Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 29 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (15/3-14)8P-910 nustatyta, jog pareiškėja J. B. yra Lietuvos Respublikos pilietė, kaip asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę ir ištremta iš Lietuvos 1940 m. birželio 15 d.–1990 m. kovo 11 d. okupacijų metu.

Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatyme bei Atkūrimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Vadovavosi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotomis nuostatomis, sprendžiant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo klausimą. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir nurodė, jog terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1403/2006, kurioje teismas pažymėjo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau pačios prielaidos egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria, nes tam, kad ši subjektinė teisė atsirastų, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytus terminus prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, nurodęs, kad įstatymas numato galimybę atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme numatytų sąlygų, būtinų asmens subjektinei teisei atsirasti, įvykdymu, tačiau nenumato galimybių atnaujinti terminą atlikti tuos veiksmus, kurie yra susiję su įstatyme nustatytų būtinų prielaidų egzistavimu, sistemiškai aiškindamas šias atkūrimo įstatymo nuostatas, teismas darė išvadą, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą (taip pat ir Lietuvos Respublikos pilietybė), turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Konstatavo, jog tokiu būdu Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti bei tapti tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, teismas pažymėjo, jog nėra teisinių prielaidų kvestionuoti, kad pareiškėja neterminuotai buvo išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau, kad taptų Lietuvos Respublikos piliete turėjo įvykdyti minėto įstatymo 17 straipsnyje nustatytas sąlygas, būtent – turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Nurodė, kad nuosavybėms teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkurti aktualiu laikotarpiu pareiškėja sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, neįgyvendino, todėl jų nebuvo įgyvendinusi ir iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d., tai yra nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjai atkurta tik 2011 m. kovo 23 d. Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmus sprendimą Nr. (15/3-14)8P-910. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėja pareiškime nurodo, jog su prašymu dėl pilietybės kreipėsi 2009 metais, t. y. jau pasibaigus terminams prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises patvirtinantiems ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Teismas akcentavo ir tai, jog nors Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išliko nepakitę.

Priimdamas sprendimą teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimu, kuriame vertinta Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies, 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija) 1 dalies atitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kuriame konstatuota, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi nėra pagrindo teigti, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos, ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypsta nuo Konstitucijos 18, 23 straipsnių, ir kitais aktualiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais.

Teismas akcentavo, kad tik 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui, pareiškėjai atsirado galimybė turėti dvigubą pilietybę ir, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, ji jai buvo atkurta Migracijos departamento 2011 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. (15/3-14)8P-910, o 2011 m. birželio 14 d. jai išduotas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas – asmens pasas. Įvertinęs tai, teismas darė išvadą, jog pareiškėja iki minėto įstatymo įsigaliojimo, neturėjo siekio atsikurti nuosavybės teises į senelių turėtą žemę, o kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo nutarė tik įsigaliojus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatoms dėl dvigubos pilietybės.

Atsižvelgęs į visa tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nustatyto termino pabaigos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo realizavusi teisės į pilietybės atkūrimą ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė, t. y. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Nebūdama Lietuvos Respublikos piliete iki 2001 m. gruodžio 31 d., pareiškėja neįgijo įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Konstatavęs, kad pareiškėjos atžvilgiu prašomas atnaujinti įstatyminis terminas byloje nagrinėjamu laikotarpiu net neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, pareiškėjos nurodytas įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastis pripažino teisiškai nereikšmingomis ir neanalizuotinomis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė pagrindines procedūras – neužtikrino objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Pažymi, kad teismo sprendime nebuvo nurodyti ir įvertinti pareiškėjos atstovės teikti paaiškinimai dėl svarbių priežasčių, dėl kurių buvo praleistas terminas paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Mano, kad nevertindamas šių paaiškinimų ir argumentų pirmosios instancijos teismas kaip svarbiausias įvardijo netinkamas priežastis, tuo tarpu esminių, pagrindinių priežasčių neanalizavo ir be pagrindo neįvertino.Teismas nepagrįstai nepripažino svarbia termino praleidimo priežastimi tos aplinkybės, kad jis buvo praleistas dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl to, kad Lietuvos Respublikoje iki 2010 m. gruodžio 31 d., kai buvo priimtos naujos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pataisos, nebuvo įstatyminės galimybės atkurti pilietybę asmenims, 1918–1940 m. išvykusiems nuolat gyventi į užsienį. Tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo, nustačiusio Pilietybės įstatyme buvusių Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų pažeidimus, ir dėl šių pažeidimų priimtų Pilietybės įstatymo pakeitimų atsirado objektyvi galimybė pareiškėjai atkurti išsaugotą pilietybę. Mano, kad nustatant reikšmingas termino praleidimo priežastis teismas privalėjo įvertinti faktą, kad dėl Lietuvos Respublikoje pilietybės įstatymo netobulumo, nekonstitucingumo, ne dėl savo valios, pareiškėja neturėjo galimybės teikti prašymą įgyvendinti savo teises – atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bei teikti prašymą dėl nuosavybes teisių atkūrimo, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas to nepadarė.Pabrėžia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pilietybės teisės buvo įgytos tik 2011 m. Tuo tarpu pareiškėja, susipažinusi su pilietybės įstatymų raida Lietuvos Respublikoje, supranta, kad jos buvo atkurtos pabrėžiant pilietybės santykių tęstinumo pobūdį. Mano, kad negalėjimas įgyti pilietybės ir buvo svarbiausia priežastimi sutrukdžiusia jai įstatymų nustatytais terminais kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo.