Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiasis asmuo byloje – I. D. (I. D.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-701/2017).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.2. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui tenka pareiga pateikti atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesat eismo įvykio valstybės teismo sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejones, kad nepagrįstai buvo netaikytos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta. Jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą.

13.4. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tarp jų ir įsiteisėjusį Milano taikos teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą, kuriuo, remiantis Italijos teise, buvo konstatuota I. D. kaltė dėl 2012 m. rugsėjo 24 d. eismo įvykio bei jo metu nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos dydis. Tuo tarpu atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl ieškovo pateiktų įrodymų kėlimu, tačiau nepateikė kitokį, nei minėtas Italijos teismas taikė, Italijos teisės turinį pagrindžiančių įrodymų. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ne atsakovė, o ieškovas nepateikė savo reikalavimo įrodymų.

13.6. Teismo išvada, jog Milano taikos teisėjo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės neturi prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, yra nepagrįsta. Nei atsakovė, nei teismas nenurodė Italijos teisės normos, kuria remiantis atsakovės neįtraukimas dalyvauti Italijoje nagrinėtoje byloje gali nulemti tokio sprendimo prejudicinės galios atsakovei nebuvimą. Eismo įvykyje nukentėjęs asmuo ieškinį pareiškė Italijos nacionaliniam draudikų biurui ir transporto priemonės vairuotojui. Pagal Italijos teisės aktus Italijos nacionalinis draudikų biuras analogiškais atvejais atstovauja Lietuvos valstybę. Todėl visą korespondenciją Italijos teismas siunčia tik Italijos nacionaliniam draudikų biurui, o ne už žalą atsakingam asmeniui. Italijos teismas yra institucija, kuri, spręsdama ginčus, vykdo teisingumą ir valstybės vardu priima sprendimus. Pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ 36 straipsnį valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.

14.1. Pagal teismų praktiką, tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos valstybės draudikų biurui atlygintinos žalos išieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo eismo įvykio valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą. Esant ginčui dėl to, ar pagrįstai nuketėjusiems asmenims išmokėtos išmokos, būtent Biurui tenka pareiga pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus. Teismas išaiškino ieškovui teisę pateikti papildomus įrodymus, susijusius su žalos padarymo faktu ir dydžiu, išaiškino šalims teisę pateikti papildomus įrodymus, susijusius su Italijos teisės taikymu. Tačiau ieškovas tokių įrodymų nepateikė ir savo pareigos pateikti su užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus neįvykdė.

14.2. Milano taikos teismo teisėjo sprendimas nelaikytinas atskleidžiančiu Italijos teisės aktų ar jų aiškinimų turinį, nes šiame sprendime nėra jokios teisinės argumentacijos, kodėl teismas padarė išvadą, kad nustatyta I. D. kaltė. Milano taikos teisėjo sprendimu negali būti vadovaujamasi, kadangi pagal Tarybos reglamento (EB) 2000 m. gruodžio 22 d. Nr. 44/2001 Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnį teismo sprendimas nėra pripažįstamas, jeigu: 1) toks pripažinimas yra aiškiai prieštaraujantis valstybės narės, kurioje siekiama jį pripažinti, viešajai tvarkai; 2) jis buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant procese, ir jei atsakovas neturėjo galimybės laiku ir tinkamu būdu gauti bylos iškėlimo arba lygiaverčio dokumento, kad galėtų susitarti dėl savo gynybos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

15. Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl 2 803,08 Eur nuostolių, patirtų dėl eismo įvykio, atlyginimo regreso teise, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

16. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog Italijoje 2012 m. rugsėjo 24 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu viena kitą kliudė atsakovei priklausanti ir jos darbuotojo I. D. vairuojama transporto priemonė Renault Premium ir Italijos piliečio vairuojamas automobilis Nissan Note. Dėl šio eismo įvykio žala buvo padaryta automobiliui Nissan Note, Milano taikos teisėjo sprendimu kaltu dėl įvykio buvo pripažintas atsakovei priklausiusio vilkiko vairuotojas. Eismo įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (1 t., b. l. 9). Italijos nacionalinis draudikų biuras (Ufficio Centrale Italiano) atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė reikalavimą atlyginti 2 803,08 Eur ieškovui, kuris pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį sumokėjo šią sumą Italijos nacionaliniam draudikų biurui (1 t., b. l. 10-74).

Dėl Milano taikos teisėjo sprendimo vertinimo

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose, kai sprendžiama dėl neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio ir tokio įvykio metu nukentėjusiems asmenims padarytos žalos atlyginimo, galimybė asmenims pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą gali būti suteikta eismo įvykio vietos valstybės teisme arba, kai tokia galimybė nėra suteikiama ar teismo procesas eismo įvykio vietos valstybėje nevyksta, turi būti sukurtos sąlygos pateikti savo paaiškinimus teisme, nagrinėjančiame regresinio reikalavimo bylą. Asmens galimybė dalyvauti teismo procese ir tinkamai pasinaudoti savo teise į teisminę gynybą pirmiausiai yra susijusi su tinkamu asmens informavimu apie vykstantį teisminį procesą bei realių galimybių pasirengti teismo posėdžiui ir išdėstyti jame savo poziciją sudarymu. Tais atvejais, kai galimai už eismo įvykį atsakingas asmuo nebuvo informuotas apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstantį procesą arba jam nebuvo sudarytos galimybės jame dalyvauti (pavyzdžiui, nebuvo suteikta pakankamai laiko pasirengti teismo procesui ir jame dalyvauti, kt.), vienintelė tokio asmens galimybė įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą yra Lietuvos teismams nagrinėjant regresinį ieškinį. Ir priešingai, kai asmuo buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykio valstybėje vykstantį teisminį procesą, bet, nesant svarbių priežasčių, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė, tokią situaciją bylą dėl regresinio reikalavimo nagrinėjantis teismas galėtų vertinti kaip asmens pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą.

19. Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuro tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovai ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovai, siekdami nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

20. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pateikė pirmos instancijos teismui Milano taikos teisėjo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą, kuriuo buvo konstatuota atsakovės darbuotojo kaltė dėl eismo įvykio bei iš jo ir Italijos draudikų biuro priteistas žalos atlyginimas (1 t., b.l. 46-53), taip pat kitą šios bylos medžiagą, atskleidžiančią, kokiais argumentais bei įrodymais atsakovės darbuotojo kaltę neigė jį Milano teisme atstovavęs Italijos draudikų biuras (1 t., b.l. 20-45). Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su ieškovo ieškiniu, teigė, jog dėl padarytos žalos yra kaltas pats automobilio Nissan Note vairuotojas, ir teikė savo darbuotojo I. D. 2012 m. rugsėjo 24 d. rašytą paaiškinimą su jo nubraižyta eismo įvykio schema (1 t., b.l. 96-97). Nagrinėjamoje byloje atsakovė neginčijo aplinkybės, jog eismo įvykio metu jai priklausantis vilkikas nebuvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, ginčas faktiškai buvo kilęs tik dėl paties eismo įvykio aplinkybių, tai yra dėl transporto priemonių padėties ir judėjimo iki įvykstant eismo įvykiui.

21. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, jog Milano taikos teisėjo sprendimas nagrinėjamoje byloje pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką neturi prejudicinės reikšmės, kadangi atsakovė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą ir joje nedalyvavo. Tačiau pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 197 straipsnio 1 dalį Milano taikos teisėjo sprendimas, kaip ir kiti teismui pateikti šią bylą sudarantys dokumentai, yra įrodinėjimo priemonė, tai yra rašytinis įrodymas. Todėl pirmos instancijos teismas pagal CPK 185 straipsnio nuostatas turėjo vertinti Milano taikos teisėjo sprendimą, atsižvelgdamas į kitus byloje esančius duomenis, ir pasisakyti dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės. Tačiau pirmos instancijos teismas nepagrįstai visiškai nevertino šiame sprendime nustatytų aplinkybių, nelygino jų su kituose atsakovės pateiktuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis.

22. Pažymėtina, jog Milano taikos teisėjo sprendime ir kituose pateiktuose šios bylos dokumentuose yra atskleista išsami eismo įvykio situacijos analizė, nukentėjusiojo asmens, liudytojos parodymai, taikomi įstatymai, taip pat ir atsakovės darbuotoją atstovavusio Italijos draudikų biuro atsikirtimai, kuriuose yra nurodyta eismo įvykio eiga, atitinkanti atsakovės pateiktą jos darbuotojo pasiaiškinimą. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismo išvada, jog ieškovė iš esmės naujai neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo papildomais įrodymais nei nurodoma Milano taikos teisėjo, nėra pakankamas pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus. Užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio tyrimą atlieka tos valstybės įgaliotos institucijos, jos surenka visus duomenis, kuriuos pateikia juos vertinančiam teismui. Todėl tokio pobūdžio bylose nustatant būtiną reikalavimą, jog Lietuvos Respublikos draudikų biuras bet kokiu atveju privalėtų pateikti dar kitus papildomus duomenis, negu yra surinkta eismo įvykio valstybės institucijų, faktiškai būtų užkirstas kelias bet kokiai Biuro galimybei kada nors ateityje analogiškose bylose išsireikalauti žalos atlyginimą regreso teise.

23. Pirmos instancijos teismas ieškovo reikalavimą atmetė dėl to, jog ieškovas papildomai nepateikė oficialių Italijos teisės aktų ar jų aiškinimų. Tačiau ginčas nagrinėjamoje byloje buvo kilęs ne dėl Italijos teisės taikymo, o dėl abiejų transporto priemonių valdytojų nurodomų skirtingų eismo įvykio aplinkybių, tai yra ginčas buvo kilęs ne dėl teisės, o dėl fakto. Pirmos instancijos teismas turėjo visas galimybes įvertinti Milane nagrinėtos bylos medžiagoje esančius duomenis ir palyginti juos su atsakovės pateiktu jos vairuotojo paaiškinimu bei schema. Tačiau pirmos instancijos teismas šios analizės neatliko. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012).

25. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Italijos draudikų biuro nurodytas aplinkybes, atsakovės darbuotojo paaiškinimus, pateiktus atsakovei, Milano taikos teisėjo sprendime aprašytus nuketėjusio asmens paaiškinimus, vienintelės liudytojos byloje parodymus, sprendžia, jog daugiau tikėtina pripažintina Milano taikos teisėjo konstatuota aplinkybė, kad atsakovės vairuotojo vairuojamas vilkikas kliudė ieškovo transporto priemonės šoninę dalį, kai atsakovės darbuotojas, važiuodamas link „Telepass“ išvažiavimo iš greitkelio, prie rinkliavos punkto, ir persirikiuodamas iš kairės į dešinę, prispaudė Italijos piliečio transporto priemonę ir šitaip ją kliudė.

Dėl atsakovės informavimo apie teisminį procesą Italijoje

26. Pirmos instancijos teismas pripažino, jog ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., b.l. 129-145) nurodė, kad atsakovė buvo informuota apie Italijoje vykstantį žalos administravimo procesą, sudarant jai galimybę pateikti savo paaiškinimus (1 t., b. l. 145). Tačiau konstatavo, kad vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis Italijoje vykusiame teisminiame procese, nes nėra aišku, kodėl atsakovė nebuvo teisminio proceso dalyve, nors jai nuosavybės teise priklausė transporto priemonė ir apie tai ieškovui turėjo būti žinoma (CK 1.5 straipsnis, CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiomis skundžiamo sprendimo išvadomis.

27. Byloje yra ieškovo 2013 m. sausio 23 d. atsakovei rašytas elektroninis laiškas, kuriuo ieškovas pranešė atsakovei, jog iš Italijos nacionalinio draudikų biuro gavo informaciją apie 2012 m. rugsėjo 24 d. eismo įvykį, kuriame dalyvavo atsakovei priklausanti Renault Premium, ir klausė, ar transporto priemonė apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu (1 t., b.l. 94-95). Atsakovė 2013 m. vasario 7 d. el. laišku pateikė draudimo poliso kopiją ir paaiškino, jog dėl įvykio atsakovė nekalta bei pridėjo vairuotojo paaiškinimą ir schemą. Šie duomenys patvirtina, jog atsakovė jau 2013 m. sausio 23 d. buvo informuota apie eismo įvykį ir vykstantį teisminį tyrimą dėl kaltų asmenų nustatymo bei žalos atlyginimo.

28. Posėdis Milano taikos teisėjo teisme vyko 2014 m. vasario 3 d., sprendimas buvo priimtas 2014 m. vasario 4 d. Taigi apie vykstantį eismo įvykio tyrimą atsakovė sužinojo daugiau nei prieš metus iki bylos išnagrinėjimo, tačiau nesiėmė jokių veiksmų dėl įstojimo įbylos nagrinėjimą, nors turėjo žinoti, jog neturint privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties, iš jos gali būti pareikalauta atlyginti žalą. Pagal Italijos teismų sistemą taikos teisėjai nagrinėja paprastas civilines ir baudžiamąsias bylas pirma instancija. Todėl atsakovė turėjo galimybę ginčyti Milano taikos teisėjo sprendimą, reikalaudama ją įtraukti į bylos nagrinėjimą bei įrodinėdama savo darbuotojo civilės atsakomybės nebuvimą.

29. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog atsakovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kodėl, būdama ieškovo tinkamai informuotą apie Italijoje vykstantį eismo įvykio tyrimą, jame nedalyvavo ir savo paaiškinimų bei atsikirtimų neteikė. Todėl yra pagrindas tokį atsakovės elgesį vertinti kaip jos nepagrįstą pasyvumą ir nesidomėjimą eismo įvykio tyrimo aplinkybėmis, o ne kaip teisės į teisminę gynybą ribojimą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje nebuvo kilęs ginčas dėl draudimo išmokos mokėjimo pagrįstumo, atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tuo tarpu ieškovas pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių atsakovės civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio. Todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti jam iš atsakovės 2 803,08 Eur draudimo išmoką ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas (CPK 6.37, 6.210 straipsniai).

30. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl ieškovo apeliacinis skundas yra tenkintinas ir pirmos instancijos teismo sprendimas panaikintinas, priimant naują sprendimą ir ieškovės ieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi ieškovės ieškinys yra patenkintas, jai atlygintinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovė sumokėjo 84 Eur žyminio mokesčio ir 257,61 Eur už dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (1 t., b.l. 77). Šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos ieškovui iš atsakovės.

32. Remiantis CPK 92 straipsniu ir 96 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovės valstybės naudai priteistina 22,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

33. Apeliacinio proceso metu ieškovas sumokėjo 84 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl ši suma apeliantui priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 276 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 2 803,08 Eur nuostolių atlyginimo regreso tvarka, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. spalio 2 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 84 Eur žyminio mokesčio ir 257,61 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „Transtira“ valstybei 22,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmokos kodas 5660.

Priteisti ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovės UAB „Transtira“ 84 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą.