- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-2073-577/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27072-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Ieškovas
- T. N.
- Atsakovas
- I. Ž.
- Trečiasis asmuo
- V. N.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės T. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. N. ieškinį atsakovei I. Ž. dėl išlaikymo motinai priteisimo, trečiasis asmuo V. N..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė T. N. ieškiniu prašė priteisti iš dukters I. Ž. ieškovės naudai po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymą iki ieškovės mirties, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovė ieškinį grindė tuo, jog ieškovė yra 73 metų amžiaus pensininkė, neturinti nekilnojamojo turto ir santaupų, yra ligota, didelę laiko dalį praleidžianti gydymo įstaigose. Ieškovė nurodė, jog gauna 900 Lt pensiją ir 70 Lt našlės pensiją, tačiau šių pinigų nepakanka pragyvenimui, vaistų pirkimui ir komunalinių mokesčių mokėjimui, dėl ko jau yra susidaręs įsiskolinimas už komunalines paslaugas; jos vyras miręs, todėl nebegali pasirūpinti ja. Ieškovė gyvena sūnui nuosavybės teise priklausančiame bute, sūnus žiemos metu iš dalies prisideda prie komunalinių mokesčių mokėjimo, todėl iš sūnaus išlaikymo ieškovė nereikalaujanti. Ieškovė prašo priteisti išlaikymą iš dukters, kadangi ji niekaip neprisideda prie ieškovės poreikių patenkinimo, nelanko gydymo įstaigose, visiškai ja nesirūpina.
Atsakovė I. Ž. į pareikštą ieškinį atsiliepimo nepateikė. Atsakovei procesiniai dokumentai ir teismo šaukimas į teismo posėdį įteikti viešo paskelbimo būdu.
Trečiasis asmuo V. N. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmos instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, jog ieškovės gaunama pensija: našlių ir senatvės pensijos, iš viso sudaro 930,74 Lt. Pažymėjo, kad tokia suma iš esmės prilygsta minimalios algos dydžiui ir todėl nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovei būtinas papildomas išlaikymas. Taip pat teismas įvertino ir tą aplinkybę, jog ieškovė savo nuosavybe turėtą butą padovanojo sūnui (trečiajam asmeniui), kuriam nekeliami reikalavimai dėl išlaikymo. Nurodė, jog butas, kuriame gyvena ieškovė, nuosavybės teise priklauso ieškovės sūnui V. N., todėl už suteiktas paslaugas ir susidariusias skolas yra atsakingas šio buto savininkas – ieškovės sūnus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad dukra (atsakovė) atsisakė teikti motinai paramą ar savanoriškai nevykdo pareigos rūpintis savo motina. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmos instancijos teismas konstatavo, kad prielaidų nustatyti CK 3.205 str. 1 d. nustatytas aplinkybes, su kuriomis įstatymų leidėjas sieja tėvų teisę gauti išlaikymą iš pilnamečių vaikų teisinio įpareigojimo forma, nėra.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė T. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir neteisėtas, prieštaraujantis teisingumo ir protingumo principams. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju teismas nesiaiškino atsakovės ir trečiojo asmens nuomonės apie ieškinį, nesidomėjo jų turtine padėtimi ir galimybėmis teikti išlaikymą motinai. Ieškovė sutinka, kad ji gauna santykinai nemažą pensiją, tačiau atkreipia dėmesį į tą faktinę aplinkybę, kad ji neturi santaupų ir jokio nekilnojamojo turto, kuriame galėtų gyventi. Apeliantė paaiškina, kad ji gyvena sūnaus bute, todėl privalo jį išlaikyti, priešingu atveju, būtų išvaryta į gatvę ir jai tektų nuomotis butą ir jį išlaikyti. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju į bylą nebuvo pateikta jokių dokumentų, kurių pagrindu atsakovė galėtų būti atleista nuo pareigos ją išlaikyti. Ieškovės nuomone, teismas turėjo nustatyti, jog jos vaikai priskiriami prie asmenų, turinčių pareigą išlaikyti nedarbingus tėvus, nes jie turi nekilnojamojo turto ir gauna pakankamai pajamų. Be to, apeliantės nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas.
Atsakovė I. Ž. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė yra gimusi (duomenys neskelbtini) (b.l. 4), šiuo metu yra pensininkė, sutuoktinis miręs 1998 m. (b.l. 7), turi du pilnamečius vaikus V. N. (b.l. 8) ir I. Ž. (b.l. 9). Ieškovė T. N. nuo 1978-03-10 savo gyvenamąją vietą deklaravusi adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius (b.l. 13). Šį butą 2004-09-28 dovanojimo sutartimi pati ieškovė padovanojo savo sūnui V. N. (b.l. 99). Taip pat nustatyta, kad ieškovė gauna našlių pensiją – 70 Lt bei senatvės pensiją 860,74 Lt, iš viso 930,74 Lt (b.l. 12). Iš ieškovės pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ieškovei diagnozuota daugelis ligų, ieškovė nuolatos vartoja vaistus, dalį vaistų kompensuoja valstybė. Ieškovės nuomone, iš dukros jai turi būti priteistas 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis išlaikymas iki mirties.
Taigi ginčas byloje yra kilęs iš šeimos teisinių santykių, dėl pilnamečių vaikų pareigos išlaikyti nedarbingus tėvus.
Vaikų ir tėvų tarpusavio prigimtiniai ryšiai sukuria atitinkamas teises ir pareigas. Viena tokių pareigų yra tarpusavio išlaikymo, grindžiama šeimos ryšių bei socialinės tarpusavio atsakomybės kategorija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vaikų pareigos išlaikyti savo tėvus klausimu yra pasisakęs, kad LR Konstitucijos 38 str. 6 d. ir CK 3.162 str. įtvirtina vaiko pareigą gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Šios konstitucinės pareigos turinį sudaro prigimtinė vaikų prievolė pasirūpinti savo tėvais, savo veiksmais jiems visapusiškai padėti, juos paremti, taip pat teikti deramą išlaikymą. Kai asmenys šios pareigos tinkamai savo noru neatlieka, tuomet teisė į išlaikymą yra ginama teismine tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju priteisiant ir išieškant iš pilnamečio vaiko, atsižvelgus į jo turtinę padėtį, tėvams reikalingą išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-886/2003).
Tėvų ir vaikų tarpusavio išlaikymo pareigas nustato CK Trečios knygos Antro skirsnio nuostatos. Apibendrinant įstatyminį reglamentavimą darytina išvada, jog sprendžiant ginčus dėl išlaikymo tėvams pirmiausia būtina nustatyti faktines aplinkybes, ar išlaikymo reikalaujantis tėvas yra nedarbingas ir reikalaujantis paramos, ar tėvas tinkamai atliko, nevengė tėvo pareigų vaikų atžvilgiu, po to, privalu įvertinti tiek tėvų, tiek vaikų šeiminę ir turtinę padėtį ir kitas byloje reikšmingas aplinkybes. Ir galiausiai būtina nustatyti ar nėra pagrindo atleisti vaikus nuo prievolės išlaikyti nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus dėl to, kad pastarieji vengė atlikti savo pareigas vaikams.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste nurodytina, kad ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad jai parama yra reikalinga. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė gauna 930,74 Lt pajamų: našlių pensiją – 70 Lt bei senatvės pensiją 860,74 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, pagrįstai rėmėsi tuo, kad ieškovės gaunamos pajamos yra artimos minimaliam atlyginimui. Pažymėtina, jog net ir būdami nedarbingi tėvai neturi teisės į išlaikymą, jeigu jie turi pakankamai lėšų pragyvenimui. Nors ieškovė ir tvirtina, kad daug pinigų išleidžia vaistams, tačiau teismui nepateikė įrodymų, kokią pinigų sumą išleidžia vaistams per mėnesį. Pritartina pirmos instancijos teismo nuomonei, kad į bylą pateikti vaistų mokėjimo kvitai (įvairiais mėnesiais) neįrodo, kokią konkrečiai pinigų sumą ieškovė išleidžia vaistams per mėnesį (CPK 178 str.). Be to, pastebėtina, kad dalis vaistų yra kompensuojami valstybės. Taip pat kritiškai vertintini ir ieškovės argumentai dėl to, kad tai, jog ji turi susidariusių įsiskolinimų už komunalinių paslaugų mokėjimą įrodo, kad jai nepakanka jos gaunamų pajamų pragyventi. Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, atkreiptinas ieškovės dėmesys, kad butas, kuriame ji gyvena, nuosavybės teise priklauso ieškovės sūnui V. N., kuriam šį butą ji pati ir padovanojo, todėl už suteiktas paslaugas ir susidariusias skolas yra atsakingas būtent šio buto savininkas – ieškovės sūnus, o ne ieškovė. Atmestinas ir tas apeliantės argumentas, kad atsakovė turi nekilnojamojo turto ir gauna pakankamas pajamas, todėl galėtų prisidėti prie jos išlaikymo. Kaip minėta, visų pirma, ieškovė privalo įrodyti, kad išlaikymas jai reikalingas (CPK 178 str.), tuo tarpu, teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo tokiai išvadai.
Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus. Pažymėtina, jog tai, kad, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pirmos instancijos teismas nekonstatavo to, jog ieškovės pateikti įrodymai įrodo poreikį priteisti jai išlaikymą iš atsakovės, t. y. atsakovės argumentus atmetė, laikydamas, kad į bylą pateiktų įrodymų visetas suponuoja priešingą išvadą, negali būti pripažįstama netinkamu įrodymų vertinimu ar įrodinėjimo taisyklių pažeidimu. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus, šiuos įrodymus įvertino remdamasis laisvo įrodymų vertinimo principais, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.