Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-675-467/2015 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurovista ir Ko“ ieškinį atsakovei D. P. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir piniginių lėšų priteisimo, tretieji asmenys akcinė bendrovė „Citadelė“ bankas, akcinė bendrovė SEB bankas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia ir tokie apeliacinio skundo argumentai, kad be sutartyje nustatytos 400 000 Lt buto kainos ieškovė 2012-04-25 papildomo susitarimo pagrindu įgijo reikalavimo teisę į papildomus 400 000 Lt, todėl apeliantės nuosavybėn ginčo turtas esą perleistas už rinkos kainą. Viena vertus, teisėjų kolegija pritaria ieškovės atsikirtimų į apeliacinį skundą motyvams, kad šiuo aspektu apeliantės procesinė pozicija yra nenuosekli ir aiškiai prieštaringa – tiek ikiteisminėje šio ginčo sprendimo stadijoje (t. 1 , b. l. 43-45), tiek ir inicijavus šio ginčo nagrinėjimą teisme (t. 1, b. l. 110) apeliantė neigė prisėmusi bet kokius įsipareigojimus pagal 2012-04-25 susitarimą (t. 1, b. l. 37) ir tvirtino niekuomet tokio susitarimo nepasirašiusi. Kita vertus, imperatyvios CPK nuostatos draudžia grįsti apeliacinį skundą tokiomis aplinkybėmis ir / ar argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, taip pat draudžia kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teismui (CPK 305 str. 2 d., 312 str.). Lietuvos Respublikos CPK yra įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis (CPK 320 str.), o ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu (lot. revisio prioris instantiae). Apeliacinis procesas nėra skirtas ginčo nagrinėjimui iš naujo, jis vyksta pagal specialias taisykles, o tokio proceso paskirtis - pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas pagal tuos argumentus bei įrodymus, kuriuos į byla šalys pateikė pirmosios instancijos teisme. Tokiu atveju naujų apeliantės atsikirtimo į actio Pauliana ieškinį argumentų, susijusių su jos įgyto daikto kaina, pateikimas apeliacinės instancijos teismui nėra suderinamas su revisio prioris instantiae principu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ar jo nepagrįstumo nesuponuoja. Dar daugiau, ginčijamoje pirkimo-pardavimo 2012-04-27 sutartyje į 2012-04-25 susitarimą taip pat neatsižvelgta, ir butas apeliantei buvo parduotas už 400 000 Lt, kartu konstatuojant ir visišką jos atsiskaitymą pagal šią sutartį.

Tokiu atveju nagrinėjamoje byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių bei pirmiau aptartų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė ginčijamu sandoriu už neadekvačią turto vertei kainą sumažino savo turto masę, kurio sąskaita bent iš dalies galėjo atsiskaityti su visais savo kreditoriais. Tokie veiksmai pažeidžia ieškovės kreditorių interesus bei įstatymo nuostatas, įpareigojančias įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas elgtis sąžiningai, laikantis protingumo ir teisingumo principų, draudžiančias piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai varžyti kitų asmenų teises bei saugomus interesus (CK 1.137 str. 2 d. ir 3 d.). Todėl tokią actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygą, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė pagrįstai.

Dėl šalių ir pačios apeliantės sąžiningumo

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Pagal CK 6.66 straipsnį ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis tik esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog jo su skolininku sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-463/2013). CK 6.67 straipsnyje yra įtvirtinti ir konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, atsakovų nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti atsakovų nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka jiems patiems.

Šioje byloje nustatyta, kad ginčo turtas parduotas už aiškiai neatitinkančią jo rinkos vertę kainą, taigi esant tokia aiškiai priešpriešinių įsipareigojimų disproporcijai sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas šį konkretų nesąžiningumo prezumpcijos atvejį identifikavo teisingai. Pažymėtina, kad tokios nesąžiningumo prezumpcijos nustatymas apeliaciniame skunde nėra ginčijamas.

Apeliacinio skundo argumentai bei juos pagrindžiantys motyvai apie apeliantės ir R. P. santuokos nutraukimą 1996-10-09, jų gyvenimą skyrium, nepaneigia ir kitos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie apeliantės ir pagrindinio ieškovės akcijų savininko R. P. artimo ryšio, kas teikė pagrindą šiam teismui preziumuoti dar vieną nesąžiningumo atvejį pagal CK 6.67 straipsnio 1 punktą. Byloje esantis akcininkų sąrašas (t. 1, b. l. 69) leidžia spręsti, kad 2012-04-27 (t. y. ginčo sandorio sudarymo dieną) R. P. valdė 11 823/100 ir 11 443 /100 ieškovės įmonės akcijų, o kitų dviejų akcininkų turimų akcijų skaičius nežymus – 2564/100 ir 117/100. Tokios pačios akcijų skaičiaus proporcijos nurodomos ir 2011-07-25 sutartyje dėl akcininko D. J. parduodamų 11 443 vnt. akcijų R. P., akcininkams susitarus (D), kad tokiu atveju D. J. nurodytiems asmenims būtų perkeltos UAB „Eurovista ir ko“ teisės pagal lizingo sutartį į butą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l.153-155). Iš bylos medžiagos matyti, kad šis akcininkų susitarimas dėl turto perleidimo D. J. personalinei įmonei realiai buvo įgyvendintas (t. 1, b. l. 143). Ginčo dėl įrašo vertybinių popierių sąskaitose ar akcininkų sąrašo teisingumo nekilo, tokių argumentų, leidžiančių pagrįstai suabejoti į šią bylą pateikto akcininkų sąrašo turiniu, neišdėstyta ir apeliaciniame skunde. Taigi, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 46 straipsnio 2 dalimi bei CK 1.101 straipsnio 10 dalimi, aplinkybė, kas turto pardavimo dieną buvo akcijų ir kokio jų kiekio savininkas, nustatyta. Ir nors pagrindinio ieškovės įmonės savininko R. P. su apeliante santuokos ryšys jau nebesiejo, byloje yra pakankamai kitų duomenų, įrodančių tebeegzistuojančius jų artimus santykius, kurie, net ir nenustačius pagrindo CK 6.67 straipsnyje išvardintų nesąžiningumo prezumpcijų tiesioginiam taikymui, paneigia bendrąją įstatyminę asmenų sąžiningumo prezumpciją. Pirma, teisėjų kolegija jau aptarė R. P., kaip tuometinio ieškovės įmonės vadovo, veiksmus bei jo anksčiau pasirašytas su apeliante sutartis, sudariusias sąlygas dar iki pirkimo-pardavimo sutarties su ja sudarymo naudotis ginčo turtu, investuoti į jo pagerinimą / remontą bei gauti iš jo naudojimo ekonominę naudą (nuomos pajamas). Antra, abu šiuos asmenis sieja ne tik buvusi šeima, bendri vaikai ir bendras verslas, bet ir kartu paimtas kreditas banke būtent ginčo turtui įsigyti, užtikrintas ir bendru šio turto įkeitimu kreditoriui pagal hipotekos sandorį (t. 3 , b. l. 49- 58). Trečia, byloje esama ir tokių duomenų (Vilniaus apskrities VMI pateikta informacija apie atliktą mokestinį patikrinimą), kad R. P. minėtų sandorių sudarymo laikotarpiu atlikdavo įvairias finansines operacijas į apeliantės sąskaitą, t. y. pervesdavo jai iš trečiųjų asmenų gaunamas pinigines lėšas, o ši lėšas išgrynindavo (t. 2, b. l. 50-51). Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantės santykiai su R. P. nebuvo geri, kad pastarasis net nėra sumokėjęs vaikams teismo priteisto išlaikymo, akivaizdžiai nepagrįsti ir prieštaraujantys kitiems įrodymams: jau minėtam Vilniaus apskrities VMI informaciniam raštui, kuriame cituojami pačios D. P. teiginiai, kad pervedamas lėšas ji pasiimdavo pagal su R. P. sudarytą susitarimą mokėti kiekvienam iš trijų vaikų išlaikymą po 4 500 Lt per mėnesį; neabejotinai suderintam D. P., R. P. ir jų vaikų procesiniam elgesiui, bendrai mėginant inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonių grupės vienai iš įmonių UAB „Eurovistos servisas“, kurią teismas atsisakė iškelti (Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-3654-619/2014, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.).

Be to, aktualiomis aplinkybėmis, patvirtinančiomis pakankamą apeliantės informuotumą apie tikrąją ieškovės įmonės turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, teisėjų kolegija pripažįsta ne tik ją ir R. P. siejusius artimus ryšius ir pirmiau aptartų preliminarių bei ginčo objekto perdavimo naudotis apeliantei sandorių turinį, net ir kitus jos faktiškai atliktus veiksmus. Apeliantė, pati būdama kitų šios įmonių grupės įmonės akcijų bendraturte (t. 1, b. l. 69, 71; taip pat teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys apie šios įmonių grupės dalyvių bei vadovų teisminius ginčus, leidžiantys identifikuoti tų įmonių sąsajas ir atsiradusius verslo ginčus) neabejotinai žinojo apie sunkią ieškovės finansinę situaciją, juolab ši preliminariosiose sutartyse (t. 1. b. l. 32-36, b. l. 130-133) net buvo įvardinta pagrindine priežastimi būsimo pirkimo-pardavimo sandorio sudarymui. Jos asmeninis dalyvavimas teisminiuose šios įmonių grupės ginčuose, net du kartus jos inicijuojama ieškovei bankroto procedūra, pirmą tokį ieškinį pateikiant praėjus vos daugiau nei pusmečiui po ginčo sandorio sudarymo - 2013-01-03 (Vilniaus apygardos teismo c. b. B2-2470-823/2013, šio teismo c. b. Nr. B2-3654-619/2014, taip pat t. 1, b. l. 88-91 ir Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr.B2-2417-803/2016; teismų informacinė sistema LITEKO), taip pat neteikia prielaidų tokioms abejonėms atsirasti, kad apeliantė galėjusi nežinoti apie ieškovo kreditorių buvimą ir neįvertinti sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio įtakos kreditorių teisėms.

Dėl privalėjimo sudaryti sandorį

Atmestini kaip nepagrįsti ir skundo argumentai, susiję su įmonės privalomumu sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad toks privalomumas abiems šalims turi kilti iš įstatymo ar sandorio. Todėl šiame kontekste apeliantės skundo argumentai, susiję su Akcinių bendrovių įstatyme nustatytomis pareigomis įmonės vadovui, įskaitytinai ir jo pareiga vykdyti akcininkų sprendimus, nesuponuoja įmonės turto pardavimo sandorio sudarymo bet kokiomis sąlygomis. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų prioritetinės apsaugos principas, iš esmės reiškiantis, kad nesutampant kreditorių ir įmonių savininkų interesams, o ypač gręsiant įmonės nemokumui (bankrotui), įmonės vadovui pradeda vyrauti fiduciarinių pareigų įmonei (jos kreditoriams) vykdymas. Dalyvio ir vadovo padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis ir kompetencija. Dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį. Dalyvis taip pat yra ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas, skirtingai nei vadovas, nelaikomas valdymo organu, nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, jam taip pat draudžiama perimti valdymo funkciją. Tuo tarpu vadovas, priešingai, yra bendrovės valdymo organas ir yra saistomas pareigų, reglamentuotų DK, CK, Akcinių bendrovių ir kitų įstatymų bei lydimųjų teisės aktų nuostatų, bendrovės įstatų, pareiginių nuostatų, todėl jis privalo derinti visų juridinio asmens interesų grupių (akcininkų, darbuotojų, o kai įmonei kyla nemokumo pavojus – ir kreditorių) interesus ir ši jo pareiga nedeleguotina (CK 2.87 str., ABĮ 19 str. 6 d., 20 str. 2 d.). Todėl akcininkų susirinkimo pritarimas konkrečiam sandoriui sudaryti (t. 1, b. l. 129) pats savaime neeliminuoja įmonės vadovo pareigos vadovautis įstatymais ir neleidžia pažeisti fiduciarinių pareigų įmonei ar, atitinkamai, jos kreditoriams (ABĮ 37 str.7 d. bei 12 d. 10 p.), taip pat nesuponuoja vertinimo dėl sandorio, gavus tam akcininkų pritarimą, sudarymo privalomumo. Šiuo konkrečiu atveju tokio pirkimo-pardavimo sandorio būtent tokiomis sąlygomis įmonę atstovavęs jos vadovas, juolab prieš tai pats pasirašęs 2012-04-25 susitarimą dėl preliminariosios sutarties pakeitimo kainos dalyje (t. 1, b. l. 37), pareigos sudaryti neturėjo ir šią CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygą pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė teisingai.

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčijamą sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, taikoma restitucija. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Restitucija yra taikoma kaip teisinė negaliojančio sandorio pasekmė, grąžinant tokio sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo momento (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Actio Pauliana atveju tai reiškia, kad per restituciją atstatomas skolininko mokumas, grąžinant jam ginčo objektu tapusį turtą (turtinę teisę), iš kurios gali būti išieškomos skolos tokį ieškinį pareiškusio kreditoriaus naudai. Tačiau restitucijos taikymas, esant sudarytam dvišaliui sandoriui, ir ginčo objekto grąžinimas neteisėtai ir nepagrįstai jį perleidusiam subjektui nereiškia, kad antroji tokio sandorio šalis per restitucijos institutą neturi būti grąžinama į padėtį, buvusią iki šio sandorio sudarymo.

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-18 nutartis c. b. Nr. 3K-3-394/2011). Restitucija taikoma atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Kadangi actio Pauliana suteikia kreditoriui galimybę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, tai taikant šį institutą kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, būtina užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-06 nutartis c. b. Nr. 3K-7-130/2013).

Apeliantės teigimu, teismas restituciją taikė neteisingai, nepagrįstai iš jos priteisė ir kredito sumą bankui, o tokiam aiškinimui savo atsiliepime pritaria ir apeliantės kreditorius, trečiasis asmuo AB „Citadele“ bankas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentais iš esmės sutinka. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies atkurdamas ieškovės mokumą ir sugrąžindamas jai tai, kas neteisėtai buvo perleista apeliantei D. P., pasisakė tik dėl pastarosios pareigų, bet ne teisių, t. y. taikė vienašalę restituciją, tuo pablogindamas apeliantės padėtį. Šią teisės taikymo klaidą ištaiso apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas skundžiamą teismo sprendimą (CPK 330 str.). Kaip nurodyta pirmiau, restitucijos paskirtis yra grąžinti visas be išimties sandorio šalis į tą padėtį, kurioje jos buvo iki šio sandorio, teismo pripažinto negaliojančiu, sudarymo, kitoks interpretavimas prieštarautų kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įgijusio trečiojo asmens interesų derinimo taisyklei, teisingumui bei sąžiningumui.

Byloje nustatyta, kad ieškovei jos nurodytą buto kainą - 400 000 Lt - vienokia ar kitokia forma yra gavusi dar prieš pasirašant sutartį (sutarties 4.1.p., 5.1. p., 5.2. p., t. 1, b. l. 46-54), pažymint joje ir tai, kad ši sutartis yra galutinis sutarties šalių susitarimas, pakeičiantis bet kokius ankstesnius žodinius ar rašytinius susitarimus, tiesiogiai ar netiesiogiai susijusius su ginčo objekto pardavimu (sutarties 9.2. p.). Toks susitarimas bei ieškovės deklaruotas jo įvykdymas suponuoja išvadą, kad net tik butas grąžinamas ieškovei BUAB „Eurovista ir Ko“, bet ir pastaroji turėtų sugrąžinti R. P. 115 848 Eur (400 000 Lt), t. y. sumokėtą turto kainą. Ši suma ir priteistina iš ieškovės. Kiti galimi apeliantės reikalavimai ieškovei (dėl ginčo turto pagerinimo išlaidų, mokėjimų už ieškovę pagal Finansinio lizingo sutartį jai kompensavimo ir pan.) tiek, kiek viršija šio turto perleidimo kainą, nepatenka į restitucijos taikymo reguliavimą, todėl turėtų būti sprendžiami ieškovės bankroto byloje pagal specialiąsias, Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai ieškovės naudai iš apeliantės priteisė jos skolą trečiajam asmeniui AB „Citadele“ bankas. Reikalavimas regreso tvarka gali pereiti trečiajam asmeniui tik rašytinės sutarties ar įstatymo pagrindu (CK 6.111 str.). Bankas nėra sudaręs dėl to sutarties su ieškove (CK 6.112 str. 4 p.), priešingai, akcentuodamas skolininkų daugeto aplinkybę (CK 6.5 str.), kuomet jo skolininkais pagal 2012-04-06 kredito sutartį (t. 3, b. l. 49-56) bei 2012-05-16 įregistruotą sutartinės hipotekos lakštą (t. 3, b. l. 57-58) yra du fiziniai asmenys – ne tik pati apeliantė D. P., bet ir R. P., taip pat šios prievolės dalinį įvykdymą bei neaiškų savo reikalavimo patenkinimo iš hipoteka įkeisto turto dydį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija priteisti šią skolą tik iš D. P.. Reikalavimo perėjimo regreso tvarka galimi atvejai išvardinti CK 6.112 straipsnyje, o sąlygos jam pereiti pagal įstatymą - CK 6.114 straipsnyje. Ir vienoje, ir kitoje normoje pasakyta, kad trečiajam asmeniui reikalavimo teisė pereina įvykdžius už skolininką jo prievolę (sumokėjus už skolininką skolą), įskaitytinai ir tada, kai jo turtas buvo įkeistas hipoteka, užtikrinant šios prievolės įvykdymą. Ieškovė nepateikė į bylą jokių duomenų, kad būtų įvykdžiusi (ir kokio dydžio) už R. P. ir R. P. jų prievolę AB „Citadele“ bankui. Pati savaime aplinkybė, jog jai grįžta nuosavybės teisė su hipotekiniu įkeitimu už kitų asmenų prievoles nelemia reikalavimo pagal įstatymą perėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad svetimo daikto hipotekos sandorio prigimtis - akcesorinė (šalutinė) prievolė - pasireiškia per jos priklausomumą nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio ir pabaigos galiojimo. Nors bendras hipotekos teisės akcesoriškumo principas aiškiai įtvirtintas įstatyme tik nuo 2012-07-01 įsigaliojusioje CK 4.170 straipsnio 4 dalyje, tačiau ir anksčiau ši hipotekos savybė buvo pripažinta teisės doktrinos ir palaikyta teismų praktikoje. Taip pat neatskiriama nuo pagrindinės prievolės yra svetimo turto hipotekos įkaito davėjo pareiga atsakyti hipoteka įkeistu turtu, tačiau tik neįvykdžius pagrindinės prievolės kreditorius įgyja teisę išieškoti skolininko skolą ir iš trečiojo asmens įkeisto turto. Daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, tačiau jis turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką, arba gali to ir neatlikti, elgtis pasyviai, tik paklusdamas apribojimams, nustatytiems priverstinio išieškojimo procese įkeistam turtui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-12 nutartis c. b. Nr. 3K-7-61-684/2015). Šių išaiškinimų kontekste ir nenustačius, kad ieškovė įvykdė už apeliantę ir R. P. jų prievolę bankui ir būtent dėl to, atitinkamai, šių asmenų prievolės bankui pagal 2012-04-06 kreditavimo sutartį jau yra pasibaigusios, taip pat nenustačius, kad patys skolininkai būtų pažeidę skolos grąžinimo bankui terminus ar kitas sutartines prievoles, dėl ko kreditavimo sutartis būtų nutraukta ir atsirastų banko teisė nukreipti išieškojimą į jam įkeistą turtą, pripažintina, kad nagrinėjamoje byloje teisinio pagrindo spręsti 43 443 EUR (150 000 Lt) sumos priteisimo iš apeliantės klausimą nebuvo. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, taip pat dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo, panaikintina (CPK 330 str.).

Pažymėtina, kad šioje byloje nenustatyta įstatyme nustatytų hipotekos pabaigos pagrindų (CK 4.197 str. 2 d.), o hipotekos sandorio ieškovė neginčija, pasirinkusi kitą jos teisių gynimo būdą – reikalauti būsimų nuostolių iš apeliantės. Tačiau civilinės atsakomybės institutas numato tik realiai patirtų, o ne hipotetinių / galinčių atsirasti arba neatsirasti nuostolių atlyginimą. Kita vertus, teismų praktikoje jau buvo analizuota tokia situacija, kad galiojant principui – hipoteka seka paskui daiktą – nuosavo daikto hipoteka gali transformuotis į taip pat pagal teisės aktus galimą svetimo daikto hipoteką (CK 4.181 str. 1 d.), kuomet hipotekos sandorio sudarymo metu buvęs įkeičiamo daikto savininku asmuo šią teisę praranda, teisme ab initio nuginčijus nuosavybės atsiradimo pagrindą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-17 nutartis c. b. Nr. 2A-1418/2014). Po tokios transformacijos turto savininko (nagrinėjamu atveju ieškovės) teisės ir teisėti interesai gali būti ginami kitu, hipotekos kreditoriaus teisėtų interesų taip pat nepažeidžiančiu, būdu - galimybe atgauti hipotekos kreditoriui sumokėtą sumą, įvykdžius skolininko įsipareigojimą arba, jeigu jo daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. CK 6.50 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi hipoteka apsunkinto turto savininko teises gina tiek hipotekos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, tiek ir prievolių teisės normos

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš apeliantės priteistas valstybei žyminis mokestis, apskaičiuotas nuo pagrindinio reikalavimo (ginčo turto įkainojimo) sumos - 247 914,73 Eur (856 000 Lt). Kadangi ginčo (ieškinio) suma, nuo kurios skaičiuojamas žyminis mokestis (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d. ir 7 d.), šiuo atveju apskaičiuota pagal ginčijamo sandorio vertę (restitucijos taikymas išvestinis reikalavimas, kuris savarankiškai ginčo sumos šiuo atveju nepadidino), pirmosios instancijos teismas neskaičiavo žyminio mokesčio nuo priteisiamos per restituciją 43 443 Eur sumos. Taigi, panaikinus šioje ginčo dalyje teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje teismo sprendimas nekeistinas. Šio ginčo išnagrinėjimo rezultatą atitinka ir kitų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas.

Ieškovė pateikė jos turėtų apeliacinės instancijos teisme atstovavimo išlaidų dydį už atsiliepimo parengimą - iš viso 5384,50 Eur - pagrindžiančius įrodymus. Šios išlaidos akivaizdžiai viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nes pagal 8.11. punktą (nuo 2015-03-20 galiojanti jų redakcija) ieškovei galėtų būti priteisiama 954,33 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 98 str. 2 d.). Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatą, ieškovei iš apeliantės priteistina 50 proc., arba 477 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą restitucijos taikymo dalyje pakeisti ir išdėstyti šią dalį taip:

„Taikyti dvišalę restituciją - grąžinti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Eurovista ir Ko“ butą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurovista ir Ko“ priteisti atsakovei D. P. 115 848 Eur (vieną šimtą penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus), sumokėtus pagal 2012 m. balandžio 27 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Atmesti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eurovista ir Ko“ ieškinį dalyje dėl 43 443 Eur ir 5 procentų metinių palūkanų iš D. P. priteisimo.“

Kitą šio sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės D. P. 477 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Eurovista ir Ko“.