Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Nesutikdami su nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį apeliantai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino esminių prieštaravimų, nes netyrė ir nevertino aplinkybių, susijusių su nukentėjusiųjų teiginiais apie jiems išsakytų grasinimų realumą, nepatikrino, ar E. S. tikrai galėjo perduoti būtent 13 710,00 Lt ir 1840,00 Eur (6348,00 Lt), o A. K. 13 259,00 Lt ir 890,00 Eur (3 070,50 Lt). Skunde teigiama, kad taikant atsakomybę už turto prievartavimą turi būti konstatuotas pagrindinio objekto – nuosavybės, turtinių teisių ir turtinių interesų – pažeidimas, tačiau patys nukentėjusieji E. S. ir A. K. iš jų paimtus pinigus valdė neteisėtai. Jie nebuvo iš (duomenys neskelbtini), pagrobtų pinigų teisėtais valdytojais, todėl, apeliantų nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistųjų veika atitinka BK 181 straipsnio 3 dalyje įvardintus nusikaltimo požymius.

Apeliantų vertinimu, akivaizdu, kad J. S. prisistačius namo, iš kurio buvo pagrobti pinigai, savininku, nukentėjusieji išsigando galimai gręsiančių pasekmių dėl jų pačių padarytos veikos ir būtent ši baimė lėmė jų suvokimą apie jiems patiems galinčią kilti atsakomybę, todėl tokius kaltininkų veiksmus jie suvokė kaip grasinimus. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad T. L., paskambinęs E. S., nurodė, jog atsirado namo savininkas, kuriam reikia grąžinti pinigus. Be to, nukentėjusieji K. V., T. L., E. S. nebuvo prievarta sodinami į automobilį. Bet kuriuo metu turėjo visas galimybes nevykdyti nuteistųjų reikalavimų, o E. S. kaip ir A. K. kviečiami telefonu galėjo atsisakyti ateiti pas kaltininkus. Šios aplinkybės tik patvirtina nukentėjusiųjų manymą, kad J. S. buvo namo savininkas, kuriam reikia grąžinti pagrobtus pinigus. Apeliantai taip pat pažymi, kad byloje nenustatytas, o taip pat ir nesiaiškintas pats nukentėjusiųjų suvokimas apie kaltininkų išsakytus tariamus grasinimus, tai yra kaip kaltininkai išreiškė, nukentėjusiųjų suvokimu, grasinamojo pobūdžio teiginius, ar jie buvo bauginamojo pobūdžio, išsakyti grėsmingai pakeliant balso toną, sudarant grėsmingą retoriką, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad kaltininkai gali realiai įvykdyti grasinimus. Nurodytų aplinkybių teismas nevertino ir išsamiai neanalizavo bei dėl jų nepasisakė.

Apeliaciniame skunde sutinkama, kad nuteistieji žinojo, jog nukentėjusieji valdė pagrobtus pinigus, juos intensyviai leido savo reikmėms tenkinti, daiktams įsigyti. Todėl jie, panaudodami apgaulę, t. y. J. S. apsimetus namo, iš kurio buvo pagrobti nukentėjusiųjų turėti pinigai, savininku, o A. P. ir A. K. jo draugais, išviliojo minėtus pinigus iš nukentėjusiųjų. Apeliantų vertinimu, tokie jų veiksmai galėjo būti kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 ar 2 dalį, BK 182 straipsnio arba 294 straipsnio atitinkamas dalis, o ne pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

Dėl A. P. nuteisimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog jis suprato, kad savo namuose slepia narkotines medžiagas, paremtos prielaidomis. Šios išvados grindžiamos tik liudytojų E. G., A. G. ir A. P. subjektyviais parodymais apie augalinės kilmės narkotinių medžiagų suradimo aplinkybes bei specialisto išvados duomenimis. Nors A. P. teigė šias medžiagas radęs, nurodė jų radimo vietą, tokius jo parodymus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tik kaip nenorą nurodyti jas pardavusį asmenį. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad tyrimo metu visi liudytojai, policijos pareigūnai, teigė, kad maišelis su augalinės kilmės narkotinėmis medžiagomis rastas paslėptas už lovos, tačiau tyrimo metu nesiimta procesinių veiksmų objektyviai pagrįsti šiuos pareigūnų parodymus. Be to, jei A. P. 2013 m. balandžio 13 d. rytą nebūtų buvęs pareigūnų pristatytas į policijos įstaigą, tai akivaizdu, kad apžiūrėjęs maišelio „Maxima”, kurį apeliantas rado 2013 m. balandžio 12 d. vakare, turinį bei įsitikinęs ar bent įtaręs, jog jame be įvairių įrankių yra draudžiama augalinės kilmės medžiaga, ją būtų išmetęs. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. P. būtų kada nors trauktas atsakomybės už narkotinių medžiagų įgijimą, laikymą ar vartojimą, taigi, jis neturėjo ir negalėjo suvokti, kad rastos augalinės kilmės medžiagos yra narkotinės. Policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tapatūs, nukopijuoti, o apklausų protokoluose pakeisti tik pareigūnų vardai ir pavardės, kas rodo BPK 81 straipsnio, 82 straipsnio, 179 straipsnio pažeidimus. Byloje nesant kitų pareigūnų teiginius pagrindžiančių duomenų, teismas negalėjo remtis tokiomis, BPK 20 straipsnio 4 dalyje įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų neatitinkančiomis apklausomis, kaip įrodymų šaltiniais.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad nuteistieji nukentėjusiųjų atžvilgiu vartojo fizinį smurtą ir grasino jį pavartoti bei su nukentėjusiųjų perduotomis nuteistiesiems pinigų sumomis. Taip pat apeliantai ginčija jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodydami, kad jų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 ar 2 dalį, BK 182 straipsnio arba 294 straipsnio atitinkamas dalis. Apeliantas A. P. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nėra nustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikios požymis – jo suvokimas, kad jis disponavo narkotinėmis medžiagomis.

Dėl A. P. ir J. S. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

BK 181 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011, Nr. 2K-163/2012).

Bylos medžiaga patvirtina, kad nuteistieji neturėjo jokių teisių reikalauti iš nukentėjusių perduoti jiems didelės vertės turtą – pagrobtus iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), pinigus ir už juos įgytus daiktus. Šią aplinkybę iš esmės pripažino ir nuteistieji, nurodydami, kad J. S., apsimetęs namo, iš kurio buvo pagrobti pinigai, savininku, o A. P. ir J. K. – namo savininko draugais, reikalavo grąžinti pagrobtus iš namo pinigus. Byloje nustatyta, kad nuteistieji suvokė savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Turto prievartavimo veikos padarymo būdas pasireiškia psichinės prievartos panaudojimu, t. y. grasinimu prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą (BK 181 straipsnio 1 dalis). BK 181 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyti šie turto prievartavimo būdai – fizinio smurto panaudojimas, asmens laisvės atėmimas, turto sunaikinimas ar sugadinimas, kitokiu būdu didelės turtinės žalos padarymas.

Atmestini nuteistųjų A. P. ir J. S. apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusieji pinigus nuteistiesiems atidavė patys, sužinoję, jog atsirado namo savininkas, bijodami, kad jis nesikreiptų į policiją; jog negrasino prieš nukentėjusiuosius panaudoti fizinį smurtą ir jo nenaudojo. Šiuos apeliantų argumentus paneigia nukentėjusiųjų E. S., K. V., T. L., A. K. bei liudytojo R. K. parodymai.

Nukentėjusysis E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam paskambino T. L., kuris pranešė, jog atsirado namo šeimininkas, kad reikia grąžinti pinigus, jog nesikreiptų į policiją, ir prašė ateiti pasikalbėti prie parduotuvės „Aibė“. Tuo metu nebuvo išsigandęs. E. S. atėjus į nurodytą vietą, J. S. prisistatė namo šeimininku ir liepė E. S. atsisėsti į automobilį, pradėjo E. S. kaltinti, kad apvogė jo (J. S.) namą. Matė apsiverkusį K. V., nes jam trenkė. Iš pradžių melavo, neprisipažino, kad turi pinigus, tačiau nuteistiesiems išsitraukus iš bagažinės reples ir pradėjus grasinti, kad nukapos pirštus, išveš į mišką, pasakė, kur laiko pinigus. E. S. nurodė, jog išsigando jam išsakytų grasinimų panaudoti fizinį smurtą. Nuvažiavus į garažą atidavė nuteistiesiems pinigus. A. K. taip pat atidavė nuteistiesiems pinigus ir mobilaus ryšio telefoną „Iphone 5“ (T. 3, b. l. 163-165). Iš esmės tas pačias aplinkybes E. S. nurodė ir akistatos protokoluose su A. P., J. S., A. K., papildomai nurodydamas, jog J. S., šaukdamas, kad išveš į mišką, paėmęs už rūbų, juos patempė, rodė žirkles, skirtas metalui kirpti, kuriomis grasino nukirpti pirštus (T. 1, b. l. 85-87, 88-90, 92-94).

Nukentėjusysis K. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam su T. L. stovint prie parduotuvės „Iki“, priėjo A. P., J. S. ir A. K., kurie pasakė, kad jis su T. L. pavogė iš J. S. namo pinigus. Atsakius, kad jie nieko nevogė, nuteistieji juos pakvietė į automobilį, klausinėjo, kur laiko pavogtus pinigus. T. L. leido išlipti iš automobilio. Tada pradėjo jo (K. V.) klausinėti, kur jis laiko pinigus, tačiau jis jų neturėjo. Šalia jo (K. V.) sėdėjęs J. S. išlipo iš automobilio ir nuėjo pakviesti T. L. A. K. atsisėdo šalia jo (K. V.), klausinėjo apie pinigus ir vieną kartą jam smogė į krūtinę. Po to J. S. atvedė T. L., kurį įsodino į automobilio galą. J. S. toliau klausinėjo apie pinigus. T. L. paskambino E. S., kuriam pasakė, jog atsirado namo savininkas ir reikalauja grąžinti pinigus. Atėjus E. S., jį pasodino į automobilį, girdėjo grasinimus, kad už tokį darbą reikia pirštus nukapoti. Nurodė, jog teiginys buvo pasakytas piktai, nors replių nematė. Buvo išsigandęs (T. 3, b. l. 165-167). Iš esmės tas pačias aplinkybes K. V. nurodė ir akistatos protokoluose su A. P., J. S., A. K., papildomai nurodydamas, jog A. K. jam sudavus vieną kartą kumščiu į krūtinę, pajuto fizinį skausmą, išsigando ir pravirko. E. S. atsakius, jog neturi pinigų, J. S. pasakė, kad tuoj išsitrauks reples iš bagažinės ir nukapos pirštus. Po to, E. S. pasakė, kad pinigai garaže. K. V. nurodė supratęs, jog jam bandant pabėgti, jį vis tiek pagaus ir prievarta įsodins į automobilį, nes jam jau buvo suduotas vienas smūgis, todėl buvo įsitikinęs, kad toliau prieš jį gali būti panaudota fizinė prievarta. Nuteistieji jam nesakė, kad jei nesakys tiesos, nuveš į policiją (T. 1, b. l. 149-152, 153-156, 158-160).

Nukentėjusysis T. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuteistieji jį kartu su K. V. nusivedė į automobilį, prašė grąžinti pinigus, kadangi pasakė, jog apie pinigus nieko nežino, jam (T. L.) leido išlipti iš automobilio. Nuteistieji automobilyje kalbėjosi su K. V., kuris po kelių minučių išlipo apsiverkęs ir pasakė, kad papasakojo nuteistiesiems, jog pinigai pas E. S. ir A. K. Jam (T. L.) asmeniškai negrasino, bet girdėjo kaip nuteistieji sakė, jog nukapos pirštus. Skambino E. S. ir A. K., kuriems pasakė, jog atsirado apvogto namo savininkas ir reikia grąžinti pinigus. E. S. ir A. K. atidavė pinigus (T. 3, b. l. 168-169, T. 1, b. l. 167-169).

Nukentėjusysis A. K. teisiamajame posėdyje bei akistatos metu parodė, kad jam paskambino T. L., kuris pasakė, kad juos pagavo „pacaniukai“, kurie reikalauja atiduoti pinigus. Iš pradžių nesutiko atiduoti pinigų, bet kadangi T. L. kalbėdamas telefonu vos neverkė ir pasakė, kad, jei neatvažiuos ir neatiduos pinigų, juos „užvers“, išsigando ir sutiko ateiti prie parduotuvės „Aibė“ ir atiduoti pinigus. Iš „BMW“ automobilio išlipo J. S., kuris prisistatė namo savininku. J. S. jam negrasino nei žodžiais, nei veiksmais. Prie parduotuvės J. S. atidavė visus turėtus pinigus, vėliau J. S. A. K. pakvietė į automobilį, kuriame A. K. atidavė ir mobilaus ryšio telefoną „Iphone 5“, pirktą už pavogtus pinigus. Nuteistiesiems leidus išlipti, A. K. įpykęs pasakė, kad, jeigu kreipsis į policiją, tai išveš į mišką ir nukapos pirštus. Nors grasinimai buvo išsakyti tik tada, kai buvo atidavęs pinigus, tačiau jau buvo išgąsdintas T. L., kai kalbėjo su juo telefonu, tuo metu suprato, kad gali būti ir sumuštas ar kitaip sužalotas (T. 4, b. l. 26, 112, T. 1, b. l. 98-100, 118-120, 121-123, 125-127). Šiuos nukentėjusiojo A. K. parodymus patvirtino ir nukentėjusiojo tėvas liudytojas R. K., kuris teisiamajame posėdyje parodė, kad sūnus jam pasakojo, jog vienas iš jo draugų paskambino verkdamas ir sakė, kad reikia grąžinti pinigus, nes bus blogai, juos išveš į mišką. Sūnus, išsigandęs grasinimų, atidavė pinigus ir mobilaus ryšio telefoną (T. 4, b. l. 55-56).

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų, nusikalstamos veikos darymo metu jie patikėjo nuteistųjų aiškinimu, kad J. S. yra tikrasis apvogto namo savininkas, tačiau net ir atsiradus tariamam namo savininkui, kuris galėjo kreiptis į policiją, nukentėjusieji dėl to neišsigando ir neprisipažino, jog turi pavogtus iš namo pinigus, bei jų neatidavė. Nukentėjusysis K. V. nurodė asmenis, turinčius pinigus, o T. L. jiems paskambino, tik po to, kai prieš K. V. buvo pavartotas smurtas - A. K. K. V. sudavus vieną smūgį kumščiu į krūtinę, dėl ko jis pajuto fizinį skausmą, pravirko ir išsigando, kad toliau prieš jį gali būti tęsiamas fizinės prievartos naudojimas. Nukentėjusysis E. S. pasakė nuteistiesiems kur laiko pinigus tik po to, kai pamatė apsiverkusį automobilyje K. V., ir nuteistajam J. S. parodžius E. S. reples bei šaukiančiu, piktu balsu pagrasinus, kad nukapos pirštus, išveš į mišką. E. S. nurodė, jog išsigando jam išsakytų grasinimų panaudoti fizinį smurtą. A. K. atėjo į nurodytą vietą ir atidavė J. S. pinigus bei mobilaus ryšio telefoną „Iphone 5“ jau būdamas išsigandęs kitiems nukentėjusiesiems išsakytų grasinimų panaudoti fizinį smurtą, nes telefoninio pokalbio metu T. L. vos neverkė ir nurodė, jog yra grasinama fiziniu smurtu.

Priešingai nei nurodama apeliaciniame skunde, T. L. teisiamajame posėdyje nurodė, jog girdėjo nuteistųjų grasinimus, kad nukapos pirštus. Be to, akistatos metu su K. V. nuteistieji A. P. ir A. K. pripažino, jog J. S. buvo pasakęs, kad už pinigų vagystę reikėtų nukapoti pirštus (T. 1, b. l. 151, 159). Tuo metu, kai nukentėjusiajam K. V. nuteistasis A. K. smogė vieną kartą į krūtinę, automobilyje nebuvo kitų nukentėjusiųjų, todėl jie to negalėjo matyti, tačiau T. L. ir E. S. matė apsiverkusį K. V., E. S. suprato, jog prieš K. V. buvo panaudota fizinė prievarta. Todėl nėra pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kad nuteistieji grasino prieš nukentėjusiuosius panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojo - vieną kartą trenkė nukentėjusiajam K. V. į krūtinę.

Taigi byloje patikimai nustatyta, kad nuteistieji, siekdami neteisėtų reikalavimų patenkinimo, kad nukentėjusieji atiduotų didelės vertės turtą, t. y. pavogtus iš namo pinigus, atvirai grasino prieš nukentėjusiuosius panaudoti fizinį smurtą, o prieš vieną iš nukentėjusiųjų – K. V. panaudojo fizinį smurtą. Nukentėjusieji patvirtino, kad jie dėl tokių nuteistųjų veiksmų buvo įbauginti, todėl įvykdė nuteistųjų reikalavimus, be to, net nemėgino bėgti ar priešintis, nes suprato, kad juos vis tiek pagaus, t. y. jų valia buvo palaužta. Nustatyta, kad nukentėjusieji turėjo pagrindą suprasti ir suprato šiuos grasinimus kaip realius, patyrė neigiamą psichinį poveikį. Taigi šias aplinkybes teismas pagrįstai įvertino kaip psichinės ir fizinės prievartos panaudojimą, nes nuteistieji sukūrė tokią situaciją, kuri privertė nukentėjusiuosius bijoti, kad, neįvykdžius reikalavimo perduoti didelės vertės turtą, atsiras žalingos pasekmės. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantų veiksmai grasinant prieš nukentėjusiuosius panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojant prieš vieną iš nukentėjusiųjų neteisėtai reikalaujant perduoti didelės vertės turtą visiškai atitinka BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinąjį požymį.

Apeliantai nesutikdami su jų nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, nurodo, jog nukentėjusieji atidavė mažiau pinigų nei nurodyta kaltinime, tačiau tokius apeliantų argumentus paneigia nukentėjusiųjų parodymai.

Nukentėjusysis E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad, pasidalinus su A. K. iš namo pagrobtais pinigais, kiekvienam atiteko po 20 000 Lt ir apie 2000 eurų, dalį pinigų išleido, panaudotų pinigų sumas detaliai nurodė ikiteisminio tyrimo metu, eurų beveik neišleido, nes jų nekeitė. Nuteistiesiems atidavė apie 14 000 Lt ir apie 2000 eurų, įsiminė pinigų sumas, nes nuteistasis A. P. garsiai suskaičiavo gautus pinigus (T. 3, b. l. 163-165). Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo E. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose jis nurodė, kad iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su A. K. pavogė 40 000 Lt ir 3 700 eurų, kuriuos pasidalino per pusę ir kiekvienas gavo po 20 000 Lt ir 1840 eurų. E. S. nurodė, jog iš minėtos sumos išleido 500 – 600 Lt tenkindamas savo poreikius (maisto produktams, gėrimams, apmokant sąskaitas kavinėse), 4000 Lt paskolino A. B., 1200 Lt paskolino T. L., apie 200 - 300 Lt paskolino K. V., 160 Lt sumokėjo už nakvynę viešbutyje. Likusius pinigus – 14 000 Lt ir 1840 eurų atidavė nuteistiesiems, įsiminė pinigų sumas, nes nuteistieji jam matant suskaičiavo pinigus (T. 1, b. l. 65-67). Nukentėjusysis E. S. akistatos metu su nuteistaisiais A. P., J. S., A. K. nurodė, kad nuteistiesiems atidavė visus likusius pavogtus pinigus – 14 000 Lt ir apie 1900 eurų. Šią sumą atsimena, nes pats buvo suskaičiavęs pinigus, be to, jam matant, juos perskaičiavo ir nuteistieji (T. 1, b. l. 85-87, 88-90, 92-94).

Nukentėjusysis A. K. parodė, kad iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kartu su E. S. pavogė 40 000 Lt ir 3 700 eurų, kuriuos pasidalino per pusę ir kiekvienas gavo po 20 000 Lt ir 1840 eurų. A. K. nurodė, jog iš minėtos sumos išleido 200-300 Lt tenkindamas savo poreikius (žaisdamas biliardą), 1500 Lt paskolino T. L., kad nusipirktų automobilį, 300 Lt sumokėjo už viešbutį „Info hotel“, 280 Lt sumokėjo už viešbutį „Alanga“, nusipirko sportinius batus už 199 Lt, striukę - 300 Lt, kepurę – 20 Lt, marškinėlius - 50 Lt, marškinius - 70 Lt, akinius – 130 Lt, piniginę – 50 Lt, maistui ir kitoms pramogoms išleido apie 3000 Lt; 250 eurų paskolino T. L., 200 eurų išsikeitė ir išleido maistui, už 500 eurų nusipirko mobilaus ryšio telefoną „Iphone 5“, kuris kainavo 2399 Lt. Nuteistiesiems atidavė visus likusius pinigus - apie 14 000 Lt ir 900 eurų, šią sumą įsiminė, nes jam matant nuteistieji suskaičiavo pinigus (T. 1, b. l. 98-100).

Nukentėjusysis K. V. teisiamajame posėdyje nurodė, kad E. S. jam buvo paskolinęs apie 400 Lt, nuteistieji suskaičiavo iš E. S. gautus pinigus. Nurodė, jog E. S. tėvai neišleisdavo E. S. iš namų. Paaiškino, kad A. K. apmokėjo keliones išlaidas į Akropolį, sąskaitas picerijose ir kavinėse, už viešbutį sumokėjo apie 400 Lt, už minį barą - apie 60-70 Lt, V. S. davė 50 Lt, kad užsakytų viešbutį, nusipirko telefoną „Iphone 5“, kuris kainavo apie 2000 Lt, davė pinigų T. L., kad nupirktų automobilį (T. 3, b. l. 165-167).

Nukentėjusysis T. L. teisiamajame posėdyje nurodė, kad A. K. jam davė pinigų nupirkti automobilius, apmokėjo sąskaitas picerijose ir viešbučiuose, keliones į Akropolį (T. 3, b. l. 168-169, 190). Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo T. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose jis nurodė, kad iš E. S. ir A. K. turėtų pinigų buvo sumokėta už kambarį viešbutyje „Info Hotel“ iki 400 Lt, už kambarį viešbutyje „Alanga“ iki 400 Lt, taip pat buvo nupirkti automobiliai „BMW“ ir „VW Passat“ (T. 1, b. l. 167-169).

Liudytoja A. P. parodė, kad V. S. savo vardu išnuomojo nukentėjusiesiems viešbučio kambarį, kuriame buvo naudotasi mini baru, vaikai sudaužė reklaminį stendą, kainavusį 300 Lt, ateidavo su dideliais maišais pirkinių, vartojo alkoholinius gėrimus (T. 3, b. l. 189).

Liudytojas M. J. parodė, kad pardavė T. L. automobilį „BMW“ už 500 Lt (T. 3, b. l. 189-190).

Nukentėjusieji E. S. ir A. K. nurodė konkrečias pinigų sumas, kurias pavogė iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), bei detaliai nurodė kiek ir kam išleido pinigų. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusiųjų K. V. bei T. L. bei liudytojų A. P. ir M. J. parodymai, taip pat rašytinė bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad už apgyvendinimą „Info hotel“ buvo sumokėta 286 Lt (T. 3, b. l. 2-3), už apgyvendinimą viešbutyje „Alanga“ buvo sumokėta du kartus po 346 Lt, o už naudojimąsi mini baru - 34 Lt (T. 2, b. l. 12-14). Nukentėjusieji E. S. ir A. K. nurodė, kad prieš atiduodami pinigus nuteistiesiems buvo juos suskaičiavę, todėl tiksliai žinojo pinigų sumas, be to, nuteistieji, nukentėjusiesiems matant, taip pat garsiai perskaičiavo gautus pinigus, todėl nukentėjusieji E. S. ir A. K. įsiminė pinigų sumas. Tai, kad garaže buvo skaičiuojami iš E. S. paimti pinigai patvirtino ir K. V., kuris nurodė, jog girdėjo, kaip nuteistieji būdami garaže skaičiavo pinigus. Šią aplinkybę taip pat teisiamajame posėdyje patvirtino ir nuteistieji A. P., J. S. ir A. K. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų E. S. ir A. K. parodymais dėl atiduotų nuteistiesiems pinigų sumų, nes jas, kaip nurodė liudytojas R. K., skaičiavo ir policijos pareigūnai, pareikalavę iš nukentėjusiojo A. K. atnešti visus turimus daiktus, nupirktus už pavogtus pinigus (T. 4, b. l. 55-56). Be to, E. S. negalėjo išleisti daug pinigų, nes kaip nurodė A. K., jo (E. S.) tėvai neišleisdavo iš namų. Nukentėjusysis A. K. aiškiai nurodė, jog pinigus laikė ne tik piniginėje, bet ir drabužių kišenėse, todėl skundo argumentas, kad A. K. nurodyta perduota nuteistiesiems pinigų suma negalėjo tilpti į piniginę, atmetamas kaip nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad A. K. pinigus nuteistiesiems perdavė nuvestas už parduotuvės pastato, tenai pinigai ir buvo suskaičiuoti, nedalyvaujant kitiems nukentėjusiesiems, todėl kiti nukentėjusieji negalėjo matyti ir girdėti kaip yra skaičiuojami A. K. perduoti nuteistiesiems pinigai. Atlikus paskaičiavus, minusavus iš nukentėjusiųjų E. S. ir A. K. turėtų pinigų patirtas išlaidas, iš esmės gaunasi kaltinime nurodytos pinigų sumos, o būtent, kad E. S. buvo likę apie 13 710 Lt ir 1840 eurų, o A. K. – apie 13 259 Lt ir 890 eurų, iš viso apie 36 395,15 Lt, kas sudaro 280 MGL.

A. P., J. S. ir kiti nuteistieji teisiamajame posėdyje pripažino, kad žinojo, jog nukentėjusieji buvo pavogę daug pinigų, apie 70 000 – 80 000 Lt, ir norėjo šiuos pinigus paimti. Tai reiškia, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į ketinimą išreikalauti didelės vertės turtą. Be to, byloje nustatyta, kad nuteistieji ir gavo didelės vertės turtą – pinigus, kurių suma siekia 280 MGL, t. y. viršija 250 MGL. Todėl galimi smulkūs netikslumai dėl pinigų sumų, nesuteikia pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, A. P. ir J. S. veika pagal BK 181 straipsnio 3 dalį kvalifikuota teisingai.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, gynybos teisių (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktas, BPK 44 straipsnio 7 dalis), taip pat rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis ir kt.) pažeidimai gali būti konstatuojami tokiu atveju, kai apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas asmens, kurio gynyba neturėjo galimybės apklausti, parodymais, kurie byloje yra lemiami (galintys nulemti jos baigtį), ir nėra pakankamų gynybos kliūtis kompensuojančių veiksnių, įskaitant leidžiančius tinkamai ir teisingai įvertinti šių parodymų patikimumą. Šioje byloje tokios teisinės situacijos nėra – teismo apkaltinamajame nuosprendyje nuteistųjų kaltumas įrodytas ne tik teisme perskaitytais nukentėjusiojo A. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuos jis teisiamajame posėdyje dėl blogos sveikatos būklės tik patvirtino kaip teisingus, bet ir A. K. akistatos protokolais su nuteistaisiais, kuriuose iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir apklausos protokole, kurių metų dalyvavo nuteistieji ir jų gynėjai, kurie turėjo galimybę ginčyti A. K. parodymus bei užduoti jam klausimus, kuria ir pasinaudojo, taip pat kitais reikšmingais bylos duomenimis, kuriuos gynyba galėjo ginčyti nagrinėjant bylą teisme. Todėl nėra pagrindo manyti, kad teismas pažeidė nuteistųjų A. P. ir J. S. teisę į gynybą ir BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą.