Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, dėl įstatymu nustatytų praleistų terminų atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

19. Atsiliepime į apeliacinį skundą pakartojo argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos prašymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjos procesinio pobūdžio prašymo prijungti prie bylos papildomus dokumentus, susijusius su sveikatos būkle, pažymi, kad prašymas prijungti papildomus įrodymus neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, pareiškėja nenurodė, dėl kokių priežasčių šie įrodymai negalėjo būti pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl pareiškėjos prašymas netenkinamas.

21. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į senelio turtą, pateikti.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribų.

23. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šiai bylai teisingai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į Atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuostatas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, vadovavosi aktualia Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Atsižvelgusi į aktualius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Atkūrimo įstatymo ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).

26. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

27. Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo. Mirusio turto savininko vaikų, o jeigu jie yra mirę – jų vaikų teisė atkurti nuosavybė teises nustatyta nuo pirmosios redakcijos įstatymo, kuriame įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991 m. birželio 18 d. redakcijos Atstatymo įstatymas Nr. 1-1454). Šiuo teisiniu aspektu pareiškėja, pretenduojanti į praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimą kaip mirusio žemės savininko anūkė, giminystės ryšių su savininku prasme, atitiktų šią įstatymo sąlygą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis).

28. Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti.

29. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė G. B. buvo suteikta tik 2015 m., byloje nėra.

30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, be kita ko, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs.

32. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas ir ginčo byloje dėl to nėra, pareiškėja 1993 m. kreipėsi į Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Utenos rajono žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. nepraleidusi nustatyto prašymo padavimo termino, tačiau ši aplinkybė nesuteikia pagrindo vertinti, kad pareiškėja tinkamai įgyvendino savo teisę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį senelio iki nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo. Tinkamam šios teisės įgyvendinimui, kaip jau buvo minėta, svarbu, ar pareiškėjai apskritai buvo atsiradusi subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą iki įstatymu nustatyto termino pabaigos.

33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1256-146/2015 ir kt.). Nustačius, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pareiškėjos nurodytos priežastys, kurias ji nurodė, kaip termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priežastis, nenagrinėtinos, nes jos šioje situacijoje nėra reikšmingos.

34. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai, atmestini.

35. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją. Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia (be kita ko) Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

36. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja, iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialiosios teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis), skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjai negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Nustatęs šią aplinkybę, teismas pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos nurodytų termino prašymui paduoti praleidimo priežasčių.

37. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.