Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-487-510/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams V. G. ir J. G. , trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Gritoma“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Trečiasis asmuo UAB „Gritoma“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.193 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimo taisykles. Atsakovė, pasirašydama laidavimo sutartį ir susitarimą, neprisiėmė prievolių, o tik sutikos su tuo, kad prievolės iš laidavimo sutarties yra asmeninės jos sutuoktinio prievolės.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovų prievolė yra bendra. Be to, nenurodydamas teisės normos, kurios pagrindu jis pripažino, kad prievolė pagal laidavimo sutartį yra bendra, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį. Kredito išdavimą ribotos atsakomybės juridiniam asmeniui ir laidavimą, kuriuo užtikrinamas atitinkamas kreditas, vertindamas kaip sudaromą šeimos interesams, per plačiai aiškino šeimos intereso sąvoką. Ginčo atveju nėra CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų pagrindų. Teismas nepagrįstai skolą priteisė solidariai (CK 6.81 str. 3 d.). Aplinkybė, kad atsakovė, pagal CK 3.109 straipsnį, turėtų bendrai atsakyti su sutuoktiniu pagal laidavimo sutartį, nereiškia, kad ji laidavo bendrai su savo sutuoktiniu, nes atsakovė nesudarė laidavimo sutarties.Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas. Ieškovas ne dėl atsakovo veiksmų atsisakė nuo pagrindinio reikalavimo. Nėra pagrindo priteisti palūkanų nuo atsisakyto reikalavimo. Ieškovas ieškinį atsakovei pareiškė vieneriais metais vėliau nei atsakovui, todėl nepagrįstai iš atsakovės teismas priteisė procesines palūkanas už laikotarpį kai jos atžvilgiu nebuvo pareikšta reikalavimų teisme.

Atsakovas pripažino savo kaip laiduotojo prievoles ir skolos dydį. Nei įstatymas, nei sutartis nenustato, kad reikalavimų atsakovei pareiškimas vėliau nei atsakovui sudaro pagrindą atleisti ją nuo prievolių vien šiuo pagrindu. Įrašai, ties kuriais pasirašė atsakovė, yra pakankamai aiškūs, todėl CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nurodyta sutarčių aiškinimo taisykle ginčo atveju neturėtų būti vadovaujamasi. Kad teismas sprendime nenurodė, kokiomis teisės normos pagrindu pripažino, kad prievolė pagal laidavimo sutartį yra bendra, nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą sprendimą vien formaliais pagrindais. Atsakovės sutikimas vertintinas kaip sutikimas pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Aplinkybė, ar dėl gautos paskolos UAB „Gritoma“ vertė padidėjo, neturi reikšmės, nes šeimos poreikių tenkinimą užtikrina ne bendrovės vertės padidėjimas pats savaime, o galimybės gauti didesnes pajamas sudarymas. Iš banko gauta paskola tokias galimybes sudarė. Šeima, sudarydamas sandorius, kartu prisiima ir tokio sandorio nesėkmės riziką. Esminę reikšmę, vertinant sandorį, turi padėtis ir tikslai, buvę sandorio sudarymo metu, o ne sandorio vykdymo pasekmės. Atsakovai atsako solidariai.Apeliantų aiškinimas, kad procesinės palūkanos priteisiamos nuo galutinės priteistinos sumos, prieštarauja procesinių palūkanų paskirčiai – kompensuoti minimalius nuostolius, susidariusius dėl jų prievolių nevykdymo. Aplinkybė, kad Bankas dalies reikalavimų atsisakė ne dėl apeliantų veiksmų, nepanaikina fakto, jog apeliantai pažeidė savo prievoles, o procesinės palūkanos ir priteisiamos tuo pagrindu, kad atsakovai, o ne tretieji asmenys, pažeidė savo prievoles įvykdyti piniginę prievolę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d., 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.).

Minėta, ieškovas AB DNB bankas, patikslinęs ieškinį ir atsisakęs dalies reikalavimų, prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. G. ir J. G. 94 717,18 Lt negrąžinto kredito, 4 555,36 Lt nesumokėtų palūkanų ir 31,13 Lt delspinigių, iš viso 99 303,67 Lt, ir 17,52 procentų metinių palūkanų nuo 174 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo iki 2011-12-19, nuo 109 303,67 Lt sumos nuo 2011-12-20 iki 2012-02-01 ir nuo 99 303,67 Lt sumos nuo 2012-02-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kaip nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovų solidariai 99 303,67 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo 174 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2010-09-07) iki 2011-12-19, nuo 109 303,67 Lt sumos nuo 2011-12-20 iki 2012-02-01 ir nuo 99 303,67 Lt sumos nuo 2012-02-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantai, nesutikdami su šia teismo išvada, apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolą priteisė solidariai, nes ginčo atveju nėra CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų pagrindų, be to, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl procesinių palūkanų skaičiavimo.

Taigi šios apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas, kurioje iš atsakovės kartu su jos sutuoktiniu (laiduotoju) solidariai buvo priteista minėta ieškovo prašoma skola ir procesinės palūkanos, taip pat spręstinas klausimas dėl procesinių palūkanų skaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytinių įrodymų visuma tvirtina, kad ieškovas AB DNB bankas ir trečiasis asmuo UAB „Gritoma“ 2006-11-06 sudarė kredito linijos sutartį Nr. 11219, pagal kurią trečiajam asmeniui UAB „Gritoma“ buvo suteiktas 100 000 Lt kredito linijos limitas su 6,52 procentų dydžio metinėmis palūkanomis. Šios sutarties sąlygos buvo pakeistos 2007-05-05 susitarimu Nr. 11219/1 ir kredito linijos limitas padidintas iki 175 000 Lt su kintama palūkanų norma bei nustatyta, kad kredito grąžinimo terminas yra 2009-04-31. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006-11-06 tarp Banko ir laiduotojo V. G. taip pat buvo sudaryta ir laidavimo sutartis Nr. 2064, kuria laiduotojas įsipareigojo atsakyti Bankui solidariai visa apimtimi kaip ir skolininkas UAB „Gritoma“, jeigu ši neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal kredito linijos sutartį. Laidavimo sutartyje pasirašė ir V. G. sutuoktinė J. G. , tvirtindama, kad ji sutinka ir neprieštarauja. Tarp Banko ir atsakovo 2010-04-23 buvo sudarytas susitarimas Nr. 2064/1 dėl laidavimo termino, kuriuo šalys konstatavo, kad skolos dydis yra 169 717,18 Lt, ieškovas įsipareigojo iki 2010-07-23 nepradėti jokių priverstinio skolos išieškojimo prieš laiduotoją veiksmų, o laiduotojas – rasti būdą padengti skolą. Šiame susitarime taip pat pasirašė ir atsakovė, nurodydama, kad sutinka ir neprieštarauja.

Be kita ko, remiantis teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010-05-14 nutartimi UAB „Gritoma“ buvo iškelta bankroto byla, šio teismo 2010-11-16 nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, 2010-11-16 nutartimi patvirtintas 174 303,67 Lt dydžio Banko finansinis reikalavimas, kuris vėliau patikslintas 2012-01-24 ir 2012-03-06 nutartimis ir sudaro 99 303,67 Lt, nes bankroto procese buvo parduotos įmonės įkeistos atsargos ir padengta dalis įsiskolinimo (bylos Nr. B2-1214-221/2013) (CPK 178 str., 179 str. 3 d.).

Dėl atsakovės kaip laiduotojo sutuoktinės atsakomybės.

Kaip jau buvo nurodyta anksčiau šioje nutartyje, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolą priteisė solidariai ir iš atsakovės J. G. , kaip laiduotojo (atsakovo) sutuoktinės, nes ginčo atveju nėra CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytų pagrindų. Teisėjų kolegija, pritardama šiems argumentams, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovės J. G. atžvilgiu neteisingai įvertino bylos rašytinius įrodymus bei netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ši ieškinio dalis atmestina kaip nepagrįsta (CPK 176 str., 185 str., 263 str., 330 str.).

Minėta, 2006-11-06 tarp Banko ir laiduotojo V. G. sudarytoje laidavimo sutartyje bei tarp šių šalių 2010-04-23 sudarytame susitarimas Nr. 2064/1 pasirašė ir jo sutuoktinė (atsakovė) J. G. , nurodydama, kad ji sutinka ir neprieštarauja. Pirmosios instancijos teismas, būtent įvertinęs, kad atsakovė paminėtoje sutartyje ir susitarime pasirašytinai patvirtino, kad sutinka ir neprieštarauja laidavimui, sprendė, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, tokiu būdu buvo suteikta galimybė UAB „Gritoma“ gauti kreditą, vystyti veiklą bei didinti atsakovų šeimos pajamas, todėl abu atsakovai turi atsakyti solidariai (CK 3.109 str. 3 d.).

Teisėjų kolegija, neturėdama jokio pagrindo sutikti su nurodyta teismo išvada (CPK185 str.), pažymi, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas. Galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Būtent tokie atvejai yra nurodyti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje. Tačiau šioje dalyje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų varžymu. Šioje teisės normoje užtikrinta sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsauga nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2008). Tuo tarpu, laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 str.), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, o tai reiškia, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus kilnojamojo/nekilnojamojo turto, jis tiesiog laiduoja už prievolės įvykdymą visu savo turtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-396/2011; Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-572/2013), todėl tokiam sandoriui nereikalingas sutuoktinio sutikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013, 2013-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju taip pat aktualu paminėti, kad nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis civilinėje byloje AB Nr. 3K-7-364/2010; 2010-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-526/2010; kt.). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; kt). Kita vertus, laidavimo sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau galima situacija, kai laidavimo sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.), ir į laidavimo asmeninį pobūdį, konstatuotina, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Kasacinis teismas, be kita ko, taip pat yra išaiškinęs, kad CK 3.92 straipsnio 3 dalyje nustatyta prezumpcija, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Procesinė pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-20 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010; 2013-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013; etc.). Nagrinėjamoje byloje ieškovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui įrodymų, kad sandoriai su atsakovu buvo sudaryti atsakovų šeimos interesais, nepateikė (CPK 178 str.; 314 str.). Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta anksčiau, laidavimo sutarties ir susitarimo pagrindu laidavimo teisiniai santykiai susiklostė tik tarp Banko ir atsakovo V. G. , konstatuotina, kad atsakomybė už laidavimo sutartimi ir susitarimu prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą kyla šios sutarties šaliai – ginčo atveju atsakovui ir tai yra jo asmeninė prievolė. Atsakovas laidavo savo turtu už kredito gavėjo UAB „Gritoma“ skolą (laidavimo sutarties 1.1 p.). Atsakovė J. G. laidavimo sutarties ir susitarimo šalimi nebuvo, o tai, kad ji laidavimo sutartyje ir susitarime pasirašė, taip išreikšdama sutikimą, kuris iš esmės, kaip minėta, nebuvo reikalingas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir teismų suformuotą praktiką, dėl atsakovo asmeninės prievolės, teisėjų kolegijos vertinimu, nesukuria jai teisinių pareigų ir tuo pačiu nesukelia jai jokių teisinių pasekmių (CPK 185 str.). Todėl nėra pagrindo laidavimo sutartį ir susitarimą pripažinti bendra atsakovų prievole (CK 3.109 str. 1 d. 5 p.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad laidavimo sutartis ir susitarimas buvo sudaryti atsakovo šeimos poreikiams tenkinti ir, vadovaujantis CK 3.109 straipsniu, numatančiu prievoles, vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, jo sutuoktinei atsirado solidarioji prievolė atsakyti pagal laidavimo sutartį ir susitarimą. Dėl anksčiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimas priteisti skolą ir palūkanas ne tik iš atsakovo, bet ir iš jo sutuoktinės solidariai, yra nepagrįstas, todėl skundžiama sprendimo dalis naikinama ir priimamas naujas sprendimas – ši ieškinio dalis atmetama (CPK 330 str.).

Teisėjų kolegija, inter alia, nepagrįstais laiko ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus dėl išieškojimo nukreipimo į sutuoktinių bendrą turtą, nes pagal CPK 666 straipsnio 1 dalį, išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tai reiškia, kad išieškojimas pagal asmenines vieno sutuoktinio prievoles, nesant asmeninio sutuoktinio turto, vykdomas ne iš bendro sutuoktinių turto, o iš bendro turto dalies.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo.

Taip pat sutikdama su anksčiau paminėtais apeliantų argumentais dėl procesinių palūkanų apskaičiavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias procesinių palūkanų skaičiavimą, todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas (CK 6.37 str., 6.210 str. ir 6.261 str.; CPK 329 str. 1 d.).

Kaip žinoma, palūkanos gali būti dvejopos paskirties: kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka už naudojimąsi svetimais pinigais, ir kaip kompensacija už nuostolius, kurių atsiradimą kreditoriui šalys ar įstatymas preziumuoja. Įstatymų leidėjo CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos palūkanos atlieka kompensacinę funkciją ir skirtos minimaliems kreditoriaus nuostoliams atlyginti. Jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme tais atvejais, jeigu šie patenkinti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio sąveika yra tokia, jog iki kreipimosi į teismą ir bylos iškėlimo teisme palūkanos skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio pagrindu, o nuo bylos iškėlimo teisme palūkanos pradedamos skaičiuoti CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl jos ir vadinamos procesinėmis. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas atitinkamas dydis. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudą, taip pažeidžia kreditoriaus interesus, todėl privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas, kurios vertinamos kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai. Ar skolininko prievolė grąžinti priteistą sumą kilo iš laidavimo kaip šalutinės prievolės, neturi teisinės reikšmės. Jos skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir jų, kaip civilinės atsakomybės netesybų forma, mokėjimas kildintinas iš paties laiduotojo neteisėtų veiksmų – pinigų nesumokėjimo geruoju, esant jo galiojančiai papildomai prievolei grąžinti pinigus kreditoriui už kitą asmenį. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai laiduotojo pareiga vykdyti savo asmeninę prievolę kyla dėl to, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui dėl bankroto bylos iškėlimo skolininko skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę (ĮBĮ 16 str.). Laiduotojui neįvykdžius prievolės už skolininką kreditoriui, atsiranda nauji prievoliniai teisiniai santykiai – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, kurie tęsiasi iki laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką. Akcentuotina ir tai, kad bankroto bylos iškėlimo bei reikalavimo įvykdyti užtikrintą prievolę laiduotojui pareiškimo momentai gali nesutapti, bet visais atvejais procesinės palūkanos laiduotojui už jo paties prievolės termino praleidimą pradedamos skaičiuoti nuo reikalavimo jam pareiškimo priėmimo nagrinėti teisme (CK 6.37 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad laiduotojų prievolės apimtis tokia pati kaip ir skolininko, skolininkui iškėlus bankroto bylą palūkanos ir netesybos toliau neskaičiuojamos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), iš laiduotojų negali būti skaičiuojamos palūkanos, netesybos, taip pat sutartinės palūkanos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais pagal kredito linijos sutartį, tokiu atveju palūkanos turi būti priteisiamos pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.261 straipsnį, sprendė, kad iš atsakovo ieškovui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo iš atsakovo priteistinas procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį ir 6.261 straipsnį. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šios priteistinos nuo 174 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2010-09-07) iki 2011-12-19 ir nuo 109 303,67 Lt sumos nuo 2011-12-20 iki 2012-02-01(CPK 185 str.). Pažymėtina, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o ne nuo pareikšto ir/ar proporcingai vėliau sumažinto reikalavimo. Juo labiau, kad pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, jeigu dėl ĮBĮ įtvirtinto teisinio reglamentavimo modifikuojasi (sumažėja) laidavimu užtikrinta skolininko prievolė, tai atitinkamai modifikuojasi (sumažėja) ir solidarioji laiduotojo akcesorinė prievolė, kylanti iš laidavimo sutarties, nes laiduotojas negali laiduoti didesne apimtimi (už didesnę sumą), negu skolininkas skolingas (CK 6.76 str., 6.78 str. 2 d., 6.81 str. 2 d.). Laiduotojo prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir užtikrintos skolininko prievolės apimtis, nepaisant to, į ką nukreipiamas reikalavimas – į skolininką bankroto procese ar į laiduotoją atskiroje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-29 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-44/2013; etc.). Minėta, BUAB „Gritoma“ bankroto eigoje (bylos Nr. B2-1214-221/2013) buvo parduotas bendrovės turtas ir iš dalies atsiskaityta su ieškovu, todėl jis savo dalies reikalavimų atsisakė, o tai leidžia teigti, kad modifikavosi jos, kaip pagrindinės skolininkės, prievolė kreditoriui (ieškovui), tuo pačiu atitinkamai sumažėjo ir laiduotojo (atsakovo) solidarioji aksesorinė prievolė. Todėl sutikdama su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo priteisė palūkanas nuo atsisakytų reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši skundžiamo teismo sprendimo dalis keistina ir ieškovui iš atsakovo procesinės palūkanos priteistinos nuo 99 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. nuo 2010-09-02 (teismas klaidingai buvo nurodęs nuo 2010-09-07), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. ir 6.261 str.; CPK 329 str. 1 d.).

Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo keistina, o kita sprendimo dalis, kurioje ieškovui iš atsakovės solidariai su atsakovu priteista skola, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys šioje dalyje atmestinas (CPK 263 str., 301 str., 320 str., 329 str. 1 d., 330 str.).

Nurodytais motyvais patenkinus apeliacinį skundą, kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažintini kaip neturintys įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Patenkinus apeliacinį skundą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 5 d.), priteisiant iš atsakovo V. G. ieškovui AB DNB bankui 1 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 399,25 Lt žyminio mokesčio, o valstybei – 14, 80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Atsakovai už apeliacinį skundą sumokėjo 500 Lt, o nuo kitos dalies – 2 479 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo Kauno apygardos teismo 2012-06-27 nutartimi buvo atleisti. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 1 573 Lt lygiomis dalimis už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Taigi, patenkinus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme atmetamas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.), iš ieškovo atsakovei priteistina 500 Lt 2012-06-18 sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 3 d.), o valstybei – 2 479 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio sumokėjimo minėta teismo nutartimi atsakovai buvo atleisti (CPK 96 str. 1 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

Patenkinus apeliacinį skundą, panaikintinos Kauno apygardos teismo 2011-10-24 nutartimi atsakovės J. G. turto atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str. 2 d., 331 str. 6 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1–3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį dėl solidariosios atsakovės J. G. civilinės atsakomybės su atsakovu V. G. ir ieškinį atsakovės J. G. atžvilgiu atmesti.

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovui AB DNB bankui iš atsakovo V. G. priteista 99 303,67 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant jas nuo 174 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo (2010-09-07) iki 2011-12-19, nuo 109 303,67 Lt sumos nuo 2011-12-20 iki 2012-02-01 ir nuo 99 303,67 Lt sumos nuo 2012-02-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodant, kad ieškovui AB DNB bankui iš atsakovo V. G. priteisiama 99 303,67 Lt skolos ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant jas nuo 99 303,67 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-09-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui AB DNB bankui (į. k. 112029270) 1 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 1 399,25 Lt žyminio mokesčio, o valstybei – 14,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, pirmosios instancijos teisme.

Ieškovo AB DNB banko prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme netenkinti.

Priteisti iš ieškovo AB DNB banko (į. k. 112029270) atsakovei J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Lt sumokėto žyminio mokesčio, o valstybei – 2 479 Lt žyminio mokesčio.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovės J. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini)) turto atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Nutarties nuorašą išsiųsti vykdyti turto arešto aktų tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.