- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-22
- Bylos Nr.
- eA-1191-146/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04832-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- F. B.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės rajono savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- Ukmergės rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos F. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja F. B. (toliau – ir pareiškėja) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) Ukmergės skyriui ir Ukmergės rajono savivaldybės administracijai (toliau – ir Savivaldybės administracija) dėl M. L. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, bei (duomenys neskelbtini), Ukmergėje.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad jos senelis M. L. (kai kuriuose dokumentuose nurodomas kaip M. L. ar M. L.) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7081 kv. m žemės sklypą su jame esančiais statiniais (duomenys neskelbtini), Ukmergėje (šiuo metu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Ukmergė) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Ukmergėje (šiuo metu (duomenys neskelbtini), Ukmergė). Prasidėjus karui, 1941 m. pareiškėjos senelį ir visą jo šeimą, t. y. žmoną F. L. (mergautinė pavardė B.) ir dukrą R. L., išskyrus sūnų – pareiškėjos tėvą S. L. (kai kuriuose dokumentuose – Š. L.), vokiečių kareiviai sušaudė Pivonios miške. Pareiškėjos tėvas tuo metu gyveno Šiauliuose, stažavosi architektūroje ir dirbo montuotoju Šiaulių statybos valdyboje. Grįždamas į Ukmergę, F. B. tėvas sužinojo, kad šis miestas yra okupuotas vokiečių kariuomenės, todėl Ukmergės nepasiekė, iškeliavo į Latviją. Jis tarnavo 16 lietuvių divizijoje, o 1944 m. dalyvavo mūšiuose dėl Šiaulių. Po karo tėvas grįžo dirbti į Šiaulius, kuriuose būdamas jis sužinojo, kad visa jo šeima yra žuvusi, o Ukmergėje buvęs turtas nacionalizuotas. Jam buvo pranešta, kad jei pretenduos į buvusį turtą, bus išsiųstas į Sibirą. 1980 m. rugsėjo mėnesį S. L. atvyko gyventi pas pareiškėją į Niujorką. Norėdamas gyventi Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), tėvas privalėjo atsisakyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – ir TSRS) pilietybės. Pareiškėja su šeima į JAV išvyko gyventi 1978 m. balandžio mėnesį. Kai išvyko į JAV, iš jos buvo atimta TSRS pilietybė. 2007 m. spalio 12 d. mirė pareiškėjos tėvas S. L.. Tvarkydama po tėvo mirties likusius daiktus, pareiškėja sužinojo, kad jis 1998 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Prašymas buvo persiųstas Ukmergės rajono savivaldybei, kuri 1998 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. L-327/1-18 informavo, kad nėra pagrindo tenkinti tėvo prašymo, kadangi jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis. 2008 m. F. B. pateikė prašymą dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Šis procesas užtruko dvejus metus. Pagal tuo metu galiojusius Lietuvos įstatymus, nuosavybės galėjo būti atkurta tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Kadangi pareiškėjai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta 2010 m., tik po to ji įgijo teisę kreiptis dėl nuosavybės teisių į išlikusį senelio nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Dėl savo sveikatos būklės tokį prašymą pareiškėja pateikė tik 2013 m. Jai buvo atsakyta, kad praleido įstatymų nustatytą terminą minėtam prašymui ir giminystės ryšius įrodantiems dokumentams pateikti. Anksčiau kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo F. B. negalėjo, nes 2008 m. jai buvo diagnozuotas krūties vėžys, kurį gydosi iki šiol. Pareiškėjos įsitikinimu, terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti ji praleido dėl svarbių priežasčių, kadangi: apie tai, kad senelis M. L. turėjo nekilnojamojo turto Ukmergėje, pareiškėja sužinojo tik po tėvo mirties 2007 m., pareiškėjos mama L. L. mirė 1981 m. spalio 15 d., todėl kitų paveldėtojų nėra; nuosavybė pagal tuo metu galiojusius Lietuvos įstatymus galėjo būti atkurta tik Lietuvos Respublikos piliečiams, tuo tarpu jai Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta tik 2010 m.; dėl savo sveikatos būklės negalėjo pateikti prašymo anksčiau.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos neprieštaravo, kad pareiškėjai būtų atnaujintas praleistas terminas prašymui atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą NŽT sutiko, kad pareiškėja terminą prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių, pažymėjo, kad būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir mirusiojo turto savininko vaiko (S. L.), kuris yra miręs, dukra, pareiškėja turi teisę į mirusiajam (jos tėvui) tenkančią nekilnojamojo turto dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje NŽT atstovė prašė pareiškėjos prašymą atmesti, nes neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės (Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2010 m.), pareiškėja neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybės administracija neprieštaravo, kad būtų patenkintas F. B. prašymas, ir prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į prašymą Savivaldybės administracija paaiškino, kad pareiškėjos atstovas A. Š. kreipėsi į savivaldybę dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo F. B., tačiau kadangi šis kreipimasis buvo pateiktas praleidus Atkūrimo įstatymo nustatytą terminą, buvo atsisakyta tenkinti prašymą ir jis kartu su priedais buvo grąžinti pareiškėjos atstovui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjos F. B. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, kad šio ginčo esmė – ar priežastys, dėl kurių pareiškėja laiku nepateikė prašymo bei visų reikalingų nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, yra laikytinos svarbiomis.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-1403/2006 pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta, taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, teismas priėjo prie išvadų, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad tiek pareiškėjos tėvas S. L. (emigravo į JAV 1978 m., nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis), tiek pareiškėja gimė ir nuolat gyveno JAV, jie yra JAV piliečiai, todėl neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimo. Teismas pažymėjo, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu, iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo įgyvendinusi savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Teismas pabrėžė, kad tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A8-1403/2006, Nr. A63-494/2009, Nr. A261-2508/2011), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime įtvirtintas nuostatas.
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad prašyme nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjos senelis M. L. turėjo nekilnojamojo turto Ukmergėje, apie tai ji sužinojo tik po tėvo mirties 2007 m., Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2010 m., tačiau dėl savo sveikatos būklės prašymo negalėjo pateikti anksčiau, negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjos prašymą. Tam, kad pareiškėja taptų Lietuvos Respublikos piliete Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1997 m. liepos 2 d. įstatymo redakcija) numatytu pilietybės išsaugojimo būdu, ji turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai). Teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo pakankamai laiko pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalis, 31 straipsnio 2 dalis). F. B. šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, neįvykdė, todėl iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išliko nepakitę.
Be to, Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatuota, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18 ir 23 straipsnių. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal nurodyta apimtimi ginčijamą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai – vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, pagal minėtą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai.
Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvadų, kad F. B. neįgijus subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus NŽT Ukmergės skyriui bei Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl M. L. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, bei (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo prašyme išdėstytais argumentais tenkinti pareiškėjos reikalavimus, todėl jos prašymą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 57 straipsnis). Kartu teismas pažymėjo, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
III.
Pareiškėja F. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pažymima, kad Atkūrimo įstatymo nuostata, nustatanti pareiškėjui, siekiančiam atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, reikalavimą turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, paneigia įtvirtintą atgavus nepriklausomybę privatinės nuosavybės teisę ir jos tęstinumą iš Lietuvos valstybės konstitucijų. Asmenims, norintiems sąžiningai naudotis savo teisėmis ir atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, kurį valdė jų tėvai ar seneliai, bet nesantiems Lietuvos Respublikos piliečiais, sudaromos kliūtys laisvai naudotis savo teisėmis. Taip pažeidžiamas nediskriminavimo ir nuosavybės teisės absoliutaus neliečiamumo principai. Nuosavybės ir jos teisių apsaugos principas yra suformuluotas ir tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose, pavyzdžiui, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nuspręsdamas netenkinti pareiškėjos prašymo dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams pateikti atnaujinimo, nurodė, kad šis terminas negali būti atnaujinamas, nes pareiškėja nebuvo įgijusi subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad tuometinis įstatyminis reguliavimas nenumatė asmenims galimybės turėti dvigubą pilietybę. Dėl minėtos priežasties pareiškėja, gyvenusi JAV nuo 1978 m. ir turėjusi šios šalies pilietybę, negalėjo tapti Lietuvos Respublikos piliete, neatsisakiusi JAV pilietybės. Kai Lietuvos Respublikos įstatymais buvo įteisinta dvigubos pilietybės galimybė, pareiškėja pasinaudojo ja ir kreipėsi į atsakingas Lietuvos Respublikos institucijas dėl pilietybės suteikimo, tačiau šis procesas užtruko dvejus metus. Prie apeliacinio skundo pridedami dokumentai patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjos tėvas S. L. kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo, tačiau visų institucijų atsakymai buvo neigiami. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, apeliantė teigia, kad ji per įstatymų nustatytą terminą nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį M. L. valdytą turtą Ukmergėje dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, kadangi pati valstybė savo nustatytu teisiniu reguliavimu, kuris yra diskriminuojantis ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, sudarė kliūtis pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime NŽT nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo laikyti priimtą sprendimą nepagrįstu, kadangi teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl pareiškėjos pilietybės įgijimo. Pareiškėja (apeliantė) turėjo pakankamai laiko pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalis, 31 straipsnio 2 dalis). Pareiškėja šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, neįvykdė, todėl iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, vadinasi, kaip subjektas neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Atkūrimo įstatymo (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – išliko nepakitę. Pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo bei nuosavybės teisės, kaip prigimtinės žmogaus teisės, netapatumo, remdamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo nuostatomis. Todėl laikytinas nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad valstybės nustatytu teisiniu reguliavimu sąlygos bei tvarka, kurioms esant gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, yra diskriminuojantys ir prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. NŽT nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos (apeliantės) prašymo atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę. Teismas priėjo prie išvadų, kad F. B. neįgijus iki įstatymu nustatyto termino subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus NŽT Ukmergės skyriui bei Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl M. L. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Ukmergėje, bei (duomenys neskelbtini), Ukmergėje. Apeliantė su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad per įstatymų nustatytą terminą nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį M. L. valdytą turtą Ukmergėje dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių, kadangi pati valstybė savo nustatytu teisiniu reguliavimu sudarė kliūtis pasinaudoti savo teisėmis ir laisvėmis.
Pažymėtina, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 straipsnis), tiek Atkūrimo įstatyme (2 straipsnis) nustatyta, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Šiose įstatymo normose įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises, o jei savininkas yra miręs – su savininku atitinkamais giminystės ryšiais susijusių asmenų teisė laikantis nustatyto eiliškumo.
Mirusio turto savininko vaikų, o jeigu jie yra mirę – jų vaikų teisė atkurti nuosavybė teises nustatyta nuo pirmosios redakcijos įstatymo, kuriame įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimas į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991 m. birželio 18 d. redakcijos Atstatymo įstatymas Nr. 1-1454). Šiuo teisiniu aspektu pareiškėja, pretenduojanti į praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises atnaujinimą kaip mirusio žemės savininko anūkė, giminystės ryšių su savininku prasme, atitiktų šią įstatymo sąlygą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 straipsnis) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialinės teisės normas, teisingai nustatė, kad pareiškėja iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė F. B. buvo suteikta tik 2010 m., nekyla.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 2 ir 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, be kita ko, konstatavo, kad sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. <...> Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Administracinių teismų praktika Nr. 10, l. 184–190). Iš esmės analogiška pozicija išdėstyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3k-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų taikymo praktiką nuosekliai plėtojo kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2008 m. birželio 2 d. Nr. A261-871/2008; 2010 m. vasario 1 d. Nr. A438-293/2010, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015, 2015 m. gruodžio 8 d. Nr. A-1136-261/2015). Poreikis keisti šią praktiką neatsirado ir po to, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542) 1 dalies nuostata „Nuosavybės teisės į <...> nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams <...>“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu taip pat buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio (2004 m. spalio 12 d. redakcija; Žin., 2004, Nr. 156-5695) 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir tik jiems, praleidusiems nustatytą prašymų atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, t. y. Konstitucijos 18, 23, 29 straipsniams. Atsižvelgiant į aptartas Konstitucinio Teismo 2010-12-22 nutarimo nuostatas, darytina išvada, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad asmenims, norintiems sąžiningai naudotis savo teisėmis ir atkurti nuosavybės teises į išlikusį turtą, kurį valdė jų tėvai ar seneliai, bet nesantiems Lietuvos Respublikos piliečiais, sudaromos kliūtys laisvai naudotis savo teisėmis, negali būti laikoma pagrįsta. Aplinkybė, kad tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenustatė asmenims galimybės turėti dvigubą pilietybę, nėra teisiškai reikšmingas, kadangi nei Atkūrimo įstatymas, nei kiti nuosavybės atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato jokių išimčių, kad nuosavybės teisės galėtų būti atkuriamos ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz prieš Ispaniją).Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nurodyta apimtimi, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis, kad pareiškėja, kuriai Lietuvos Respublikos pilietybė atkurta po 2001 m. gruodžio 31 d., neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, todėl jai negali būti atnaujintas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybė teises, o tuo pačiu ir dokumentų pateikimo terminas, tais pačiais klausimais iš naujo nepasisako.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261-917/2009;2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1256-146/2015 ir kt.). Nustačius, kad apeliantė iki įstatymu nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės tesiės atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, apeliantės nurodytos priežastys, kurias ji nurodė, kaip termino paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priežastis (sveikatos būklė ir kt.), nenagrinėtinos, nes jos šioje situacijoje nėra reikšmingos. Nagrinėjamos bylos aplinkybės yra iš esmės analogiškos kaip ir minėtose administracinėse bylose. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo nukrypti nuo minėtos nuoseklios teismų praktikos ir kurti šioje byloje naują precedentą.
EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki minėtos konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06). Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad F. B. teisėtus interesus į nuosavybės teisių atkūrimą užtikrina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis. Šių F. B. interesų neužtikrina ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalis, pagal kurią iš nieko nuosavybė negali būti savavališkai atimta.
Šiame kontekste yra aktualus pirmiau minėtas Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. lapkričio 15 d. priėmus principinį sprendimą, jog būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, kad yra neginčytinai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją. Tokį pasirinkimą lėmė nuosavybės teisių atkūrimo mastas ir ribotos materialinės bei finansinės valstybės galimybės. Įstatymais reguliuojant paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad okupacijos metais susiformavo kiti turtiniai, socialiniai ir ekonominiai žmonių santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį). Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatymo nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 1 dalies nuostatą, visiems Lietuvos Respublikos piliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai. Taigi, nėra pagrindo pritarti F. B. argumentui, kad nustatytu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami ne Lietuvos Respublikos piliečių nediskriminavimo ir nuosavybės teisės absoliutaus neliečiamumo principai.
Pareiškėja, iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, netapo Atkūrimo įstatymu reglamentuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialinės teisės normas, atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 4 dalis), 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad pareiškėjai negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Nustatęs šią aplinkybę, teismas, nors ir nepagrįstai pažymėjo, kad F. B. nurodytos priežastys negali būti pagrindu tenkinti jos prašymą (pareiškėja apskritai negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus), tačiau pagrįstai detaliai jų nenagrinėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame sprendime pirmosios instancijos teismas analizavo laiko, kurį pareiškėja turėjo prašymui dėl pilietybės suteikimo pateikti, pakankamumą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, toks vertinimas yra perteklinis ir neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjant šią administracinę bylą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinė teisės normas taikė teisingai, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti F. B. apeliacinį skundą ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos F. B. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.