Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Aldevinui Ščiglai, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovei Dovilei Aleksandravičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos F. B. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Prasidėjus karui, 1941 m. pareiškėjos senelį ir visą jo šeimą t.y. žmoną F. L. (mergautinė pavardė B.) ir dukrą R. L., išskyrus jo sūnų ir pareiškėjos tėvą S. L. (kai kuriuose dokumentuose – Š. L.), vokiečių kareiviai sušaudė Pivonios miške. Pareiškėjos tėvas tuo metu gyveno Šiauliuose, stažavosi architektūrą ir dirbo Šiaulių statybos valdyboje montuotoju. Grįždamas į Ukmergę, jos tėvas sužinojo, kad šis miestas yra okupuotas vokiečių kariuomenės, todėl Ukmergės nepasiekė, iškeliavo į Latviją. Jis tarnavo 16 lietuvių divizijoje. 1944 m, dalyvavo mūšiuose dėl Šiaulių. Po karo tėvas grįžo dirbti į Šiaulius. Čia būdamas jis sužinojo, kad visa jo šeima yra žuvusi, o turtas, buvęs Ukmergėje, nacionalizuotas. Jam buvo pasakyta, kad jei pretenduos į buvusį turtą, važiuos į Sibirą. 1980 m. rugsėjo mėnesį S. L. atvyko gyventi pas pareiškėją į Niujorką. Norėdamas gyventi JAV, tėvas privalėjo atsisakyti TSRS pilietybės. Pareiškėja su šeima į JAV išvyko gyventi 1978 m. balandžio mėnesį. Kai išvyko į JAV iš jos TSRS pilietybė buvo atimta. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos tėvas S. L. mirė. Tvarkydama po jo mirties likusius daiktus, sužinojo, kad jis 1998 m. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Jo prašymas buvo persiųstas Ukmergės rajono savivaldybei, kuri 1998-12-15 raštu Nr. L-327/1-18 atsakė, jog nėra pagrindo tenkinti tėvo prašymo, nes jis nėra Lietuvos Respublikos pilietis.

Terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo praleido dėl svarbių priežasčių. Apie tai, kad senelis M. L. turėjo nekilnojamojo turto Ukmergėje, sužinojo tik po tėvo mirties 2007 metais. Pareiškėjos mama L. L. mirė (duomenys neskelbtini), todėl kitų paveldėtojų nėra. Nuosavybė pagal tuo metu galiojančius Lietuvos įstatymus galėjo būti atkurta tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Lietuvos Respublikos pilietybę gavo tik 2010 m., tačiau dėl savo sveikatos būklės šio prašymo pateikti negalėjo.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.). Pareiškėjos atstovas patvirtino, kad pareiškėjai apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką yra žinoma, prašė skundą patenkinti skunde išdėstytais argumentais, patvirtino, jog Lietuvos Respublikos pilietybė pareiškėjai buvo suteikta 2010 metais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) neprieštarauja, kad pareiškėjai būtų atnaujintas terminas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriui dėl M. L. nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto. Atsiliepime nurodė, jog kadangi, kaip teigia pareiškėja, apie tai, kad jos senelis M. L. turėjo nekilnojamojo turto Ukmergėje, ji sužinojo tik po tėvo mirties 2007 metais, kitų buvusio turto paveldėtojų nėra, o Lietuvos Respublikos pilietybė jai buvo suteikta tik 2010 metais, be to, dėl prastos sveikatos būklės anksčiau kreiptis į teismą ji neturėjo galimybės, mano, kad terminas prašymui bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių. Pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir mirusiojo turto savininko vaiko (S. L.), kuris yra miręs, dukra - turi teisę į mirusiajam (jos tėvui) tenkančią nekilnojamojo turto dalį.

Per teismo posėdį NŽT atstovė Dovilė Aleksandravičienė prašė pareiškėjos prašymą atmesti, nes neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės (Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2010 metais) F. B. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ukmergės rajono savivaldybė neprieštarauja pareiškėjos prašymui ir prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra. Informavo, kad pareiškėjos atsakovas A. Ščigla kreipėsi į savivaldybę dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo F. B., tačiau, kadangi šis kreipimasis buvo pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytą terminą, pareiškėjos atstovui buvo atsisakyta tenkinti prašymą, o prašymas ir prie jo pridėti dokumentai buvo grąžinti pareiškėjos atstovui.

Trečiojo suinteresuoto asmens Ukmergės rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Šio ginčo esmė – ar priežastys, dėl kurių pareiškėja laiku nepateikė prašymo bei visų reikalingų nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančių dokumentų, yra laikytinos svarbiomis.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje (toliau – Tvarka) nenurodytos priežastys, kurioms esant gali būti atnaujinami terminai prašymui ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams. Terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-11-23 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-438-1403/06, pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Sistemiškai aiškinant Įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001-12-31) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001-12-31. Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Taigi, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001-12-31. Atsižvelgus į bylos medžiagą, nustatyta, kad tiek pareiškėjos tėvas S. L. (emigravo į JAV 1978 metais, nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis), tiek Pareiškėja gimė ir nuolat gyveno JAV, jie yra JAV piliečiai, todėl neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pasibaigimo.

Vadinasi Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų kriterijų, kurį turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001-12-31.

Pareiškėja iki 2001-12-31 nebuvo įgyvendinusi savo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl negalėjo būti nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, nes Lietuvos Respublikos pilietybė pagal Įstatymo nuostatas yra būtina prielaida asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą atsirasti. Tokios išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A8-1403/2006; A63-494/2009, Nr. A261-2508/2011), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarime ir 2010-12-22 nutarime įtvirtintoms nuostatoms.

Prašyme nurodytos aplinkybės, jog senelis M. L. turėjo nekilnojamojo turto Ukmergėje, sužinojo tik po tėvo mirties 2007 metais, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo tik 2010 m., tačiau dėl savo sveikatos būklės šio prašymo pateikti negalėjo, negali būti pagrindu tenkinti Pareiškėjos prašymo. Tam, kad Pareiškėja taptų Lietuvos Respublikos piliete Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1997-07-02 įstatymo redakcija) numatytu pilietybės išsaugojimo būdu, ji turėjo įvykdyti šiame straipsnyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-11-13 nutarimo 4.2, 4 ir 4.2.6 punktai). Todėl Pareiškėja turėjo pakankamai laiko pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997-07-02 redakcija) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.). Pareiškėja šių sąlygų, būtinų Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, neįvykdė, todėl iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001-12-31 – nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, o tuo pačiu, kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą. Įstatymo (1991-06-18 redakcija) 2 straipsnis buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau reikalavimai – turėti Lietuvos Respublikos pilietybę, šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – išliko nepakitę.

Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010-12-22 nutarime konstatuota, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 2 straipsnio (2003-10-14 redakcija) 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, nukrypstama nuo Konstitucijos 18, 23 straipsnių. Pažymėjo ir tai, kad, pagal nurodyta apimtimi ginčijamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 2 straipsnio (2003-10-14 redakcija) 1 dalies nuostatą visi Lietuvos Respublikos piliečiai (buvę savininkai ir kiti pretendentai, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus), kaip atitinkamos rūšies santykių subjektai – vienodais požymiais pasižymintys asmenys, turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, pagal minėtą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997-07-01 redakcija) 2 straipsnio (2003-10-14 redakcija) 1 dalies nuostatą visiems Lietuvos Respublikospiliečiams (buvusiems savininkams ir kitiems pretendentams, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytus reikalavimus) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos vienodai.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad F. B. neįgijus subjektinės teisės (Lietuvos Respublikos pilietybės) atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nėra teisinio pagrindo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyriui bei Ukmergės rajono savivaldybės administracijai dėl M. L. nuosavybės teisėmis valdyto nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad Pareiškėjos reikalavimų tenkinti prašyme išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl jos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjos F. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.