Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – nusprendė pakeisti Direkcijos 2010 m. rugsėjo 14 d. įsakymo Nr. P-60 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjui S. J.“ 3 punkto dalį dėl atleidimo datos ir laikyti pareiškėją atleistą iš tarnybos nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. bei priteisti pareiškėjui iš Direkcijos neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. (19 darbo dienų) ir neišmokėtą darbo užmokestį už 2010 m. rugsėjo 13 d. – viso 2 309,35 Lt, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūrų pažeidimo konstatavo, kad nenustatė procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimų. Nurodė, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas pradėtas tirti laiku, laikantis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytų terminų, įpareigojimas tirti tarnybinį nusižengimą duotas tinkamo subjekto (Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 p.), tarnybinį nusižengimą tyrė tinkamos sudėties komisija (Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 5 p.). Teismas padarė išvadą, kad Komisija buvo sudariusi galimybes pareiškėjui susipažinti su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą, tačiau pats pareiškėjas savo veiksmais ignoravo tokią informaciją. Teismas nurodė, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui surašytas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. TP-(1.25/1)-540, kaip to reikalauja Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 7 punktas. Po pranešimo apie tarnybinį nusižengimą gavimo žyma nėra pareiškėjo parašo. 2010 m. rugpjūčio 16 d. akte nurodyta, jog telefonu susisiekus su pareiškėju, jam buvo pranešta apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą, tačiau 2010 m. rugpjūčio 9, 10, 12, 13 dienomis jis darbo vietoje (duomenys neskelbtini), nepasirodė ir su dokumentais nesusipažino. Teismas laikė neįrodyta, jog pareiškėjui nebuvo skambinta telefonu dėl informacijos apie minėtą pranešimą pateikimo. 2010 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su dokumentais Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre, tačiau šia galimybe pareiškėjas nepasinaudojo. 2010 m. rugpjūčio 18 d. surašytas aktas Nr. TP-(1.25/1)-565 dėl pranešimo apie padarytą pažeidimą neįteikimo, kurį pasirašė komisijos pirmininkė ir kiti du Direkcijos darbuotojai, kaip ir nustatyta Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 7 punkte. Teismas pažymėjo, kad Tarnybinis nusižengimas baigtas tirti laiku (Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 11 p.), Komisijos išvadą pasirašė visi Komisijos nariai, todėl atmetė pareiškėjo teiginį, jog vienas iš Komisijos narių ją pasirašė tik 2010 m. rugsėjo 13 d. Skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų, priimtas 2010 m. rugsėjo 14 d., t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais. Teismas nurodė, kad neįrodyta, jog išvadą surašė Tarnybos teisininkai, kaip nurodo pareiškėjas. Komisijos nariai patvirtino, jog išvadą rašė Komisija, tik dėl teisinių žinių stokos dėl pačių formuluočių buvo konsultuotasi su Tarnybos specialistais. Spęsdamas klausimą, ar pareiškėjo padarytas tarnybinis pažeidimas gali būti laikomas šiurkščiu ir vertindamas pareiškėjo tarnybinį pažeidimą – neatvykimą į darbą, teismas pažymėjo, kad po transporto naudojimosi tvarkos pakeitimo pareiškėjas nebevyko į darbo vietą (duomenys neskelbtini), šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad Direkcija turi 6 struktūrinius padalinius, daliai darbuotojų darbo vieta buvo nustatyta, tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjui darbo vieta nustatyta nebuvo. Tačiau teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas dirbo Teisės ir personalo skyriaus vedėju, o pareiškėjo pareigybės aprašymas patvirtintas vėliau nei juridinio asmens buveinės perkėlimas, padarė išvadą, kad jo pagrindinė darbovietė yra Direkcijos buveinė – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo paaiškinimais bei liudytojų parodymais teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 23 d. dirbo Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų informaciniame centre, Smiltynėje, kadangi buvo pakeista darbo organizavimo tvarka ir nebebuvo užtikrintas atvykimas iki darbo ir grįžimas iš jo tarnybiniu transportu. Faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas atliko dalį darbo funkcijų, patvirtino byloje pateikti patikrinimo aktai bei liudytojų G. K., D. V., G. P., J. V., J. S., L. Ž. parodymai. Komisija, tyrusi tarnybinį nusižengimą, šiurkščiu nusižengimu įvardijo pareiškėjo neatvykimą į darbą be pateisinamų priežasčių nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. (pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą) ir 2010 m. rugpjūčio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikotarpis nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. pažymėtas kaip pravaikšta. Tačiau aptartų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, jog negalima pareiškėjo dalinių funkcijų atlikimą Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre laikyti neatvykimu į tarnybą be pateisinamų priežasčių. Teismas pažymėjo, kad neatvykimas į tarnybą laikytinas toks valstybės tarnautojo elgesys, kai jis nebūna tarnyboje ir visiškai neatlieka valstybės tarnautojo pareigų, tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatytas toks pareiškėjo elgesio modelis, todėl teismas padarė išvadą, kad Komisija nepagrįstai pareiškėjo neatvykimą į darbo vietą (duomenys neskelbtini), vertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą. Dėl Direkcijos direktoriaus pavedimų Nr. 455, Nr. 458 ir Nr. 459 neįvykdymo, teismas sutiko su Komisijos vertinimu, jog pavedimas Nr. 455 buvo netinkamai įvykdytas ir pareiškėjas savo elgesiu aiškiai pademonstravo priešišką nusistatymą dėl pasikeitusios darbo organizavimo tvarkos ir, ignoruodamas pavedimą, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktus bei Pareigybės aprašymo 7.12 ir 7.18 punktus. Teismas taip pat nustatė, kad rašytiniu pavedimu Nr. 459 pareiškėjui pavesta iki 2010 m. rugpjūčio 4 d. išnagrinėti D. B. prašymą, kuriuo buvo prašoma pratęsti nuomos sutartį. Išvadas dėl minėto prašymo buvo pavesta pristatyti tiesiogiai direktoriui žodžiu 8.00 val. direktoriaus kabinete (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas ant rašytinio pavedimo parašė, jog negali įvykdyti pavedimo, nes neteisėtai pakeistos darbo sąlygos, o jis dirba Smiltynėje ir pėsčiomis ateiti negali, todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginį, jog jis nežinojo apie pavedimą Nr. 459. Teismas pažymėjo, kad įrašai ant pavedimo Nr. 455 ir ant pavedimo Nr. 459 įrodo, kad pareiškėjas aiškiai išreiškė savo nepasitenkinimą dėl pakeistų darbo sąlygų ir pateikė savo poziciją dėl pavedimų neįvykdymo. Teismas pažymėjo, kad prašymų ir sutarčių klausimų nagrinėjimas pareiškėjui priskirtinas pagal pareigybės aprašymo 7.2, 7.3 punktus, todėl pavedimas Nr. 459 turėjo būti įvykdytas. Pavedimas Nr. 459 buvo neįvykdytas ir D. B. prašymas išnagrinėtas nebuvo, o priežasčių tokiam pavedimo neįvykdymui nebuvo, nes pavedimo įvykdymui tarnybinis transportas nebuvo būtinas, todėl teismas konstatavo, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatliko pareigybės aprašyme jam pavestų funkcijų. Teismas taip pat nustatė, kad pavedimu Nr. 458 pareiškėjui pavesta nebevykdyti saugomų teritorijų pareigūno funkcijų, numatytų Teisės ir personalo skyriaus pareigybės aprašymo 7.19 punkte ir ypatingą dėmesį nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. skirti pareigybės aprašymo 7.2 – 7.5 ir 7.12 punktuose nustatytoms funkcijoms vykdyti. Teismas, remdamasis atsakovo atstovo T. T. paaiškinimu nustatė, jog Direkcijoje buvo susikaupę daug darbo, susijusio su pareiškėjo funkcijų vykdymu, nuolat nepertraukiamai turėjo būti sprendžiami personalo valdymo klausimai, todėl pavedimu ir buvo akcentuotas dėmesys atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjo 2010 m. liepos 26 d. ir 2010 m. rugpjūčio 4 d. tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog jis vykdė tik inspekcinę veiklą. Pareiškėjo teigimu, kitos funkcijos buvo sužlugdytos dėl pasikeitusios darbo organizavimo tvarkos. Teismas akcentavo, kad pagal pareigybės aprašymą pareiškėjui pavesta vykdyti 19 funkcijų, iš kurių jis vykdė tik vieną – 7.19 punktu pavestą, funkciją, tačiau kaip teisininkas neatliko kitų funkcijų, nurodytų pareigybės aprašymo 7.1 – 7.18 punktuose. Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymas ir kiti teisės aktai neatleidžia valstybės tarnautojo nuo pareigų vykdymo net ir iškilus nesutarimui tarp į pareigas priėmusio asmens ir valstybės tarnautojo. Valstybės tarnybos įstatymas imperatyviai apibrėžia valstybės tarnautojo pareigas, kurias jie privalo vykdyti. Analizuodamas rašytinio pavedimo Nr. 458 turinį teismas pažymėjo, kad įstaigos vadovas turi teisę duoti nurodymus valstybės tarnautojams ir darbuotojams, o pavedimas, kuriuo akcentuojama skirti didesnį dėmesį kai kurių funkcijų vykdymui, pats savaime nereiškia papildomų užduočių pavedimo, nes valstybės tarnautojas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Pareiškėjas ant pavedimo prirašė negalintis jo įvykdyti, nes įsakymas turi aukštesnę teisinę galią, o šis pavedimas prieštarauja kolektyvinės sutarties nuostatoms. Teismas, įvertinęs Teisės ir personalo skyriaus nuostatuose nustatytus uždavinius ir šio skyriaus vedėjo pareigybės paskirtį, padarė išvadą, jog Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pagrindinis uždavinys yra susijęs su skyriaus darbo organizavimu, o ne inspekcinės veiklos vykdymu. Teismas pažymėjo, kad neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas neatliko pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, išskyrus 7.19 punkte nustatytąją, motyvuodamas tuo, jog neturi galimybės atvykti į darbą. Tačiau iš visumos jo rašytų tarnybinių pranešimų, kurie, kaip patvirtino liudytoja J. S., buvo faksu siunčiami iš Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centro, akivaizdu, jog jam buvo sudaryta galimybė atlikti ir kitas funkcijas (tiek ir rengti įsakymų projektus, teisiškai vertinti sutartis ir kitus dokumentus, nagrinėti valstybės institucijų, fizinių ir juridinių asmenų raštus ir skundus, vykdyti skyriui pavestas funkcijas ir t. t.). Liudytoja apklausta J. V. parodė, jog kartais matydavo, kaip pareiškėjas naudojasi teisės aktų svetainėmis, vadinasi, jis turėjo tinkamas sąlygas vykdyti Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigybės aprašyme nustatytas lokalaus pobūdžio funkcijas net ir ne nuolatinėje darbo vietoje (duomenys neskelbtini). Atsakovo atstovo paaiškinimu nustatyta, kad pavedimu Nr. 458 buvo siekiama, jog nuo nurodyto termino pareiškėjas dirbtų nuolatinėje darbo vietoje, o jam į darbą neatvykus nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. buvo žymimos pravaikštos. Teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojams taikant tarnybinę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškia teisės aktais nustatytų veiksmų neatlikimu per nustatytus terminus, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti, kaip to reikalauja teisės aktai. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo neveikimas pasireiškė kaip pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų nevykdymas, kuris iš pareiškėjo rašytų tarnybinių pranešimų turinio vertintinas kai sąmoningas ir valingas poelgis. Teismas konstatavo, kad reakcija į darbo sąlygų pakeitimą buvo neadekvati. Nors ginčas dėl darbo sąlygų pakeitimo ir nėra išspręstas, tačiau nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė nevertinama kaip objektyvi priežastis, sąlygojusi pareiškėjo pareigų neatlikimą. Kaip aukščiau aptarta, pareiškėjas turėjo sąlygas ir galimybes atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, pažymint tai, kad darbdaviui nėra nustatytos pareigos užtikrinti darbuotojų atvežimą į darbą ir grįžimą iš jo. Teismas nurodė, kad pavedimo Nr. 458 nevykdymas apima pareiškėjo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų neatlikimą, o tokiais veiksmais buvo pažeisti Valstybės tarnybos įstatymo 1 dalies 1, 4, 5, 6 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių (toliau – ir Etikos taisyklės) 2, 2.4, 2.5, 3.3, 5.2, 9.1, 9.3 punktai, Pareigybės aprašymo 7.1 – 7.18 punktai, Vidaus tvarkos taisyklių 5 punktas. Teismas nesutiko, jog pareiškėjas pažeidė Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Direkcijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-175, 4 punktą, nustatantį, jog darbo diena Direkcijoje trunka nuo 8 iki 17 val., išskyrus penktadienį nuo 8 iki 15.45 val., nes nenustatyta, jog pareiškėjas nebuvo darbo valandomis Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre ar tomis valandomis nevykdė inspekcinės veiklos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką (nuo 2010 m. liepos 23 d. iki 2010 m. rugpjūčio 27 d.) tinkamai neatliko pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų ir laiku neatliko pavedamų užduočių, taip pat nesilaikė Valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, todėl toks elgesys laikytinas neleistinu, neatitinkančiu teisės aktų reikalavimų, todėl pagrįstai kvalifikuotas kaip šiurkštus pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 6 dalies 10 punktą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas netinkamai įvykdė pavedimą Nr. 455, neįvykdė pavedimų Nr. 458 ir Nr. 459 – ir tokie veiksmai, teismo nuomone, pagrįstai įvertinti kaip šiurkštus nusižengimas, kuriuo šiurkščiai nusižengta valstybės tarnautojo pareigoms, aiškiai įvardintoms Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punkte. Sutiko su Komisijos nustatyta pareiškėjo kaltės forma – tyčia, nes iš pareiškėjo tarnybinių pranešimų gausos, prierašų ant pavedimų ar tarnybinių pranešimų akivaizdu, jog jis suvokė daromų veiksmų galimas pasekmes ir, įvertindamas savo elgesį, sistemingai laikėsi vienos ir tos pačios nuomonės – neatlikti pareigų dėl pasikeitusios tvarkos dėl tarnybinio transporto naudojimo, tokiu būdu sistemingai pažeidinėjo Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnyje įvardintas valstybės tarnautojo pareigas, neatliko pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Komisija aiškiai įvardijo sukeltas teisines pasekmes – sutrikdyta Direkcijos veikla, dėl ko buvo sumenkintas pasitikėjimas pačia Direkcija, savo veiksmais sukėlė kitų įstaigos valstybės tarnautojų ir darbuotojų nepasitikėjimą įstaigos vadovu, pažemino valstybės tarnautojo vardą, be to, jo neatlikti darbai turėjo būti atliekami kitų įstaigos darbuotojų ar valstybės tarnautojų, o tokia situacija protingumo ir teisingumo principų pagrindu laikytina neleistina. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo elgesys nevykdant rašytinių pavedimų, akivaizdžiai ir tyčia nevykdant pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, išskyrus 7.19 punktu pavestą, jo elgesys dėl pakeistos tvarkos tarnybinio transporto naudojimo srityje, pasireiškęs tarnybinių pranešimų gausa bei nuolatiniu priešiškumo demonstravimu įrašais ant pavedimų rodo šiurkštų Etikos taisyklių pažeidimą, todėl, teismo vertinimu, tiek aukščiau nurodytas šiurkštus pareigų nevykdymas, tiek ir šiurkštus Etikos taisyklių pažeidimas pagrįstai kvalifikuoti kaip šiukštus tarnybinis nusižengimas, už kurio padarymą numatyta griežčiausia tarnybinės nuobaudos rūšis – atleidimas iš tarnybos. Teismas nurodė, kad tarnybinį nusižengimą pareiškėjas padarė būdamas Direkcijos struktūrinio padalinio vadovu – Teisės ir personalo skyriaus vedėju. Todėl jo padarytas tarnybinis nusižengimas (pareigų neatlikimas, pavedimų nevykdymas, šiurkščiai pažeidžiant valstybės tarnautojo veiklos pagrindinius principus ir etikos taisyklių reikalavimus) visuomenės pasitikėjimo viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais teisinėje sistemoje aspektu akivaizdžiai diskreditavo visą Direkcijos instituciją, sumenkino jos prestižą. Teismas konstatavo, kad nustačius, jog pareiškėjas atliko dalį funkcijų, jo nebuvimas nuolatinėje darbo vietoje nelaikytinas neatvykimu į tarnybą be pateisinamos priežasties, todėl atsakovas nepagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo rugpjūčio 3 d. žymėjo pareiškėjui pravaikštas. Konstatavus, kad pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. dirbo, jam priteistina neišmokėto darbo užmokesčio dalis nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. (už 19 darbo dienų). Dėl piniginių reikalavimų laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d. iki 2010 m. rugsėjo 10 d. teismas konstatavo, jog pareiškėjas turi teisę gauti ligos pašalpą teisės aktų nustatyta tvarka, todėl kompensacijos už šį laikotarpį nepriteisė. Teismas nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą 120 Lt darbo užmokestį už 2010 m. rugsėjo 13 d. Teismas konstatavo, kad pagrindo priteisti neturtinę žalą pareiškėjui nėra.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. P-60 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjui S. J.“ pareiškėjas nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. atleistas iš Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 18 punktą (kai paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų už tarnybinius nusižengimus, nenurodytus šio straipsnio 1 dalies 15 punkte). Apeliantas teigia, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnį, pažeidžiant terminus, atgaline data, nenustačius jo kaltės, remiantis suklastotais dokumentais. Teismo nuomone, sutikti su šiais teiginiais nėra pagrindo. Laikė, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visus tarnybinio nusižengimo elementus, įvertino ne tik paties ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumą ir teisėtumą, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados turinį. Nustatyta, kad Direkcijos direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 6 d. įsakymu Nr. V-117 buvo sudaryta komisija tirti galimam Direkcijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjo S. J. tarnybiniam nusižengimui, susijusiam su Direkcijos direktoriaus 2010 m. liepos 30 d. pavedimo Nr. S1‑(1.15/1)-455, 2010 m. rugpjūčio 2 d pavedimo Nr. S1-(1.15/1)-458, 2010 m. rugpjūčio 2 d. pavedimo Nr. S1-(1.15/1)-459 nevykdymu, neatvykimu į darbą, netinkamu funkcijų, susijusių su inspekcinės veiklos parko teritorijoje organizavimu, vykdymu. Teismo nuomone, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradėtas nepažeidžiant Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkto reikalavimų, per 5 dienas nuo oficialios informacijos gavimo. Pastebėjo, jog pareiškėjas į darbą (duomenys neskelbtini), neatvyko nuo 2010 m. liepos 23 d., tačiau pravaikšta buvo pradėta žymėti nuo rugpjūčio 3 d., paaiškėjus rašytinių pavedimų nevykdymo faktams. 2010 m. liepos 30 d. pavedimo Nr. S1-(1.15/1)-455 įvykdymo terminas buvo rugpjūčio 2 d., todėl, teismo nuomone, akivaizdu, kad tyrimas buvo pradėtas nepažeidžiant terminų. 2010 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui surašytas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Nr. TP‑(1.25/1)-540. Pareiškėjas pranešime nėra pasirašęs apie jo gavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2010 m. rugpjūčio 16 d. aktą, kuriame užfiksuota, kad pareiškėjui buvo telefonu pranešta apie pradėtą tarnybinio nusižengimo tyrimą ir kad jis nebuvo darbo vietoje (duomenys neskelbtini), rugpjūčio 9, 10, 12, 13 dienomis, su dokumentais nesusipažino, aplinkybę, kad pareiškėjas nepasinaudojo galimybe rugpjūčio 11 d. susipažinti su dokumentais Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre, esančiame Smiltynės g. 11, bei 2010 m. rugpjūčio 18 d. aktą Nr. TP-(1.25/1)-565 dėl pranešimo apie padarytą pažeidimą neįteikimo, teismo vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui Komisija sudarė tinkamas galimybes susipažinti su pranešimu apie tarnybinį nusižengimą, tačiau pats pareiškėjas ignoravo tokią informaciją. Teismas pastebėjo, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. tarnybinio patikrinimo išvada nustatyta, jog pareiškėjas nuo rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbo vietą (duomenys neskelbtini), netinkamai įvykdė Direkcijos direktoriaus 2010 m. liepos 30 d. pavedimą Nr. S1-(1.15/1)-455, neįvykdė 2010 m. rugpjūčio 2 d. pavedimo Nr. S1-(1.15/1)-458, 2010 m. rugpjūčio 2 d. pavedimo Nr. S1-(1.15/1)-459, netinkamai vykdė Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos kontrolės organizavimo funkcijas, piktnaudžiavo tarnyba, ir tokie veiksmai įvertinti kaip šiurkštūs tarnybiniai nusižengimai. Teismo nuomone, apelianto teiginys, kad išvadą surašė ne komisija, bet trečiasis asmuo, nėra įrodyta byloje, išvada patvirtinta Komisijos pirmininkės ir narių parašais. Komisijos teisę konsultuotis su reikiamais specialistais nustato Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, 2010 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 1029 red.) 12 punktas. Akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad Komisija nepagrįstai pareiškėjo neatvykimą į darbo vietą (duomenys neskelbtini), įvertino kaip šiurkštų tarnybinį nusižengimą pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 6 punktą, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2010 m. rugpjūčio 26 d. žymėjo pravaikštas, nes pareiškėjas, remiantis byloje ištirtais įrodymais, nuo 2010 m. liepos 23 d. dalį funkcijų atliko Kuršių nerijos nacionalinio parko Lankytojų centre. Tai patvirtina byloje pateikiami patikrinimo aktai, liudytojų parodymai. Tokiu atveju nėra pagrindo teigti, kad Komisijos išvada dėl neatvykimo į nustatytą darbo vietą be pateisinamų priežasčių per visą laikotarpį yra pagrįsta. Konstatavęs, kad atsakovas nepagrįstai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nuo rugpjūčio 3 d. žymėjo pravaikštas, teismas jam priteisė neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 19 darbo dienų – iki rugpjūčio 26 d. 2 188,67 Lt ir 120 Lt už rugsėjo 13 d., ir laikė, kad pareiškėjas iš darbo atleistas įsakymo priėmimo dieną – rugsėjo 14 d. Kitas tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadas pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstomis – kad pareiškėjas neįvykdė rašytinių pavedimų Nr. 455, Nr. 458 ir Nr. 459, neužtikrino jam pavaldžių tarnautojų dalyvavimo 2010 m. rugpjūčio 4 d. patikrinime dėl nelegalių statybų, pažeidė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 ir 6 punktus, kuriuose nustatytos pareigos valstybės tarnautojams laikytis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas funkcijas, laikytis šiame įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, laikytis vidaus tvarkos taisyklių; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų etikos taisyklių 2, 2.4, 2.5, 3.3, 5.2, 9.1, 9.3 punktus; pažeidė Pareigybės aprašymo 7.2 – 7.5, 7.10, 7.12 – 7.16, 7.18 punktus, Vidaus darbo taisyklių 5 punktą, nustatantį pareigą laikytis darbo laiko režimo. Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyrė ir įvertino pavedimų nevykdymo aplinkybes, nustatė konkrečius tarnybos pareigų ir jas reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. Nustatė, kad iš pareiškėjui, dirbusiam Teisės ir personalo skyriaus vedėjo pareigose, iš pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų faktiškai buvo vykdoma tik 7.19 punkte numatyta – inspekcinė veikla, kitos, kaip teisininkui numatytos pareigybės aprašyme 7.1 – 7.18 punktuose funkcijos nebuvo atliekamos nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. Pastebėjo, kad pareiškėjas aplinkybės, jog minėti pavedimai nebuvo įvykdyti, iš esmės neginčijo. Jo rezoliucijų turinys ant rašytinių pavedimų „šis pavedimas prieštarauja parko bei direkcijos nuostatų reikalavimams“, „negaliu įvykdyti, kadangi neteisėtai pakeitėte darbo sąlygas“, „prašau panaikinti neteisėtą pavedimą“, „nesate teisėtas mano tiesioginis vadovas“ patvirtina, kad tarnybos pareigos buvo nevykdomos sąmoningai ir valingai, tokiu elgesiu išreiškiant savo nesutikimą su Direkcijos direktoriaus 2010 m. liepos 22 d. žodiniu nurodymu dėl darbo organizavimo tvarkos pakeitimo, kai neliko galimybės į darbo vietą (duomenys neskelbtini), iš Klaipėdos atvykti tarnybiniu automobiliu ir po darbo grįžti. Pažymėjo, kad darbo sąlygų, darbo organizavimo tvarkos pakeitimai, naudojimosi tarnybiniais automobiliais tvarkos nustatymas nepatenka į pareiškėjo kompetenciją, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo nuomone, nesutikimas su tokiais Direkcijos sprendimais nėra teisėtas pagrindas atsisakyti vykdyti tarnybines pareigas; tokį elgesį pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip neadekvatų pasikeitusiai situacijai tarnyboje. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas turėjo tinkamas sąlygas atlikti savo tiesiogines pareigas net ir ne nuolatinėje darbo vietoje Klaipėdoje esančiame Lankytojų centre, turėjo galimybę vykti į darbo vietą Nidoje kartu su kitais darbuotojais, ir pats pareiškėjas nepaneigė aplinkybės, kad turėjo objektyvias galimybes atvykti į pagrindinę savo darbo vietą, pvz., visuomeniniu transportu, ar su kitais darbuotojais, ar atlikti savo pareigas Klaipėdoje esančiame Lankytojų centre. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad būtinybę naudotis tarnybiniu transportu pagrindžia Klaipėdos apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-315-243/2009 nustatyti faktai, nes minimoje byloje nebuvo vertinamos aplinkybės, kurios galėtų būti siejamos su nagrinėjamu ginču, todėl remtis ja kaip turinčia prejudicinę reikšmę nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Pabrėžė, jog valstybės tarnautojas, nesutikdamas su darbo organizavimo ar darbo sąlygų pakeitimu, savo teises bei interesus gali ginti įstatymuose numatytais teisėtais būdais, tačiau ne atsisakydamas vykdyti tiesiogines pareigas. Pareiškėjas, teigdamas, kad negalėjo veikti kaip to reikalauja teisės aktai, savo argumentus grindžia aplinkybėmis, kurios nagrinėjamu atveju, teismo nuomone, negali būti laikomos objektyviomis priežastimis, trukdžiusiomis atlikti pareigas, bet vertinamos kaip subjektyvi jo reakcija, kai susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas pats galėjo pasirinkti elgesio būdą. Kilus konfliktui dėl darbo organizavimo tvarkos pakeitimo, kuris reiškia nesutarimą tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ar pareigų įgyvendinimo, jis turėjo būti sprendžiamas Darbo kodekso XIX skyriuje nustatyta tvarka. Kol toks nesutarimas nėra išspręstas, šalys privalo vykdyti savo teises ir pareigas. Jei nesutarimo sprendimas keičia tokių teisių ir pareigų turinį – tik tuomet darbo teisinių santykių šalys įgyja teisiškai reikšmingą galimybę pakeisti, sukurti, ar pabaigti darbo teisinius santykius šio sprendimo nustatyta tvarka (Darbo kodekso 286 str., Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.). Teismo manymu, pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino, kad kilęs nesutarimas dėl darbo organizavimo negali būti pateisinanti priežastis vienašališkai apsispręsti nevykdyti savo tarnybinių funkcijų, toks elgesys vienareikšmiai laikytinas darbo (tarnybos) drausmės pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje pagrindiniu ginčo dalyku yra pareiškėjo padarytų pažeidimų sunkumo (šiurkštumo) ir su tuo susijusios paskirtos drausminės nuobaudos adekvatumo įvertinimas. Laikė, kad vertindamas pažeidimo sunkumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į sąmoningą pareiškėjo elgesį, jo motyvus nevykdyti didesniąja dalimi savo pareigų dėl darbo organizavimo pakeitimų, kurie nesietini su tarnybinių pareigų atlikimu, pažeidimo tęstinumą (ilgai trunkantis), jo sukeliamas negatyvias pasekmes – neigiamą poveikį bendram įstaigos darbui ir valstybės tarnybos reputacijai, todėl laikė, kad pareiškėjo pasirinktas savo interesų gynimo būdas – nevykdyti pagrindinės dalies tarnybinių funkcijų ilgą (iš esmės neapibrėžtą) laiko tarpą šiurkščiai pažeidė valstybės tarnautojo pareigas ir valstybės tarnautojo etikos principus, pagrįstai įvertintas kaip šiurkštus tarnybos pažeidimas, kvalifikuotas pagal Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 10 punktą, už kurį paskirta nuobauda – atleidimas iš darbo yra adekvati ir teisėta. Teismo nuomone, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomas netikslus jo vardo įrašymas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje gali būti ištaisytas rašymo apsirikimams nustatyta ABTĮ 94 straipsnio 2 dalies tvarka, tačiau nėra pagrindas teigti, kad sprendimas buvo priimtas dėl kito, su pareiškėju nesusijusio, asmens teisių.

Žemesnės instancijos teismas

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. byloje Nr. A146‑241/211 pažymėjo, jog teismų funkcijos yra išimtinai susijusios su teisingumo vykdymu ir teismų priimami procesiniai sprendimai negali būti suprantami kaip „kompetentingos institucijos atliekamas patikrinimas“ Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi nepaisant to, kokius įrodymus, inter alia teismo nutartį, tyrė ir ką įvertinęs atsakovas nustatė tarnybinio nusižengimo faktą, tik kompetentingos institucijos išvada, surašyta atlikus tarnybinį patikrinimą, gali būti pagrindu tarnybinei nuobaudai skirti. Teismas negalėjo atleisti pareiškėją iš pareigų savo nuožiūra kvalifikavęs pažeidimą, kurio nenustatė jokia tarnautojų komisija. Tuo pačiu teismas nukrypo ir nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos administracinėje byloje Nr. A11-620/2007.

3. Išnagrinėta byla privalo būti atnaujinta Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytais pagrindais, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjui yra taikomi skirtingi nuo teismų praktikos ir įstatymų atleidimo pagrindai, kuomet Valstybės tarnybos įstatymu konstatuojama, jog valstybės tarnautoją negalima atleisti iš pareigų, jeigu per paskutinius 12 mėnesių jis neturėjo tarnybinės nuobaudos – griežto papeikimo.

Žemesnės instancijos teismas

5. Kadangi teismas pareiškėją atleido iš pareigų ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kaip nustato teismų praktika, o nuo 2010 m. rugsėjo 14 d., atsakovas pažeidė atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, numatytą Darbo kodekso 141 straipsnyje.

6. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi 2010 m. rugsėjo 16 d., t. y. atgaline data, buvo grąžintas į darbą, nors teismas nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu, nepanaikino skundžiamojo teisės akto atleidimo straipsnio, o paliko atleidimą galioti remiantis išvada dėl, kaip pats nustatė, panaikintos pravaikštos.