Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2447-467/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-23
Bylos Nr.: e2A-2447-467/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-33996-2020-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė
Atsakovas: D. P.
Ieškovas: Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“

Kategorijos

2.6.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-2447-467/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33996-2020-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2.: 2.6.7.; 2.1.2.4.1.1.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovams D. P. ir uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Develona“ dėl be pagrindo įgytų piniginių lėšų priteisimo, mokėjimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, J. P., uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) EDS INVEST 2, antstolis D. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ (toliau – Asociacija) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovo D. P. 8 882,88 EUR be pagrindo įgytų piniginių lėšų; 2) netenkinus pirmojo reikalavimo, pripažinti negaliojančiais ieškovės atliktą 2020 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymą Nr. VM13, kuriuo į D. P. atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 7 898,52 EUR suma, ir 2020 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymą Nr. 137, kuriuo į D. P. atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 984,36 EUR suma, taikyti restituciją natūra ir ieškovei iš atsakovo D. P. priteisti 8 882,88 EUR sumą; 3) priteisti iš atsakovo D. P. 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad antstolis D. B. 2019 m. gegužės 13 d. priėmė patvarkymą Nr. S-19-35-14364 areštuoti turtines teises, kuriuo: areštavo atsakovei UAB „Develona“ priklausančias turtines teises į esamas ir būsimas lėšas bei turtą, nustatant 50 342,46 EUR dydžio arešto mastą; uždraudė atsakovei UAB „Develona“ priimti reikalavimų įvykdymą, valdyti ar disponuoti minėtomis areštuotomis turtinėmis teisėmis 50 342,46 EUR apimtimi; įpareigojo Asociaciją, jeigu yra ar bus skolininkei UAB „Develona“ priklausančių piniginių lėšų, jas nedelsiant pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą, neviršijant arešto masto – 50 342,46 EUR.

3. 2020 m. kovo 12 d. tarp Asociacijos ir atsakovės UAB „Develona“ buvo pasirašytas aktas dėl skolų suderinimo, kuriuo buvo suderinta, jog Asociacija turi 7 898,52 EUR mokėtiną sumą atsakovei UAB „Develona“. 2020 m. kovo 16 d. atsakovės UAB „Develona“ direktorė J. P. pateikė Asociacijai prašymą pagal 2020 m. kovo 12 d. aktą dėl skolų suderinimo mokėtiną sumą pervesti atsakovės UAB „Develona“ atskaitingam asmeniui D. P.. 2020 m. kovo 19 d. Asociacija atliko 7 898,52 EUR mokėjimą, pinigines lėšas pervedant į atsakovės UAB „Develona“ direktorės prašyme nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą. 2020 m. birželio 1 d. Asociacija apskaičiavo atsakovei UAB „Develona“ grąžintinas viršgarantinio fondo lėšas ir išrašė UAB „Develona“ kreditinę sąskaitą, pagal kurią Asociacija turėjo pervesti atsakovei UAB „Develona“ 984,36 EUR sumą. 2020 m. birželio 1 d. atsakovės UAB „Develona“ direktorė pateikė Asociacijai prašymą gautinas lėšas pervesti atsakovės UAB „Develona“ atskaitingam asmeniui D. P.. 2020 m. birželio 4 d. Asociacija atliko 984,36 EUR mokėjimą, pinigines lėšas pervedant į atsakovės UAB „Develona“ direktorės prašyme nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą. Tokiu būdu Asociacija dviem mokėjimo nurodymais sumokėjo 8 882,88 EUR sumą, pinigines lėšas pervedant į atsakovės UAB „Develona“ direktorės nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą.

Šalies argumentai

4. Ieškovės teigimu, UAB „Develona“ direktorė J. P. nurodė, kad atsiskaitomoji sąskaita, į kurią minėtais mokėjimo nurodymais buvo pervesta 8 882,88 EUR suma, priklauso UAB „Develona“ filialo Vokietijoje vadovui ir atskaitingam asmeniui D. P., tačiau paaiškėjo, kad atsakovas D. P. nėra UAB „Develona“ darbuotojas (atskaitingas asmuo), o UAB „Develona“ direktorės J. P. nurodyta atsiskaitomoji sąskaita yra ne UAB „Develona“ atsiskaitomoji sąskaita, o asmeninė atsakovo D. P. atsiskaitomoji sąskaita. Atsakovė UAB „Develona“ neturi darbuotojų (apdraustųjų asmenų), veiklos nevykdo, taip pat neturi registruotų filialų. Ieškovės duomenimis, atsakovas D. P. yra atsakovės UAB „Develona“ direktorės J. P. sūnus. Dėl to atsakovui D. P. nebuvo teisinio pagrindo gauti jam Asociacijos pervestas lėšas.

5. Be to, Asociacija neturėjo teisės pervesti lėšas, o atsakovas D. P. neturėjo teisės priimti šių lėšų dėl antstolių taikytų areštų atsakovei UAB „Develona“, todėl ginčijami mokėjimai yra neteisėti. Atsakovui D. P. į jo asmeninę atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta 8 882,88 EUR suma be jokio teisinio pagrindo, nes mokėjimai buvo skirti UAB „Develona“, o atsakovas D. P. nėra UAB „Develona“ darbuotojas ar atskaitingas asmuo.

6. Taip pat ieškovė alternatyviai ginčijo mokėjimo nurodymus ir prašė juos pripažinti negaliojančiais dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo bei taikyti restituciją natūra, Asociacijai iš atsakovo D. P. priteisiant 8 882,88 EUR. Ieškovė ginčijo mokėjimo nurodymus ir prašė juos pripažinti negaliojančiais ir dėl apgaulės, nes atsakovės UAB „Develona“ direktorė J. P. apgavo Asociaciją mokėjimui atlikti nurodydama ne UAB „Develona“ atsiskaitomąją sąskaitą, o savo sūnaus – atsakovo D. P. atsiskaitomąją sąskaitą.

Atsiliepimas

7. Atsakovai D. P. ir UAB „Develona“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė UAB „Develona“, būdama Asociacijos nare, nuolat pirko TIR knygeles. Į TIR knygelių kainą buvo įtrauktos ir draudimo įmokos, kurios, kaip nusprendė Šveicarijos teismas, buvo nepagrįstai per didelės. Kadangi atsakovei UAB „Develona“ priklausė 8 882,88 EUR Tarptautinės vežėjų sąjungos IRU grąžinamų lėšų, tarp Asociacijos ir atsakovės UAB „Develona“ buvo pasirašytas 2020 m. kovo 12 d. aktas dėl skolų suderinimo, kuriame buvo nustatyta, kad atsakovei UAB „Develona“ priklauso 7 898,52 EUR. Vėliau Asociacija apskaičiavo, kad atsakovei UAB „Develona“ papildomai priklauso 984,36 EUR suma. Atsakovė UAB “Develona“ 2020 m. kovo 10 d. ir 2020 m. birželio 1 d. Asociacijai pateikė prašymus, nurodydama grąžintinas lėšas pervesti atskaitingam įmonės asmeniui D. P. į nurodytą banko sąskaitą.

8. Asociacija 2020 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovui D. P. 7 898,52 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodydama „permokos grąžinimas pagal kreditines UAB „Develona“, o 2020 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymu - pervedė 984,36 EUR, mokėjimo paskirtyje nurodydama kreditinės sąskaitos numerį. Atsakovas D. P. jam pervestas pinigines lėšas perdavė pagal paskirtį, t. y. atsakovei UAB „Develona“. Atsakovė UAB „Develona“ gautas lėšas panaudojo įmonės veikloje atsiskaityti su kreditoriais – išmokėjo darbo užmokestį, sumokėjo už patalpų nuomą.

Atsiliepimas

9. Atsakovų teigimu, UAB „Develona“ yra šeimos verslo įmonė. Įmonės vienintelė akcininkė yra J. P.. Visa akcininkės šeima dirbo UAB „Develona“. Atsakovas D. P. dirbo įmonėje laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., vėliau (2019 m. rugpjūčio 20 d.) buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią atsakovas D. P. padėjo šeimos įmonei, konsultavo direktorę J. P. (bendradarbiavimo sutartis galiojo tiek Asociacijai atliekant ginčijamus mokėjimus, tiek galioja ir šiuo metu). Atsakovų nuomone, šiuo atveju trečiasis asmuo J. P. ir atsakovas D. P. negali būti vertinami kaip motina ir sūnus, susiję giminystės ryšiais, nes jie yra asmenys, bendrai vykdantys verslą.

10. Ieškovės interesai šiuo atveju nėra pažeisti ir ji šioje byloje neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, kadangi pervesti pinigai nepriklausė ieškovei, dėl jų pervedimo ieškovė nepatyrė jokių turtinių nuostolių. Nė vienas atsakovas pretenzijų ieškovei neturi, atsakovė UAB „Develona“ jai priklausančius pinigus gavo. Atsakovei UAB „Develona“ ieškiniu nėra reiškiamas joks reikalavimas, todėl ieškinys jos atžvilgiu atmestinas ir dėl šios priežasties. Net ir tuo atveju, jeigu būtų laikoma, kad atsakovas D. P. negalėjo būti tinkamu asmeniu priimti už atsakovę UAB „Develona“ pinigines lėšas, vis tiek būtų laikoma, kad ieškovė savo prievolę atsakovės UAB „Develona“ atžvilgiu įvykdė tinkamai.

11. Kadangi atsakovas D. P. buvo kreditorės (atsakovės UAB „Develona“) nurodytas asmuo, kuriam ieškovė turėjo įvykdyti prievolę, nėra pagrindo teigti, kad nebuvo teisinio pagrindo piniginių lėšų pervedimui atsakovui D. P.. Byloje nėra pagrindo pripažinti ieškovės atliktų mokėjimų negaliojančiais dėl apgaulės, nes nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Develona“ aiškiai nurodė asmenį, kuriam ieškovė turi pervesti lėšas, ir nenurodė, kad sąskaita priklauso atsakovei UAB „Develona“, priešingai, reikalavo mokėjimo paskirtyje nurodyti, kad pinigai yra skirti UAB „Develona“. Šiuo atveju taip pat negalėtų būti taikoma restitucija, nes grąžinant 8 882,88 EUR sumą ieškovei, jos padėtis nepagrįstai pagerėtų, nes ši suma jai nepriklauso. Be to, pritaikius restituciją, atsakovo D. P. padėtis ženkliai pablogėtų, nes jis neturi pervestų piniginių lėšų, todėl nepagrįstai patirtų finansinių nuostolių.

12. Trečiasis asmuo J. P. s u ieškiniu nesutiko, palaikė atsakovų atsiliepime išdėstytą poziciją. Prašė teismo bylą nagrinėti jai nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

13. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atliktus mokėjimus, kuriais ieškovė į atsakovui D. P. priklausančią banko sąskaitą pervedė 8 882,88 EUR sumą, niekiniais ir negaliojančiais; taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo D. P. 8 882,88 EUR sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8 882,88 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 368 EUR bylinėjimosi išlaidų; paskirstė kitas bylinėjimosi išlaidas; ieškinį atsakovės UAB „Develona“ atžvilgiu atmetė.

14. Teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog piniginių lėšų sumokėjimas į atsakovės UAB „Develona“ nurodytą atsakovo D. P. atsiskaitomąją sąskaitą atitiko įmonės interesus. 2020 m. balandžio 3 d. ir 2020 m. birželio 13 d. UAB „Develona“ kasos pajamų orderiai patvirtina, kad D. P. visas iš Asociacijos gautas pinigines lėšas įnešė į UAB „Develona“ kasą. Atsakovei UAB „Develona“ faktiškai gavus visą įvykdymą iš jos paskirto asmens D. P., laikytina, kad prievolė pasibaigė jos tinkamu įvykdymu.

15. Kadangi prievolės įvykdymą gali priimti ne tik pats kreditorius asmeniškai, bet ir kreditoriaus atstovas ar jo paskirtas asmuo, byloje nustačius, kad ieškovė atsakovei UAB „Develona“ skirtas pinigines lėšas pervedė asmeniui, kuris prievolės įvykdymui priimti buvo paskirtas pačios atsakovės, teismas darė išvadą, kad ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. mokėjimai buvo atlikti esant teisiniam ir faktiniam pagrindui, t. y. atsakovės UAB „Develona“ rašytiniam nurodymui prievolę įvykdyti jos paskirtam asmeniui – atsakovui D. P.. Dėl to ieškinio reikalavimą priteisti ieškovės naudai iš atsakovo D. P. 8 882,88 EUR sumą kaip įgytą be teisinio pagrindo atmetė kaip nepagrįstą.

16. Išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė UAB „Develona“ atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti ieškovę), taip pat nenustatyta, kad ieškovė būtų suklaidinta dėl esminių sandorio sąlygų ir aplinkybių. Atsakovės direktorė aiškiai nurodė, kad mokėjimo pavedimai turi būti atlikti ne į įmonės, bet į įmonės paskirto asmens – atsakovo D. P. atsiskaitomąją sąskaitą. Tai, kad ieškovė klydo dėl atsakovą D. P. ir atsakovę UAB „Develona“ siejančių teisinių santykių pobūdžio (klaidingai manė, jog D. P. yra UAB „Develona“ darbuotojas), neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl mokėjimų nurodymų negaliojimo CK 1.91 straipsnio pagrindu. Dėl to ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovės atsakovui D. P. 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atliktus mokėjimus negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu dėl apgaulės atmetė kaip nepagrįstą.

17. Pasisakydamas dėl mokėjimo nurodymų pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, teismas konstatavo, kad ieškovė, atlikdama 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. mokėjimus, nevykdė antstolių 2016 m. birželio 9 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. patvarkymų dėl turtinių teisių arešto ir tuo pažeidė CPK 585 straipsnio reikalavimus. Ieškovės atsakovei UAB „Develona“ mokėtinas sumas pervedus ne į antstolio depozitinę sąskaitą, kaip tai buvo nurodyta 2019 m. gegužės 13 d. patvarkyme, bet į atsakovo D. P. sąskaitą, buvo pažeisti tiek išieškotojo, tiek vykdomąją bylą vykdančio antstolio turtiniai interesai, nes antstolis neteko galimybės šias lėšas paskirstyti vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų nustatyta tvarka.

18. Įvertinęs, kad ieškovė atsakovei UAB „Develona“ mokėtinas lėšas sumokėjo atsakovės nurodytam asmeniui – atsakovui D. P., galiojant atsakovės turtinių teisių į esamas ir būsimas lėšas areštui, teismas darė išvadą, kad ieškovės atliktais mokėjimais buvo pažeistos imperatyviosios TAARĮ 2 straipsnio 3 ir 7 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tokiu būdu teismas konstatavo, kad ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atlikti mokėjimai, kuriais ji į atsakovui D. P. priklausančią banko sąskaitą pervedė 8 882,88 EUR sumą, pripažintini niekiniais ir negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.

19. Byloje pripažinus ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atsakovui D. P. atliktus mokėjimus niekiniais ir negaliojančiais, teismas taikė restituciją ir ieškovės naudai iš atsakovo D. P. priteisė 8 882,88 EUR sumą, taip pat procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20. Atsakovas D. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo D. P. 8 882,88 EUR sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8 882,88 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 368 EUR bylinėjimosi išlaidų, ir šioje dalyje ieškinį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.

21. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo analizuoti, ar atsakovas D. P., būdamas atsakovės UAB „Develona“ paskirtu asmeniu, į savo sąskaitą gavęs ieškovės mokėjimus su aiškiai nurodyta mokėjimo paskirtimi, privalėjo žinoti, kad ieškovė neturi teisės šių pinigų pervesti, o atsakovė UAB „Develona“ neturi teisės šių pinigų gauti. Tai, kad ieškovė nevykdė antstolio patvarkymų, nėra nei vieno iš atsakovų kaltė. Nei vienas iš atsakovų nebuvo informuotas apie tai, kad antstoliai priėmė sprendimus areštuoti atsakovės UAB „Develona“ lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis. Nei antstoliai, nei ieškovė atsakovų apie šias aplinkybes neinformavo. Dėl to apeliantas turi būti atleistas nuo pareigos grąžinti pinigus CK 6. 241 straipsnio 2 dalies pagrindu.

22. Ieškovė mokėjimais (sandoriais) siekė, kad jos pervedami pinigai būtų perduoti atsakovei UAB „Develona“, o ne apeliantui. Šių sandorių naudos galutinė turėtoja yra atsakovė UAB „Develona“, todėl apeliantas negali būti restitucijos subjektu. Ieškovės atlikti mokėjimai yra kilę iš ieškovės ir atsakovės UAB „Develona“ tarpusavio teisių ir pareigų. Restitucijos tikslas – grąžinti šalis į padėtį, kurioje jos buvo anksčiau. Tačiau apeliantas dabar ir yra tokioje padėtyje, kokioje buvo iki panaikintų sandorių vykdymo pradžios – ieškovės pervestų lėšų neturėjo ir dabar jų neturi, nes įvykdė ieškovės valią – perdavė lėšas ieškovės nurodytam asmeniui. Įgyvendinus restituciją, apeliantas atsidurs visiškai kitoje padėtyje - turės 8 882,88 EUR skolą ir rūpestį, kaip tą skolą išsiieškoti iš atsakovės UAB „Develona“. Apeliantas laikytinas sąžiningu turto įgijėju, kadangi jis pats jokių įstatymui prieštaraujančių veiksmų neatliko, o buvo tik kreditoriaus paskirtu asmeniu priimti ieškovės kaip skolininkės prievolės įvykdymą.

Atsiliepimas

23. Atsiliepime ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti ieškovei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

24. Ieškovė nurodo, kad įstatyme nustatyta teismo teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamo atvejo negalima laikyti išimtiniu, dėl ko reikėtų keisti restitucijos būdą. Atsakovas nepagrįstai siekia, kad būtų pakeistas restitucijos būdas, nes UAB „Develona“ yra nemoki, turto neturi, veiklos nevykdo ir faktiškai restitucija nebus įvykdyta.

25. Pagal TAARĮ 5 straipsnio 2 dalį taikytina prezumpcija, kad atsakovas žinojo apie UAB „Develona” taikomus turto ir piniginių lėšų areštus, kurie buvo įregistruoti Turto arešto aktų registre. Atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė. Apeliantas neabejotinai žinojo apie atsakovei UAB “Develona” taikomus turto ir piniginių lėšų areštus, nes UAB „Develona“ akcininkė ir direktorė yra J. P. (atsakovo mama), pats atsakovas iki 2018 m. dirbo UAB „Develona“. Atsakovai savo atsiliepime į ieškinį pripažino, kad UAB „Develona“ yra P. šeimos verslas. 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarp UAB „Develona“ ir apelianto buvo sudarytas susitarimas dėl bendradarbiavimo, kuriame nurodoma, kad įmonė turi skolų. Išieškojimas iš atsakovės UAB „Develona” buvo pradėtas dar pagal Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro 2013 m. balandžio 30 d. išduotą vykdomąjį įrašą. Būtent dėl to atsakovai, elgdamiesi nesąžiningai ir siekdami išvengti atsakovei UAB „Develona“ taikomo turto ir piniginių lėšų arešto, pasirinko mokėjimus į apelianto asmeninę banko sąskaitą, atidarytą Vokietijos banke. Jeigu lėšos būtų pervestos į banko sąskaitą Lietuvoje, šios lėšos būtų areštuotos.

Atsiliepimas

26. Atsakovai į bylą pateikė kasos pajamų orderius, kuriuose nurodyta, kad atsakovas įnešė į UAB „Develona“ kasą atitinkamai 1 182,88 EUR ir 7 700 EUR, taip pat pateikė kasos išlaidų orderius, kuriais UAB „Develona“ išmokėjo darbuotojams darbo užmokestį. Tačiau UAB „Develona“ kasa buvo areštuota ir jokios mokėjimų operacijos nebuvo galimos. Jeigu ir buvo vykdomos kasos operacijos, jos buvo neteisėtos. Ieškovės vertinimu, šie kasos pajamų ir išlaidų orderiai yra sudaryti atgaline data, jau po šios civilinės bylos iškėlimo, siekiant dirbtinai parodyti, kad apeliantas pinigines lėšas įnešė į UAB „Develona“ kasą ir lėšos jau panaudotos UAB „Develona“ veikloje.

27. Atsiliepime trečiasis asmuo UAB EDS INVEST ir UAB EDS INVEST 2 prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodo, kad, nors UAB EDS INVEST į šią bylą įtrauktas suinteresuotu asmeniu, kaip išieškotoja vykdomojoje byloje, tačiau išieškotoja minėtoje vykdomoje byloje yra UAB EDS INVEST 2. Tikėtina, kad buvo padaryta klaida, kadangi pavadinimas skiriasi tik per vieną skaičių „2“. Nepaisant to, UAB EDS INVEST ir UAB EDS INVEST 2 yra susijusios įmonės, jų akcininkai yra tie patys, šias įmones atstovauja tie patys atstovai, todėl UAB EDS INVEST 2 patvirtina, kad jai apie šį teisminį procesą buvo žinoma ir jos teisės ir/ar teisėti interesai nepažeisti.

28. Išieškotojos vertinimu, nors ieškovė pateiktu ieškiniu reikalauja priteisti iš atsakovų pinigines lėšas, kurios didžiąja dalimi turėjo tekti išieškotojai, tačiau tai nepanaikina ieškovės atliktų neteisėtų veiksmų, kuriais buvo pažeistos išieškotojos ir antstolio teisės ir/ar teisėti interesai. Todėl išieškotoja pasilieka teisę inicijuoti žalos prisiteisimą iš ieškovės ir/ar su ja susijusių asmenų, nepaisant to, kaip bus išnagrinėtas šis ginčas.

29. Apeliantas yra tiesiogiai susijęs su UAB „Develona“ veikla. Tai yra šeimos verslas, įmonės vadovė ir vienintelė akcininkė yra J. P., jos sūnus – apeliantas nuo 2001 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo įmonės darbuotojas, o 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarp įmonės ir jo buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis, pagal kurią atsakovas padėjo įmonei, konsultavo jos direktorę.

30. Antstolis dar 2016 m. birželio 9 d. priėmė patvarkymą areštuoti UAB „Develona“ turtines teises. Tuo metu apeliantas dar buvo UAB „Develona“ darbuotoju, t. y. atsakovas dirbo 15 metų šioje darbovietėje, kurios vadove ir vienintele akcininke buvo atsakovo motina J. P.. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas žinojo ir/ar turėjo žinoti, kad UAB „Develona“ turi finansinių įsipareigojimų kreditoriams bei kad jos sąskaitos areštuotos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė pateikė papildomus įrodymus - išrašus iš Turto arešto aktų registro. Nurodo, kad šie įrodymai paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl atsakovo nežinojimo apie UAB „Develona“ atžvilgiu taikytą turto areštą, todėl prašo juos priimti ir prijungti prie bylos.

32. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 straipsnis).

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės teikiami nauji įrodymai yra susiję su byloje nagrinėjamu ginču, šalys turėjo galimybę su teikiamais įrodymais susipažinti (byla vedama elektronine forma, šalys yra EPP sistemos vartotojai), be to, įrodymai laikytini atsikirtimu į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, teikiamus įrodymus priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis).

34. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

35. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

36. Atsakovas D. P. paduotu apeliaciniu skundu skundžia ir prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje, kurioje jo (atsakovo D. P.) atžvilgiu taikyta restitucija ir iš atsakovo ieškovei priteista 8 882,88 EUR, taip pat procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos, todėl neapskųstoje dalyje – dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

37. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atliktus mokėjimus, kuriais ieškovė į atsakovui D. P. priklausančią banko sąskaitą pervedė 8 882,88 EUR sumą, niekiniais ir negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80 straipsnio pagrindu dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo. Apeliantas (atsakovus D. P.) ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys teismo sprendimo šioje dalyje neskundžia (apeliacinį skundą padavė tik vienas atsakovas D. P.), kuris nesutinka tik su teismo sprendimo dalimi, kuria šių sandorių negaliojimo pagrindu buvo taikyta restitucija apelianto atžvilgiu, t. y. apeliantas skundžia ir teigia, kad šiuo atveju restitucijos taikymas taip, kaip ją taikė pirmosios instancijos teismas, neatitinka nei sandorių pripažinimo negaliojančiais tikslų, nei pačios restitucijos tikslų, be to, spręstinas klausimas dėl apelianto atleidimo nuo pareigos grąžinti pinigus CK 6. 241 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro tik restitucijos taikymo (ne) pagrįstumas.

38. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucijos taikymas yra neatsiejamas nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu, t. y. sandorio pripažinimas negaliojančiu yra būtinoji restitucijos taikymo sąlyga (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnio 1 dalis), tačiau šie du institutai, nors jie pirmiau įvardytu būdu ir susiję tarp savęs, yra savarankiški, inter alia, jų taikymas priklauso nuo skirtingų faktinių ir teisinių pagrindų (sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tačiau restitucija gali būti ir netaikoma, taip pat gali būti sprendžiama dėl kitokio restitucijos būdo nei restitucija natūra) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

39. Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą, restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.

40. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma siekiant eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Visgi restitucijos, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinės pasekmės, taikymui nėra būdingas absoliutumas – CK 6.145 straipsnio 2 dalis nurodo, jog teismas išimtiniais atvejais gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos, atitinkamai, pagerėtų. Šios nuostatos patvirtina, kad restitucijos taikymo sąlygiškumas gali pasireikšti tais atvejais, jeigu jos taikymas suponuotų sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimą. Tačiau, ką nurodo ir pats įstatymų leidėjas, restitucijos netaikymas yra galimas tik išimtiniais atvejais, vadinasi, sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas CK 6.145 straipsnio 2 dalies prasme turi būti esminis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).

41. Kasacinis teismas, pateikdamas restituciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, yra nurodęs, kad restitucijos taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji negali būti taikoma mechaniškai, privalu atsižvelgti į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas bei jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016).

42. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad restitucija jo atžvilgiu pritaikyta nepagrįstai, kadangi apeliantas nebuvo galutinis naudos gavėjas pagal nuginčytus sandorius (mokėjimus). Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kas buvo galutinis naudos gavėjas ginčijamo teismo sprendimo dalies kontekste nėra reikšminga, kadangi byloje buvo sprendžiamas būtent apeliantui atliktų mokėjimų pagrįstumo klausimas. Byloje neginčytinai nustačius aplinkybes, kad ieškovė disponavo UAB „Develona“ priklausiusiomis lėšomis, kurios buvo areštuotos, ir neteisėtai jas pervedė atsakovui D. P., nėra teisiškai reikšminga, kokius veiksmus atsakovas D. P. su minėtomis lėšomis atliko ar kam lėšas panaudojo. Šiuo atveju teismas negaliojančiu pripažino ne ieškovės ir UAB „Develona“ sandorį, kurio pagrindu atsirado ieškovės skola UAB „Develona“, o ieškovės atliktą mokėjimą apeliantui, todėl ir restitucija pagrįstai taikyta tarp šio sandorio šalių.

43. Taigi, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Vadinasi, restitucijos taikymui šioje byloje būtina nustatyti tokias sąlygas: 1) sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu; 2) minėto sandorio pagrindu turi būti perduotas turtas.

44. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2020 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymu Nr. VM13 ir 2020 m. birželio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 137 į D. P. atsiskaitomąją sąskaitą pervedė viso 8 882,88 EUR sumą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. atliktus mokėjimus, kuriais ieškovė į atsakovui D. P. priklausančią banko sąskaitą pervedė 8 882,88 EUR sumą pripažino niekiniais ir negaliojančiais. Taigi, egzistuojant visoms sąlygoms restitucijos taikymui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad restitucija šiuo atveju taikytina ir priteisė iš atsakovo D. P. ieškovės naudai 8 882,88 EUR.

45. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, restitucijos, sandorį pripažinus negaliojančiu, taikymu yra siekiama grąžinti sandorio šalis į situaciją iki neteisėto sandorio sudarymo, taip pat siekiama eliminuoti pasekmes, kurios atsirado pagal neteisėtą ir todėl negaliojančiu pripažintą sandorį. Šiuo atveju toks tikslas ir būtų pasiektas atsakovui D. P. grąžinant lėšas ieškovei, kadangi ieškovė šias lėšas galėtų pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą ir taip užkirsti kelią UAB „Develona“ kreditorių teisių pažeidimams.

46. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Apeliantas nurodo, kad jis negali atsakyti už tai, kad ieškovė atliko neteisėtus veiksmus, kadangi apeliantas nežinojo, jog negali priimti ir perduoti UAB „Develona“ skirtų piniginių lėšų, be to, grąžinti piniginių lėšų ieškovei apeliantas negali, kadangi jų nebeturi, ieškovės pavedimu nurodytas sumas yra perdavęs UAB „Develona“.

47. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad neteisėtus veiksmus, susijusius su pinigų skirtų UAB „Develona“ pervedimu atsakovui D. P., atliko vien tik ieškovė. Teisėjų kolegija, remiantis byloje esančiais įrodymais, laiko įrodyta, kad apeliantas, priimdamas UAB „Develona“ skirtas pinigines lėšas, neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie šių lėšų atžvilgiu pritaikytus ribojimus - areštą. Apeliantas yra tiesiogiai susijęs su atsakove UAB „Develona“, kadangi tai yra šeimos verslas, įmonės vadovė ir vienintelė akcininkė yra atsakovo D. P. mama. Apeliantas nuo 2001 m. liepos 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. buvo įmonės darbuotoju, o 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarp įmonės ir jo buvo sudaryta bendradarbiavimo sutartis. Vykdomoji byla Nr. 0116/15/07029 antstolio kontoroje vykdoma nuo 2015 metų, todėl atsakovas, būdamas UAB „Develona“, kuri yra ir šeimos verslas, darbuotoju neabejotinai turėjo ir galėjo žinoti apie jos turto atžvilgiu taikomus areštus. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, duomenys apie įregistruotą turto areštą yra vieši, todėl prieinami bet kuriam apdairiam ir rūpestingam asmeniui.

48. Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Tai reiškia, kad, areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto perdavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 straipsnis). Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip. Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4 straipsnio 1 dalis). Visi turto arešto duomenys, įrašyti į viešąjį registrą, laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Turto arešto aktų registro duomenys yra vieši, o su šiais duomenimis TAARĮ nustatyta tvarka gali susipažinti kiekvienas asmuo. Taigi, laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu jis yra įregistruotas Turto arešto aktų registre (TAARĮ 4, 5 straipsniai). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Develona“ atžvilgiu pritaikyti areštai buvo įregistruoti Turto arešto aktų registre, laikoma, kad atsakovui D. P. apie juos buvo žinoma. Šios prezumpcijos atsakovas nepaneigė.

49. Apeliantas teigia, kad jis nebeturi galimybės iš ieškovės gautų lėšų jai grąžinti, nes gautas lėšas yra pervedęs UAB „Develona“, ką patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Tačiau nurodyta aplinkybė, sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, nėra reikšminga, kadangi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas D. P., grąžinęs ieškovei pinigines lėšas, turės teisę šias lėšas susigrąžinti iš UAB „Develona“. Be to, atsakovas, atlikęs neteisėtus veiksmus (priėmęs UAB „Develona“ lėšas, kurių atžvilgiu taikytas areštas), turi prisiimti ir šių veiksmų neigiamas pasekmes, kadangi, kaip jau minėta, nurodytos aplinkybės jam objektyviai buvo žinomos.

50. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). Šiuo atveju atsakovė UAB „Develona“, prašydama, kad jai tenkančios lėšos būtų pervestos į asmeninę fizinio asmens D. P. sąskaitą, esančią Vokietijos banke, o atsakovui D. P. su tokiu atsiskaitymo būdu sutinkant, akivaizdžiai buvo siekta apeiti UAB „Develona“ ir D. P. turto atžvilgiu Lietuvoje pritaikytus ribojimus ir taip išvengti savo prievolių kreditoriams vykdymo. Tai vertintina kaip nesąžiningi ir neteisėti atsakovų veiksmai, už kuriuos jie turi atsakyti - atsakovas turi grąžinti ieškovei jos sumokėtas sumas, o tada, esant pagrindui, kreiptis į atsakovę UAB „Develona“ dėl šių sumų grąžinimo. Dėl nurodytų argumentų, teisėjų kolegija vertina, kad pritaikius restituciją konkrečiu atveju, nekonstatuotinas esminis sandorio šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros išbalansavimas, o restitucija pritaikyta teisėtai ir pagrįstai.

51. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog negalima neatsižvelgti ir į tai, kad ir pats pinigų perdavimo faktas UAB „Develona“ yra abejotinas, nes pateikti kasos pajamų orderiai, kuriuose nurodyta, kad apeliantas įnešė į UAB „Develona“ kasą atitinkamai 1 182,88 EUR ir 7 700 EUR, taip pat pateikti kasos išlaidų orderiai, kuriais UAB „Develona“ tariamai išmokėjo darbuotojams darbo užmokestį, patys savaime nurodyto fakto nepatvirtina, kadangi UAB „Develona“ kasa nurodytu laikotarpiu jau buvo areštuota ir jokios mokėjimų operacijos nebuvo galimos. Todėl, jeigu ir buvo vykdomos kokios nors kasos operacijos (kad ir apelianto nurodytos), jos buvo neteisėtos. Dėl to neatmestini ieškovės argumentai, jog apelianto pateikti kasos pajamų ir išlaidų orderiai yra sudaryti atgaline data, t. y. jau kilus ginčui tarp ieškovės ir atsakovų, siekiant dirbtinai parodyti, kad apeliantas pinigines lėšas įnešė į UAB „Develona“ kasą ir lėšos jau panaudotos UAB „Develona“ veikloje.

52. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad jis turėtų būti atleistas nuo pareigos grąžinti pinigus, kadangi jis nežinojo, jog negali priimti UAB „Develona“ priklausančių lėšų ir jų pastarajai perduoti. CK 6.241 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, kai asmuo be teisinio pagrindo priima pinigus, skirtus trečiajam asmeniui, neturinčiam teisės jų gauti, ir tuos pinigus jam perduoda, tai toks asmuo atleidžiamas nuo pareigos grąžinti pinigus, jeigu įrodo, kad jis nežinojo ir neturėjo žinoti, jog privalėjo pinigus grąžinti, ir kad negalėjo jų perduoti turinčiam teisę trečiajam asmeniui. Šiuo atveju, teisėjų kolegija sprendžia, kad minima CK nuostata negali būti taikoma, kadangi ji skirta atvejams, kuomet turtas yra įgyjamas be teisėto pagrindo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės 2020 m. kovo 19 d. ir 2020 m. birželio 4 d. mokėjimai buvo atlikti esant teisiniam ir faktiniam pagrindui, t. y. atsakovės UAB „Develona“ rašytiniam nurodymui prievolę įvykdyti jos paskirtam asmeniui – atsakovui D. P.. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui D. P. piniginės lėšos buvo pervestos esant nurodytam pagrindui, tačiau byloje nustačius, kad atsakovas žinojo arba turėjo žinoti apie UAB „Develona“ turto atžvilgiu taikytus ribojimus, apelianto argumentai dėl jo atleidimo nuo pareigos grąžinti pinigus atmestini kaip nepagrįsti.

53. Pripažinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo pagrįsta, atmestini ir išvestiniai apeliacinio skundo reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo. Pažymėtina, kad apeliantas, nors ir prašė panaikinti, tačiau neginčijo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio, taip pat ir jų pagrįstumo.

54. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

55. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

56. Nors ieškovė pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl teismas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Visvaldas KazakiūnasDainius RinkevičiusAlma Urbanavičienė