Teisora
Registruotis

Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

2021-09-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-875/2021

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2021-09-30
Bylos Nr.
1A-287-875/2021
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernesta Montvidienė, Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
Nuteistasis
T. T.
Nukentėjusysis
G. K. S., Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-287-875/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09059-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.2; 1.1.7.2.5; 1.1.10.1; 1.2.14.1.1; 1.2.14.10.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 30 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ernestos Montvidienės ir Laisvydo Zederštremo,

sekretoriaujant Ramintai Adomaitei,dalyvaujant prokurorui Aivarui Povilaičiui,nuteistajam T. T., gynėjai advokatei Lionei Musteikienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo T. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė bausmė paskirta - laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 3 dalimi, nustatyta, kad T. T. po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant privalo atlikti 6 mėnesius laisvės atėmimo, o likusi neatlikta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė atidėta 2 metams, paskiriant įpareigojimus: dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo prižiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiajam G. K. S. iš T. T. priteista 2000 eurų turtinei žalai atlyginti; Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos 5340,37 eurų turtinei žalai atlyginti.

Automobilis „Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskuotas kaip nusikalstamų veikų darymo priemonė.

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuo 2021 m. liepos 8 d. iki turto konfiskavimo įvykdymo (T. T. automobiliui „Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Pratęstas laikinas nuosavybės teisių apribojimas nuo 2021 m. liepos 8 d. iki visiško žalos nukentėjusiajam G. K. S. ir Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos atlyginimo, kuriuo apribotos T. T. nuosavybės teisės į banke laikomas pinigines lėšas: AB bankas „Swedbank“ (duomenys neskelbtini) sąskaita, pakeičiant pinigų sumą – 5340,37 eurų, bei nustatant, kad kas mėnesį T. T. gali disponuoti 500 eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. T. nuteistas už tai, kad tyčia sunaikino didelės kultūrinės reikšmės turinčią vertybę, o būtent: 2020 m. vasario 19 d. apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą pagrobti iš G. K. S. nuosavybes teise priklausančio valstybės saugomo kompleksinio kultūros paveldo objekto, A. B. dvaro sodybos lentpjūvės, ten stovinčios didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės garo mašinos metalines dalis, T. T., panaudodamas metalui pjaustyti skirtą pjūklą bei kūjį, tyčia supjaustė, suskaldė ir tokiu būdu sunaikino didelės kultūrinės reikšmės turinčią vertybę - garo mašiną, kurios vertė 5340,37 eurų.

1.1. Be to, T. T. pasikėsino pagrobti didelės kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, o būtent: iš karto po to, kai 2020 m. vasario 19 d. apie 13.00 val., (duomenys neskelbtini), T. T. sunaikino didelės kultūrinės reikšmės turinčią vertybę valstybės saugomo kompleksinio kultūros paveldo objekte, A. B. dvaro sodybos lentpjūvėje stovinčią garo mašiną, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pasikėsino pagrobti šios G. K. S. nuosavybes teise priklausančios didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, 2000 eurų vertės, garo mašinos metalines dalis, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes jį sulaikė policija.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. T. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba jos vykdymą atidėti paskiriant intensyvią priežiūrą; atmesti civilinius ieškinius, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, apibūdinančias veikos, jo asmenybės pavojingumą, padarė nepagrįstą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskiriant griežčiausios rūšies laisvės atėmimo bausmę 1 metams. Teismas nepagrįstai vien neigiamai vertino jo asmenybę, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jo atžvilgiu nėra pradėtų naujų ikiteisminių tyrimų, nebuvo baustas administracine tvarka. Teismas nepagrįstai akcentavo neigiamas jo savybes, tačiau svarbesnės yra tos aplinkybes, kurios rodo būtent teigiamus jo elgesio aspektus. Šiuo atveju būtent kritiškas nusikalstamos veikos vertinimas, teigiamas požiūris į darbą (dirba šiuo metu pagal individualios veiklos pažymą), išlaiko savo mažametį vaiką, leidžia spręsti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti bausmę atliekant neizoliuotam nuo visuomenės. Taip pat nepagrįstai lengvinančių aplinkybių nebuvimą siejo su tuo, kad kaltinamasis nepripažino, jog kėsinosi ir naikino didelės kultūros reikšmės vertybę. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad garo mašinos detalės gali turėti istorinės vertės, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad buvo kėsintasi ir sunaikinta didelės kultūros reikšmės vertybė. Nusikaltimo subjektyviąją pusę sudaro asmens santykis su jo daroma veika. Šiuo atveju teismas visiškai neatskleidė subjektyviosios pusės, klaidingomis prielaidomis ir spėjimais padarė neteisingas išvadas dėl jo suvokimo apie garo mašinos kultūrinę vertę.

2.2. Teigia, jog teismas neteisingai įvertino nustatytas faktines bylos aplinkybes, neišanalizavo visų byloje surinktų duomenų, nesusiejo jų į loginę visumą, nepašalino prieštaravimų ir iškreipė jų turinį, nenurodė įtikinamų argumentų, kodėl vadovavosi vienais įrodymais bei atmetė kitus, vertindamas bylos duomenis padarė neteisingas išvadas. Taip pat teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti įrodymų visetą bei nustatyti visas svarbias bylai teisingai išnagrinėti aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, teismo teiginys „garo mašina, kurios išvaizda byloja, kad ji ne šio amžiaus kūrinys“, leido asmenį nuteisti pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kaip už didelės kultūros reikšmės vertybės sunaikinimą. Teisinėje valstybėje neturi būti toleruojama situacija kuomet asmuo nuteisiamas motyvuojant vienu niekuo nepagrįstu teiginiu. Teismo posėdžio metu pripažino, kad pagrobė ir sugadino svetimą turtą, tačiau teismas nepagrįstai šio pripažinimo nepripažino lengvinančia aplinkybe. Atsižvelgiant į tai, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie garo mašinos kultūrinę vertę, teigtina, kad pavojingumas nėra toks didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga už padarytus veiksmus skirti realią laisvės atėmimo bausmę.

2.3. Nesutinka su teismo priteistu žalos atlyginimu nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui. Nurodo, kad nukentėjusysis G. K. S. 2000 Eur žalos atlyginimo prašo tuo pagrindu, kad jo šeima 30 metų išsaugojo tą vertybę, tai jo ieškinys už atitinkamą pergyvenimą, už tą darbą, kurį jis darė, kad tas daiktas tarnautų. Išskaidyti ir konkretizuoti atskirų detalių negali. Ieškinys yra už patį faktą, kad lenda į jo nuosavybę, kad nukentėjusysis įdėjo pastangų, jog tai būtų išsaugota. Toks teiginys leidžia teigti, kad buvo prašoma priteisti neturtinę žalą, o ne turtinę žalą. Pažymėtina, kad jokių rašytinių duomenų apie nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus nėra, taip at nėra jokių duomenų, kad patyrė finansinių išlaidų, siekdamas iš tiesų minėtą daiktą išsaugoti. Teismas jokių motyvų dėl 2000 Eur priteistos turtinės žalos nenurodė, o nukentėjusiojo teismo posėdžio metu išsakyti anksčiau nurodyti teiginiai leidžia teigti, kad minėta suma susijusi su neigiamais dvasiniais išgyvenimais, kurie sietini ne su turtinės, o su neturtinės žalos galimu atsiradimu. Teismas taip pat nepagrįstai priteisė Departamentui 5340,37 eurų turtinei žalai atlyginti. Departamentas žalos atsiradimą kildino Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies pagrindu, tačiau kasacinis teismas savo praktikoje jau vertino NKPAĮ 29 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, juo įstatymo leidėjo siekiamus tikslus ir yra pasisakęs, kad situacija, kai prašoma priteisti nuostolius, kurie apskaičiuoti kaip darbų, reikalingų atkurti iki sužalojimo buvusią būklę, kaina, nurodant, kad ši suma nebus panaudota konkretaus sužaloto objekto tvarkybai, neprašant atkurti iki sužalojimo buvusios būklės, neatitinka NKPAĮ 29 straipsnio reikalavimų ir žalos atlyginimu siekiamų tikslų, nes tokiu atveju nei bus atkurta iki sužalojimo buvusi būklė, nei patirta biudžeto išlaidų sužaloto objekto tvarkybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-104-313/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018-06-20 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-31-516/2018). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos nevertino įrodymų visumos ir neatsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Atsiliepimas

3. Civilinis ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Departamento nuomone, Šiaulių apylinkės teismas teisingai ir tinkamai ištyrė visas baudžiamajai bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė pagrįstą ir teisingą nuosprendį.

3.1. Nurodo, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apylinkės teismas detaliai atskleidė subjektyviąją kaltinamojo veikos pusę, be kita ko, pasiremdamas Departamento 2021 m. sausio 27 d. rašytiniais paaiškinimais Nr. TS-21-(3.28E) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Nuosprendyje teismas konstatavo, jog „2021 m. sausio 27 d. Šiaulių apylinkės teisme gautuose Departamento rašytiniuose paaiškinimuose tinkamai suformuluoti argumentai dėl kaltinamojo suvokimo ir teismas jais remiasi: kaltinamasis susipažinęs su metalo ieškiklio naudojimo tvarka; prie kelio aiškios nuorodos į (duomenys neskelbtini) dvarą. 2021 m. sausio 22 d. teismo posėdžio metu kaltinamasis paaiškino, kad nežinojo, jog toje vietoje, kur ieškojo metalo su metalo ieškikliu, yra kultūros vertybė, nes pastatas visiškai apleistas, o teritorijoje pilna šiukšlių. Pažymi, jog, Departamento atstovei teismo posėdžio metu kaltinamojo paklausus, ar kaltinamasis žino tvarką, kada galima naudoti metalo ieškiklį, kaltinamasis atsakė, kad jei savininkas sutinka, galima vaikščioti po jo teritoriją su metalo ieškikliu, taip pat paminėjo, kad archeologai gauna leidimus bei kad regioniniuose parkuose su metalo ieškikliu ieškoti negalima. Atsižvelgiant į šiuos kaltinamojo paaiškinimus, neabejotina, jog kaltinamasis buvo susipažinęs su teisės aktų reikalavimais ir suvokė vertybių, kurias sunaikino bei kėsinosi pagrobti, statusą. Kaltinamojo teiginiai, jog jam nebuvo žinoma apie dvaro sodybos ir jos vertingųjų savybių statusą, Departamento nuomone, turėtų būti vertintini kaip jo gynybinė pozicija, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės bei Departamento pateikto civilinio ieškinio patenkinimo byloje.

3.2. Kaip Departamentas paaiškino 2020 m. liepos 21 d. civiliniame ieškinyje, pagal NKPAĮ 5 straipsnio 10 dalies 20 punktą Departamentas nustato sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdą ir nuostolių dydį. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 1 dalį juridiniai ir fiziniai asmenys, padarę žalos nekilnojamajai kultūros vertybei, taip pat jos teritorijoje ar apsaugos zonoje, privalo kiek įmanoma atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos patiria visuomenė ir valdytojas. Pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalį už nekilnojamosios kultūros vertybės apsaugą atsakinga institucija privalo pasiūlyti žalą padariusiam asmeniui atkurti iki sužalojimo buvusią būklę ir atlyginti dėl padarytos žalos patirtus nuostolius. Jeigu nesutariama, Departamentas teikia ieškinius teismui dėl nekilnojamajai kultūros vertybei padarytos žalos atlyginimo ir nuostolių išieškojimo. Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarką reglamentuoja Sužalotų nekilnojamųjų kultūros vertybių atkūrimo būdo ir nuostolių dydžio nustatymo tvarkos aprašas (toliau - Aprašas), patvirtintas Departamento direktoriaus 2006 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. Į-315. Pagal iki 2020 m. gruodžio 16 d. galiojusios Aprašo redakcijos 11 punktą (nuo 2020 m. gruodžio 16 d. galiojančios redakcijos 25 punktas) lėšos, įstatymų nustatyta tvarka Departamento išieškotos iš fizinių ir juridinių asmenų visuomenei padarytai žalai atlyginti, pervedamos į Lietuvos Respublikos biudžetą. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Biudžeto departamentas 2012 m. gruodžio 20 d. rašte Nr. (2.34-02)-5K-1225098-6K-1210334 „Dėl lėšų naudojimo“ (kopija pridedama) nurodė, jog lėšos, Departamento išieškotos iš fizinių ir juridinių asmenų visuomenei padarytai žalai atlyginti, pagal Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamų ir išlaidų klasifikaciją yra apskaitomos kaip kitos valstybės biudžeto pajamos ir yra naudojamos bendroms valstybės reikmėms tenkinti, tarp jų ir paveldosaugai. Taigi, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, Departamento 2020 m. liepos 21 d. civiliniame ieškinyje nurodyta, jog nuostolių suma pervestina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią banke „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 7290.

3.3. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo teiginio dėl pasiūlymo neteikimo kaltinamajam atkurti iki sužalojimo buvusios sunaikintos vertybės būklės, Departamentas akcentuoja, jog kaip nurodyta Departamento civiliniame ieškinyje, komisija sužaloto valstybės saugomo kultūros paveldo objekto - Lentpjūvės - atkūrimo būdui ir nuostolių dydžiui nustatyti 2020 m. liepos 13 d. akte Nr. RG-25, įvertinusi aplinkybes ir vadovaudamasi NKPAĮ 1 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 straipsnio 10 dalies 20 punktu, 8 straipsnio 5 dalimi, 29 straipsniu, Aprašo 5.5, 5.6, 5.8, 8 punktais, nutarė, jog, „atsižvelgiant į tai, kad Lentpjūvės vertingoji savybė - technologinė įranga - buvo sunaikinta negrįžtamai, pagal NKPAĮ 29 straipsnio 2 dalies nuostatas, pasiūlyti žalą padariusiam/padariusiems asmeniui/asmenims atkurti iki sužalojimo buvusią būklę nėra galimybės. (duomenys neskelbtini) technologijos universiteto skaičiuojamosios kainos nustatymo ekspertizės vadovės O. V. nustatytas nuostolių dydis 11608,74 Eur prilyginamas valstybės (visuomenės) patirtiems nuostoliams dėl sunaikintos nekilnojamosios kultūros vertybės, kurią privaloma atlyginti. Todėl Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytam asmeniui/asmenims, kuris/kurie atsakingi už Lentpjūvės ir jos vertingosios savybės - technologinės įrangos sužalojimą/sunaikinimą privalo atlyginti paskaičiuotą žalą (nuostolius), kuriuos patyrė visuomenė“. Taigi, Departamentas atkurti vertybės būklės nesiūlė, nes kaip konstatavo komisija, į kurios sudėtį įtraukiami ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146, nustatyta tvarka atestuoti nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistai, turintys paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės veiklos specializaciją arba atitinkamų mokslo sričių ir krypčių mokslininkai (nagrinėjamu atveju byloje apklaustas komisijos narys, atestuotas specialistas Z. B., atestato Nr. (duomenys neskelbtini)), Lentpjūvės vertingoji savybė - technologinė įranga - buvo sunaikinta negrįžtamai, todėl jos būklės atkūrimas nėra galimas.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis T. T. ir jo gynėja advokatė L. Musteikienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, taip pat gynėja nurodė, kad BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą reikėtų perkvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis T. T. apeliaciniu skundu neginčija padarytų nusikalstamų veikų, tačiau nesutinka su jų kvalifikavimu (nežinojo, kad tai kultūros vertybės), paskirtomis bausmėmis (prašo sušvelninti) bei byloje esančiais civiliniais ieškiniais (prašo juos atmesti). Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje, kvalifikacijos

7. BK 178 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė už specialaus dalyko – didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių – pagrobimą. Šiuo atveju yra svarbi ne daikto piniginė vertė, bet didelė jo mokslinė, istorinė ar kultūrinė reikšmė (pvz., koplytėles, kryžiai, antikvariniai daiktai ir pan.).

8. Aptariamų vertybių apsaugos teisinį reguliavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kuriame pateikiama nekilnojamųjų kultūros vertybių sąvoka. Taigi, pagal šį įstatymą nekilnojamosios kultūros vertybės yra kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Taigi, pagal nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teisinį reglamentavimą, paprastai didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčios vertybės yra įtraukiamos į valstybinę nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitą ir laikomos nacionaliniu turtu, kurį saugo valstybė. Todėl tokios vertybės gali būti vagystės dalyku ir ši sąvoka apima ir BK 178 straipsnio 3 dalyje nurodytas kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

9. Pagal BK 187 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta atsakomybė už didelės vertės svetimo turto ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių sunaikinimą ar sugadinimą. Mokslo, istorijos, kultūros vertybių reikšmingumas yra vertybinė kategorija, todėl dažnai negali būti įvertintas pinigine išraiška. Šiuo atveju BK 190 straipsnyje nurodyti didelės ir nedidelės vertės turto įvertinimo kriterijai gali būti tik tam tikru orientyru.

10. Kaip žinia, nusikaltimą sudaro objektyvioji ir subjektyvioji pusė, šiuo atveju objektyvioji nusikaltimų pusė, už kurių padarymą nuteistas T. T., byloje neginčytinai nustatyta, to neginčija ir pats nuteistas, t. y. T. T. pripažino bandęs pavogti ir sugadinęs ir G. K. S. nuosavybes teise priklausantį turtą, tačiau neigė, žinojęs to turto svarbą.

11. Šios bylos apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas - iš esmės nustatyti, ar yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, subjektyvioji pusė, t. y., ar pakanka duomenų, patvirtinančių T. T. suvokimą apie tai, kad bandydamas pavogti bei naikindamas svetimą turtą, suvokė, kad šis turtas yra įtrauktas į kultūrinės reikšmės turinčių vertybių sąrašą.

12. Kaip matyti, nuteistasis T. T. viso proceso metu buvo nuoseklus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltės dėl vagystės ir turto sugadinimo neneigė, tačiau teigė, jog nežinojo, kad turtas, į kurį kėsino, yra priskirtas kultūrinės reikšmės vertybių kategorijai. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme T. T. nurodė, kad važiavo su metalo detektoriumi, net nenutuokdamas, kad ten gali būti kažkoks paveldas. Nei ženklų nebuvo, nieko. Teritorija apleista, net negali pasakyti, kad ten privati. Viskas apaugę, sulūžę, apleista. Neįsivaizdavo, kad tai galėtų būti kultūros paveldas, ten buvo tik metalo gabalas. Žmonės ten visas šiukšles veža, pila. Nurodė ir tai, kad žino, jog jeigu iškastų kokį senovinį daiktą, tai reikėtų pranešti paveldui, ar archeologams (3 t. b. l. 11-18). Ikiteisminio tyrimo metu T. T. pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi. Nurodė, kad tas pastatas yra lentpjūvė ir kultūros vertybė, kad ratas, turintis didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybės, nežinojo (1 t. b. 135-136, 149).

Žemesnės instancijos teismas

13. Apylinkės teismas, grįsdamas T. T. kaltės pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį subjektyviąją pusę, vadovavosi teisme duotais parodymais ,,Kai atkasė, galvojo, kad tai ratas, kuris sukdavo gal kokį malūną, gal koks diržas ar juosta turėjo eiti aplink jį, bet jis tokio net nebuvo matęs“; ,,Dėl metalo ieškiklio, tai nežinojo, kad reikia specialaus leidimo. Jeigu kokiose saugomose teritorijose, tai reikia. Jeigu iškastų kokį senovinį daiktą, tai reiktų pranešti paveldui ar archeologams. Žino apie tai iš savo draugų, kurie kasinėja, ieško visokių monetų“; ,,Dažniausiai su metalo ieškikliu eina į visokius šiukšlynus, prie miškų, miškuose. Prisirenka informacijos iš senyvo amžiaus žmonių. Važinėja visur. Nenaudoja senovinių žemėlapių, bet kartais iš interneto išsitraukia“. Tokių duomenų pirmosios instancijos teismui užteko nuteistojo kaltei įrodyti, t. y. tai, kad T. T. suvokė, kad naikina vertybę, su kuo aukštesnysis teismas negali sutikti. Atkreiptina svarbi detalė, nuteistasis T. T. pagrobtą turtą norėjo priduoti į metalo laužą, jį supjaustęs į dalis, kas patvirtina faktą, kad jei nuteistasis būtų suvokęs grobiamo turto vertę ir svarbą, jis būtų bandęs jį pavogti kuo mažiau pakenkdamas jo kultūrinei vertei, nes kaip žinia, jis visą tai darė dėl finansinės naudos.

14. Iš byloje esančio apžiūros protokolo ir fotonuotraukų matyti, kad teritorija apleista, tvora apgriuvusi, sugriuvusios plytos, pilna nenugriebtų lapų, sulūžusios šiferio dalys, ant garo mašinos ir turbinos fragmentų matyti metų žymės (rūdys, oksidacija), pilna visokių nuolaužų. Ženklų, kad tai yra teritorija ir joje esantys daiktai yra įtraukti į kultūrinę reikšmę turinčių vertybių sąrašą, nėra. Tą patvirtino ir nukentėjusysis G. K. S., kuris apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad nėra pastatęs jokio ženklo, nes (duomenys neskelbtini) viršutinis pirmas dvaras, kuris yra administracijos ir kur yra žinomas viešbutis, jis yra taip pat kultūros paveldo objektas (3 t. b. l. 11-18). Civilinio ieškovo atstovė S. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuoroda – tipinė ruda lentelė, pagal Kelių direkcijos tvarką yra nurodoma, kur tos dvaro sodybos, prie kiekvieno pastato nėra teikiamas ženklas ir valdytojas neprivalo pažymėti, ar tai yra vertinga, kad tai yra vertybė.

15. Civilinio ieškovo atstovė S. S., tvirtindama, kad T. T. žinojo, kur jis eina, rėmėsi tuo, kad metalo ieškiklius galima naudoti tik gavus leidimą, kadangi tai yra nelegali veikla ir žmonės, kurie tai daro, tikrai žino į kokias teritorijas eina apsiginklavę istorine medžiaga ir vienas kitą kuo puikiausiai žino. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad nuteistasis T. T. neneigė to, kad žino, jog jeigu iškastų kokį senovinį daiktą, reikėtų pranešti paveldui, ar archeologams, tačiau šiuo konkrečiu atveju, nenutuokė, kad G. K. S. turtas turėjo kultūrinę reikšmę.

16. Duomenų, galinčių patvirtinti T. T. tyčią kėsintis į kultūrinės reikšmės turinčias vertybes, bylos medžiagoje nėra, to nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo manymo, jog nuteistasis turėjo suvokti kur eina ir ką vogia, be objektyvių tai patvirtinančių duomenų, nesvarbu ar tai būtų tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai, nuteistojo kaltei pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį įrodyti nepakanka. Svarbu tai, kad jau pirmosios instancijos teisme kaltinimą palaikiusiam prokurorui kilo abejonių dėl įrodymų pakankamumo T. T. kaltei pagrįsti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį ir BK 187 straipsnio 2 dalį, todėl teikė teismui prašymą dėl kaltinime nurodytų veikų perkvalifikavimo į lengvesnius BK 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus, su kuo sutinka ir šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis aukštesnysis teismas.

17. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Vertinant kompleksiškai BK 190 straipsnio 1 dalies ir BK 178 ir 187 straipsnių nuostatas, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą, kurio vertė viršija 5 MGL, bet neviršija 250 MGL. Nusikalstamų veikų padarymo metu ir šiuo metu, bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris atitinka 1 MGL, yra 50 Eur, todėl baudžiamoji atsakomybė už BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus kyla sunaikinus ir pagrobus svetimą turtą, kurio vertė didesnė nei 250 Eur, bet mažesnė nei 12 500 Eur. Taigi, nustačiusi, kad T. T. pasikėsinto pagrobti turto vertė (pagal nukentėjusiojo parodymus) yra lygi 2000 Eur, o sugadinto turto (pagal pirmosios instancijos priteistą civilinį ieškinį) vertė 5340,37 Eur, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje situacijoje nuteistojo veikos atitinka nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl T. T. nusikalstamos veikos perkvalifikuotinos iš BK 22 straipsnio 1 dalies 178 straipsnio 3 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį 178 straipsnio 1 dalį ir iš BK 187 straipsnio 3 dalies į BK 187 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmės

18. Teisėjų kolegijai šiuo nuosprendžiu T. T. nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje ir 187 straipsnio 2 dalyje perkvalifikavus į BK 178 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį, spręstinas ir bausmės paskyrimo klausimas (BPK 320 straipsnio 5 dalis).

19. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

20. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni.

21. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

22. Bylos duomenimis T. T. tyčia padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą ir pasikėsino padaryti vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), anksčiau teistas, teistumas neišnykęs (teistas už analogiškas nusikalstamas veikas svetimo turto nuosavybei BK 178 straipsnyje) (2 t. b. l. 5-8), baustas administracine tvarka, tačiau galiojančių nuobaudų nėra (2 t. b. l. 11-14), dirbantis (2 t. b. l. 16). Svarbu tai, kad nors pirmosios instancijos teismo ir nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau apygardos teismui pakeitus nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikaciją, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad nuteistasis viso proceso metu neneigė padaręs nusikalstamas veikas, kas gali būti vertinama kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, bausmės taikymo efektyvumo ir tikslingumo principais, tai, kad tai ne pirmas T. T. teistumas už nusikaltimus svetimo turto nuosavybei, už nusikaltimų padarymą parenka bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jų dydžius atitinkamai nustatant mažesnius už sankcijose numatytus vidurkius, ir kurios, aukštesnio teismo vertinimu, užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą bei neprieštaraus teisingumo ir proporcingumo principams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintinos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę.

23. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.

24. BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas savo esme nėra priešingas bausmės tikslams, o yra viena iš teisinių priemonių, padedančių juos pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-8-788/2018). Bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, leidžianti kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę. Taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones skatina ir E. T. Ministrų Komiteto rekomendacijos valstybėms narėms: 1992 m. spalio 19 d. rekomendacija Nr. R (92) 16 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių“; 2000 m. lapkričio 29 d. rekomendacija Nr. Rec (2000) 22 „Dėl Europos visuomeninių sankcijų ir priemonių taisyklių taikymo tobulinimo“; 2010 m. sausio 20 d. rekomendacija Nr. CM/Rec (2010) 1 „Dėl Europos probacijos taisyklių“. Šiose rekomendacijose deklaruojama, kad plėsti tokių priemonių taikymą reikalauja pagrindiniai kiekvienos teisinės sistemos principai, o probacija traktuojama kaip tinkama priemonė siekiant teisingo baudžiamojo proceso, visuomenės saugumo, nusikalstamų veikų prevencijos ir kalinių skaičiaus mažinimo tikslų.

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. T. įvykdė dvi nesunkias nusikalstamas veikas, iš kurių viena nebaigta, kaltę pripažino, yra dirbantis. Duomenų, jog po skundžiamo nuosprendžio nuteistasis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų, byloje nėra. Atsižvelgusi į visas aptartas aplinkybes – padarytų veikų pavojingumą, padarymo aplinkybes, sukeltus padarinius, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptarta duomenų visuma patvirtina, jog realus laisvės atėmimas analizuojamu atveju nėra būtinas nuteistojo resocializacijai vykdyti. T. T. vertybinė skalė nėra tiek atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, kad jam būtų reikalinga taikyti realią laisvės atėmimo bausmės atlikimo formą, nes tai apsunkintų nuteistojo padėtį labiau nei tai šiuo atveju yra būtina, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai dar gali būti pasiekti nuteistajam atidėjus paskirtos bausmės vykdymą, taikant BK 75 straipsnio nuostatas bei paskiriant atitinkamus įpareigojimus.

Dėl civilinių ieškinių

26. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas. Turtinės žalos samprata suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ir apima: a) nusikalstama veika padarytą tiesioginę turtinę žalą (pvz., sugadintas ar sužalotas turtas, pagrobti ar pasisavinti daiktai ir pan.); b) materialinius nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjusysis (civilinis ieškovas) dėl padarytos nusikalstamos veikos (pvz., asmuo negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta nusikalstama veika); c) išlaidas, kurios patirtos pašalinant nusikalstamos veikos padarinius.

27. Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85/2011).

28. Nagrinėjamoje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pareiškė civilinį ieškinį dėl 11608,74 Eur turtinės žalos, padarytos valstybės saugomai kilnojamajai kultūros vertybei atlyginimo, kurią sudaro lentpjūvės vertingosios savybės: technologinės įrangos – garo mašinos ir turbinos fragmentai (2 t. b. l. 40-47). Pirmosios instancijos teisme, civilinio ieškovo civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, priteisiant iš nuteistojo 5340,37 eurų. Bylos duomenimis nuteistojo kaltė pasitvirtino tik dėl garo mašinos sugadinimo (pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad nuteistasis būtų pasikėsinęs pagrobti ar pagrobęs bei sunaikinęs turbinos ar turbinos veleno dalis), todėl atitinkamai sumažino ir Kultūros paveldo departamento civilinį ieškinį. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteisto civilinio ieškinio dydžio sutinka ir apeliacinės instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti Kultūros paveldo departamentui 5340,37 eurų yra pagrįstas tinkamu byloje esančių aplinkybių, susijusių su nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dydžiu ištyrimu, tinkamai nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir nustatytos turtinės žalos, išaiškintos aplinkybės pareikšto civilinio ieškinio dydžiui nustatyti.

29. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo sprendimas dėl 2000 Eur turtinės žalos atlyginimo dydžio nukentėjusiajam G. K. S. yra itin formalus, nepagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais, civiliniu ieškiniu reikalaujamos žalos dydis nustatytas neištyrus, neišsiaiškinus ir neatskleidus konkrečių duomenų su nukentėjusiojo patirta žala.

30. Kaip matyti, tyrimo metu nukentėjusysis G. K. S. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad žinant lentpjūvės agregato kuktūrinę istorinę vertę jam ir tuo pačiu kultūrai padarytą materialinę žalą įvertina 2000 eurų (1 t. b. l. 50). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. K. S. parodė, kad sugadinto įrenginio vertę pasakė valstybė, o nuo savęs, tai gali pasakyti, kad jo šeima 30 metų išsaugojo tą vertybę, tai jo ieškinys už atitinkamą pergyvenimą (3 t. b. l. 11-18). 2000 Eur prašo už tą darbą, kurį darė, kad tas daiktas tarnautų. Ieškinys yra už patį faktą, kad lenda į jo nuosavybę, kad įdėjo pastangų, jog tai būtų išsaugota (3 t. b. l. 94-96). Kas teisėjų kolegijos vertinimu akivaizdu, kad atitinka neturtinės žalos institutą, o ne turtinės, kaip tai nustatė apylinkės teismas.

31. Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą paprastai turi asmuo, tiesiogiai nukentėjęs nuo neteisėto veiksmo.

32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Civilinis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, t. y. neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga ją įvertinti palikta teismui, kuris turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsnyje, bet ir 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais, bet taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Taigi, pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali užtikrinti nukentėjusiojo asmens visiško grąžinimo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tokia kompensacija siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyvias pasekmes. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje.

33. Byloje nustatyta, kad T. T. sunaikino didelės kultūrinės reikšmės turinčią vertybę valstybės saugomo kompleksinio kultūros paveldo objekte ir pasikėsino pagrobti šios nukentėjusiajam nuosavybes teise priklausančios didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės, 2000 Eur vertės, garo mašinos metalines dalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajam priteisdamas 2000 Eur turtinės žalos atlyginimui, netinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

34. Be jokios abejonės, nukentėjusysis patyrė neturtinę žalą. Dėl sugadinto turto ir pasikėsintos įvykdyti vagystės, nukentėjusysis galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, kad nusikalstama veika buvo įvykdyta neįsibrovus į patalpą, o iš atviros nuosavybės, nebuvo tiesioginio kontakto su nukentėjusiuoju, apie vagystę nukentėjusysis informuotas telefonu, kėsintasi tik į materialias vertybes, nekeliant žmogaus gyvybei ar sveikatai pavojaus. Įvertinus visas šias aplinkybes, atsižvelgiant į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį panašaus pobūdžio bylose, nukentėjusiajam priteistina 300 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Priteistinos neturtinės žalos dydis, kolegijos vertinimu, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams bei formuojamai teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

Dėl proceso išlaidų

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

36. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

37. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo ­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­­2021 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi nuteistajam T. T. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė L. Musteikienė. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. rugsėjo 15 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam T. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 99 Eur išlaidų.

38. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti proceso išlaidas, į tai, kad apeliacinės instancijos teisme procesas vyko pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra tenkinamas iš dalies, kaip pagrįstas dėl netinkamo jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo, iš esmės palengvinant nuteistojo padėtį, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų, todėl prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą T. T. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui T. T. teisės į gynybą užtikrinimas yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jo proceso išlaidas, susijusias su jam tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl T. T. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį ir veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl T. T. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 2 dalį ir veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant T. T. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajam G. K. S. priteistos 2000 Eur turtinės žalos priteisimo.

Nukentėjusiajam G. K. S. iš T. T. priteisti 300 eurų (tris šimtus) neturtinei žalai atlyginti.

Antrinės teisinės pagalbos išlaidų už T. T. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš T. T. nepriteisti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Nerijus MasiulisErnesta MontvidienėLaisvydas Zederštremas