Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų R. J., Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14-431/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Medicinos banko ieškinį atsakovams S. Z., G. Š., V. Š., V. S. ir H. R., Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (mirusio M. Z. teisių perėmėja) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Neo ranga“ (šiuo metu likviduota ir išregistruota).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas V. S. apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 1–5) prašo panaikinti šias Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo dalis: 1) dalį, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento G. Š. ir V. Š. 2011 m. gruodžio 21 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl 231/2500 neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo V. S., taikyta dvišalė restitucija natūra, įpareigojant V. S. grąžinti G. Š. ir V. Š. 231/2500 neįrengtos pastogės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), įpareigoti G. Š. ir V. Š. grąžinti V. S. 4 633,92 Eur (16 000 Lt) sumą; 2) dalį, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento V. Š. 2011 m. gruodžio 12 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo V. S., taikyta dvišalė restitucija natūra, įpareigojant V. S. grąžinti V. Š. butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); įpareigojo V. Š. grąžinti V. S. 46 339,20 Eur (160 000 Lt) sumą. Atsakovas taip pat prašo iš ieškovės jo naudai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas V. S., sudarydamas sandorius su atsakovais G. Š. ir V. Š., buvo nesąžiningas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, įsigydamas butą ir palėpės dalį, nesumokėjo visos pirkimo kainos. Teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovas V. S. turėjo pinigų ir pajamų, kas patvirtina jo galimybes įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir pastogės dalį.Atsakovas V. S., sudarydamas 2011 m. gruodžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, už įsigytą pastogės dalį sumokėjo visus pinigus dar prieš sutarties sudarymą. Tačiau teismas klaidingai konstatavo, kad už šį sandorį pinigus pardavėjams atsakovas turėjo sumokėti per 6 mėnesius nuo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Atsakovas V. S. 2011 m. gruodžio 12 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą sumokėjo 2012 m. kovo 27 d., t. y. žymiai greičiau, nei nustatyta buto pirkimo–pardavimo sutartyje. Už nusipirktą turtą buvo visiškai atsiskaityta. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai. Teismas nepagrįstai nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo 77 971,01 Eur (269 000 Lt) vertės, ir dėl to taip pat nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas V. S. buvo nesąžiningas (sumokėjo mažesnę už rinkos kainą). Teismas nustatė klaidingą buto ir pastogės vertę, nes rėmėsi eksperto T. A. T. pasirašytu ekspertizės aktu, kuriame nekilnojamasis turtas buvo įvertintas subjektyviai, vertę nustačius vien lyginamuoju metodu, atsižvelgus į panašaus nekilnojamojo turto vertę. Ekspertas į šį butą ir pastogę nebuvo užėjęs, nežinojo, kad butas ir palėpė yra labai apleisti. Kiekvienas sąžiningas pirkėjas butą perka tik pats apžiūrėjęs ir įvertinęs butą, taip nustatoma konkreti nekilnojamojo turto kaina. Šalys sutartyje nurodė tokią buto ir palėpės kainą, dėl kurios šalys sutarė, ji buvo nustatyta atsižvelgus į turto būklę, o ekspertas į turto būklę neatsižvelgė. Surašydamas ekspertizės aktą, ekspertas aplinkybės, kad nebuvo užėjęs į butą ir palėpę, nenurodė, o teismas pagal neteisingą ekspertizės aktą padarė klaidingą išvadą dėl buto ir pastogės vertės, dėl ko nepagrįstai atsakovą V. S. pripažino nesąžiningu turto įgijėju.Teismas atsakovo V. S. nesąžiningumą grindė ir tuo, kad atsakovai G. Š. ir V. Š. ilgą laiką po minimų sandorių sudarymo naudojosi perleistu turtu, mokėjo komunalinius mokesčius, nors buvo susitarta turtą atlaisvinti per septynias dienas. Iš šios aplinkybės teismas padarė klaidingą prielaidą, kuria rėmėsi priimdamas sprendimą, kad atsakovas V. S. buvo nesąžiningas šio turto įgijėjas. Pardavus nekilnojamąjį turtą, sutartys dėl komunalinių paslaugų, gamtinių dujų, elektros energijos su atsakove V. Š. nutrauktos nebuvo, nes tuo metu V. S. negyveno įsigytame bute, taigi už šias paslaugas mokėjo ankstesnis savininkas, turėjęs tokią prievolę. Todėl teismo vertinimas, kad V. S. yra nesąžiningas nekilnojamojo turto įgijėjas, yra nepagrįstas.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningu įgijėju gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Atsakovas V. S., sudarydamas 2011 m. gruodžio 21 d. neįrengtos pastogės pirkimo–pardavimo sutartį, pareikalavo, kad G. Š. ir V. Š. patvirtintų, kad neturi kreditorių ir kad sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. G. Š. ir V. Š. šios sutarties 8.2 papunktyje patvirtino, kad į parduodamą daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, daiktas neperleistas, neįkeistas, hipotekos, registruotų sutarčių nėra, pardavėjų teisė disponuoti daiktu neapribota ir neatimta. Tos pačios aplinkybės buvo įtvirtintos ir 2011 m. gruodžio 12 d. buto pirkimo–pardavimo sutartyje. Sutarties 6.1 papunktyje nurodyta, kad tretieji asmenys neturi kokių nors teisių į daiktą, nėra įkeitimo, kitokių sandorių, galinčių ateityje suteikti tretiesiems asmenims kokias nors teises į daiktą. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, todėl V. S. nepagrįstai pripažino nesąžiningu įgijėju.Atsakovai G. Š. ir V. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 16–20) prašo tenkinti atsakovo V. S. apeliacinį skundą, ieškovės UAB Medicinos banko ieškinį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo kreditorės teisių pažeidimą, suteikė nepagrįstas privilegijas ieškovei, nepagrįstai konstatavo atsakovų nesąžiningumą.Teismas nepagrįstai neįvertino į bylą pateikto 2012 m. kovo 27 d. pakvitavimo, patvirtinančio atsiskaitymą už parduotus objektus. Šis pakvitavimas turi prima facie galią, jį patvirtino notaras D. A.. Teismas, vertindamas pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą dėl mokėjimo už parduotą turtą išdėstymo, nenurodė, kokias įstatymo nuostatas atsakovai pažeidė, todėl nepagrįstai sprendė, kad ši sąlyga įrodo atsakovų nesąžiningumą.Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog atsakovai nesąžiningi, nes butą pardavė už 160 000 Lt. Sutarties laisvės principas leidžia šalims laisvai susitarti dėl atsiskaitymo ir nuosavybės teisės perleidimo sąlygų, be to, sudarant sandorius neprivaloma atlikti turto vertinimo. Ginčo butas buvo parduotas už 12 procentų mažesnę kainą, nei VĮ Registrų centre buvo nurodyta vidutinė rinkos vertė, taip pat atsakovai padovanojo 29/2500 neįrengtos pastogės ir pardavė 231/2500 pastogės už 16 000 Lt, į šią kainą įskaičiuodami ir dovanotos 29/2500 pastogės dalies kainą, t. y. 4 488 Lt mažesnę kainą, nei VĮ Registrų centre nurodyta vidutinė rinkos vertė. Rinkoje tų pačių objektų pardavimo kaina taip pat svyravo nuo 10 iki 20 procentų. Be to, atsakovai, atsižvelgdami į individualias ginčo buto ir pastogės savybes, padarė apeliantui nežymią nuolaidą. Dėl to atmestinas teismo argumentas, kad turtas parduotas už gerokai mažesnę kainą, nei buvo reali turto vertė. Teismo spėliojimai, kurie nepatvirtinti leistinais įrodymais, negali būti vertinami kaip aplinkybės, patvirtinančios apelianto ir atsakovų G. Š. ir V. Š. nesąžiningumą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai G. Š. ir V. Š. ir po sandorių sudarymo gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kad būtent atsakovai G. Š. ir V. Š. mokėjo už komunalines paslaugas. Kad mokesčiai buvo mokami Š. vardu įrodo tik aplinkybės, jog apeliantas (savininkas) neįformino savo vardu sutarčių su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis.Iki pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo atsakovai G. Š. ir V. Š. su apeliantu nebuvo pažįstami, apeliantui nebuvo žinoma apie atsakovų įsiskolinimą bankui, nes tuo metu ieškovė dar nebuvo pareiškusi ieškinių, turtas nebuvo įkeista, net įgytas jis buvo tik po to, kai buvo pasirašyta laidavimo sutartis. Todėl atsakovai mano, kad jie buvo sąžiningi, perleisdami minėtą turtą. Apeliantas nupirko turtą, nes jis nebuvo įkeistas ar apsunkintas hipoteka. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovai yra nesąžiningi ir dėl to, kad siekė perleidimo sandorį sudaryti kuo greičiau, nesilaikydami imperatyvios CK 4.79 straipsnio teisės normos. Pagal VĮ Registrų centro išrašą parduotas turtas nėra bendroji nuosavybė, todėl atsakovai negalėjo pažeisti CK 4.79 straipsnio nuostatų.Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas V. S. buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba galėjo žinoti, kad atsakovai G. Š. ir V. Š. turi kreditorę – ieškovę. Taigi nėra vienos iš būtinų actio Pauliana sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumo. Taip pat neįrodyta ir kita actio Pauliana sąlyga – atsakovų V. Š. ir G. Š., kaip skolininkų, nesąžiningumas. Ieškovė UAB Medicinos bankas atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 22–27) prašo šį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Atsakovas (apeliantas) butą ir palėpės dalį įsigijo iš V. Š. ir G. Š. už 50 973,12 Eur (176 000 Lt). Teismo ekspertas T. A. T. atliko buto ir palėpės dalies rinkos vertės nustatymo ginčijamų sandorių sudarymo dieną ekspertizę, nustatydamas, kad butas ir palėpės dalys sandorio sudarymo dieną buvo verti 77 907,78 Eur (269 000 Lt). Atsakovas nepateikė į bylą jokių turto vertinimo dokumentų ar teismo eksperto išvadą paneigiančių įrodymų. Nors apeliantas nurodo, kad teismo ekspertas subjektyviai įvertino ginčo dalyku tapusį butą ir palėpės dalis, nustatęs vertę lyginamuoju metodu, atsižvelgiant į panašaus nekilnojamojo turto vertę, tačiau lyginamasis metodas ir yra dažniausiai taikomas metodas turto rinkos vertei nustatyti. Šis metodas objektyviausiai atspindi turto rinkos vertę. Todėl vien tai, kad ekspertas išvadą pateikė neapžiūrėjęs iš vidaus vertinamo turto, nereiškia, kad ekspertizėje nustatyta buto kaina yra nepagrįsta ar neatitinka turto rinkos vertės. Pažymi, kad atsakovas V. S. sąmoningai į buto vidų teismo eksperto neįsileido ir nesudarė jokių sąlygų teismo ekspertui apžiūrėti vertinamo objekto, taip pat nepateikė ekspertui jokių duomenų ar dokumentų, susijusių su vertinamu turtu. Tokioje situacijoje ekspertas buvo priverstas butą vertinti be vidaus apžiūros, įvertindamas, kad buto būklė buvo vidutinė. Atsakovas nepateikė ir jokių įrodymų teiginiams, kad butas ir palėpės dalys buvo apleisti, blogesni nei vidutinės būklės, pagrįsti. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas V. S. įsigijo ginčo dalyku tapusius butą ir palėpės dalis žymiai pigiau, nei buvo šio turto rinkos vertė, t. y. už 26 934,66 Eur mažesnę kainą. Vadinasi, ginčijamų sandorių sudarymo metu jis suvokė, kad tokiais sandoriais sukels ar sustiprins atsakovų nemokumą. Byloje nustačius, kad ginčijamais sandoriais turtas buvo parduotas net 26 934,66 Eur mažesne kaina, nei buvo šio turto rinkos vertė, V. Š., G. Š. ir V. S. taikytina nesąžiningumo prezumpcija, įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 4 punkte. Atsakovas V. S. jam taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos jokiais rašytiniais įrodymais nepaneigė. Atsakovų V. Š. ir G. Š. patvirtinimai ginčijamuose sandoriuose, kad jie neturi kreditorių ir sandoriais nebus pažeisti kreditorių interesai, savaime nepatvirtina atsakovo V. S. sąžiningumo.Atsakovas V. S. į bylą taip pat nepateikė jokių objektyvių ir pakankamų įrodymų, galėjusių pagrįsti, kad jis turėjo 50 973,13 Eur butui ir palėpės dalims įsigyti, taip pat kad už šį turtą atsiskaitė. Nesant objektyvių rašytinių įrodymų dėl atsiskaitymo, yra pagrindas atsakovus V. Š., G. Š. ir V. S. pripažinti nesąžiningomis sandorio šalimis. Į bylą pateiktas 2012 m. kovo 27 d. pakvitavimas nepatvirtina, kur, kada ir kaip apeliantas V. S. faktiškai sumokėjo atsakovams V. Š. ir G. Š. 50 973,12 Eur sumą grynaisiais pinigais. Atsakovo advokato pateikti sąskaitos išrašai neatitinka sąskaitos išrašams keliamų reikalavimų, t. y. juose nėra nei banko spaudų, nei atsakingų darbuotojų parašų, nėra informacijos apie iš sąskaitos išmokėtas pinigines sumas. Tokių atsakovo sumaketuotų duomenų pateikimas tik įrodo, kad jis realiai byloje slėpė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su operacijomis sąskaitose ir grynaisiais pinigais. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovas pateikė į bylą įrodymus, jog jis turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius. Atsakovo V. S. nesąžiningumas preziumuojamas ir dėl 2011 m. gruodžio 12 d. sudarytos dovanojimo sutarties. Atsakovai V. Š., G. Š. ir V. S. nurodė tokį sandorį sudarę turėdami tikslą apeiti CK 4.79 straipsnio draudimus, o tai papildomai patvirtina visų šių asmenų nesąžiningumą. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovai V. Š. ir G. Š. ilgą laiką, t. y. 10 mėn. po ginčijamų sandorių naudojosi perleistu butu, kad V. S. jokių sąžiningų turto įgijėjų veiksmų neatliko, kas taip pat pagrindžia sudarytų su V. S. sandorių neatsitiktinumą, didelį skubotumą ir nesąžiningą ieškovės atžvilgiu elgesį, V. Š. ir G. Š. realiai nesiekiant nuosavybės teisės į turtą perleidimo, o atsakovui nesiekiant turto įgijimo. Aplinkybę, kad atsakovė V. Š. sistemingai perleidinėjo turtą, o tretieji nesąžiningi asmenys prisidėjo prie šio atsakovės turtinės padėties bloginimo, pagrindžia ir kiti į bylą pateikti duomenys, patvirtinantys, kad atitinkamu laikotarpiu V. Š. savo seseriai R. T. perleido ir kitą turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą už tariamus įsipareigojimus. Tai parodo atsakovų sisteminį veikimą (elgesį) prieš kreditorę UAB Medicinos banką, atsakovams atsikratant turimais vertingais nekilnojamojo turto objektais, kuriais galėtų būti iš dalies dengiama skola ieškovei, o tretiesiems asmenims (ir atsakovui V. S.) prisidedant prie tokios atsakovų Š. turtinės būklės sąmoningo bloginimo.Atsakovė H. R. atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 31–33) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: Teismas apelianto nesąžiningumą grindė nereikšmingomis ir tiesioginės įtakos teisingam bylos sprendimui neturinčiomis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendimą dėl V. S. nesąžiningumo priėmė formaliai įvertinęs bylos medžiagą ir pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris nepagrįstas visapusišku ir kompleksiniu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad V. S. suprato, jog sudaro sandorį, pažeidžiantį kreditorės teises, taip pat nėra įrodymų, jog jis apskritai žinojo apie kreditorės buvimą, tačiau teismas jam, kaip ir kitiems atsakovams, priėmė nepalankų sprendimą.Atsakovė S. Z. atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 34–37) prašo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais: Teismas šio atsakovo nesąžiningumą grindė nereikšmingomis ir tiesioginės įtakos teisingam bylos sprendimui neturinčiomis aplinkybėmis. Faktas, kad atsakovė V. Š. mokėjo už komunalines paslaugas, neįrodo, kad ji tame bute gyveno ir kartu nepatvirtina V. S. nesąžiningumo. Nagrinėjamoje situacijoje nenustatytas apelianto V. S. nesąžiningumas, o teismo nurodyti motyvai, kad apeliantas buvo nesąžiningas, vertintini kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamo įrodymo, kad V. S. žinojo, jog sudaro sandorį, pažeidžiantį kreditorės teises, ir kad apskritai žinojo apie kreditorės buvimą, tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė jam nepalankų sprendimą.Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į atsakovo V. S. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 38–39) prašo procesinį sprendimą priimti savo nuožiūra. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos yra mirusiojo M. Z. teisių perėmėja, todėl neturi jokių duomenų apie ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamu atveju atsakovės S. Z. apeliacinio skundo priėmimo klausimas yra galutiniai išspręstas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (t. 5, b. l. 85-87). Apeliantas V. S. nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis: 1) dalimi, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento G. Š., V. Š. ir V. S. 2011 m. gruodžio 21 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl 117/2500 neįrengtos pastogės, priklausiusios G. Š. ir V. Š., 456/10000 neįrengtos pastogės, priklausiusios V. Š., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pardavimo; 2) dalimi, kuria pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento V. Š. ir V. S. 2011 gruodžio 12 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis dėl buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nustatė jo nesąžiningumą, o tai lėmė nepagrįstą minėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais. Todėl teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina pagal tuos skundo argumentus, kuriuos nurodo apeliantas V. S., ginčydamas tik tą sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiais jo sudarytus atlygintinius, t. y. pirkimo–pardavimo sandorius, teismo sprendimo ydingumą grįsdamas iš esmės vienintele, netinkamai nustatyta jo (ne)sąžiningumo aplinkybe, bet nekvestionuodamas teismo nustatyto turto jam dovanojimo sandorio neteisėtumo.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais, nustatęs visas būtinąsias actio Pauliana taikymo sąlygas. Kaip nurodyta šios nutarties 26 punkte, apeliaciniame skunde keliamas klausimas tik dėl atsakovo V. S. (ne)sąžiningumo kaip vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų, o kitos teismo nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos neginčijamos. Tokiu atveju teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios sąlygos nustatymo pagrįstumo, vertindama, kad kitos tokiam ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos tinkamai.

Dėl atsakovo V. S. (ne)sąžiningumo

Sandorio šalių pareiga teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai įtvirtinta įstatyme (CK 6.158 str. 1 d.). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris, o kai neatlygintinis – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 str. 1 d., 2 d.). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog jo su skolininku sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 3K-3-463/2013; 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-684/2015). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi, sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Pažymėtina, kad reikalavimai sąžiningumo turiniui gali skirtis priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015).CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinti ir konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie aiškinami kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka jiems patiems. CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinta tokia nesąžiningumo prezumpcija, kuomet įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 str. 4 p.). Remiantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina. Tokiu atveju nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-113-464/2016; 2017 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-74-798/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apelianto veiksmai atitiko teismų praktikoje suformuotus sąžiningumo apibrėžties standartus – jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti sandorio sudarymo ir jo įvykdymo aplinkybėmis, nepaisant turto pardavėjų garantijų, įrašytų į sutartis, kad ginčo turtas negali tapti kitų asmenų interesų objektu. Tokį elgesį lėmė vien jau jo kainos neatitikimas VĮ Registrų centre užfiksuotai masinio vertinimo būdu nustatytai vertei. Apeliantui, veikiant protingai ir apdairiai, tikrieji pardavėjų ketinimai turėjo sukelti pagrįstų abejonių.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai V. Š. ir G. Š. 269 000 Lt vertės turtą (butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir palėpę, esančią (duomenys neskelbtini)) perleido atsakovui V. S. už 176 000 Lt, t. y. 93 000 Lt mažesne kaina, nei buvo šio turto rinkos vertė, juolab iš karto net ir nesumokant pirkimo kainos. Su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo objektu tapusio turto vertės bei sandorio sudarymo / vykdymo aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tiek nustatydamas ginčo turto vertę, tiek ir neatsižvelgdamas į jo kainos vėlesnį sumokėjimą (2012 m. kovo 27 d.), teisėjų kolegija nesutinka.Bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai rėmėsi būtent tokiais leistinais įrodymais turto rinkos vertei nustatyti. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 26 d. nutartimi paskyrė byloje turto vertės ekspertizę, kurią pavedė atlikti teismo ekspertui T. A. T.; ekspertui nurodė atsakyti į šiuos klausimus: 1) kokia buvo 29/2500 neįrengtos pastogės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011 m. gruodžio 16 dieną (perleista dovanojimo sutartimi – teisėjų kolegijos past.); 2) kokia buvo 231/2500 neįrengtos pastogės, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011 m. gruodžio 16 dieną (perleista pirkimo–pardavimo sutartimis – teisėjų kolegijos past.); kokia buvo buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011 m. gruodžio 12 dieną (t. 3, b. l. 78). Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad 231/2500 neįrengtos pastogės, esančios (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011 m. gruodžio 16 d. yra 34 000 Lt, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2011 m. gruodžio 12 d. – 231 000 Lt. Taigi minėto nekilnojamojo turto, apeliantui perleisto ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis, vertė yra iš viso 265 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tokiomis eksperto išvadomis, pagrįstai sprendė, kad turtą ginčijamais sandoriais už 176 000 Lt sumą įgijęs apeliantas tikrosios turto kainos nesumokėjo, o tokią situaciją, labiau tikėtina, lėmė skubotumas turtą perleisti už bet kokią kainą.Nors apeliantas ir nesutinka su eksperto T. A. T. atliktu ginčo turto vertės nustatymu, deklaratyviai teigdamas apie eksperto subjektyvumą ar netinamo, t. y. lyginamojo vertinimo metodo parinkimą, tokie apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti. Kitokio šios apelianto pozicijos dėl turto vertės nustatymo vertinimo nesuponuoja ir jo akcentuojama aplinkybė, kad teismo ekspertas nekilnojamąjį turtą įvertino jo neapžiūrėjęs, į butą neįėjęs, taigi vertė buvo nustatyta neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto būklę (turtas buvo labai apleistas). Iš byloje esančio UAB Medicinos banko 2013 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 2956, adresuoto teismo ekspertui Taurui A. T., matyti, kad ekspertas kreipėsi į ieškovę dėl apelianto kontaktinių adresų, tačiau ieškovė nurodė jų nežinanti bei informavo, kad apeliantui atstovauja advokatas V. B. (V. B.) (t. 3, b. l. 225). Iš teismo eksperto Tauro A. T. 2013 m. gruodžio 31 d. prašymo Vilniaus apygardos teismui matyti, kad ekspertas net keletą kartų buvo susisiekęs su atsakovo V. S. atstovu advokatu V. B. telefonu, siekdamas susitarti dėl nekilnojamojo turto apžiūros, tačiau suderinti apžiūros laiko taip ir nepavyko, todėl prašė teismo sudaryti sąlygas atlikti ekspertizės objektų apžiūrą (t. 3, b. l. 132). Pirmosios instancijos teismas ekspertą telefonu informavo, kad ekspertizės objekto savininkas išvykęs į Vokietiją, sutartis su advokatu nutraukta, todėl apžiūrėti nekilnojamojo turto nėra galimybės (t. 3, b. l. 132). Vadinasi, iš byloje esančių įrodymų akivaizdžiai matyti, kad ekspertas siekė apžiūrėti butą iš vidaus ir dėjo tam visas pastangas, o to padaryti jam nepavyko būtent dėl apelianto pasyvumo ir jo nebendradarbiavimo. Tokioje situacijoje negalima išvada, jog ekspertas dėl kurių nors subjektyvių, t. y. nuo paties eksperto priklausančių priežasčių nepasinaudojo galimybe apžiūrėti vertinamą turtą, priešingai, tokios galimybes jam nesuteikė pats apeliantas. Jau pirmiau minėta, kad būtent apeliantui teko pareiga aktyviai dalyvauti nagrinėjamos bylos procese ir paneigti CK 6.67 straipsnio 4 punkte įtvirtintą jo nesąžiningumo prezumpciją (CPK 12 str., 178 str.). Negalima iš eksperto reikalauti to, kas neįmanoma, todėl toks apelianto situacijos interpretavimas, vertinant eksperto išvados patikimumą ir objektyvumą, aiškiai prieštarauja protingumo ir sąžiningumo principams, kuriais teismai visada turi vadovautis aiškindami ir taikydami įstatymus (CPK 3 str. 1 d.).Kita vertus, nors ekspertas nekilnojamąjį turtą įvertino jo neapžiūrėjęs, vien ši aplinkybė nesudaro jokio pagrindo spręsti, kad ekspertizės išvadoje nurodyta nekilnojamojo turto vertė šiuo konkrečiu atveju yra neteisinga ar nepagrįsta. Ekspertas turėjo ekspertizei atlikti reikalingus dokumentus, butą apžiūrėjo iš išorės, o pastogę – ir iš vidaus (t. 3, b. l. 171–179). Nekilnojamojo turto vertė pagrįstai buvo nustatyta retrospektyviai, t. y. tam momentui, kokia buvo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Dėl pastarosios aplinkybės vidinė buto apžiūra, turint reikalingus duomenis apie vertinamą nekilnojamąjį turtą bei esant galimybei jį apžiūrėti iš išorės, ir nebuvo aktuali. Vidinė buto būklė ilgainiui galėjo būti pasikeitusi – tiek pagerėjusi (pvz., bute atliktas remontas, pagerinimas ir pan.), tiek ir pablogėjusi, jei juo nuo sandorių sudarymo nebuvo rūpinamasi. Kokių nors objektyvių ir patikimų duomenų apie buvusią šio turto būklę jo pardavimo momentu (nuotraukų, kitokių fotofiksacijų) į bylą nėra pateikta. Ekspertizė buvo atlikta 2014 m. vasario 24 dieną (t. 3, b. l. 138), o nekilnojamojo turto vertė nustatinėta 2011 m. gruodžio 12 ir 16 dienai (t. 3, b. l. 78, 138). Taigi, atsižvelgiant į faktą, kad ekspertinio tyrimo metu jau buvo praėję daugiau nei dveji metai nuo turto perleidimo momento, tokie apeliacinio skundo teiginiai, kaip buto įvertinimas iš vidaus jo neapžiūrėjus, pripažinti teisiškai nereikšmingais. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė ir jokių kitų priežasčių ar aplinkybių nesiremti ekspertizės išvada. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad pagrindas atmesti eksperto išvadą (jos dalį) kaip įrodymą galėtų būti tik tuomet, kai ekspertizės akto turinys aiškiai prieštaringas, kai iš tyrimo eigos akivaizdžiai nebūtų galima padaryti tokios išvados, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba atliktas neišsamiai, kai ji prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos bei rezultatų patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012,; 2017 m. liepos 5 d. nutartis Nr. 3K-3-312-313/2017). Kita vertus, nors ekspertizės išvada nėra teismui privaloma, ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, teismų praktikoje pripažįstami patikimesniais už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-147-241/2015). Šiuo konkrečiu atveju vien apeliaciniame skunde apelianto išsakyta kritika ekspertizės aktui nepaneigia akto, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo, juolab kad bylos procesinė eiga leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nesiekė papildomos ar pakartotinės ekspertizės paskyrimo arba eksperto padarytų išvadų išaiškinimo. Iš ekspertizės akto turinio nustatyta ir tai, kad teismo ekspertas nekilnojamojo turto vertę nustatė vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, kuriomis reglamentuojamas retrospektyvinės turto vertinimo ekspertizės atlikimas (t. 3, b. l. 142). Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (akt. red., galiojusi nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2015 m. sausio 1 d.) 5 straipsnį turto arba verslo vertė nustatoma: 1) vadovaujantis rinkos ekonomikos logika ir kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų ir stebėjimų rezultatais, kurių taikymas išsamiai nurodytas Turto ir verslo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (akt. red., galiojanti nuo 2013 m. birželio 7 d.) (toliau – ir metodika); 2) laikantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarčių laisvės, vertinimo objektyvumo ir nepriklausomumo, teisinio apibrėžtumo ir neleistinumo piktnaudžiauti teise principų; 3) taikant teisėtų, pagrįstų lūkesčių ir interesų, apdairumo ir atsargumo, pakeitimo kitu turtu arba verslu ir alternatyvaus turto arba verslo panaudojimo kriterijus, išsamiai nurodytus metodikoje: 54 punkte nurodyta, kad vertinant turtą taikomi lyginamasis metodas, išlaidų (kaštų) metodas, pajamų metodas bei nustatytų metodų deriniai; 55 punkte nurodyta, kad turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais; jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Iš ekspertizės akto tiriamosios dalies matyti, jog ekspertas T. A. T. atliko retrospektyvinį ginčijamais sandoriais apeliantui perleisto buto vertinimą 2011 m. gruodžio 12 dienai, o palėpės dalių – 2011 m. gruodžio 16 dienai, taikydamas lyginamąjį ir pajamų metodus. Taigi ekspertas taikė du turto vertinimo metodus, kaip ir nurodyta metodikoje. Dėl to atmestini kaip deklaratyvūs ir neįrodyti apelianto skundo argumentai, susiję su netinkamo vertinimo metodo parinkimu. Ekspertas, taikydamas lyginamąjį metodą, išsamiai tyrė ir vertino sandorius, sudarytus dėl analogiško turto, esančio toje pačioje vietovėje, kaip ir ginčijamais sandoriais apeliantui perleistas nekilnojamasis turtas. Atliktos ekspertizės turinys nuoseklus, išvados išplaukia iš tyrimo eigos, o šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė abejonių dėl eksperto šališkumo, jo kvalifikacijos ar kompetencijos trūkumo. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi prielaidų abejoti eksperto išvados, kaip įrodymo, objektyvumu ir / ar jos įrodomąja reikšme.Pažymėtina, kad apeliantas savo poziciją pirmosios instancijos teisme dėl ekspertizės išvadoje nurodytos per didelės ginčo turto vertės (2014 m. spalio 27 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 15 val. 20 min. iki 17 val. 00 min., garso įrašas 1 val. 03 min. 30 sek. – 1 val. 04 min. 55 sek.), grindė išimtinai Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis apie 2011 m. lapkričio 22 d. atlikto masinio vertinimo būdu ginčo turto vertę (t. 3, b. l. 108–115). Šiuose išrašuose nurodyta, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė taikant masinio vertinimo būdą 2011 m. lapkričio 22 d. buvo 181 000 Lt, o neįrengtos pastogės – 197 000 Lt. Remiantis šiais išrašais, apeliantui ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis perleisto nekilnojamojo turto (buto ir 231/2500 palėpės dalių) masinio vertinimo būdu nustatyta vertė yra lygi 199 202,80 Lt (181 000 Lt buto vertė +18 202,80 Lt palėpės dalies vertė). Ekspertizės išvadoje nurodyta perleisto nekilnojamojo turto vertė yra lygi 265 000 Lt (231 000 Lt buto vertė + 34 000 Lt palėpės dalies vertė). Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad masinis turto vertinimas negali būti lygiavertis individualiam, be to, įprastai taip nustatyta turto vertė yra žemesnė, nei atliekant individualų vertinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-31-823/2016). Tačiau bet kuriuo atveju – tiek lyginant ginčo turto pardavimo kainą pagal teismo eksperto išvadas, tiek ir pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis apeliantui nekilnojamasis turtas buvo perleistas už gerokai mažesnę kainą (176 000 Lt), nei buvo reali šio turto rinkos vertė. Antra, kreditoriui pareiškus teisme reikalavimą pagal CK 6.66 straipsnį, ir nėra objektyvios būtinybės nustatyti visiškai tikslią ginčo objektu tapusio turto vertę – pakanka įsitikinti, kad turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę kainą, nei tuo metu buvo jo rinkos vertė. Nagrinėjamos bylos atveju toks faktas gali būti konstatuotas ir tai patvirtina abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą (CK 6.67 str. 4 p.), ieškovės skolininkams atsakovams turint nesąžiningų ketinimų išvengti sutartinių prievolių kreditorei vykdymo. Teisėjų kolegija pritaria ir tokiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, kad atsakovų ketinimų nesąžiningumą patvirtina ne vien kaina, už kurią turtas buvo parduotas, bet ir kitos nustatytos aplinkybės: kainos nesumokėjimas sandorių sudarymo metu, pardavėjų tolimesnis naudojimasis parduotu turtu. Pats apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad visą kainą jis sumokėjo 2012 m. kovo 27 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo (t. 1, b. l. 169–176, 184–189; t. 3, b. l. 204–209, 218–223). Apeliacinio skundo argumentai, kad jis turėjo pinigų nekilnojamajam turtui įsigyti, kad pardavėjai pirkimo–pardavimo sutartyse pateigė garantijas dėl priežasčių, kurios darytų šią sutartį neteisėtą ir negalimą įvykdyti, nebuvimą patys savaime negali paneigti apeliantui taikytinos nesąžiningumo prezumpcijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarbia pripažino aplinkybę, kad atsakovai V. Š. ir G. Š. ginčijamais sandoriais buto ir palėpės nuosavybę perleido V. S., kuris nebuvo sumokėjęs visos turto pirkimo kainos (net 176 000 Lt), leidę ją sumokėti per 6 mėnesius, kas nėra įprastinė tokių sandorių vykdymo praktika tarp anksčiau nepažįstamų ar visiškai nesusijusių asmenų.Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nurodyta 176 000 Lt nekilnojamojo turto pardavimo kaina, o šį faktą patvirtina ir į bylą pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys (t. 1, b. l. 169–176, 184–189). Iš 2011 m. gruodžio 12 d. buto pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad už butą apeliantas įsipareigojo sumokėti 160 000 Lt, šią sumą sumokant pardavėjui grynaisiais pinigais ne vėliau kaip iki 2012 m. birželio 12 d. (t. 1, b. l. 171). Apelianto teigimu, visą nekilnojamojo turto, įsigyto ginčijamomis pirkimo–pardavimo sutartimis, kainą jis baigė mokėti 2012 m. kovo 27 d. Šios faktinės aplinkybės teikė pagrindą ir tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad atsakovai ir apeliantas neabejotinai pasitikėjo vienas kitu, nes turto nuosavybę perleido iš karto, o vertingo nekilnojamojo turto perleidimo kaina turėjo būti sumokama per gana ilgą laiko tarpą, ir net neturint garantijų, kad apeliantas V. S. apskritai yra finansiškai pajėgus ją sumokėti, numačius atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Tokios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad V. Š. ir G. Š. ilgą laiką po ginčijamų sandorių sudarymo naudojosi atsakovui V. S. perleistu turtu (butu, esančiu (duomenys neskelbtini)), mokėdami komunalinius mokesčius, nors šalių buvo susitarta turtą atlaisvinti per 7 dienas, kad V. S. jokių sąžiningų turto įgijėjų veiksmų net ir pradėjus bylinėjimąsi tarp UAB Medicinos banko ir atsakovų neatliko (butu nesinaudojo, nesudarė jokių sutarčių su komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis ir pan.), taip pat leidžia teisėjų kolegijai sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ginčijami sandoriai su V. S. nebuvo vykdomi pagal sutarties sąlygas, o atsakovai V. Š. ir G. Š. ir toliau elgėsi kaip faktiniai šio turto savininkai. Šią pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, jog pardavėjai butu naudojosi ir po apelianto deklaruojamo atsiskaitymo su jais momento 2012 m. kovo 27 d., patvirtina byloje esanti AB Lietuvos paštas pažyma, kurioje nurodyta, kad korespondencija V. Š. adresu (duomenys neskelbtini) įteikta asmeniškai 2012 m. balandžio 12 d. (t. 2, b. l. 92). Be to, ir pats apeliantas savo skunde pripažįsta negyvenęs bute, todėl sutarčių dėl komunalinių paslaugų, gamtinių dujų, elektros energijos teikimo nesudaręs. Apelianto teigimu, už šias paslaugas turėjo atsiskaityti bute gyvenę asmenys (t. y. atsakovai Š.). Apelianto sąžiningumo vertinimo kontekste aktualu dar ir tai, kad jis nepateikė jokio logiško ir įtikinamo paaiškinimo, kodėl jam reikėjo itin skubiai, ir, kaip pats pripažino (t. 2, b. l. 30), apeinant net ir įstatyme įtvirtintą kitų bendraturčių pirmumo teisę (CK 4.79 str.) įgyti bendrosios nuosavybės dalį ir butą iš jam nepažįstamų asmenų, jeigu pats neketino įgyvendinti savininko teisių, t. y. neketino jo naudoti, valdyti ir juo disponuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien apelianto teiginių, kad jis gyvena užsienyje, aiškiai nepakanka paneigti byloje nustatytą jo nesąžiningumą ir nesąžiningumo prezumpciją dėl priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijos, sudarant ginčijamus sandorius. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apelianto V. S. nesąžiningumo kaip actio Pauliana sąlygos, tinkamai nustatė visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, todėl padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad apeliantas V. S., įsigydamas ginčijamais sandoriais nekilnojamąjį turtą, buvo nesąžiningas. Apelianto V. S. teiginiai, kad pardavėjai jam neatskleidė turintys kreditorių, pirkimo–pardavimo sutartyse patvirtinę, jog į parduodamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, jo nesąžiningumo nepaneigia, nes šalys galėjo derinti pirkimo–pardavimo sutarties tekstą ir jos sąlygas. Nekilnojamojo turto kaina, kuri yra žymiai mažesnė už jo rinkos vertę, ginčijamų sandorių sudarymo bei jų vykdymo aplinkybės (kainos nesumokėjimas, sudarant sandorius, palėpės dalies įsigijimas ignoruojant bendraturčių pirmumo teisę, pardavėjų neišsikėlimas iš parduoto buto ir juo naudojimasis ilgą laiką, apelianto nepareikalavimas išsikelti, nors pagal sutartį tą padaryti buto pardavėjai turėjo per 7 dienas nuo turto pardavimo dienos) sudarė pagrindą ieškovės pareikštam actio Pauliana ieškiniui patenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui V. S. bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).Atsakovų H. R., G. Š. ir V. Š., S. Z., pateikusių atsiliepimus į apeliacinį skundą ir pritarusių apelianto argumentams bei jo pozicijai, bylinėjimosi išlaidos taip pat nekompensuotinos (CPK 93 str. 1 d.).Apie ieškovės UAB Medicinos banko, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jų kompensavimo klausimas nekyla (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.