiavamzdį šautuvą „IZH 27EM“, diržą, dėklą ir 74 vnt. šovinius grąžinti teisėtam savininkui – A. K.;

- kompaktinius diskus su vaizdo ir garso medžiaga palikti prie bylos.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.