- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-572/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „DNB lizingas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2419-798/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės „DNB lizingas“ (buvęs pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „DnB Nord lizingas“) ieškinį atsakovui A. V. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. V. ieškinį akcinei bendrovei „DNB lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Kelrida“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas AB „DNB lizingas“ (buvęs pavadinimas UAB „DnB Nord lizingas“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo A. V. 124 530,68 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tarp AB „DNB lizingas“ ir UAB „Kelrida“ buvo sudarytos 2007-09-13 lizingo sutartys Nr. 200709F-1009 ir Nr. 200709F-1010, o 2007-10-03 lizingo sutartys Nr. 200710F-1245-G ir Nr. 200710F-1246-G. Tinkamas prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 2007 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. 200709F-1009-G ir Nr. 200709F-1010-G bei 2007 m. spalio 3 d. laidavimo sutartimis Nr. 200710F-1245-G ir Nr. 200710F-1246-G, sudarytomis tarp ieškovo AB „DNB lizingas“ ir atsakovo A. V.. UAB „Kelrida“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų, laiku nemokant lizingo mokėjimų, negrąžinus skolos, 2010-05-20 pranešimu ieškovas vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. UAB „Kelrida“ skola, susidedanti iš pradelstų lizingo mokėjimų, delspinigių ir baudos, pagal lizingo sutartis, už kurias laidavo atsakovas, sudarė 175 495,14 Lt. Šią sumą pradiniu ieškiniu prašė priteisti ieškovas, o vėliau patikslintu ieškiniu sumažino ieškinio reikalavimą, atsisakydamas reikalavimo dalies dėl baudos priteisimo 49 964,46 Lt sumai (t. 1, b. l. 98-99). Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla UAB „Kelrida“, o 2011 m. kovo 24 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Kelrida“ kreditorinis reikalavimas 173 184,35 Lt sumai, t. y. 108 391,18 Lt pradelstų įmokų, 14 793,35 Lt delspinigių ir 50 000 Lt baudos. Atsižvelgdamas į tai, kad lizinguotas turtas buvo grąžintas, tačiau skola negrąžinta, vadovaudamasis CK 6.81 straipsnio ir laidavimo sutarties nuostatomis, prašė ją priteisti iš atsakovo kaip laiduotojo, solidariai atsakingo už tinkamą lizingo sutarčių vykdymą (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
Atsiliepimas
Atsakovas A. V. atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pagrindinio skolininko prievolių įvykdymas yra užtikrintas ne tik laidavimu, bet ir hipoteka, t. y. nekilnojamojo turto įkeitimu. Pirmiausia reikalavimai turi būti tenkinami iš įkeisto turto ir tik jeigu šio turto vertės nepakanka visiškai įvykdyti prievoles, išieškojimą galima vykdyti iš skolininko bei laiduotojo kito turto. Nurodė, kad sąmoningo veiksmo – laidavimo sutarčių pasirašymo – atsakovas neatliko. Atsakovas neskaitė kiekvienos sutarties eilutės. Paprastai pasirašant laidavimo sutartį ji tvirtinama notariškai, kad prievolę prisiėmęs asmuo negalėtų teigti, jog sutarties nesuprato. Prašė laikyti laidavimo sutartis negaliojančiomis, kaip pasirašytas dėl apgaulingų ieškovo veiksmų. Taip pat prašė sumažinti iki 5 proc. dydžio baudą nuo neapmokėtos turto vertės.
Trečiasis asmuo BUAB „Kelrida“ pateikė atsiliepimą, prašydamas stabdyti bylos nagrinėjimą, iki bus patvirtintas UAB „Kelrida“ kreditorinis reikalavimas bankroto byloje. Nurodė, kad kol nepatvirtintas kreditorinis reikalavimas bankroto byloje, negalimas ieškinio nagrinėjimas.
Atsakovas A. V. pareiškė ieškinį AB „DNB lizingas“ (b. l. 2-9) (civilinė byla Nr. 2-6218-232/2011), prašydamas pripažinti negaliojančiomis tarp A. V. ir AB „DNB lizingas“ pasirašytas laidavimo sutartis: (1) 2007-09-13 sutartį Nr. 200709F-1009-G, (2) 2007-09-13 sutartį Nr. 200709F-1010-G, (3) 2007-10-03 sutartį Nr. 200710F-1245-G, (4) 2007-10-03 sutartį Nr. 200710F-1246-G bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis nebuvo supažindintas su laidavimo sutartimis, dėl ko neatkreipė dėmesio, ką pasirašinėja. Laidavimo sutartis pasirašė per klaidą lizingo bendrovės bendroje lizingo sutarčių krūvoje. Nurodė, kad laidavimo sutartis pasirašė dėl ieškovo apgaulės. Laidavimo sutarčių tekstuose A. V. pasirašė kaip juridinio asmens atstovas (UAB „Kelrida“ direktorius) ir antspaudavo šias sutartis UAB „Kelrida“ antspaudu. UAB „Kelrida“ vadovas yra užimtas žmogus, todėl pasirašinėjo sutartis neskaitęs jų teksto. Nurodė, kad laidavimo sutartys pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį yra pasibaigusios. Pasirašant lizingo sutarčių pakeitimus ir keičiant esmines lizingo sutarčių sąlygas (mokėjimo grafikus) iš A. V. kaip laiduotojo nebuvo reikalaujama pasirašyti atitinkamų laidavimo sutarčių pakeitimų. Nurodo, kad A. V. laidavo už UAB „Kelrida“ visu savo turtu, tačiau ant sutarčių nėra jo sutuoktinės L. V. parašo. Tai patvirtina, kad parašai gauti apgaulės būdu. Lizingo sutarčių sąlyga dėl laidavimo ir pačių laidavimo sutarčių tekstai pripažintini siurprizinėmis sąlygomis, o tai sudaro atskirą ir savarankišką pagrindą laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis.
Atsiliepimas
Ieškovas AB „DNB lizingas“ pateikė atsiliepimą, prašydamas atmesti A. V. ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas A. V. neįrodė, jog laidavimo sutartys buvo sudarytos jį suklaidinus. Lizingas nesiūlė perteklinių ir lizingo veikloje retai taikomų lizingo sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonių, todėl nėra pagrindo naikinti teisėtai sudarytų ir šalių valią atitikusių laidavimo sandorių. Tai, kad laidavimo sutartyse yra UAB „Kelrida“ antspaudas, savaime nereiškia, kad laidavimo sutartis A. V. pasirašė kaip įmonės vadovas. Be to, jis pasirašė ne kaip įmonės vadovas, o kaip fizinis asmuo. Nepagrįstas argumentas, jog laidavimo sutartys pasibaigusios CK 6.87 straipsnio 4 dalies prasme. A. V. nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius apie lizingo sutarčių pasikeitimą, kurie pablogino laiduotojo padėtį ar prievolės pasikeitimą iš esmės. Nepagrįsti argumentai ir dėl to, kad turėjo būti jo sutuoktinės parašas. Su lizingo įmone pasirašytos laidavimo sutartys nėra sandoriai dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės. Visiškai nepagrįsti argumentai, jog lizingo sutarčių sąlyga dėl laidavimo ir pačios laidavimo sutartys yra siurprizinės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovo AB „DNB lizingas“ ieškinį tenkino, atsakovo A. V. ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo ieškovui 124 530,68 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl AB „DNB lizingas“ ieškinio
Teismas, nustatęs, kad laidavimo sutartimis šalys sutarė, kad laiduotojas A. V., kaip solidarusis skolininkas, įsipareigoja įvykdyti pagal lizingo sutartis UAB „Kelrida“ atsirandančias prievoles AB „DNB lizingas“, jei UAB „Kelrida“ neįvykdys visų ar dalies prievolių, atsirandančių pagal lizingo sutartis (laidavimo sutarčių 2.1 p.), atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi, kaip ir UAB „Kelrida“ (laidavimo sutarčių 3.1 p.), visu savo turtu (laidavimo sutarčių 3.2 p.), konstatavo, kad už trečiojo asmens UAB „Kelrida“ laiku negrąžintą skolą yra atsakingas ir laiduotojas – atsakovas A. V., todėl iš jo priteisė 124 530,68 Lt įsiskolinimą. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog paprastai pasirašant laidavimo sutartį ji tvirtinama notariškai, nes laidavimo sutartis turi būti rašytinė (CK 6.79 straipsnis), tačiau įstatymas nereikalauja, kad ji būtų patvirtinta notarine forma.
Atsakovo A. V. prašymo sumažinti baudas dėl visų neįvykdytų lizingo sutarčių iki 5 proc. teismas netenkino motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi AB „DNB lizingas“ buvo įtrauktas į BUAB „Kelrida“ kreditorių sąrašą su 173 184,35 Lt (108 391,18 Lt pradelstų įmokų, 14 793,35 Lt delspinigių ir 50 000 Lt baudos) reikalavimu, šia nutartimi baudos dydžio klausimas jau buvo spręstas, kadangi ieškovo reikalavimas dėl 113 131,80 Lt baudos buvo sumažintas iki 50 000 Lt (CPK 182 str. 2 p.).
Dėl atsakovo A. V. ieškinio
Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui, pasirašiusiam laidavimo sutartis, kaip verslu užsiimančiam asmeniui, taikytini padidinti reikalavimai dėl sutarčių sudarymo bei vykdymo, atsakovas šias sutartis sudarė būdamas įmonės direktoriumi ir akcininku, teismas nurodė, kad jis turėjo įvertinti tiek lizingo sutarčių specialiųjų dalių, tiek ir pačių laidavimo sutarčių sąlygas, todėl vien tai, kad atsakovas, pasirašydamas sutartis, nesusipažino su jų sąlygomis bei neatkreipė dėmesio, ką pasirašinėja, nėra pagrindas pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog laidavimo sutartis jis pasirašė dėl ieškovo apgaulės. Priešingai nei teigia atsakovas, laidavimo sutartis jis pasirašė ne kaip įmonės vadovas, o kaip fizinis asmuo, o laidavimo sutartyse esantis UAB „Kelrida“ antspaudas savaime nereiškia, jog laidavimo sutartis atsakovas pasirašė kaip įmonės vadovas.
Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog buvo keičiamos esminės lizingo sutarčių sąlygos, todėl laidavimo sutartys yra pasibaigusios pagal CK 6.87 str. 4 d., nurodydamas, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl lizingo sutarčių pasikeitimo pablogėjo jo, kaip laiduotojo, padėtis ar kad prievolė būtų iš esmės pasikeitusi. Priešingai, po padarytų pakeitimų lizingo gavėjo UAB „Kelrida“ įsipareigojimai ieškovui AB „DNB lizingas“ sumažėjo, todėl šie pakeitimai buvo naudingi ir pačiam laiduotojui, kadangi sumažėjo atsakomybės apimtis.
Teismas nesutiko, kad sudarant laidavimo sutartis turėjo būti gautas atsakovo sutuoktinės L. V. sutikimas, motyvuodamas tuo, jog šios sutartys sudarytos ne A. V. šeimos poreikiams tenkinti, todėl jo sutuoktinei neatsirado solidarioji prievolė atsakyti pagal laidavimo sutartis (CK 3.109 str. 3 d.).
Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčijamos sąlygos dėl laidavimo turinys ir formuluotė atitinka aiškumo ir suprantamumo reikalavimus, sąlyga buvo tinkamai atskleista, o šalis tinkamai supažindinta, todėl ji nelaikytina netikėta (siurprizine). Be to, teismas nurodė, kad pripažinti visą sutartį (šiuo atveju laidavimo sutartis) siurprizine, kaip to reikalauja atsakovas, pagal CK 6.186 str. negalima, kadangi ši norma taikoma tik sutarties sąlygoms, o ne visai sutarčiai.
Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė iš atsakovo ieškovui 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „DNB lizingas“ ieškinį atmesti, o A. V. ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė sandorių sudarymą reglamentuojančias teisės normas, kadangi atsakovas kaip fizinis asmuo neturėjo valios sudaryti laidavimo sutartį su ieškovu ir prisiimti solidarią atsakomybę už juridinio asmens prievoles asmeniškai. Teismo vertinimas, kad laidavimo sutartyse esantis UAB „Kelrida" antspaudas savaime nereiškia, kad laidavimo sutartis atsakovas pasirašė kaip įmonės vadovas, neteisingas, nes būtent šis faktas - įmonės antspaudo buvimas ant laidavimo sutarties aiškiai parodo atsakovo suklydimą - kad jis pasirašydamas laidavimo sutartis neturėjo valios veikti kaip fizinis asmuo - laiduotojas, o tiesiog pasirašinėjo jam pateiktą visą eilę sutarčių įmonės vardu.
Atsakovas niekuomet neturėjo ir neišreiškė valios laiduoti už UAB „Kelrida“ ir sudaryti laidavimo sutartis, todėl lizingo bendrovės darbuotojams nesąžiningai pateikus atsakovui pasirašyti lizingo sutartis kartu su laidavimo sutarčių tekstais, nesant esminio sutarties elemento (šalies laisvos valios sudaryti sutartį), laidavimo sutartys pripažintinos nesudarytomis (CK 1.63 straipsnio 6 punktas, 1.90 straipsnis, 6.159 straipsnis).
Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad visos lizingo sutartys buvo ne tik pasirašytos atsakovo, bet ir antspauduotos bendrovės antspaudu. Be to, sprendime visiškai nepasisakė dėl aplinkybės, kad laidavimo sutartys klaidinančiai nebuvo pavadintos laidavimo sutartimis, o tik „sutartimis", tokiu būdu neabejotinai siekiant suklaidinti atsakovą, tokios aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio, CK 1.90 straipsnio pagrindais.
Žemesnės instancijos teismas
Sprendime neįvertinta aplinkybė, kad lizingo sutartys buvo ne kartą keičiamos, o UAB „Kelrida“ pasirašant tokius Lizingo sutarčių pakeitimus ir keičiant esmines Lizingo sutarčių sąlygas (mokėjimo grafikus ir kt.) iš A. V. kaip laiduotojo nebuvo reikalaujama pasirašyti atitinkamų laidavimo sutarčių pakeitimų. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad lizingo bendrovė, žinodama, kad atsakovo parašai laidavimo sutartyse buvo gauti apgaulės būdu ir atsakovas net nežino apie laidavimą, todėl nebuvo reikalaujama iš laiduotojo pasirašyti lizingo sutarčių pakeitimų.
Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad nors A. V. laidavo už UAB „Kelrida“ visu savo turtu (vadinasi - ir šeimos turtu bei bendrosios sutuoktinių nuosavybės pagrindais valdomu turtu), ant Laidavimo sutarčių nėra A. V. sutuoktinės L. V. parašo ir ji nėra šios sutarties šalis. Tai ne tik patvirtina, kad parašai ant Laidavimo sutarčių buvo gauti apgaulės būtu, bet ir yra savarankiškas pagrindas pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis.
Laidavimo sutartys, kuriomis laiduojama visu A. V. turtu, įskaitant ir šeimos turtą bei sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, prieštarauja imperatyviomis CK 3.85 straipsnio 1-2 dalių ir 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o tai sudaro savarankišką pagrindą Laidavimo sutartis pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis dėl prieštaravimo imperatyviomis įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Iki ieškinio pareiškimo atsakovas net nežinojo apie laidavimą už UAB „Kelrida“, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.
Teismas netinkamai taikė siurprizines sutarčių sąlygas reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai konstatavo, neva negalima visos laidavimo sutarties pripažinti siurprizine.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka su teismo atsisakymu sumažinti ieškovo prašomą priteisti baudą iki 5 procentų nuo lizingo turto vertės, kadangi į bylą ieškovas nepateikė jokių duomenų apie savo patirtus nuostolius, todėl ieškovo prašomos priteisti netesybos leistų ieškovui nesąžiningai praturtėti atsakovo sąskaita. Nagrinėjamu atveju nei lizingo sutartyse, nei laidavimo sutartyse nenumatyta, kad šalys susitarė dėl išimtinių netesybų - kurios būtų laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais ir kurių dydžio nereiktų įrodinėti.
Priteisdamas iš atsakovo ieškovui 4 510 Lt žyminio mokesčio, teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų ir sumažino prašomą priteisti sumą nuo 175 495,14 Lt iki 124 530,68 Lt, todėl žyminis mokestis turėtų būti sumažintas iki 3 491 Lt.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB „DNB lizingas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir tinkamai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Vien tai, kad atsakovas nesusipažino su laidavimo sutarčių sąlygomis ir neatkreipė dėmesio, ką pasirašo, kaip teisingai sprendė teismas, nesudaro pagrindo pripažinti šias sutartis negaliojančiomis. Atsakovo argumentai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90, 1.90 straipsnių pagrindais nepagrįsti, kadangi jis neįrodė aplinkybių, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos jį suklaidinus ar apgaulės būdu. Atsakovą tenkino sutarčių sąlygas, jis jas pasirašė.
Šalies argumentai
Ieškovas nesutinka su apeliantu dėl prašomos priteisti baudos sumažinimo iki 5 procentų, kadangi bauda buvo sumažinta atsižvelgiant į bankroto byloje priimtas nutartis dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo.
Nurodo, kad teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, suklydo, todėl dalis žyminio mokesčio – 764 Lt grąžintini ieškovui, o ne priteistina iš atsakovo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „DnB Nord lizingas“ (šiuo metu AB „DNB lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „Kelrida“ 2007 m. rugsėjo 13 d. sudarė lizingo sutartis Nr. 200709F-1009 ir Nr. 200709F-1010, 2007 m. spalio 3 d. sudarė lizingo sutartis Nr. 200710F-1245 ir Nr. 200710F-1246, pagal kurias ieškovas nuosavybės teise įsigijo vilkiką Mercedes Benz 1844, puspriekabę Schmitz SCS24/L, vilkiką Mercedes Benz 1844, puspriekabę Schmitz SCS24/L ir suteikė teisę lizingo gavėjui UAB „Kelrida“ šį turtą valdyti ir naudoti, o lizingo gavėjas įsipareigojo mokėti ieškovui mokėjimus, nustatytus mokėjimų grafikuose (t. 1, b. l. 7-12, 14-16, 18-24, 26-29). Tinkamas prievolių įvykdymas buvo užtikrintas 2007 m. rugsėjo 13 d. laidavimo sutartimis Nr. 200709F-1009-G ir Nr. 200709F-1010-G bei 2007 m. spalio 3 d. laidavimo sutartimis Nr. 200710F-1245-G ir Nr. 200710F-1246-G, sudarytomis tarp UAB „DnB Nord lizingas“ ir atsakovo A. V. (t. 1, b. l. 13, 17, 25, 30). Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 21 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla UAB „Kelrida“, o 2011 m. kovo 24 d. nutartimi buvo patvirtintas UAB „DnB Nord lizingas“ reikalavimas 173 184,35 Lt sumai, t. y. 108 391,18 Lt pradelstų įmokų, 14 793,35 Lt delspinigių ir 50 000 Lt baudos. Dėl nurodyto dydžio sumos priteisimo iš atsakovo ieškovas kreipėsi į teismą, o atsakovas pareiškęs savarankišką ieškinį, ginčijo laidavimų sutarčių teisėtumą.
Byloje kilo ginčas dėl pagrindų pripažinti ieškovo su atsakovu sudarytas laidavimo sutartis negaliojančiomis vadovaujantis CK 1.90, 1.91 straipsniais buvimo, laidavimo sutarčių sąlygų pripažinimo siurprizinėmis, taip pat dėl priteistų netesybų mažinimo.
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais pagrindų buvimo
Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas dėl laidavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso 1.90 straipsnio, 1.91 straipsnio pagrindais, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, reikšmingus sandorių sudarymui, jis detaliai išanalizavo sandorių pasirašymo aplinkybes, ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos suklydus ar dėl apgaulės.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos tarp banko ir atsakovo kaip fizinio asmens, tai patvirtina laidavimo sutartyse esantys atsakovo rekvizitai, t. y. asmens kodas, adresas, taip pat parašas. Spaudo buvimas laidavimo sutartyse nepatvirtina atsakovo nurodomų aplinkybių, kad šios sutartys buvo pasirašytos suklydimo įtakoje ar dėl apgaulės ir nesudaro pagrindo šiais pagrindais jų pripažinti negaliojančiomis (CK 1.90 straipsnis, 1.91 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje reikšminga ta aplinkybė, į ką teisingai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas, jog atsakovas santykiuose su lizingo bendrove veikė ne kaip eilinis fizinis asmuo, tačiau kaip verslininkas, UAB „Kelrida“ direktorius bei akcininkas, turintis sutartinių santykių patirties, gerai susipažinęs su savo kaip sutartinių santykių subjekto teisėmis ir pareigomis, todėl jam keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai. Byloje nenuginčyta, kad UAB „Kelrida“, atstovaujama direktoriaus A. V., sąmoningai ir tikslingai siekė sudaryti lizingo sutartis dėl transporto priemonių, reikalingų įmonės vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje. Lizingo sutarčių specialiųjų dalių D punktuose (t. 1, b. l. 7, 14, 18, 26) aiškiai įvardintos sąlygos, būtinos sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis, kurias privalo įvykdyti UAB „Kelrida“ (klientas), t. y. kad iki pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo už kliento prievolių pagal šias sutartis įvykdymą laiduoja A. V.. Šios sąlygos atsakovas neginčija. Taigi tokie duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laidavimo sutarčių sudarymas su lizingu buvo iš anksto aptartas, numatytas veiksmas, kurį privalėjo atlikti įmonė, atstovaujama direktoriaus A. V., kad lizinguojamas turtas pereitų įmonės nuosavybėn, tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kad pasirašydamas laidavimo sutartis atsakovas neturėjo valios veikti kaip fizinis asmuo – laiduotojas, nėra pagrįsti, taip pat nelogiški atsižvelgiant į laidavimo kaip prievolės užtikrinimo priemonės paskirtį atsakyti kito asmens kreditoriui tuo atveju, jeigu asmuo, už kurį yra laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 straipsnis). Taip pat nesutiktina su apeliantu, kad jis pasirašė laidavimo sutartis dėl lizingo bendrovės darbuotojų apgaulės – pateikiant laidavimo sutarčių tekstus, nenurodant šių sutarčių pavadinimų, kartu su lizingo sutartimis, kadangi nustatytos aplinkybės apie tarp banko ir UAB „Kelrida“ sudarytose lizingo sutartyse numatytas būtinas sąlygas paneigia šių argumentų teisingumą.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai taikė siurprizines sutarčių sąlygas reglamentuojančias teisės normas (CK 6.182 straipsnis), be to, nepagrįstai konstatavo, kad visos laidavimo sutarties negalima pripažinti siurprizine. Pažymėtina, kad apelianto aiškinimas, jog laidavimo sutartis laikytina lizingo sutarties dalimi, todėl ji visa kaip sąlygų visuma gali būti pripažintina siurprizine, yra neteisingas ir prieštaraujantis materialinės teisės normoms, reglamentuojančiomis laidavimo sutartį, jos sąlygas bei paskirtį (CK 6.76 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad kaip jau buvo minėta anksčiau, laidavimo sutarčių sudarymas buvo iš anksto numatytas veiksmas ir būtina sąlyga, kad būtų vykdomos lizingo sutartys. Atsakovas, kaip UAB „Kelrida“ direktorius, pasirašydamas lizingo sutartis, patvirtino savo kaip įmonės vadovo parašu bei įmonės spaudu, kad jis susipažino su sutarčių sąlygomis bei su jomis sutinka.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, kad atsakovas, veikdamas įmonės vardu ir interesais, sudarydamas lizingo sutartis žinojo apie jam kaip fiziniam asmeniui tenkančius įsipareigojimus, siekiant vykdyti lizingo sutartis, nesant tai paneigiančių įrodymų, nėra pagrindo pripažinti, kad laidavimo sutartys laikytinos nesudarytomis (CK 6.159 straipsnis).
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad lizingo sutartys buvo ne kartą keičiamos, o UAB „Kelrida“ pasirašant šiuos pakeitimus ir keičiant esmines lizingo sutarčių sąlygas (mokėjimo grafikus ir kt.), iš A. V. kaip laiduotojo nebuvo reikalaujama pasirašyti atitinkamų laidavimo sutarčių pakeitimų, kuri įrodo apgaulingus banko veiksmus ir daro laidavimo sutartis pasibaigusiomis (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Apeliantas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie lizingo sutarčių pasikeitimą, kuris pablogintų laiduotojo padėtį ar prievolės pasikeitimą iš esmės. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, šie lizingo sutarčių pakeitimai buvo naudingi lizingo gavėjui ir laiduotojui, kadangi lizingo gavėjas padengė didesnę lizingo objekto vertę, o dėl to sumažėjo likusi neapmokėta vertė bei eilinio mokėjimo dydis, t. y. lizingo gavėjo įsipareigojimai lizingui sumažėjo, tai atitinkamai sąlygojo laiduotojo atsakomybės prieš lizingo bendrovę apimties sumažėjimą.
Dėl priteistų netesybų mažinimo
Apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė sumažinti ieškovo prašomą priteisti baudą iki 5 procentų nuo lizingo turto vertės, nepagrįstas. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi įtraukė AB „DNB lizingas“ (tuo metu UAB „DnB NORD lizingas“) į BUAB „Kelrida“ kreditorių sąrašą su 173 184,35 Lt reikalavimu, kurį sudaro 108 391,18 Lt pradelstų įmokų, 14 793,35 Lt delspinigių ir 50 000 Lt baudos. Tvirtindamas šio kreditoriaus reikalavimą teismas įvertino baudos dydžio pagrįstumą ir ją sumažino nuo 113 131,80 Lt iki 50 000 Lt. Minėta teismo nutartis buvo apskųsta apeliacine tvarka, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi ją paliko nepakeistą. Tokiu būdu sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditoriaus reikalavimo dalis dėl baudos dydžio pagrįstumo yra išspręsta įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą tokia aplinkybė turi prejudicinę galią ir jos nereikia įrodinėti.
Dėl laiduotojo sutuoktinės sutikimo
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad atsakovui laiduojant už UAB „Kelrida“ visu savo turtu, t. y. ir šeimos turtu bei bendrosios sutuoktinių nuosavybės pagrindais valdomu turtu, ant laidavimo sutarčių nėra A. V. sutuoktinės L. V. parašo ir ji nėra šios sutarties šalis, dėl to tai yra savarankiškas pagrindas pripažinti ginčo laidavimo sutartis negaliojančiomis. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsižvelgiant į lizingo bei laidavimo sutarčių turinį, laidavimo sutartys sudarytos ne atsakovo šeimos poreikiams tenkinti, tokiu būdu, vadovaujantis CK 3.109 straipsniu, numatančiu prievoles, vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, jo sutuoktinei neatsirado solidarioji prievolė atsakyti pagal laidavimo sutartis.
Pažymėtina, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jei tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įsipareigoja įvykdyti kreditoriui prievolę už skolininką nenurodydamas konkretaus turto, į kurį kreditorius galės nukreipti savo reikalavimus. Taigi laidavimo sutartimi daiktas nėra suvaržomas. Galioja prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikia rašytinio kito sutuoktinio sutikimo. Būtent tokie atvejai yra nurodyti CK 3.92 straipsnio 4 dalyje. Tačiau šioje dalyje kalbama apie sandorius, susijusius su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų varžymu. Tuo tarpu laidavimas yra šalutinė prievolė (CK 6.76 straipsnis), šia prievole užtikrinama pagrindinė prievolė, tai reiškia, jog laidavimu nėra suvaržoma bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir disponavimas ja. Laiduojant laiduotojui nereikia įkeisti konkretaus kilnojamojo/nekilnojamojo turto, jis tiesiog laiduoja už prievolės įvykdymą visu savo turtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-396/2011), todėl tokiam sandoriui nebuvo reikalingas sutuoktinės sutikimas. Atsižvelgiant į tai, kad minėtų laidavimo sutarčių pagrindu laidavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp banko ir A. V., todėl atsakomybė už laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą kyla šios sutarties šaliai – A. V. ir tai yra jo asmeninė prievolė. Apeliacinio skundo argumentai dėl išieškojimo nukreipimo į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę yra nepagrįsti, kadangi pagal CPK 666 straipsnio pirmąją dalį išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Tai reiškia, kad išieškojimas pagal asmenines vieno sutuoktinio prievoles, nesant asmeninio sutuoktinio turto, vykdomas ne iš bendro sutuoktinių turto, o iš bendro turto dalies.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme
Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai paskaičiavo iš atsakovo priteistiną žyminį mokestį, ieškovui atsisakius dalies reikalavimų. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija sutinka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė dalies reikalavimų, t. y. sumažino pašomą priteisti sumą nuo 175 495,14 Lt iki 124 530,68 Lt, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinas žyminis mokestis turėtų sudaryti 3 491 Lt, o likusi ieškovo sumokėta žyminio mokesčio dalis, t. y. 764 Lt, vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad atsisakius ieškinio, grąžinama 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, priteistina iš valstybės biudžeto. Todėl teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra keistina.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, kita sprendimo dalis, nenustačius materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme
Tenkinus iš dalies apeliacinį skundą tik dėl procesinio reikalavimo, t. y. dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, o teismo sprendimą, kuriuo išspręsti materialiniai reikalavimai, palikus nepakeistą, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d., 3 d.). Tačiau yra pagrindas iš apelianto priteisti ieškovui šio turėtas bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d.). Ieškovas AB „DNB lizingas“ pateikė į bylą įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų (t. 2, b. l. 1-2). Už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte nurodytas rekomenduotinas maksimalus dydis yra 1 200 Lt (imant 1,5 koeficiento ir įvertinant tai, kad paslaugų suteikimo bei mokėjimo atlikimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt), todėl konstatuotina, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neatitinka nurodytų rekomendacijų, taip pat kitų kriterijų, numatytų Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje, nenustatytas pagrindas nukrypti nuo rekomenduotinų maksimalių dydžių, todėl ieškovui iš apelianto priteistina 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
nutaria:
pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 3 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, sumažinant iš A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistus 4 510 Lt žyminio mokesčio AB „DNB lizingas“, juridinio asmens kodas 124385737, iki 3 491 Lt, grąžinant AB „DNB lizingas“ 764 Lt sumokėto žyminio mokesčio pagal 2010-08-03 mokėjimo nurodymą Nr. M1-00646 iš valstybės biudžeto.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti AB „DNB lizingas“ iš A. V. 1 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.