Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-03-19 · Administracinė byla Nr. I-1216-281/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-03-19
Bylos Nr.
I-1216-281/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03947-2018-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
R. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1216-281/2019 Teismo proceso Nr. 3-61-3-03947-2018-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 55.1.3; 20.2.3.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir VST), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–2).

Paaiškino, kad buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis nuo 2015 m. gegužės mėn. su pertraukomis iki 2018 m. rugsėjo mėn. po įvairias Lietuvos kalinimo įstaigas bei areštines. Konvojavimo metu nebuvo laikomasi saugumo reikalavimų, nebuvo užtikrinta, kad suimtasis ar nuteistasis patogiai keliautų. Sėdynės be paminkštinimų, automobilyje pilna žmonių, vasarą trūksta oro, jaučiamas nemalonus kvapas. Važiuojant atstumą nuo Vilniaus iki Šiaulių tokiomis sąlygomis, reikia ilgai laikyti kojas sulenktas, paskausta sąnariai, nugara, visas kūnas pavargsta. Važiuojant šiuo atstumu sustojama tik Kaune, kad būtų galima pasinaudoti tualetu. Nėra įrengta saugos diržų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–9).

Šalies argumentai

Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ieškinio pareikšti reikalavimą neturtinės žalos atlyginimo senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015-11-20 iki 2018-11-20 Tarnyba 2 kartus vykdė pareiškėjo konvojavimą 2016 metais (t. y. 2016-01-06 ir 2016-01-13) ir 5 kartus konvojavo 2018 metais (2018-08-10, 2018-08-27, 2018-08-31, 2018-09-18 ir 2018-09-21). Pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo fiksuotas nei vienas pareiškėjo skundas dėl konvojavimo sąlygų. Laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėnesio pradžios iki 2018 m. rugsėjo mėnesio pabaigos VST nebuvo gautas joks pareiškėjo skundas ar prašymas, susijęs su netinkamomis pareiškėjo konvojavimo sąlygomis, todėl ginčo laikotarpiu vykdydami pareiškėjo konvojavimą VST pareigūnai Konvojavimo taisyklių nuostatų nepažeidė, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala, todėl nėra pagrindo kilti valstybės prievolei atlyginti žalą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodo konkrečiai, kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė neteisėtus veiksmus (neveikimą) savo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, galimus pažeminimus ir nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyvia nuomone. Pareiškėjas skunde nenurodė detalizuotų konvojavimo įvykių aplinkybių, jų neindividualizavo, savo teiginiams pagrįsti nepateikė jokių duomenų. VST planinių konvojų metu naudojami specialieji automobiliai atitinka teisės aktų reikalavimus, konvojavimui skirtiems specialiesiems automobiliams išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti, įrengtos tinkamos ventiliacijos sistemos, konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Pažymėjo, kad reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais taikomas tik tada, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis (nespecialiosiomis) transporto priemonėmis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už konvojavimą sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018-11-15 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės konvojavimo metu galimai yra pažeidžiamos, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2018-11-15. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino už laikotarpį nuo 2015-11-15 iki 2018-11-15, tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2015-11-14 taikytina ieškinio senatis. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Pareiškėjo teigimu, konvojavimo automobilių sėdynės be paminkštinimų, automobilyje pilna žmonių, vasarą trūksta oro, jaučiamas nemalonus kvapas. Važiuojant atstumą nuo Vilniaus iki Šiaulių tokiomis sąlygomis, reikia ilgai laikyti kojas sulenktas, paskausta sąnariai, nugara, visas kūnas pavargsta. Važiuojant šiuo atstumu sustojama tik Kaune, kad būtų galima pasinaudoti tualetu. Nėra įrengta saugos diržų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas iš vienos laisvės atėmimo vietos į kitą laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. buvo konvojuotas šiais maršrutais: pareiškėjas 2018-09-18–2018-09-19 bei 2018-09-20–2018-09-21 konvojuotas maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius, transporto priemonių valstybiniai numeriai: KDC-149 ir JPM 492 (b. l. 11–16); pareiškėjas 2016-01-06 konvojuotas maršrutu Kaunas-Alytus-Kaunas, transporto priemonės valstybiniai numeriai: EFS-565 (b. l. 18–20); pareiškėjas 2016-01-13 konvojuotas maršrutu Kaunas-Alytus-Kaunas, transporto priemonės valstybiniai numeriai: EFS-565 (b. l. 21–23); pareiškėjas 2018-08-09 – 2018-08-10 bei nuo 2018-08-30 iki 2018-08-31 ir 2018-08-27 – 2018-08-28 buvo konvojuojamas maršrutu Vilnius-Klaipėda-Vilnius, transporto priemonių valstybiniai numeriai: KBT 876 ir JPM 059 (b. l. 24–29, 30–32).

Lietuvos Respublikoje asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 146 punkte, nustatančiame specialiojo automobilio, autobuso reikalavimus, be kita ko, įtvirtinta, kad turi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).

Teismas pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė kokių konkrečių pervežimų metu jo teisės galėjo būti pažeistos. Teismas pastebi, kad vien atitinkami nepatogumai konvojavimo metu nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus VST pareigūnų veiksmus, nes tai yra sudedamoji bausmės atlikimo dalis. Tokie pareiškėjo argumentai, susiję su nepatogiai įrengtais automobiliais yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie jo pageidaujamas konvojavimo sąlygas. Iš kelionės žiniaraščiuose užfiksuotų pastabų (b. l. 12, 15, 25, 28, 31) nustatyta, kad konvojuojamiems asmenims buvo leidžiama pasinaudoti tualetu net po keletą kartų vieno konvojavimo metu. Taip pat užfiksuota, kad konvojavimas vyko sklandžiai, be jokių konfliktinių įvykių (b. l. 19, 22). Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius, pareiškėjo konvojavimo atvejais nebuvo užfiksuota duomenų, kad pervežamų asmenų skaičius viršytų automobiliuose įrengtų vietų skaičių.

Dėl saugos diržų automobiliuose, kuriais pareiškėjas buvo konvojuotas, nebuvimo teismas pažymi, kad šiuo aspektu LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti VST neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016-05-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016-07-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl neigiamų padarinių dėl saugos diržų nebuvimo, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad dėl saugos diržų neįrengimo konkrečiu atveju jis nukrito, susižeidė ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Jei konkrečiu atveju kelionės dokumentuose nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus ir nėra duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybių tokį prašymą pateikti, teiginiai bei nusiskundimai konvojavimo tvarka paprastai atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-06-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1472-1062/2018, 2017-04-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-552/2017). Į bylą pateiktas VST Štabo bendrojo skyriaus vedėjo 2018-11-29 tarnybinis pranešimas patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės mėn. iki 2018 m. rugsėjo mėn. pareiškėjas skundų ar prašymų VST nereiškė ir tokių dokumentų nėra užregistruotų VST Dokumentų valdymo sistemoje (b. l. 17). Teismo vertinimu, pareiškėjas, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, turėjo galimybę kreiptis į VST dėl jo teises pažeidžiančių veiksmų, jeigu tokie būtų įvykę, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo, VST pareigūnų veiksmų neskundė, taigi laikytina, kad pareiškėjui konvojavimo sąlygos ginčo laikotarpiu buvo tinkamos.

Apibendrinus nustatytina, kad byloje nėra duomenų, jog VST pareiškėją ginčo laikotarpiu būtų konvojavusi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų neatitinkančiais specialiaisiais automobiliais. Nenustatyta, kad VST pareigūnai nurodytu laikotarpiu konvojavę pareiškėją neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad VST pareigūnų neteisėtų veiksmų nenustatyta, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo R. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė