Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-929-864/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-13
Bylos Nr.: e2A-929-864/2021
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Pikelienė, Ramunė Mikonienė, Laima Ribokaitė
Ieškovas: UAB „Saulex“
Atsakovas: J. Š.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Saulex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo bei 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomo sprendimo ir atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Saulex“ ieškinį atsakovei J. Š. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Saulex“ (toliau ir ieškovė) pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės J. Š. (toliau ir atsakovė) 10 744,49 Eur nuostolių, 2 316,96 Eur negautų pajamų, 363 Eur išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2014 m. liepos 18 d. antstolio G. B. vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir vykdomoji byla) buvo paskelbtos antrosios varžytinės dėl gyvenamojo trijų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir butas), pardavimo. Paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) įvykusiose varžytinėse butas buvo parduotas ieškovei už 112 630,04 Eur (388 889 Lt) ir 2014 m. rugpjūčio 25 d. surašyto turto pardavimo iš varžytinių akto (toliau ir varžytinių aktas) pagrindu ieškovė tapo teisėta savininke buto, kuris iki varžytinių priklausė atsakovei (įrašas dėl nuosavybės teisės perėjimo ieškovei viešajame registre buvo padarytas ir įsigaliojo nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d.

3. Teigė, kad buto pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji; bute yra komunalinis vandentiekis, nuotekų šalinimas.

4. Ieškovės teigimu, vykdomojoje byloje butas buvo įkainotas, vadovaujantis 2013 m. vasario 25 d. UAB „Negrita“ ekspertizės aktu Nr. 13-02-25A (toliau ir 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės aktas). Nurodė, kad turto vertintojas buto rinkos vertę nustatė remdamasis 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akto 2.3 punkte konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, tarp jų tuo, kad bute yra šios patalpos: 5- 1/17,66 kv. m koridorius, kuriame įrengtos sieninės spintos; 5-2/29,27 kv. m kambarys su virtuve, kuriame yra įrengtas židinys; 5-3/13,76 kv. m kambarys; 5-4/20,56 kv. m kambarys; 5-5/2,79 kv. m sandėlis, kuriame yra įrengta pirtis; 5-6/3,98 kv. m vonia su praustuvu; 5-7/1,25 kv. m tualetas su praustuvu, buto vidaus patalpų būklė gera, išplanavimas geras (visi kambariai izoliuoti), patalpų šildymas ir karštas vanduo iš centralizuotų sistemų, funkciniai apribojimai naudotis vertinamu turtu nefiksuojami.

5. Ieškovė nurodė, kad varžytinių skelbimas ir pridėtos fotonuotraukos leido ieškovei aiškiai suvokti, kokios būklės butas yra parduodamas: ji perka butą su vidinėmis durimis, vidaus apdaila, židiniu, elektros jungikliais, rozetėmis, jungtukais, sanitariniais prietaisais, gyvatuku, t. y. kad nesiskirs buto, pritaikyto nuolat gyventi, būklė parduodant iš varžytinių ir ieškovei faktiškai įgijus galimybę įgyvendinti nuosavybės teisę į butą. Teigė, kad varžytinėse butas buvo įkainotas ir parduotas be jame esančių atsakovei priklausančių asmeninių kilnojamųjų daiktų, kurie gali būti pašalinti iš buto, nepadarant butui žalos.

6. Paaiškino, kad netrukus po varžytinių, 2014 m. rugsėjo 11 d. antstolis D. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 174 (toliau ir 2014 m. rugsėjo 11 d. protokolas) užfiksavo 2014 m. rugsėjo 9 d. bute esančius daiktus, buto būklę, padarydamas 21 fotonuotrauką bei vaizdo įrašą; fotonuotraukose yra užfiksuotos buto vidinės durys, židinys, sanitariniai prietaisai.

7. Ieškinyje ieškovė taip pat nurodė, kad nors dar 2014 m. rugpjūčio 25 d. buto savininke tapo ieškovė, atsakovė daugiau kaip keturis metus iš jo nesikraustė, ieškovės atstovui žodžiu grasino dėl žalos padarymo.

8. Paaiškino, kad teismine tvarka buvo išnagrinėta ne viena byla, įskaitant, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-4786-160/2015 (toliau ir byla Nr. l) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-21947-816/2018 (toliau – byla Nr. 2). Paaiškino, kad :

8.1. byla Nr. l Vilniaus apygardos teisme buvo iškelta pagal atsakovės pareikštą ieškinį antstoliui G. B., K. K. ir ieškovei. Teigė, kad ieškiniu buvo prašoma pripažinti niekiniu ir negaliojančiu varžytinių aktą, 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės aktą. Anot ieškovės, atsakovė tvirtino, kad vykdomojoje byloje butas buvo įvertintas per maža verte, todėl prašė skirti teismo ekspertizę. Paaiškino, kad 2015 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį skirti teismo ekspertizę dėl buto rinkos vertės nustatymo 2013 m. vasario 25 d. ir 2014 m. birželio 9 d. Nurodė, kad teismo ekspertizė, vertinant buto fizines bei funkcines charakteristikas, buvo pradėta 2015 m. lapkričio 13 d., o pabaigta 2015 m. gruodžio 31 d. Teigė, jog atliekant ekspertinius tyrimus butas nuosavybės teise priklausė ieškovei. Paaiškino, kad byloje Nr. 1 gautame 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės akte Nr. e15/12-28:03 (toliau ir 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės aktas) teismo ekspertas vadovavosi prielaida, kad bute nėra ir nebuvo fizinių, funkcinių, ekonominių ar kitokių apribojimų naudotis esama, baigta įrengti inžinerinių tinklų infrastruktūra, sumontuota įranga ir įrengimais, kurie užtikrina vertinamo nekilnojamojo turto funkcionalumą, t. y. pilnavertį vertinamo nekilnojamojo daikto panaudojimą pastarojo pagrindinei naudojimo paskirčiai, ir yra neatskiriami nuo vertinamo nekilnojamojo turto be žalos nekilnojamojo turto eksploatavimo kokybei ir nekilnojamojo turto vertei. Teigė, kad 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės akte nustatyta, kad butas tinkamas naudoti ir naudojamas pagrindinei naudojimo paskirčiai – funkciniai apribojimai naudotis butu nefiksuojami; atsižvelgiant į buto konstrukcijų ir apdailos elementų nusidėvėjimą, santechninių prietaisų, sumontuotų kitų įrengimų ir įrenginių faktinę fizinę ir funkcinę būklę, buto fizinė būklė vertintina kaip gera, t. y. galima patalpų eksploatacija, nebūtinas, tačiau galimas dalinis paprastasis (periodinis/einamasis) remontas; bute vyraujantys vidaus patalpų apdailos elementai: prieškambaris (grindų danga - grindų plytelės, sienų apdaila - dažytos, lubų apdaila - dažytos), kambariai (grindų danga - grindų plytelės ir parketas, sienų apdaila - dažytos, apdailos ruloninė medžiaga, lubų apdaila - dažytos), sanitarinės patalpos (grindų danga - grindų plytelės, sienų apdaila - keraminės plytelės, lubų apdaila - dažytos), virtuvės zona (grindų danga - grindų plytelės, sienų apdaila - keraminės plytelės, dažytos, lubų apdaila - dažytos), langai (klijuotos medienos su stiklo paketais ir PVC profilių su stiklo paketais, įstiklintos lodžijos patalpoje), vidaus durys (medžio gaminių, medžio gaminių su stiklo elementais), išorės durys (dvigubos - medžio gaminių ir metalo gaminių su apdaila); bute yra elektroninė apsaugos signalizacijos instaliacija, židinys, patalpoje (žymėjimas plane 5-5) sumontuotas elektrinis pirties patalpos šildymo įrenginys. Ieškovė pažymėjo, kad byloje Nr. l 2016 m. liepos 27 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimu atmetė atsakovės ieškinį; sprendimas įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-629-302/2017 nutarus sprendimą palikti nepakeistą.

8.2. byloje Nr. 2 Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėjo ieškovės atsakovei pareikštą patikslintą ieškinį dėl iškeldinimo ir periodinių išmokų priteisimo bei atsakovės priešieškinį dėl nuomos santykių pripažinimo ir įpareigojimo sudaryti gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Teigė, kad 2018 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu (toliau ir sprendimas) atmetė priešieškinį bei iš dalies patenkino ieškinį, t. y. teismas nusprendė iškeldinti atsakovę iš buto „su visais jai priklausančiais daiktais“ bei priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 200 Eur/mėn. nuostolių už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (sprendimas šioje dalyje įsiteisėjo 2018 m. rugsėjo 9 d., atsakovei nepateikus apeliacinio skundo, o dėl kitos sprendimo dalies atsakovė pateikė apeliacinį skundą). Paaiškino, kad netrukus po šalių neapskųstos sprendimo dalies įsiteisėjimo, 2018 m. spalio 11 d. antstolis G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 40/18/1044 (toliau ir 2018 m. spalio 11 d. protokolas) užfiksavo buto būklę; jame konstatuota, kad 2018 m. spalio 10 d. butas „visiškai tuščias“, bute „nėra baldų bei kitokių daiktų ar turto“, bute „išimtos visos vidinės durys, išmontuoti elektros jungikliai bei rozetės, nuimti visi šviestuvai. Vonios, tualeto patalpos taip pat tuščios, t. y. nėra kriauklių, maišytuvų, klozeto, vonios, dušo kabinos, gyvatuko“. Teigė, kad 2018 m. spalio 16 d. UAB „Asistavita“ konsultacijos išvados Nr. KKN181016 dalyje „Nekilnojamojo turto apžiūros aktas“ nustatyta, kad butas suniokotas – išardytas židinys, išmontuotos vidinės durys, rozetės, jungtukai, išardyta dalies patalpų lubų ir sienų apdaila, nuimti sanitariniai prietaisai.

9. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovė, išsikeldama iš buto, turėjo pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai – palikti butą iš jo išvežant visus atsakovei priklausančius kilnojamuosius daiktus, nepadarant butui kaip varžytinių objektui jokios žalos, tačiau atsakovė, vykdydama įsiteisėjusį sprendimą dalyje, kuria buvo įpareigota išsikelti su visais jai priklausančiais daiktais, piktybiškai sugadino buto vidaus apdailą bei išvežė buto priklausinius (židinį, sanitarinius prietaisus, jungiklius, rozetes, duris), kurie nuosavybės teise perėjo ieškovei jai įsigijus butą iš varžytinių. Anot ieškovės, šiais atsakovės kaltais neteisėtais veiksmais ieškovei buvo padaryta žala, kurios dydis – 13 424,45 Eur, t. y. šią žalą sudaro 10 744,49 Eur dydžio bendra buto atkūrimo kaštų (buto remonto bei židinio atstatymo) vertė, 363 Eur dydžio išlaidos, susijusios su butui padarytos žalos įvertinimu ir 2 316,96 Eur dydžio negautos pajamos. Pagrįsdama į žalą įskaičiuojamas negautas pajamas ieškovė nurodė, kad atkurti buto būklę, buvusią iki atsakovės neteisėtų veiksmų, reikės mažiausiai 4 (keturių) mėnesių. Anot ieškovės, jeigu atsakovė nebūtų suniokojusi buto, ieškovė, kuri vykdo veiklą nekilnojamojo turto srityje, būtų galėjusi išnuomoti butą. Teigė, kad 2014 m. gruodžio 1 d. UAB „Negrita“ parengtoje turto vertinimo ataskaitoje lyginamuoju metodu buvo nustatyta buto vieno mėnesio nuomos rinkos vertė 2014 m. rugsėjo 9 d., kuri sudaro 579,24 Eur/mėn. Ieškovės teigimu, tarp 13 424,45 Eur žalos atsiradimo ir atsakovės atliktų neteisėtų veiksmų egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jeigu atsakovė, vykdydama įsiteisėjusį sprendimą dėl išsikeldinimo iš buto, nebūtų suniokojusi buto, tai 13 424,45 Eur dydžio žala nebūtų kilusi.

Atsiliepimas

10. Atsakovė pateikė atsiliepimą byloje, kuriuo su pateiktu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji neginčija, jog ieškovė butą įsigijo iš varžytinių, tačiau toks buto įsigijimas negali reikšti, kad kartu su butu ieškovė įsigijo bute stovinčius baldus, virtuvės ir buto įrengimus bei prietaisus, interjero detales; šie daiktai nėra buto priklausiniai. Teigė, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. ieškovė be atsakovės sutikimo ir leidimo negalėjo konstatuoti ir fiksuoti jų būklės bei atlikinėti jų nesankcionuotą apžiūrą.

11. Paaiškino, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, jog varžytinių aktas buvo surašytas 2014 m. rugpjūčio 25 d. ir ieškovės pasirašytas 2014 m. rugpjūčio 27 d. 13:50 val., o įrašas dėl nuosavybės teisės perleidimo viešajame registre buvo padarytas skubos tvarka ir jis įsigaliojo 2014 m. rugpjūčio 28 d. Atsakovės teigimu, ieškovė, 2014 m. rugpjūčio 28 d. (penktadienį) gavusi pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, susisiekė su atsakove telefonu ir sutarė susitikti, dalyvaujant atsakovės atstovui V. K. ir piliečiui E. K.. Teigė, jog atsakovė susitikimo metu informavo ieškovę, kad nesutinka su priverstiniu išieškojimu ir įvykusiomis varžytinėmis; atsakovė informavo ieškovę, kad pirmosios varžytinės neįvyko dėl to, kad atvykus susipažinti su butu pirkėjams buvo paaiškinta, kad atsakovė nesutinka su priverstiniu išieškojimu, nesutinka su įvykusiomis varžytinėmis, savo pažeistas teises gins įstatymu numatytais būdais.

12. Nurodė, kad iš ieškovės pateiktų dokumentų taip pat matyti, kad 2018 m. spalio 9 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše buto kadastrinių duomenų nustatymo data yra 2011 m. birželio 21 d. Atsakovės teigimu, 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akte UAB „Negrita“ pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie buto kadastro duomenis, vidaus ir išorės nuotraukas, todėl ieškovės teiginys, kad ji nusipirko butą su vidinėmis durimis, vidaus apdaila, židiniu, elektros jungikliais, rozetėmis, jungtukais ir sanitariniais prietaisais, gyvatuku ir t. t. neatitinka tikrovės. 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akte pateikti buto plotai taip pat neatitinka – fiksuojama 89,27 kv. m, kai realiai išvaržomo buto plotas yra 94,68 kv. m. Tai liudija, anot atsakovės, kad ieškovė varžytinėse įsigijo butą su daline apdaila. Atsakovė nurodė, kad butas su daline apdaila yra butas, kuriame yra atvesta elektros apskaita, išvedžioti vandentiekio ir kanalizacijos įvadai, betoninės grindys bei tinkuotos sienos. Teigė, jog visa kita, kas buvo atlikta atsakovės, yra buto įrengimo darbai, kurie nebuvo įvertinti atliktuose ekspertizės aktuose.

13. Atsakovė taip pat nurodė, kad butas per varžytines buvo parduotas už masinio vertinimo kainą, bet ne už rinkos kainą. Tokį argumentą atsakovė grindė tuo, kad teismo ekspertas Š. V. 2015 m. gruodžio 3 d. ekspertizės akte Nr. e15/12-28:03 nurodė nekilnojamojo turto kainas Lietuvoje 2013 m. vasario mėn., taip pat nurodė, kad jų kainas 2014 m. kovo-balandžio mėnesiais, kuomet buvo fiksuojamas didesnis rinkos aktyvumas ir spartesnis būsto kainų augimas. Eksperto teigimu, per 2014 m. pusmetį didžiausias kainų pokytis buvo stebimas Vilniuje, kur butų kainos, nekilnojamojo turto analitikų duomenimis ūgtelėjo 5,4 proc., o vidutinė kaina išaugo iki 4.431 Lt/kv. m ir t. t. Ekspertas taip pat nurodė, kad ieškovei priklausantis butas priskiriamas centrui – prestižiniam rajonui, jokia papildoma įranga ir įrengimai, atlikti patalpų būklės pagerinimo darbai, kurie daro ženklią įtaką vertinant nekilnojamojo turto rinkos kainai ir nėra aprašyti, nefiksuojami. Tuo tarpu VĮ Registrų centro pateiktoje masinio vertinimo 2011-2015 metų pažymoje nurodyti duomenys neatitiko eksperto pateikto 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės akto. Pagal VĮ Registrų centro pateiktą buto vidutinę rinkos vertę buto rinkos ir masinio vertinimo kainos kilo: 2011 m. – 209 000 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 287 000 Lt (83 121 Eur), 2014 m. sausio mėn. – 341 000 Lt (98 760 Eur), 2015 m. sausio mėn. –105 000 Eur. Butų kainos Vilniaus m. centrinėje miesto dalyje auga iki šios dienos. Anot atsakovės, teismo ekspertas Š. V., 2011 m. nustatęs 455 000 Lt buto rinkos kainą, ją iš esmės tokią pačią nustatė 2013 m. sausio mėn. ir 2014 m. – 450 000 Lt.

14. Atsakovė pabrėžė, kad savo kaltės ar netinkamai atliktų veiksmų neįžvelgia, nes ji išsinešė visą jai priklausantį kilnojamąjį turtą. Atsakovės teigimu, ne ji, o ieškovė niekada nebuvo sąžininga, siekė atsakovės įbauginimo, žeminimo bei grasinimo, dėl to atsakovė patyrė ne tik sveikatos sutrikimus, bet ir moralinę žalą. Paaiškino, kad antstoliui 2014 m. rugpjūčio 25 d. surašius varžytinių aktą ieškovė, 2014 m. rugpjūčio 28 d. įregistravusi butą savo vardu, 2014 m. rugsėjo 1 d. (pirmadienis) atjungė bute elektrą, dėl to atsakovė skubos tvarka turėjo perkelti iš namų neįgalų senyvą žmogų. Teigė, jog 2014 m. rugsėjo 9 d. ieškovė be vykdomojo rašto ar teismo sprendimo, savavališkai, be skambučio ar įspėjimo atvyko su antstoliu D. K. ir, atsakovei esant namuose, išlaužė buto durų spynas, įėjo į butą, darė fotonuotraukas, dėl to atsakovė keturias dienas negalėjo patekti į butą, pamaitinti ten likusių gyvūnų, buvo priversta kreiptis pagalbos į policiją.

Atsiliepimas

15. Atsakovė nurodė, kad tyčinis jos teisių suvaržymas neleido atsakovei ginti savo teisių, kurias jai suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Teigė, kad dėl ieškovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, būtinybės mokėti žyminį mokestį atsakovė negalėjo pasinaudoti instancine jos teisių gynimo tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3 559,54 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 3 559,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2019 m. kovo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių nekilo ginčo, jog atsakovė, išsikeldama iš buto, butą paliko tokiame stovyje, koks jis konstatuotas antstolio G. B. 2018 m. spalio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Teismas nurodė, jog tarp šalių ginčas kilo dėl to, ar palikdama butą tokioje būklėje atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, kurie yra civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas, t. y. ieškovė byloje teigė, kad atsakovė išsikeldama iš buto negalėjo išardyti židinio, sieninės spintos, medinių lentelių patalpoje, pažymėtoje indeksais 5-5, vidinių durų, išmontuoti jungiklių, rozečių, nes visi šie daiktai yra buto priklausiniai, o taip pasielgdama atliko neteisėtus veiksmus, kurie sukėlė ieškovei žalą; atsakovė gi teigė, kad pasiimdama iš buto ieškovės nurodomus daiktus, juos išardydama, išmontuodama, ji pasiėmė teisėtai, nes šie daiktai nėra buto dalimi, tai yra savarankiški kilnojamieji daiktai.

18. Dėl židinio išardymo pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nepakankami konstatuoti židinį buvus buto priklausiniu ar kitu antraeiliu daiktu, kurį ištinka buto likimas jo pardavimo metu. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog bute buvęs židinys buvo savarankiškas daiktas, priešingai, pačios ieškovės į bylą pateikti įrodymai – židinio atstatymo komerciniai pasiūlymai, liudija, kad židinys gali būti sukuriamas statybos būdu kaip nekilnojamojo turto objekto, tarp jų buto, sudėtinė dalis, tačiau ne įsigyjamas civilinėje teisinėje apyvartoje kaip savarankiškas daiktas, todėl pripažinti buvusį židinį bute jo priklausiniu teismas neturi jokio pagrindo. Įvertinęs tai, kad pagal Civilinio kodekso 4.15 straipsnį esminėmis pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu, teismas sprendė, kad galėtų būti svarstomas klausimas dėl buvusio židinio bute pripažinimo jo esmine dalimi, tačiau, teismo vertinimu, šis klausimas būtų aktualus tik tuo atveju, jeigu byloje būtų bent kokie įrodymai, liudijantys tokio židinio įrengimo bute teisėtumą. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad židinys bute buvo įrengtas laikantis norminių teisės aktų reikalavimų, kadangi šis židinys Nekilnojamojo turto registre ir kadastre nefiksuotas kaip buto sudėtine dalis, į bylą nepateikti jokie įrodymai, kurie leistų teigti, kad varžytinių akto surašymo metu atsakovė turėjo išduotą statybos valstybinę priežiūrą atliekančio viešojo administravimo subjekto pažymą ar kitą dokumentą, kuriame buvo konstatuotas tokio židinio įrengimo nebaigtos statybos bute teisėtumas (jo numatymas projekte, darbų atlikimas prisilaikant normatyvinių reikalavimų, kt.). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, priešingai, bylos nagrinėjimo teisme metu pati atsakovė nurodė, kad židinys buvo tik interjero detalė, ji faktiškai jo nebuvo užkūrusi, nes jo įrengimas nebuvo įteisintas ir teismas sprendė, kad netikėti šiais atsakovės paaiškinimais teismas neturi pagrindo, nes Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 162 patvirtintos Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės ST 8860237.02:1998, galiojusios varžytinių akto surašymo metu, numatė reikalavimus kietojo kuro šildymo krosnių įrengimui, tarp jų ir gyvenamųjų pastatų aukščiui (2 ar 5 aukštai), o pastatas, kuriame yra šis butas, jų neatitinka. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad surašydami 2013 m. vasario 25 d., 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės aktus ekspertai iš esmės nevertino ir netyrė židinio įrengimo bute teisėtumo, o 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės akte minimi 2010 m. spalio 14 d. buto kadastriniai matavimai, kuriame židinys yra nupaišytas plane (abrise), neįteisinti, Nekilnojamojo turto kadastre neįregistruoti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys dalyje dėl 4 630 Eur židinio įrengimo bute išlaidų atlyginimo atmestinas neįrodžius, kad šias išlaidas ar jų poreikį lemia atsakovės neteisėti veiksmai išsikeliant iš buto.

19. Spręsdamas dėl sieninės spintos išardymo, buto sienų, lubų ir grindų sugadinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo byloje nėra, jog varžytinių akto surašymo metu bute (patalpoje, pažymėtoje indeksu 5-1) buvo įrengta sieninė spinta, kurią atsakovė išmontavo išsikeldama iš buto, tačiau ieškiniu ieškovė neprašo atlyginti naujos sieninės spintos įrengimo išlaidų, tačiau teigia, kad dėl sieninės spintos neteisėto išardymo jai kilo pagrįstas poreikis perdažyti patalpą, plane pažymėtą indeksu 5-1, dėl ko ji patirs 413,65 Eur išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad į bylą pateiktos fotonuotraukos, atsakovės paaiškinimai teismo posėdžio metu apie prieškambario perdažymo aplinkybes liudija, kad išardžius atsakovei sieninę spintą bute sienose atsirado jų spalvos skirtumas, tapo matomos buvusios jos montavimo žymės. Šiame ginčo kontekste teismas pažymėjo, jog sutinka su atsakovės pozicija, kad sieninė spinta negali būti laikoma buto priklausiniu, tai yra kilnojamasis daiktas. Teismas sprendė, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teismui teigti, kad bute buvusi sieninė spinta, kurią atsakovė išsivežė, savo ūkine paskirtimi tarnavo butui ir buvo su juo funkciškai susijusi tiek, kad be jos buto funkcionavimas yra apsunkintas. Priešingai, teismo vertinimu, pats ieškovės reiškiamas reikalavimas, kuriuo ji prašo atsakovės ne atlyginti naujos sieninės spintos įrengimo išlaidas ar grąžinti išneštąją, liudija tokio funkcinio sieninės spintos ir buto ryšio nebuvimą. Tesimas sprendė, jog ir pripažinti sieninę spintą esmine buto dalimi pagal Civilinio kodekso 4.14 straipsnį teismas taip pat neturi jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pripažinti atsakovės veiksmus išsiardant sieninę spintą bute neteisėtais, sudarančiais pagrindą atsakovės civilinei atsakomybei kilti, teismas neturi pagrindo, todėl ieškovės ieškinį dalyje dėl 413,65 Eur išlaidų sienoms perdažyti pripažino nepagrįstu.

Šalies argumentai

20. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu taip pat prašo priteisti iš atsakovės virtuvės sienų, lubų perdažymo, sutvarkymo išlaidas (485,21 Eur), tualeto sienų, grindų aptaisymo plytelėmis, grindjuosčių įrengimo išlaidas (461,82 Eur), taip pat drabužinės sienų, lubų aptaisymo plastikine dailylente išlaidas (152,09 Eur). Teismas nustatė, kad į bylą pateiktos fotonuotraukos, atsakovės paaiškinimai teismo posėdžio metu apie židinio išardymo aplinkybes liudija, kad buto virtuvės patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 5-2, ties židinio išardymo vieta yra atsiradę matomi sienų, lubų spalvos, lygumo skirtumai, tačiau, įvertinęs teismo šiame sprendime jau konstatuotą faktinę aplinkybę, kad bute buvęs atsakovės įrengtas židinys nebuvo buto priklausinys ar jo dalis, dėl ko atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų jį išardydama prieš išsikėlimą iš buto, pripažino, kad buto virtuvės sienų, lubų perdažymo, aptaisymo išlaidas, kurias ieškovė galimai patirs, lėmė atsakovės neteisėti veiksmai, teismas neturi pagrindo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje surinkti įrodymai neleidžia teigti, kad teisėtai atlikdama židinio išardymo darbus bute atsakovė būtų pažeidusi bendrą rūpestingumo pareigą (jį išardžiusi padarydama neproporcingą žalą pačiam butui, galimybei jį naudoti visavertiškai ar pagal paskirtį). Teismas pažymėjo, kad buto virtuvės sienų, lubų spalvos skirtumai, mažareikšmiai trūkumai, įvertinus jų buvimo vietą, pobūdį, užfiksuotą fotonuotraukose, susiję išimtinai su židinio išardymu, o ne su buto kaip gyvenamosios paskirties patalpos sugadinimu. Šioje vietoje teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė, įsigydama butą, žinojo, kad butas yra faktiškai naudojamas pagal paskirtį, Nekilnojamojo turto registre buvo fiksuotas ne tik jo baigtumo procentas, bet ir nusidėvėjimas – 10 proc., 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akte nurodytas židinio buvimo bute faktas buvo grindžiamas tik trečiojo asmens paaiškinimais, o ne konkrečiais įrodymais, liudijančiais jo įrengimo bute teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, tikėtis, kad atsakovei išsikėlus, ieškovės įsigytas butas neturės jokių trūkumų, šalintinų paprastojo remonto pagalba, ieškovė neturėjo jokio pagrindo. Teismas sprendė, kad bet kuriuo atveju ieškovei kilęs noras, poreikis atlikti visos buto virtuvės sienų, lubų perdažymo darbus dėl natūralaus jų dėvėjimosi (ne tik židinio išardymo vietoje), byloje apskritai liko nesusietas su atsakovės veiksmais, ieškinyje įvardintais kaip neteisėtais, nors tokį priežastinį ryšį pareigą įrodyti turėjo būtent ieškovė. Teismas taip pat sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teismui konstatuoti, jog nuimant klozetą ir praustuvą buto tualete buvo sugadintos tualeto bute sienos, grindys. Vadovaudamasis atsakovės paaiškinimais teismo posėdžio metu, teismas nustatė, kad tam tikri grindų plytelių paklojimo ypatumai (skylių juose padarymo ir užpildymo betonu ar kita medžiaga ties varžtais klozetui laikyti) ties klozetu buvo visą buto naudojimo laikotarpį, o sienų ir grindų nelygumai ties durimis į tualetą susiję tik su tuo, kad atsakovė išėmė vidaus duris, jas sudėjus, šie nelygumai pasislėps. Teismas pažymėjo, kad UAB „Asistavita“ 2018 m. spalio 16 d. sudarytoje turto vertinimo konsultacijoje dėl žalos nekilnojamajam turtui, apibūdindama žalą tualeto bute patalpai, nenurodė konkrečios grindų, sienų plytelių perklojimo priežasties, pažymėjo tik tai, kad durys „išplėštos“. Teismas nurodė, kad ir bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas pripažino, kad vidinės durys bute atsakovės buvo ne „išplėštos“, o išmontuotos tvarkingai. Teismas taip pat nustatė, kad iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, atsakovės paaiškinimų taip pat nustatyta, kad buto drabužinės patalpoje, plane pažymėtoje indeksu 5-5, atsakovė buvo įsirengusi pirties patalpą, dėl ko patalpos sienos, lubos buvo apkaltos medinėmis dailylentėmis, kurias ji išsimontavo išsikeldama iš buto, jas išmontavus šioje buto patalpoje neliko apdailos – sienos, lubos yra neglaistytos, nedažytos. Teismas pažymėjo, jog, ieškovės teigimu, dėl šių atsakovės neteisėtų veiksmų ieškovei atsirado poreikis atlikti sienų, lubų apdailą plastikinėmis lentelėmis. Pirmosios instancijos teismas sutiko su tuo, kad atlikta drabužinės patalpos sienų, lubų apdaila medinėmis dailylentėmis pripažintina įeinanti į buto sudėtį, tačiau nesutiko, kad nagrinėjamu atveju be šios apdailos butas negali būti naudojamas pagal paskirtį ar yra pripažintinas nevisaverčiu: atsakovė medines dailylentes įrengė tik dėl to, kad patalpą ketino naudoti pirties paskirčiai; byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė šiai paskirčiai patalpą ir ketina naudoti. Teismo vertinimu, priešingai, ieškovės prašomos atlyginti apdailos šioje patalpoje išlaidos liudija norą patalpų apdailai naudoti visai kitas priemones – plastikines lenteles, o tokios apdailos šioje buto patalpoje atsakovė nebuvo atlikusi, todėl, teismo vertinimu, ieškovės prašomos atlyginti šios išlaidos neatitinka Civilinio kodekso 6.247 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškovės ieškinį pripažino nepagrįstu, ieškovei neįrodžius sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė, išsikeldama iš buto, išardė ir išsivežė ieškovės nurodomas vidaus duris į tualetą, vonią, prie įėjimo į butą, taip pat visus sanitarinius prietaisus, buvusius bute, visas rozetes ir jungiklius, dėl ko ieškovė ieškiniu prašė atlyginti durų į tualeto ir vonios patalpą bute, taip pat antrų (vidaus) durų prie įėjimo į butą pastatymo (569,72 Eur), sanitarinių prietaisų įrengimo (1 003,43 Eur), rozečių įrengimo (141,92 Eur), jungiklių įrengimo (53,22 Eur) išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šie atsakovės išmontuoti ir išvežti iš buto daiktai jau buvo tapę buto antraeiliais daiktais – ne buto priklausiniais, o esminėmis jo dalimis, ir egzistavo varžytinių akto surašymo metu. Teismas sprendė, kad vidaus durys, rozetės, jungikliai, santechninė įranga tol, kol jie nėra sumontuoti konkrečiame objekte, savaime naudos neturi, nes jų funkcija užtikrinti objekto, kuriame bus sumontuoti, atitiktį tikslinei paskirčiai – durys, skirtos užtikrinti patalpos objekte izoliuotumą, rozetės ir jungikliai, skirti užtikrinti galimybę objektyviai gauti elektros energiją objekte per įrengtus inžinerinius tinklus, sanitariniai įrenginiai, skirti užtikrinti galimybę naudotis vandeniu, nuotekomis objekte per įrengtus inžinerinius įrenginius; po to, kai jie sumontuojami konkrečiame objekte, jie tampa neatskiriamai susiję su šiuo objektu funkciniu ryšiu ir tol, kol juos sieja funkcinis ryšys, jie negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais (jie negali būti naudojami keliuose objektuose tuo pačiu metu). Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra jokių įrodymų buvus šalių susitarimą dėl ieškovės nurodomų vidaus durų, rozečių, jungiklių, santechninės įrangos nepripažinimo buto antraeiliais daiktais. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sutiko su atsakove, kad vidaus durys gyvenamosios paskirties patalpoje nėra būtinas dalykas, taip pat ir į tualeto, vonios patalpą, tačiau ginčo atveju atkreipė dėmesį į tai, kad varžytinių akto surašymo metu vidaus durys atsakovės bute buvo faktiškai sumontuotas, dėl ko jų išardymas po varžytinių akto surašymo leidžia butą pripažinti ne negalimu naudoti pagal paskirtį, bet nevisaverčiu - neatitinkančiu ne tik tos būklės, kuri buvo nuosavybės teisės perėjimo metu, bet ir jo būklę bloginančiu (vidaus durų išardymo pasekmėms pašalinti būtina atlikta paprastojo remonto darbus). Pažymėjo, kad tiek 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akte, tiek 2015 m. gruodžio 31 d. ekspertizės akte butas buvo pripažintas geros būklės, kas reiškia, kad galima patalpų eksploatacija, nebūtinas, tačiau galimas dalinis paprastasis nekilnojamojo turto remontas. Be to, šiame ginčo kontekste teismas kaip nepagrįstą laikė ieškovės argumentą, kad dėl buto baigtumo procento – 88 proc., atsakovė turėjo teisę nepalikti bute jokios sanitarinės įrangos, nes bute su daline apdaila tokie įrenginiai iki jų pridavimo gali būti nesumontuoti, ir tokią išvadą grindė įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-904-855/2019, varžytinių akto surašymo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, statybos techniniu reglamentu STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes, teismas ieškovės ieškinį dalyje dėl vidaus durų, sanitarinės įrangos, rozečių, jungiklių įrengimo išlaidų atlyginimo – 1 768,29 Eur (569,72 Eur + 1 003,43 Eur + 141,92 Eur + 53,22 Eur) ir proporcingai (1 768,29 Eur x 100 /3382,56 Eur, kas atitinka 52,28 procento) papildomų išlaidų 1 428,25 Eur (6 114,49 Eur – 3 382,56 Eur) x 52,28/100), nurodytų UAB „Asistavita“ 2018 m. spalio 16 d. turto vertinimo konsultacijoje dėl žalos nekilnojamam turtui, iš viso – 3 196,54 Eur, pripažino pagrįstu ir tenkinamu.

22. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalimi, tenkino ir ieškovės reikalavimą priteisti turėtas 363 Eur išlaidas, susijusias su žalos įvertinimu.

23. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą dėl 2 316,96 Eur negautų pajamų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, kadangi, teismo vertinimu, ieškovės įrodinėjamų negautų pajamų nėra pagrindo pripažinti nei realiomis, nei jų susieti su atsakovės šiame teismo sprendimo konstatuotais neteisėtais veiksmais. Teismas, spręsdamas šį ginčo klausimą, pažymėjo, kad nuo 2018 m. spalio 10 d. ieškovės teisės naudotis butu, jį valdyti ir juo disponuoti, taip pat remontuoti butą, buvo nesuvaržytos, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad per laikotarpį nuo 2018 m. spalio 10 d. ieškovė ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų remontuoti butą, vėliau jį išnuomoti, turėjo potencialių buto nuomininkų, kurių poreikių negalėjo patenkinti dėl buto buvimo nevisaverčiu, jame nesant ieškovės nurodomos sanitarinės įrangos, vidaus durų, rozečių ir jungiklių.

24. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomu sprendimu sprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, kadangi šis klausimas nebuvo išspręstas priimant skundžiamą sprendimą. Atitinkamai, šiuo papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 90,17 Eur žyminio mokesčio ir 691,30 Eur advokato pagalbos išlaidų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

25. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo bei priteistos 5 proc. procesinės palūkanos nuo 3 559,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir priimti naują sprendimą šioje dalyje, t. y. priteisti ieškovei iš atsakovės 2 316,96 Eur dydžio negautas pajamas ir 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos 5 876,50 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pakeisti pirmosios instancijos teismo papildomą sprendimą dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo; 3) priteisti ieškovės naudai iš atsakovės 70 Eur žyminio mokesčio ir 434,45 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, ir visas kitas išlaidas, jeigu tokių bus, pagal iki apeliacinio skundo išnagrinėjimo iš esmės pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

26. Ieškovės teigimu, skundžiama sprendimo dalis priimta, pažeidžiant materialines teisės normas, reglamentuojančias žalą, kaip civilinės atsakomybės kilimo sąlygą (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), ir procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, atleidimą nuo įrodinėjimo bei įrodymų vertinimą (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas, 185 straipsnis).

27. Ieškovė paaiškina, kad šioje byloje ieškovė pirmosios instancijos teismo prašė inter alia priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 2 316,96 Eur negautas pajamas. Anot ieškovės, atkurti buto būklę, buvusią iki atsakovės neteisėtų veiksmų, reikės mažiausiai 4 mėnesių ir jeigu atsakovė nebūtų suniokojusi buto, ieškovė, kuri vykdo veiklą nekilnojamojo turto srityje, būtų galėjusi išnuomoti butą. Ieškovė teigia, kad į bylą buvo pateikusi dokumentus: 1) 2014 m. gruodžio 1 d. UAB „Negrita” parengtą turto vertinimo ataskaitą (toliau ir 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaita), kurioje lyginamuoju metodu buvo nustatyta buto vieno mėnesio nuomos rinkos vertė 2014 m. rugsėjo 9 dienai: buto 1 m² nuomos vertė – 21 Lt/mėn. (6,08 Eur/mėn.), o viso buto -2 000 Lt/mėn. (579,24 Eur/mėn.); 2) 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaitą parengusio turto vertintojo 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštą, kuriame pažymėta, kad 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje paskaičiuota vieno mėnesio 94,68 m² bendro ploto buto nuomos kaina (579,24 Eur) yra teisinga, o atliekant nuomos kainos vertinimą 2018 m. rugpjūčio 24 dienai butui ar panašiam nekilnojamojo turto objektui vieno mėnesio nuomos kaina galimai būtų ženkliai didesnė; 3) apeliacinės instancijos teismo priimtą 2019 m. birželio 4 d. nutartį, kuria nutarta iš atsakovės ieškovės naudai priteisti 579,24 Eur per mėnesį nuostolių už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 11 d. iki 2018 m. spalio 10 d. (t. y. už laikotarpį, per kurį atsakovė neteisėtai atsisakė išsikeldinti iš buto). Nurodo, jog ieškovė, vadovaudamasi 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaita, 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštu ir 2019 m. birželio 4 d. nutartimi, teigė, kad negautomis pajamomis už 4 mėnesių laikotarpį, skirtą šalinti atsakovės neteisėtų veiksmų padarinius, gali būti pripažįstama ne mažesnė kaip 2 316,96 Eur (579,24 Eur x 4 mėnesiai = 2 316,96 Eur) dydžio pinigų suma.

28. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ieškinio reikalavimo priteisti negautas pajamas, nurodo, jog tarp bylos šalių vykstant teisminiam ginčui, ieškovės sprendimas atlikti buto remontą galėjo tapti kliūtimi įvykdyti su įrodinėjimo procesu susijusius veiksmus byloje (pvz., būtų išnykusi galimybė skirti byloje teismo ekspertizę dėl butui padarytos tiesioginės žalos ir jos dydžio nustatymo). Be to, ieškovės nuomone, aplinkybė, kad bute remontas nėra atliktas niekaip negali paneigti ieškovės negautų pajamų fakto. Teigia, jog ieškovė turės atlikti buto remontą, kuris užtruks ne mažiau kaip 4 mėnesius ir per šį laiką butas negalės būti išnuomotas. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį, jog butas dėl tarp šalių kilusio ginčo negali būti išnuomotas dėl atsakovės veiksmų jau 1,5 metų. Atsižvelgiant į tai, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti negautas pajamas, privalėjo pateikti į bylą įrodymus, kad ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, remontuoti butą, vėliau jį išnuomoti.

29. Paaiškina, kad varžytinių skelbimas ir pridėtos fotonuotraukos leido ieškovei aiškiai suvokti, kad ji perka butą su vidinėmis durimis, vidaus apdaila, elektros jungikliais, rozetėmis, jungtukais, sanitariniais prietaisais, gyvatuku, t. y. kad nesiskirs buto, pritaikyto nuolat gyventi, būklė parduodant iš varžytinių ir ieškovei faktiškai įgijus galimybę įgyvendinti nuosavybės teisę į butą - ieškovė galės butą išnuomoti ir gauti atitinkamo dydžio pajamas. Pažymi, kad sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus - „atsakovė, išsikeldama iš Buto, išardė ir išsivežė ieškovės nurodomas vidaus duris į tualetą, vonią, prie įėjimo į Butą, taip pat visus sanitarinius prietaisus, buvusius Bute, visas rozetes ir jungiklius“. Teigia, jog negali būti pripažįstamas tinkamu nuomos objektu būstas, kuriame nėra galimybės pasinaudoti nei elektros energija, nei komunaliniu vandentiekiu ar nuotekų šalinimo sistema. Šiame kontekste ieškovė pažymi, jog ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad vidaus durys, rozetės, jungikliai, santechninės įrangos - tai buto esminės dalys, funkciniu ryšiu susijusios su butu.

30. Ieškovė pažymi, kad sprendime nėra pateikta jokių argumentuotų motyvų, kodėl byloje esanti 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaita ir 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštas neįrodo ieškovės reikalavimo dėl 2 316,96 Eur negautų pajamų priteisimo realumo bei pagrįstumo.

31. Paaiškina, jog apeliacinės instancijos teismui patenkinus apeliacinį skundą, turėtų būti pakeistas ir papildomas sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo iš viso 2 606,70 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ir 340 Eur žyminio mokesčio išlaidų.

Atsiliepimas

32. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo jo netenkinti. Nurodo, jog nuo 2018 m. spalio 1 d. kai atsakovė išsikraustė, niekas ieškovei nedraudė atlikti remonto darbus ir butą išnuomoti bei pateikti teismui remonto išlaidų įrodomuosius dokumentus (medžiagų pirkimo čekius ir t. t).

33. Atsakovė prašo paaiškinti, kodėl ekspertizės akte buvo nustatyta gera patalpų būklė, kai ekspertas ekspertizę atliko be buto apžiūros; ekspertizėje buvo naudojami nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenys, kurių ekspertas negalėjo gauti, o atsakovė šių duomenų ekspertui nepateikė.

34. Nurodo, jog UAB „Negrita“ atliktoje 2014 m. gruodžio 1 d. Turto vertinimo ataskaitoje / išvadoje apie nuomos rinkos vertę ir 2014 m. rugsėjo 11 d. antstolio D. K. „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr.174/14/109“, buvo panaudota vaizdinė medžiaga ir dokumentai bei atliekami neteisėti veiksmai prieštaraujantys Civilinio proceso kodekso 615 straipsnio 1 ir 2 dalims.

35. Atsakovė pirmosios instancijos teisme ne kartą akcentavo, kad ne ji, o ieškovė niekada nebuvo sąžininga atsakovės atžvilgiu, siekė atsakovės įbauginimo, žeminimo, grasinimo bei finansiškai sužlugdyti, dėl ko atsakovė patyrė ne tik sveikatos sutrikimų, bet ir moralinę žalą.

36. Atsakovė pažymi, kad ieškovė ir antstolis G. B., skelbdamas varžytines, galėjo vadovautis tik Nekilnojamojo turto kadastre/registre galiojančiais dokumentais.

Šalies argumentai

37. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys yra iš dalies tenkintas; 2) panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; 3) įvertinti ieškovės veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą atsakovės atžvilgiu.

38. Teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė savo kaltės ar netinkamai atliktų veiksmų neįžvelgė, kadangi išsivežė tik kilnojamąjį turtą. Paaiškina, kad 2018 m. spalio 1 d. išsikėlė iš buto su visais jai priklausančiais daiktais.

39. Nurodo, jog kadangi kilnojamieji daiktai nebuvo įvertinti UAB „Negrita“ ekspertizės akto Nr. 13- 02- 25A atliktame ekspertizės akte, kadangi butas iš vidaus nebuvo apžiūrėtas, todėl butas vertintinas kaip su daline apdaila, o jo baigtumas įvertintas 88 proc. Atsižvelgiant į tai, anot atsakovės, išsikeldama atsakovė turėjo pilną juridinę teisę išsivežti visus jai priklausančius daiktus.

40. Teigia, jog ieškovė negali pateikti įrodymų, kad jai varžytinėse įsigyjant butą kilnojamieji daiktai (durys, rozetės, jungikliai, santechnikos įranga) buvo sumontuoti, todėl teismas, anot atsakovės, negali teigti, jog tai būtent privalo priklausyti ieškovei.

41. Teigia, jog atsakovei nėra aiškūs teismo skaičiavimai ir vertinimas. Anot ieškovės, 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akte negalėjo būti tvirtinama, jog butas geros būklės, kadangi butas nebuvo apžiūrėtas. Nurodo, jog ekspertizės akte eksperto pateikti buto kadastriniai duomenys neatitinka kadastrinių matavimų duomenims ir plotams; butas nebuvo apžiūrėtas iš vidaus ir vertintas kaip su daline apdaila, nes buto baigtumas buvo įvertintas 88 proc.

Atsiliepimas

42. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame prašo teismo: 1) nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės apeliacinį skundą, o atsisakius nutraukti procesą – įpareigoti atsakovę pašalinti per teismo nustatytą terminą apeliacinio skundo trūkumus; 2) teismui nusprendus atsakovės apeliacinį skundą nagrinėti iš esmės – atmesti atsakovės apeliacinį skundą; 3) priteisti ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

43. Ieškovė nurodo, jog atsakovė apeliacinį skundą pareiškė praleidusi 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos terminą; atsakovė pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, praleidusi 3 mėnesių terminą nuo sprendimo paskelbimo dienos. Taigi, anot ieškovės, pirmosios instancijos teismas atnaujino atsakovės praleistą naikinamąjį terminą, nors Civilinio proceso kodekse tokia teismo teisė nėra numatyta. Ieškovės nuomone, teismo priimtos rezoliucijos pagrindu negali kilti jokie procesiniai padariniai.

44. Ieškovės teigimu, atsakovės apeliacinis skundas neatitinka Civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto, kadangi: 1) apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių motyvų, kurie pagrįstų ne tik naujų įrodymų pateikimo būtinybę, bet ir jų sąsajumą su ginču; 2) apeliaciniame skunde nėra išdėstyta, kokios bylos įrodymais bei teisiniais argumentais grindžiamos aplinkybės neva įrodo sprendimo dalies neteisėtumą.

45. Nurodo, jog skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas yra atsakęs į atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog atsakovė turėjo teisė pasiimti visus jai priklausančius daiktus.

46. Paaiškina, jog 2014 m. rugsėjo 11 d. protokolas, 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaita buvo parengti teisėtai pagal buto savininkės ieškovės užsakymą; daiktai yra užfiksuoti praėjus 2 savaitėms po buto iš varžytinių pardavimo. Pažymi, kad 2014 m. rugsėjo 10 d. protokolas, 2014 m. gruodžio 1 d. ataskaita, 2019 m. birželio 4 d. nutartis įrodo faktinę buto eksploataciją pagal gyvenamąją paskirtį.

47. Anot ieškovės, atsakovė apeliaciniame skunde nepateikia jokių atsikirtimų į pirmosios instancijos teismo išvadas dėl išlaidų vidaus durų, sanitarinės įrangos, rozečių, jungiklių įrengimui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

48. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

49. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas - Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo dalis, kuria nebuvo tenkintas ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 316,96 Eur dydžio negautas pajamas ir 5 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos 5 876,50 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei dalis, kuria buvo tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 3 559,54 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos 3 559,54 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atitinkamai, kadangi ginčo atveju pirmosios instancijos teismas buvo priėmęs byloje 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomą sprendimą, apeliacijos objektu taip pat yra ir šis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomas sprendimas.

50. Bylos duomenimis, ieškovė ieškiniu prašė pirmosios instancijos teismo priteisti iš atsakovės 10 744,49 Eur nuostolių, 2 316,96 Eur negautų pajamų, 363 Eur išlaidų, susijusių su žalos įvertinimu, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 3 559,54 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas bei pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 90,17 Eur žyminio mokesčio bei 691,30 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

51. Atitinkamai, ieškovė apeliaciniu skundu skundžia tik į pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nebuvo tenkintas ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 2 316,96 Eur dydžio negautas pajamas, prašant apeliacinės instancijos teismo šį reikalavimą tenkinti pilna apimtimi bei atitinkamai skundžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomą sprendimą, prašydama šį papildomą sprendimą pakeisti. Savo ruožtu, atsakovė apeliaciniu skundu skundžia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškinio reikalavimas dėl 3 559,54 Eur žalos atlyginimo, apeliaciniu skundu prašant apeliacinės instancijos teismo šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti bei panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones bei įvertinti ieškovės veiksmų pagrįstumą bei teisėtumą atsakovės atžvilgiu.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

52. Atsakovė prašė apeliacinės instancijos teismo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

53. Civilinio proceso kodekso 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus Civilinio proceso kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Civilinio proceso kodekso 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (Civilinio proceso kodekso 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

54. Atsakovė procesiniuose dokumentuose iš esmės nenurodė, dėl kokių priežasčių prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Savo ruožtu, bylos duomenimis šalys savo procesiniuose dokumentuose išsamiai ir pakankamai aiškiai išdėstė faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus, kuriais grindžia savo reikalavimus, sutikimo, nesutikimo su reikalavimais motyvus. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, bylos nagrinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, šalims suteiktą teisę teismo posėdžių metu pasisakyti bei atsikirsti į priešingos šalies argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atsakovės prašymo dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkina.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo (ne)nagrinėjimo

55. Ieškovė atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodė, jog atsakovė apeliacinį skundą pareiškė praleidusi 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos terminą ir pateikė prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, praleidusi 3 mėnesių terminą nuo sprendimo paskelbimo dienos, dėl ko egzistuoja teisinis pagrindas nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės pateiktą apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai ieškovės pozicijai.

56. Pažymėtina, jog viena iš sudėtinių teisės į teisminę gynybą dalių yra dalyvaujančio byloje asmens teisė apeliacine tvarka apskųsti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą. Tačiau bylinėjimosi procesas negali trukti neapibrėžtą laiką, todėl įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią byloje dalyvaujantiems asmenims nepagrįstai vilkinti procesą bei turėdamas tikslą užtikrinti greitą ir efektyvų teisminių ginčų nagrinėjimą, byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams veiksmams atlikti nustatė konkrečius procesinius terminus (Civilinio proceso kodekso 73 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas gali būti paduotas per trisdešimt dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, jog prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą negali būti paduotas, jeigu praėjo daugiau kaip trys mėnesiai nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.

57. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis įstatymo leidėjo nustatytų terminų praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, yra suformuoti teisminėje praktikoje. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo, kiekvienu atveju turi atsižvelgti į jo trukmę, nustatytą konkretiems santykiams, įvertinti termino praleidimo trukmę ir nurodomas priežastis, kreipimosi į teismą operatyvumą po priežasčių, sutrukdžiusių laiku paduoti skundą, išnykimo ir kitus elgesio rūpestingumo, apdairumo aspektus, ginčo esmę bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2013). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti ir tai, kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).

58. Nustatyta, kad skundžiamas sprendimas priimtas buvo 2020 m. rugpjūčio 4 d., taigi terminas apeliaciniam skundui pateikti baigėsi 2020 m. rugsėjo 4 d.; atitinkamai, terminas pateikti prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą baigėsi 2020 m. lapkričio 4 d.

59. Bylos duomenimis, atsakovė pateikė 2020 m. spalio 16 d. procesinį dokumentą, pavadintą „atsiliepimas į ieškovės apeliacinis skundas“ (DOK 202328), 2020 m. gruodžio 7 d. procesinį dokumentą, pavadintą „prašymas“ (DOK 239187), o 2020 m. gruodžio 8 d. procesinį dokumentą, pavadintą „apeliacinis skundas“ (DOK 239731).

60. Pagal bylos medžiagą, klausimas dėl šių dokumentų (ne)priėmimo buvo sprendžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi, nustatant atsakovei 14 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus apeliacinio skundo trūkumus. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje nutartyje pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovės pateikto procesinio dokumento priėmimo klausimas (atsiliepimo į apeliacinį skundą) per krūvį, klaidą byloje yra likęs neišspręstas; be to, nutartyje pažymima, kad šiame procesiniame dokumente, įvardintame atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė nurodo tiek argumentus dėl ieškovės pateikto apeliacinio skundo, tiek argumentus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, 2020 m. rugpjūčio 18 d. papildomo sprendimo dalies nepagrįstumo ir neteisėtumo.

61. Bylos duomenimis, 2021 m. sausio 21 d. buvo priimta teisėjos rezoliucija prie 2020 m. spalio 16 d. procesinio dokumento, pavadinto „atsiliepimas į ieškovės apeliacinis skundas“ (DOK 202328) „Įvertinus trūkumų šalinimą, pateiktą 2020 m. spalio 16 d. dokumentą vertinti kaip atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, jį siųsti ieškovei žiniai.“, prie 2020 m. gruodžio 8 d. procesinio dokumento, pavadinto „apeliacinis skundas“ (DOK 239731) priimta teisėjos rezoliucija „Priimti apeliacinį skundą, atsakovei pašalinus jo trūkumus. Prašymo dėl LAP kaip savarankiško nespręsti. Laikyti, kad apeliacinis skundas atsakovės pateiktas ne elektroninėmis ryšio priemonėmis, kuriam pateikti atsakovės sumokėto žyminio mokesčio (mokėtinas žyminis mokestis 107 Eur, sumokėta -118 Eur) pakanka. Siųsti apeliacinį skundą, kartu su trūkumų šalinimu ieškovui atsiliepimui per 20 d. teikti.“, o tuo tarpu prie 2020 m. gruodžio 7 d. procesinio dokumento, pavadinto „prašymas“ (DOK 239187) priimta teisėjos rezoliucija „Siekiant užtikrinti asmens teisę į apeliaciją, įvertinus tai, kad aiškią valią, jog atsakovė nesutinka su teismo priimtu sprendimu šioje byloje, ji su trūkumai išreiškė dar 2020 m. spalio 16 d. dokumente - ne vėliau nei 3 mėn. nuo sprendimo priėmimo 2020 m. rugpjūčio 4 d., klaidingai įvardindama patį procesinį dokumentą, tenkinti prašymą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo, be kita ko įvertinus ir prašyme išdėstytas aplinkybes, susijusias su jos sveikatos būkle“.

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tenkino prašymą dėl termino apeliaciniam skundui pateikti atnaujinimo, kadangi, akivaizdu, jog, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, be to, ir ieškovė šią aplinkybę patvirtina apeliaciniame skunde – aiški valia, jog atsakovė nesutinka su priimtu sprendimu ir jį skundžia buvo išreikšta procesiniame dokumente, kuris pavadintas buvo „atsiliepimas į ieškovės apeliacinis skundas“ (DOK 202328); šio dokumento turinys labiau atitinka apeliacinį skundą, bet ne atsiliepimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi šio dokumento priėmimo klausimas buvo sprendžiamas tik 2020 m. gruodžio 21 d. nutartimi, akivaizdu, jog atsakovei iki to momento nebuvo aiškiai suprantama, ar ji (ne)tinkamai įgyvendino savo teisę į apeliaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, jog atsakovė tik 2020 m. gruodžio 7 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „prašymas“ (DOK 239187), o 2020 m. gruodžio 8 d. procesinį dokumentą, pavadintą „apeliacinis skundas“ (DOK 239731), šiuo atveju negali būti vertinama kaip atsakovės siekis vilkinti procesą, priešingai, nesant išspręsto klausimo dėl procesinio dokumento „atsiliepimas į ieškovės apeliacinis skundas“ (DOK 202328)(ne)priėmimo, tokie atsakovės veiksmai liudija, jog atsakovė siekė įgyvendinti savo teisę į apeliaciją, išreikšti savo valią dėl priimto sprendimo.

63. Ginčo atveju, įvertinus tai, jog procesinis dokumentas „atsiliepimas į ieškovės apeliacinis skundas“ (DOK 202328) buvo pateiktas 2020 m. spalio 16 d., t. y. dar nesant praleistam trijų mėnesių terminui (Civilinio proceso kodekso 307 straipsnio 3 dalis), kurio turinys iš esmės atitiko apeliacinio skundo turinį, be to, šio dokumento priėmimo klausimui esant išspręstam jau esant praleistam trijų mėnesių terminui nuo sprendimo priėmimo dienos, nesant byloje jokių duomenų apie atsakovės siekį vilkinti procesą, spręstina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui pateikti atitinka teisingumo principą ginčo atveju ir užtikrina asmens teisę į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės pateiktą apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

64. Nagrinėjamu atveju nesutiktina ir su ieškovės pozicija, jog apeliacinis skundas neatitinka imperatyvių Civilinio proceso kodekso 306 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kadangi ieškovė nenurodė aiškiai motyvų, kurie pagrįstų naujų įrodymų pateikimo būtinybę, jų sąsajumą su byla; nenurodė, kokios bylos įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos aplinkybės įrodo sprendimo dalies neteisėtumą; kartoja ankstesnių procesinių dokumentų motyvus; deklaratyviai nurodo nesutikimą su sprendimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu ieškovė labai formaliai, selektyviai analizuoja atsakovės pateikto apeliacinio skundo turinį. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs atsakovės pateikto apeliacinio skundo turinį, sprendžia, jog jame yra nurodytas apeliacinio skundo dalykas bei pagrindas, aiškiai išreikšta atsakovės valia dėl skundžiamos sprendimo dalies, dėl ko spręsti, jog tokio turinio apeliacinis skundas negali būti nagrinėtinas nėra teisinio pagrindo.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo

65. Atsakovė kartu apeliaciniu skundu teikia apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus – 2011 m. vasario 8 d. VĮ Registrų centras sprendimą, 2013 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, 2019 m. spalio 15 d., 2019 m. spalio 16 d. ir 2019 m. spalio 29 d. raštus, 2019 m. lapkričio 14 d. antstolio G. B. atsakymą.

66. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

67. Įvertinus pateiktų dokumentų turinį nustatyta, jog pateikti nauji įrodymai nėra susiję su šioje civilinėje byloje nagrinėtinomis aplinkybėmis, dėl ko apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos įrodymus.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti negautas pajamas (ne)pagrįstumo

68. Bylos duomenimis, ieškovė ieškiniu, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės 2 316,96 Eur dydžio negautas pajamas, kurias ieškovė skaičiavo už keturių mėnesių laikotarpį, vadovaudamasi 2014 m. gruodžio 1 d. UAB „Negrita“ parengta turto vertinimo ataskaita, 2018 m. rugpjūčio 24 d. turto vertintojo raštu ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įrodinėjamų negautų pajamų nėra pagrindo pripažinti nei realiomis, nei jų susieti su atsakovės šiame teismo sprendime konstatuotais neteisėtais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra visiškai pagrįsta.

69. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad „nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais, o netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. <…> Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-266-611/2018).

70. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, butas buvo atlaisvintas 2018 m. spalio 10 d. Taigi, visiškai teisingai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent nuo šio momento ieškovė turėjo galimybę butą valdyti, naudotis bei juo disponuoti, įskaitant ir galimybę imtis veiksmų butui suremontuoti bei vėliau jį išnuomoti. Savo ruožtu, iš bylos medžiagos matyti, jog jokie aktyvūs veiksmai šiuo atveju iš ieškovės pusės nebuvo atliekami ir jokie duomenys teismui apie galimai buvusią buto nuomos galimybę taip pat nebuvo pateikti.

71. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde ieškovės nurodoma aplinkybė, jog sprendimas atlikti buto remontą nebuvo priimtas, nes tai galėjo tapti kliūtimi įvykdyti su įrodinėjimo procesu susijusius veiksmus, nėra laikytina pateisinančia iš esmės pakankamai ilgą delsimą atlikti buto remonto darbus dėl vykstančio teisminio proceso. Be to, bylos duomenimis, faktinė buto situacija jo atlaisvinimo momentu 2018 m. spalio 10 d. buvo nustatyta 2018 m. spalio 11 d. antstolio G. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu.

72. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra ir konkrečių duomenų, patvirtinančių, jog dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų atsakovės neteisėtų veiksmų – išmontavimas vidaus durų, sanitarinės įrangos, rozečių ir jungiklių išmontavimas bute bei jų išvežimas po varžytinių akto surašymo, buto remontui atlikti yra būtini būtent keturi mėnesiai; taigi, šis laikotarpis yra grindžiamas taip pat ieškovės spėjimu.

73. Atsižvelgiant į bylos medžiagą, spręstina, jog iš esmės ieškovės įrodinėjamos negautos pajamos grindžiamos vien ieškovės subjektyviu vertinimu, nuomone dėl galimai prarastos buto nuomos galimybės dėl atsakovės veiksmų, iš esmės nesant byloje jokių įrodymų, jog tokias pajamas realiai ieškovė būtų gavusi. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ginčo atveju ieškovės pateikti įrodymai - 2014 m. gruodžio 1 d. UAB „Negrita“ parengta turto vertinimo ataskaita, 2018 m. rugpjūčio 24 d. turto vertintojo raštas ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartis būtų aktualūs ir turėtų būti vertinami tik ieškovei įrodžius realias negautas pajamas ir nustatant jų dydį, tačiau ne tikėtinas, kaip ginčo atveju.

74. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovės prašomos priteisti negautos pajamos nėra realios ir jų susieti su nustatytais atsakovės neteisėtais veiksmais nėra jokio teisinio pagrindo. Taigi, spręstina, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti 3 559,54 Eur žalos atlyginimą (ne)pagrįstumo

75. Ieškiniu ieškovė prašė, be kita ko, atlyginti durų į tualeto ir vonios patalpą bute, taip pat antrų (vidaus) durų prie įėjimo į butą pastatymo (569,72 Eur), sanitarinių prietaisų įrengimo (1 003,43 Eur), rozečių įrengimo (141,92 Eur), jungiklių įrengimo (53,22 Eur) išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis UAB “Asistavita” 2018 m. spalio 16 d. turto vertinimo konsultacija dėl žalos nekilnojamam turtui, sprendė, kad pagrįstos yra 3 196,54 Eur išlaidos bei 363 Eur išlaidas, susijusios su žalos įvertinimu.

76. Pažymėtina, jog ginčo atveju tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovė, išsikeldama iš buto, išardė ir išsivežė ieškovės nurodomas vidaus duris į tualetą, vonią, prie įėjimo į butą, taip pat visus sanitarinius prietaisus, buvusius bute, visas rozetes ir jungiklius.

77. Išanalizavus pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatyta, jog teismas padarė išvadą, jog vidaus durys, rozetės, jungikliai, santechninė įranga buvo buto antraeiliais daiktais – esminėmis jo dalimis. Pažymėtina, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada yra labai aiškiai motyvuota, įvertinant šių daiktų naudojimo paskirtį tiek šiems daiktams jau esant sumontuotiems konkrečiame objekte, tiek nesant sumontuotiems konkrečiame objekte, t. y. kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, vidaus durys, rozetės, jungikliai, santechninė įranga tol, kol jie nėra sumontuoti konkrečiame objekte, savaime naudos neturi, nes jų funkcija užtikrinti objekto, kuriame bus sumontuoti, atitiktį tikslinei paskirčiai – durys, skirtos užtikrinti patalpos objekte izoliuotumą, rozetės ir jungikliai, skirti užtikrinti galimybę objektyviai gauti elektros energiją objekte per įrengtus inžinerinius tinklus, sanitariniai įrenginiai, skirti užtikrinti galimybę naudotis vandeniu, nuotekomis objekte per įrengtus inžinerinius įrenginius; po to, kai jie sumontuojami konkrečiame objekte, jie tampa neatskiriamai susiję su šiuo objektu funkciniu ryšiu ir tol, kol juos sieja funkcinis ryšys, jie negali būti savarankiškais teisinių santykių objektais (jie negali būti naudojami keliuose objektuose tuo pačiu metu). Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai visiškai pritaria. Įvertinus atsakovės apeliacinio skundo turinį, nustatyta, jog atsakovė nenurodė jokių argumentų dėl tokios pirmosios instancijos teismo išvados neteisėtumo bei nepagrįstumą, iš esmės apeliaciniame skunde nurodydama tik savo poziciją dėl to, jog tokie daiktai yra kilnojamieji daiktai, kuriuos atsakovė turėjo teisę išsinešti. Savo ruožtu, tokia atsakovės pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotos išvados dėl to, jog vidaus durys, rozetės, jungikliai, santechninė įranga buvo buto antraeiliais daiktais – esminėmis jo dalimis.

78. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta pozicija, jog šie ginčo daiktai neegzistavo varžytinių akto surašymo momentu ir, anot atsakovės, jog ieškovė negali pateikti įrodymų, kad jai varžytinėse įsigyjant butą kilnojamieji daiktai (durys, rozetės, jungikliai, santechnikos įranga) buvo sumontuoti, kadangi butas buvo su daline apdaila, 88 proc. baigtumo. Teisėjų kolegija šį atsakovės argumentą atmeta kaip nepagrįstą, kadangi įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-904-855/2019 nustatyta, kad butas buvo pilnai baigtas ir faktiškai eksploatuojamas pagal paskirtį, nors ir baigtumas registruotas Nekilnojamojo turto registre 88 proc. Taigi, akivaizdu, jog ieškovės pozicija, jog varžytinių akto surašymo momentu ginčo daiktai neegzistavo bute ne tik prieštarauja įsiteisėjusiam teismo sprendimui, tačiau ir nelogiškas ginčo aplinkybių kontekste, kadangi mažai tikėtina, jog asmuo, kurio turtas yra parduotas iš varžytinių po varžytinių akto surašymo momento imtųsi veiksmų gerinti tą turtą.

79. Taigi, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog kadangi byloje buvo nustatytos aplinkybės, kad atsakovė ieškovės nurodomas vidaus duris, sanitarinę įrangą, rozetes, jungiklius bute išmontavo ir iš jo išvežė po varžytinių akto surašymo, kai jie buvo tapę ieškovės nuosavybe, konstatuotina, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko jai tenka pareiga atlyginti jų įrengimo bute išlaidas. Nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priteistino ieškovės naudai žalos atlyginimo dydžio klausimą, vadovavosi UAB „Asistavita“ 2018 m. spalio 16 d. turto vertinimo konsultacija dėl žalos nekilnojamam turtui. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, dėl šio įrodymo patikimumu nėra pagrindo abejoti. Vertinant priimto skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog jame pirmosios instancijos teismas visiškai aiškiai nurodė (paskaičiavo) konkretų priteistiną ieškovės naudai žalos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tas faktas, jog apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog jai nėra suprantami skaičiavimai, nereiškia, jog priimtas ginčo klausimu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat įvertino visas UAB „Asistavita“ 2018 m. spalio 16 d. turto vertinimo konsultacijoje dėl žalos nekilnojamam turtui nurodytas sumas ir nustatė, jog pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai skundžiamame sprendime atliko apskaičiavimą, nustatydamas, jog žalos dydis sudaro 3 559,54 Eur (įskaitant 363 Eur sumą už žalos įvertinimą). Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde atsakovės nurodoma kaip nesuprantama suma už papildomas išlaidas yra nurodyta toje pačioje UAB „Asistavita“ 2018 m. spalio 16 d. turto vertinimo konsultacijoje dėl žalos nekilnojamam turtui.

80. Be to, nagrinėjamu atveju spręstina, jog atsakovė nepagrįstai apeliaciniame skunde kelia klausimą, jog UAB „Negrita“ atliktoje 2014 m. gruodžio 1 d. Turto vertinimo ataskaitoje / išvadoje apie nuomos rinkos vertę ir 2014 m. rugsėjo 11 d. antstolio D. K. „Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr.174/14/109“, buvo panaudota vaizdinė medžiaga ir dokumentai bei atliekami neteisėti veiksmai prieštaraujantys Civilinio proceso kodekso 615 straipsnio 1 ir 2 dalims, kadangi iš esmės tokie įrodymai bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuginčyti, išskyrus pačios atsakovės deklaratyvius teiginius. Be to, nagrinėjamu atveju nevertintinos ir atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos abejonės dėl UAB „Negrita“ 2013 m. vasario 25 d. ekspertizės akto Nr. 13-02-25A turinio, jame padarytų išvadų, kadangi šis ekspertizės aktas nėra nuginčytas ir dėl šio akto teisėtumo jau yra pasisakęs teismas, spręsdamas varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu klausimą. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog ginčo atveju šiais įrodymais buvo pagrindas vadovautis sprendžiant šalių ginčą.

81. Pažymėtina, jog dėl atsakovės argumentų, kad ieškovė niekada nebuvo sąžininga atsakovės atžvilgiu, siekė atsakovės įbauginimo, žeminimo, grasinimo bei finansiškai sužlugdyti, dėl ko atsakovė patyrė ne tik sveikatos sutrikimų, bet ir moralinę žalą, ir dėl atsakovės prašymo įvertinti ieškovės veiksmų pagrįstumą ir teisėtumą atsakovės atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas išaiškina, jog šie argumentai bei prašymas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalyku, dėl ko apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisako.

82. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

83. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, atitinkamai šalių apeliacinius skundus atmetus nėra pagrindo ir keisti pirmosios instancijos teismo priimtą papildomą sprendimą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomas sprendimas paliekami nepakeistais, o ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų (ne)priteisimo

84. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis). Atmetus apeliacinius skundus, šalims nėra priteisiamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

ieškovės UAB „Saulex“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo bei 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomo sprendimo ir atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir 2020 m. rugpjūčio 12 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Teisėjai Ramunė MikonienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė