- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-02-07
- Bylos Nr.
- e2A-74-798/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00061-2015-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- V. B., R. B., A. B.
- Ieškovas
- uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“, „Boslita“, Ko bei „GS Investicija“
- Kategorijos
- 2.6.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B., R. B. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko bei „GS Investicija“ ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atsakovams V. B., R. B. ir V. B., A. B., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras G. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko ir „GS Investicija“ actio Pauliana ieškinyje prašė pripažinti neteisėta ir negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867, sudarytą tarp V. B., R. B. ir V. B., taikyti restituciją, ir įpareigoti V. B. kartu su R. B. grąžinti vieni kitiems visa, ką yra gavę pagal 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867, t. y. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini) Nurodė, jog 2014-10-08 gavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo pranešimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, todėl patikrino viešai prieinamus duomenis apie atsakovų V. B. ir jo sutuoktinės R. B. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius. Paaiškėjo, kad V. ir R. B. 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartimi perleido turtą savo broliui V. B., tokiu būdu akivaizdžiai sumažino savo mokumą ir apsunkino didelės vertės kreditorių reikalavimų patenkinimą, t. y. 116 279,78 Eur dydžio UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur dydžio UAB „Boslita“ ir Ko, 3 185,82 Eur dydžio UAB „GS Investicija“ ir taip pažeidė ieškovių, kaip kreditorių, teises ir teisėtus interesus. Atsakovas V. B. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011 metų lapkričio mėn. buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl (duomenys neskelbtini), esančių ir bankui įkeistų parduotuvių patalpų pirkimo–pardavimo už 100 000,00 Eur (345 280,00 Lt). Mokėjimo pavedimais V. B. buvo pervesta 80 720,00 Lt. Pagrindinė sutartis buvo sudaryta 2013-09-18, t. y. po to, kai iš gautų lėšų V. B. ir jo įmonė UAB „Elektus“ AB DnB bankui padengė 295 289,29 Lt suteiktą kreditą ir parduodamoms patalpoms buvo panaikinta hipoteka. Teigė, kad V. B. nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie ieškovių turimas reikalavimo teises, turtas buvo perleistas už žymiai didesnę sumą, nei buvo įvertintas. Be to ieškovės, kaip kreditorės, nebuvo aktyvios, nesidomėjo skolininkų turtine padėtimi ir jų galimybėmis vykdyti savo įsipareigojimus. Pažymėjo, kad yra pažeistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė A. B. atsiliepime su ieškiniu nesutiko.Patvirtino, kad preliminarus susitarimas dėl pastatų pirkimo buvo sudarytas ir šalių pasirašytas. Aplinkybės, kad V. B. turi įsiskolinimų ieškovėms, nežinojo ir negalėjo žinoti, priešingu atveju nebūtų sutikusi sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties. Nesutiko, jog ieškovių, kaip kreditorių, teisės buvo pažeistos. Atsakovai V. B. ir R. B. atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovės neįrodė actio Pauliana taikymo sąlygų viseto ir ieškinys pareikštas praleidus imperatyvų įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovų ginčijama nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2013-09-18, o ieškinys pateiktas 2015-02-05. Ieškovės galėjo domėtis atsakovų turtine padėtimi, ieškoti galimybių patenkinti savo finansinius reikalavimus. Ginčijamas sandoris buvo atlygintinis, todėl atsakovų mokumas dėl sandorio sudarymo nepasikeitė. Ieškovės nepateikė įrodymų, jog po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovai neturėjo jokio kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą. Papildomai nurodė, kad, nors parduodami jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą V. B. ir R. B. turėjo žinoti, kad turi kreditorių bei jiems neįvykdytų įsipareigojimų, tačiau šie faktai nesudarė pagrindo nei pardavėjams, nei pirkėjui V. B. atsisakyti sudaryti sandorį, nes atsakovai savo turtą perleido už kainą ne mažesnę nei turto rinkos vertė. Taigi, 2013-09-18 nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis nesumažino V. bei R. B. mokumo nei prieš ją sudarant, nei po to; atsakovai neturėjo pareigos apie tai pranešti savo kreditoriams, o aplinkybė, kad turtas buvo parduotas V. B. broliui V. B., nesudaro jokio teisinio pagrindo pripažinti sutarties šalis nesąžiningomis; ginčijamas sandoris buvo užtikrintas hipoteka, V. B. sumokėjo DNB bankui, t. y. įvykdė prievolę kreditoriui.Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras G. B. atsiliepime su ieškiniu nesutiko.Teigė, kad po ginčijamos sutarties sudarymo atsakovų turtinė padėtis nepablogėjo, nes už parduotą nekilnojamąjį turtą gauta didesnė suma, negu šio turto rinkos vertė. Ieškovės nebuvo aktyvios ir nesidomėjo skolininkų turtine padėtimi bei jų galimybėmis vykdyti savo įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867, sudarytą tarp atsakovų V. B., R. B. ir V. B., negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); taikė restituciją – įpareigojo atsakovą V. B. grąžinti atsakovams V. B. ir R. B. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini); įpareigojo atsakovus V. B. ir R. B. grąžinti V. B. 123 088,51 Eur; iš atsakovų V. B., R. B., V. B. ir A. B. priteisė po 243,75 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Boslita“ ir Ko; sprendimą įvykdžius panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi.
Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo
Teismas, nustatęs, kad atsakovai kreditorių 116 279,78 Eur dydžio UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur dydžio UAB „Boslita“ ir Ko ir 3 185,82 Eur dydžio UAB „GS Investicija“ finansinių reikalavimų neginčijo, konstatavo, jog ieškovių reikalavimo teisės yra neabejotinos ir galiojančios.
Dėl kreditorių teisių pažeidimo ginčijamu sandoriu
Teismas sprendė, kad pirmenybės suteikimas kitam kreditoriui pažeidė ieškovių teises, todėl jos prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Aplinkybė, kad V. B. turėjo daugiau kreditorių, kurių reikalavimai buvo piniginiai, o su jais liko neatsiskaityta, leido teismui konstatuoti, kad kitų kreditorių interesai buvo pažeisti. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl nepakitusio mokumo kaip nepagrįstus, kadangi atsakovai V. B. ir R. B. savo nemokumą patvirtino teikdami pareiškimą Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.
Dėl ieškinio senaties
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad atsakovai neinformavo ieškovių apie ketinimą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ši aplinkybė paaiškėjo ieškovėms gavus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-08 pranešimą apie teisme gautą atsakovų V. B. ir R. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nėra nustatytos pareigos kreditoriui domėtis skolininko sudaromais sandoriais, neprotinga reikalauti iš kreditorių nuolat sekti ir domėtis skolininkų sudaromais sandoriais, todėl konstatavo, kad ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
Dėl privalėjimo sudaryti sandorį
Teismo vertinimu atsakovai V. ir R. B. sudarė sandorį, pažeidžiantį kreditorių interesus, todėl jo sudaryti ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo.
Dėl atsakovų ir trečiojo asmens nesąžiningumo (žinojimo, kad sandoris pažeidžia ieškovo teises)
Teismui nustačius, kad sandoris buvo sudarytas tarp skolininkų V. B. ir R. B. ir V. B. brolio V. B., buvo pagrindas preziumuoti sandorio šalių nesąžiningumą. Ginčijamą sandorį sudaręs V. B. turėjo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar V. B. ir R. B. neturėjo kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Byloje nėra pateikta V. B. rašytinių užklausimų ar kitų dokumentų, kuriais prieš ginčijamo sandorio sudarymą jis domėjosi kitos sandorio šalies patikimumu, prašė informacijos apie tos šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų dydį, atsiskaitymus su tais kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir panašiai. Teismas padarė išvadą, jog atsakovas V. B., kaip turto įgijėjas, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis pagal teisės normas buvo būtina, jo, kaip verslininko, statusui.
Dėl kreditoriaus reikalavimo nukreipimo į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą
Įvertinęs byloje esančius dokumentus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus teismas pripažino 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867, sudarytą tarp V. B., R. B. ir V. B., negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyvioms teisės normoms ir kaip pažeidžiančią kreditorių interesus. Sandorį pripažinus negaliojančiu nuo jo sudarymo taikė restituciją natūra ir įpareigojo V. B. ir V. B. kartu su R. B. grąžinti vieni kitiems visa, ką yra gavę pagal 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867.Teismas netenkino šalių prašymo skirti byloje papildomą ekspertizę, kadangi ekspertizė bylos išnagrinėjimo galutiniam rezultatui teisinės reikšmės neturi.
Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovai V. B. ir R. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus:
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
Pirmosios instancijos teismas objektyviai nenustatė, ar 2013-09-18 pirkimo– pardavimo sutarties sudarymas turėjo įtakos atsakovų nemokumui bei galimybei atsiskaityti su kreditoriais; sandorio sudarymo pasekmes sutapatino su iš sandorio gautų pajamų panaudojimo pasekmėmis kreditoriams; tinkamai neįvertino atsakovų veiksmų teisėtumo, šiems atsiskaitant su kreditore AB DNB bankas. Dėl 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo atsakovai netapo nemokiais, po šio sandorio sudarymo atsakovų turtinė padėtis pagerėjo, nes jie gavo 91 088,50 Eur pelno ir įvykdė dalį įsipareigojimų kreditoriams; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog buvo patenkinti hipotekos kreditorės interesai. Aplinkybė, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovai atsiskaitė ne su ieškovėmis, o su hipotekos kreditore, nesudaro pagrindo teigti, jog sandoris prieštaravo ieškovių interesams, kadangi bet kokiu atveju hipotekos kreditoriaus turiniai reikalavimai priverstinio vykdymo atveju tenkinami pirmiau, nei kitų kreditorių. Atveju, jei atsakovai nebūtų sudarę ginčijamo sandorio ir nebūtų atsiskaitę su hipotekos kreditore, jų skolos šiai dienai būtų didesnės, todėl ginčo sandoris jokių neigiamų pasekmių ieškovams nesukėlė, priešingai, atsakovų skolos kreditoriams sumažėjo.
Dėl atsakovų sąžiningumo
Atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, neturėjo pagrindo manyti, kad ši sutartis galėtų pažeisti ieškovių teises ir interesus, nes sandoris buvo atlygintinis ir skolininkams pelningas, o V. B., žinodamas, kad apribojimų atsakovams parduoti turtą nėra, neturėjo pagrindo abejoti, jog dėl sudaromo sandorio nukentės kitų kreditorių interesai. Sandorio sudarymo metu atsakovai buvo mokūs, nemokumas kilo tik 2014 m.
Dėl ieškinio senaties termino
Ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo suėję prievolių ieškovėms įvykdymo terminai, todėl ieškovai turėjo kreiptis į skolininkus, domėtis jų turtine padėtimi, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Atsakovai nuo ieškovių sandorio sudarymo fakto neslėpė, pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl mano, jog ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo 2015-01-20, o nuo 2013-09-18.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:Atsakovų V. ir R. B. turtinė padėtis po ginčijamo sandorio sudarymo pablogėjo, kadangi turtas perleistas už 425 000 Lt, o jo rinkos vertė sudarė 598 000 Lt. Byloje nėra duomenų, kad atsakovams už parduotą turtą buvo sumokėta iki ginčijamos sutarties sudarymo, duomenų apie preliminarios sutarties sudarymą byloje taip pat nėra. Iš byloje esančių 2011-11-28–2011-11-30 bankinių pavedimų negalima nustatyti jų paskirties; įrašas „tarpusavio susitarimas“ nepatvirtinta, kad mokėjimai atlikti pagal preliminarią sutartį. Pažymi, kad maksimali hipotekos suma buvo 89 996,79 Eur, o nekilnojamojo turto rinkos vertė 173 192,77 Eur, todėl, net ir hipotekos kreditoriui nukreipus išieškojimą pirma eile, ieškovai savo reikalavimą būtų patenkinę iš likusios sumos dalies.Apeliantų nemokumo aplinkybės nagrinėjami bylai nereikšmingos, nes ginčijamas sandoris nebuvo apeliantų nemokumo priežastimi.Ekspertės I. K. pateikta ginčo turto rinkos vertės ataskaita negalima vadovautis, nes ji neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų.Ginčijamu sandoriu perleistas vertingiausias atsakovų turtas artimam giminaičiui, todėl tikėtina, kad atsakovui V. B. buvo žinomi brolio ir jo sutuoktinės prisiimti finansiniai įsipareigojimai.Nepagrįsta teigti, jog kreditorius apie ginčo sandorį turėjo sužinoti iš sandorių registracijos viešuosiuose registruose dieną. Šiuo atveju svarbu tai, jog atsakovai neinformavo savo kreditorių apie ketinamą sudaryti sandorį.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo atsakovų Vaido ir R. B. skundą tenkinti.Sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teisme į bylą nebuvo įtraukti pagrindiniai skolininkai UAB „Electus“ ir UAB „Provikis“, už kurių prievoles laidavo atsakovai V. ir R. B..Apeliaciniame skunde atsakovas V. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus:
Dėl kreditorių teisių pažeidimo
Nesuteikus pirmenybės atsiskaityti su hipotekos kreditore AB DNB bankas, ginčijamo sandorio iš viso nebūtų įmanoma sudaryti, todėl teismas nelogiškai nesąžiningumą susiejo su mokėjimo eiliškumo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog skolininkai atsiskaitė su pirmos eilės hipotekos kreditore, todėl kitų kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos. Likusios piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su atsakovo V. B. kreditoriais, įskaitant ir ieškovę UAB „GS Investicija“. Ieškovai nebuvo ėmęsi jokių aktyvių veiksmų savo reikalavimams patenkinti, todėl jų teisės dėl nerūpestingo ir neapdairaus elgesio negali būti ginamos labiau, nei atsakovų. Pažymi, jog ieškovės UAB „Marių prekyba“ elgesys gali būti laikomas nesąžiningu, nes ji priešpriešiniu reikalavimų įskaitymu sumažino UAB „Electus“, kuri laidavo už V. B. pagal 2013-04-18 laidavimo sutartis, turtą.Teismas nevertino aplinkybės, kad ginčijamas sandoris nepakeičia atsakovų mokumo, o atvirkščiai, jų mokumą padidina, nes turtas parduotas didesne, nei rinkos verte. Be to teismas nepagrįstai rėmėsi FAĮ įtvirtinta nemokumo samprata, nes kasacinis teismas aiškiai atriboja bankroto procedūras nuo actio Pauliana taikymo.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar sandorio pripažinimas negaliojančiu nepaneigs actio Pauliana ieškinio tikslo. Taip pat teismas neatsižvelgė į tai, kad V. B. valdomos UAB „Electus“ finansinė padėtis pablogės, sumažės mokumas, dėl ko nukentės šios įmonės kreditorių interesai.
Dėl restitucijos taikymo
Restitucija natūra negalima, nes šiuo metu atsakovai yra nemokūs, pinigai yra sumokėti jiems ir perduoti kreditorei AB DNB bankas. Pritaikius restituciją atsakovai V. ir R. B. ir ieškovės nepagrįstai praturtės, o atsakovas V. B. neteks galimybės susigrąžinti pinigines lėšas, kuris sumokėjo.
Dėl nesąžiningumo
Pirmosios instancijos teismas formaliai pasisakė dėl suteiktos pirmenybės kitiems kreditoriams. Atsakovas V. B. nežinojo apie kitų kreditorių egzistavimą ir ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių būtų buvę galima suabejoti atsakovų V. ir R. B. mokumu.
Dėl privalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį
V. B. privalėjo sandorį sudaryti, nes 2011 m. buvo pasirašyta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis ir buvo įmokėta dalis perleidžiamo turto kainos.
Dėl ieškinio senaties
Prievolių ieškovams vykdymo terminai pasibaigė 2010-08-13, 2013-04-19 ir 2013-03-17, tačiau ieškovai į atsakovus nesikreipė, jų turtine padėtimi, sudaromais sandoriais nesidomėjo.
Dėl atsakovų (ne) mokumo nustatymo
Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo aplinkybių, ar atsakovai buvo nemokūs ir, ar ieškovai turėjo reikalavimo teises į atsakovus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Paaiškino, kad V. B. 2010-09-01 paskolinęs UAB „Electus“ 106 465,13 Eur, įgijo reikalavimo teisę į UAB „Electus“. UAB „Electus“ 2011-11-30 pervedė ieškovei UAB „GS Investicija“ 18 535,68 Eur ir 2013-08-30 – 24 617,70 Eur. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nevertino. Šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovas teikia naujus rašytinius įrodymus.Pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovo V. B. apeliacinio skundo atsakovė A. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas; palaiko atsakovo V. B. apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai prašo atsakovo V. B. skundą atmesti ir atsisakyti priimti pateiktus papildomus rašytinius įrodymus.Nurodo, jog atsakovų turtinė padėtis dėl ginčijamo sandorio sudarymo neabejotinai pablogėjo, duomenų apie 123 088,50 Eur sumokėjimą atsakovams byloje nėra, preliminarios sutarties nėra, pateikti mokėjimo pavedimai nekonkretizuoti, šalis siejo ne tik giminystės, bet ir verslo santykiai. Ginčijamas sandoris sudarytas nesant jokių ginčo turto suvaržymų, pinigai sumokėti ne hipotekos kreditorei. Įrodymų, kad be ginčo sandorio sudarymo nebuvo galimybės atsiskaityti su hipotekos kreditore, byloje nėra. Teiginiai, jog ginčijamos sutarties kainos dalis buvo panaudota atsiskaityti su kreditoriais yra klaidinantys bei nepagrįsti jokiais įrodymais. Neabejotinai V. B. žinojo, turėjo žinoti arba galėjo sužinoti, jog jo brolis kartu su sutuoktine pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamos sutarties šalių nesąžiningumą. Tikėtina, kad turtas buvo perleistas dėl akių, kad išvengti išieškojimo iš skolininkų nekilnojamojoje turto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją natūra, kadangi skolos atgavimas nėra nepagrįstas praturtėjimas.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. ir V. B. prašo atsakovo V. B. skundą tekinti.Sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir papildomai nurodo, jog ginčijamo sandorio metu nežinojo apie atsakovų esamus kreditorius ir atsakovai tokios informacijos nepateikė; atsakovas nepageidavo atskleisti savo turtinės padėties, verslo duomenų net broliui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų rašytinių įrodymų
Atsakovas V. B. prie apeliacinio skundo pateikė UAB „Electus“ ir V. B. banko sąskaitos išrašų kopijas, kuriomis įrodinėja, kad atsakovas V. B. atsiskaitė su kreditore AB DNB bankas 85 595,77 Eur hipoteka užtikrintos prievolės ribose, likusi 43 153,38 Eur pinigų dalis buvo pervesta į UAB „Electus“ sąskaitą, o ši 2011-11-30 pervedė ieškovei UAB „GS Investicija“ 18 535,68 Eur (64 000 Lt) ir 2013-08-30 – 24 617,70 Eur (85 000 Lt). CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Iš ieškinio turinio matyti, jog ieškovė UAB „GS Investicija“ pripažįsta faktinę aplinkybę, jog UAB „Electus“ skolą sumokėjo praleidęs šalių sutartą 2013-04-19 terminą bei įrodinėjo, kad kreditorė UAB „GS Investicija“ turi 3 185,82 Eur dydžio neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į skolininkus V. ir R. B., kadangi už pradelstą terminą buvo paskaičiuotos palūkanos, kurių solidarūs laiduotojai nesumokėjo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė UAB „GS Investicija“ neginčija pavėluoto atsiskaitymo fakto ir jos neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė į skolininkus sudaro 3 185,82 Eur dydžio palūkanos, teisėjų kolegija atsisako priimti apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus.
Dėl senaties termino pareikšti actio Pauliana ieškinį
Apeliaciniuose skunduose atsakovai V. ir R. B. bei V. ir A. B. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ieškinio senaties termino ieškovės nepraleido. Atsakovų nuomone ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo ginčijamo sandorio sudarymo dienos (2013-09-18); ieškovai, ilgą laiką nesidomėję atsakovų turtine padėtimi ir sudarytais sandoriais elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, todėl praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą reikšti actio Pauliana ieškinį.Skiriami du actio Pauliana instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009;2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010;2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatą, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą; šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Taigi, viena iš actio Pauliana patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnio nuostata, jog ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį, yra reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Kol kreditorius sužino ar atsiranda aplinkybės, kad jis turėjo galimybę sužinoti su sandoriu susijusias aplinkybes, nuo sandorio sudarymo gali būti praėję daugiau kaip vieneri metai, bet kreditorius tokiu atveju nelaikomas praleidusiu ieškinio senaties termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančių teisės normų ir padarė pagrįstą išvadą, jog šis terminas nėra praleistas, kadangi ieškovams aplinkybės apie sudarytą ginčijamą sandorį paaiškėjo tuomet, kai jie gavo iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-08 pranešimą apie V. ir R. B. ketinimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą bei ieškovams 2015-01-20 patikrinus viešus registrus. Apelianto argumentai, jog teismas ieškinio senatį turėjo skaičiuoti nuo tos dienos, kai atsakovai sudarė ginčijamą sandorį, yra nepagrįsti.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.Nagrinėjamojoje byloje ieškovės actio Pauliana ieškiniu įrodinėja, jog turi: UAB „Marių prekyba“ – 116 279,78 Eur, UAB „Boslita“ ir Ko – 21 695,50 Eur ir UAB „GS Investicija“ – 3 185,82 Eur finansinių reikalavimų teises į atsakovus V. ir R. B.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai ieškovių reikalavimo teisių neginčijo, atsakovai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovių reikalavimai pagrįsti. Apeliaciniame skunde atsakovai V. ir R. B. teigia, kad ieškovės neįrodė trijų actio Pauliana sąlygų: i) ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, ii) nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kreditorių teisės ir teisėti interesai, iii) atsakovų nesąžiningumo prezumpciją paneigia bylos faktinės aplinkybės. Apeliantas V. B. ir prie jo apeliacinio skundo prisidėjusi A. B. apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos sprendimą dėl nepagrįstai teismo nustatytų šių actio Pauliana sąlygų: i) ginčo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, ii) sandorio atsakovai neprivalėjo sudaryti, iii) ginčijamą sandorį sudariusios šalys buvo nesąžiningos, iiii) ieškinio senaties terminas nėra praleistas. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dėl keturių actio Pauliana sąlygų (ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas), todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nagrinėja bylą, neperžengdama apeliacinių skundų ribų.
Dėl ginčijamu sandoriu pažeistų ieškovių teisių
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį „kitaip“ pažeidžiamos kreditoriaus teisės, jei: 1) skolininkas sudaro sandorį, kuris nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; 2) kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl sudaryto sandorio, pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdoma kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga, publikuota „Teismų praktikoje“ Nr. 29, 2008 m.). Atsakovai R. ir V. B. teigia, kad nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizę atlikusi teismo ekspertė I. K. nustatė, jog ginčijamu sandoriu, perleisto turto vertė sudaro 32 000 Eur, todėl atsakovų turtinė padėtis po ginčijamo sandorio sudarymo pagerėjo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamajame sprendime dėl I. K. atliktos ekspertizės nepasisakė. Ekspertizė yra įrodymų šaltinis. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmesti kaip įrodymas, jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes teismo ekspertizė, kaip įrodymas, neturi išankstinės galios. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, 55 punktą turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Nustatyta, jog ekspertė I. K. retrospektyvinį ginčijamu sandoriu perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertinimą 2013-09-18 datai atliko naudojant lyginamąjį metodą ir nustatė, jog ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertė yra 32 000 Eur. Atsakovo V. B. į bylą pateiktoje UAB „Lituka ir Ko“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje turto (parduotuvių) vertinimas buvo atliktas dviem metodais: pajamų ir lyginamuoju bei nustatyta 85 800 Eur rinkos vertė. 2013-04-26 Sutartinės hipotekos sutartyje, sudarytoje tarp skolininkės UAB „Electus“, kreditorės AB DNB bankas ir įkaitų davėjų V. ir R. B., įkeisto turto (parduotuvės ir prekybinių patalpų) įkeitimo vertė yra 248 000 Lt ir 350 000 Lt; bendra vertė 173 192,77 Eur (598 000 Lt); užtikrintos prievolės dydis – 89 996,79 Eur. Pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis ginčijama sutartimi perleisto turto masinio vertinimo vidutinė rinkos vertė 2013 m. duomenimis sudaro 50 593 Eur. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia nesivadovauti ekspertės I. K. atliktu retrospektyviniu nekilnojamojo turto rinkos vertinimu, kadangi šis vertinimas neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų (atliktas mažiau kaip dviem metodais) ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (nustatyta turto rinkos vertė mažesnė net už masinio vertinimo būdu nustatytą vidutinę rinkos vertę). Atsižvelgiant į tai, kad 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nekilnojamasis turtas perleistas už 123 088,50 Eur (425 000 Lt) sumą, o AB DNB bankas Hipotekos sutartyje, sudarytoje prieš penkis mėnesius iki ginčijamo sandorio sudarymo, turto rinkos vertė yra 173 192,77 Eur, teisėjų kolegija sprendžia, kad turtas pagal ginčijamą sandorį perleistas už 50 104,27 Eur (173 192,77 Eur - 123 088,50 Eur) mažesnę sumą, todėl atsakovų nurodyti argumentai, jog perleido turtą už didesnę, nei rinkos vertę nepagrįsti. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su ieškovų atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodytais argumentais, kad maksimali hipotekos suma buvo 89 996,79 Eur, o nekilnojamojo turto rinkos vertė 173 192,77 Eur, todėl, net ir hipotekos kreditoriui nukreipus išieškojimą pirma eile, ieškovai savo reikalavimą būtų patenkinę iš likusios 83 195,98 Eur (173 192,77 Eur - 89 996,79 Eur) sumos dalies. Papildomai pažymėtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo dienai nebuvo primygtinio poreikio pirmumo eile dengti kreditorės AB DNB bankas reikalavimą pagal kreditavimo sutartį, kadangi kreditorė AB DNB bankas nebuvo nukreipusi skolos išieškojimo priverstine tvarka. Tai matyti iš 2013-09-06 AB DNB banko rašto Nr. 2013/30.56-37/3373, jog įkaito davėjai neprieštaravo, kad skolininkė UAB „Electus“ grąžintų kreditą anksčiau kreditavimo sutartyje nurodyto termino bei bankas sutiko padaryti visus įrašus apie hipotekos reikalavimų įvykdymą bei kreiptis į atitinkamas institucijas dėl hipotekos išregistravimo po to, kai lėšos bus pervestos bankui. Taigi, apeliantų teiginiai, kad ieškovių (kreditorių) teisės ir teisėti interesai ginčijamo sandorio sudarymo momentu nebuvo pažeisti, kadangi atsakovai V. ir R. B. atsiskaitė su pirmos eilės hipotekos kreditorė, nepagrįsti, todėl atmestini.CPK 182 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-513-676/2015, konstatavo, jog būdami nemokūs R. ir V. B. sandoriu (ginčijamu nagrinėjamojoje byloje) perleido nekilnojamojo turto už 425 000 Lt sumą. Taigi, skundų argumentai, dėl atsakovų nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo momentu nebuvimo, pripažintini nepagrįstais.Apibendrinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamu sandoriu pažeistas ieškovių teises, kadangi skolininkai sudarė ginčijamą sandorį būdami nemokūs, turtą pardavė už mažesnę, nei kreditorės AB DNB bankas nustatytą rinkos kainą.
Dėl skolininkų neprivalėjimo sudaryti ginčijamų sandorių
CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus galimybė ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-521/2006). Nagrinėjamoje byloje atsakovai teigia, kad ginčijamą sutartį sudariusias šalis siejo preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Tais atvejais, kai teismas sprendžia, ar skolininko pareiga sudaryti sandorį ateityje kyla iš preliminariosios sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu, svarbu nustatyti, ar tai yra organizacinio pobūdžio derybų metu sudaryta sutartis, kuri būtų vertinama kaip preliminarioji. Jeigu sutartimi yra numatyta ateityje sudaryti sandorį, tai savaime nereiškia, kad ji yra preliminarioji sutartis. Tokia sutartis yra sudaroma kaip organizacinė sutartis derybų metu, kuria šalys nustato sąlygas, nuostatas ar įsipareigojimus, kuriais siekiama pasirengti pagrindinės sutarties sudarymui ir įsipareigojama ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Atsakovas V. B. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta jo brolio V. B. pasiūlymu 2011 metų lapkričio mėn. gale dėl įkeistų bankui parduotuvių pirkimo už 100 000 Eur (345 280 Lt). Ši sutartis VĮ „Registrų centras“ įregistruota nebuvo, tačiau po nuosavybės perleidimo fakto įregistravimo VĮ „Registrų centras“ preliminarioji sutartis buvo sunaikinta kaip nereikalinga. Taigi, įrodymo, pagrindžiančio pasirengiamuosius organizacinio pobūdžio veiksmus ir aplinkybes, kurios reikalingos pagrindinei sutarčiai sudaryti, nėra ir teismas neturi galimybės pasisakyti dėl šios sutarties kvalifikavimo preliminariąja sutartimi. Kita vertus, ginčijama sutartimi perleistas turtas buvo įkeistas AB DNB bankui, todėl be banko žinios bei atitinkamų susitarimų su banku šalys negalėjo laisvai disponuoti turtu, sudarinėti sandorių. Šią aplinkybę patvirtina 2013-04-26 sutartinės hipotekos sutarties 8.1 punktas, kuriame nurodyta, kad įkaito davėjas patvirtina, kad įkeičiamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise, kitiems asmenims neperleistas, neareštuotas, taip pat nėra kitų apribojimų disponuoti įkeičiamu daiktu. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, atsakovai, kaip verslo patirtį turintys asmenys, turėjo aktyvią pareigą domėtis, ar siūlomos preliminaraus sandorio sudarymo bei turto pardavimo aplinkybės nepažeis jiems žinomų kreditorių interesų. 2013-09-18 pirkimo–pardavimo sutarties 6.1. punkte pardavėjai pareiškė ir garantavo, jog nėra sudaryta jokių sutarčių, duota sutikimų, pritarimų, priimta sprendimų, nutarimų arba prisiimta įsipareigojimų, susijusių su duodamais daiktais, pagal kuriuos pardavėjai yra skolingi, turi neįvykdytų prievolių arba kitais įsipareigoję sumokėti pinigines sumas, atlikti kokius tai veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo, apie kurios nebūtų pranešta pirkėjui. Taip pat ginčijamos sutarties 8.3 punktu šalys patvirtino, kad turėjo pakankamai laiko apsispręsti sudaryti šia sutartį bei pasikonsultuoti su teisininkais ir gauti reikiamą informaciją apie šios sutarties sudarymą ir jos teisines pasekmes; sudarydamos šią sutartį, šalys nepažeis ją saistančių įsipareigojimų, kitų sutarčių, susitarimų ar dokumentų; šios sutarties 8.4 punkte šalys pareiškė, jog sudaroma sutartis nepažeidžia kreditorių teisių ir šalims yra žinomos CK 6.66 straipsnio nuostatos. Taigi, atsakovai (sandorio šalys), sudarydami ginčijamą sandorį patvirtino, kad nepažeidžia šalių kreditorių teisių, tačiau realiai jas pažeidė, nes apie sudaromą sandorį kitų kreditorių neinformavo. Apeliantai 2011-11-28, 2011-11-29, 2011-11-30, 2013-09-04 bei 2013-09-10 bankiniais pavedimais įrodinėja aplinkybes, kad atsakovai A. ir V. B. sumokėjo dalį kainos (90 000 Lt) už ginčijama sutartimi perleistą turtą. Iš mokėjimuose nurodytų mokėjimo paskirčių matyti, kad mokėjimai atlikti pagal „tarpusavio susitarimą“. Ieškovai teigia, jog mokėjimai galėjo būti atlikti suteikiant V. B. paskolas, o atsakovai – mokėjimai atlikti pagal preliminarią sutartį. Kaip jau minėta, preliminarios sutarties byloje nėra, ši sutartis Nekilnojamojo turto registre įregistruota nebuvo, duomenų apie AB DNB bankas susitarimus, sutartis, kuriuose būtų paminėti šalių ginčijamo sandorio sudarymo ikisutartiniai santykiai byloje nėra, tačiau yra duomenys apie V. B. suteiktas UAB „Electus“ paskolas. Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybė, jog pardavėjai R. ir V. B. pageidavo gauti, o pirkėjai A. ir V. B. sutiko sumokėti kainos dalį prieš du metus iki ginčijamo sandorio sudarymo neturėdami jokių pagrįstų garantijų, jog turtas ateityje bus atlaisvintas nuo suvaržymų ir neatsiras naujų turtinių apribojimų, sudaro prielaidas abejoti apeliantų deklaruojamomis preliminarios sutarties sudarymo aplinkybėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-878/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas V. B. neįrodė, kad privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį 2011 m. preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir 2011 m. sumokėjo dalį ginčijamu sandoriu perleidžiamo turto kainos. Kadangi atsakovų prievolės sudaryti ginčijamus sandorius nenumatė nei įstatymas, nei sutartis, nei teismo sprendimas ir šalims nebuvo būtinumo sutartį sudaryti, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė egzistuojant trečiąją actio Pauliana taikymo sąlygą.
Dėl šalių nesąžiningumo
Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 str. 1 d.). Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 str. 4 p.). Minėta, jog remiantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina. Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą. Ankstesnėje nutarties dalyje konstatavus, kad ginčo turtas parduotas mažesne už rinkos kainą, egzistuoja teisinės prielaidos preziumuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais (CK 6.67 str. 1 d.) CK 3.135 straipsnyje nurodyta, jog artimaisiais giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Aptariamu atveju ginčijamo sandorio pirkėjas V. B. yra pardavėjo V. B. brolis, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas. Atsakovo V. B. teiginiai, kad brolis jam neatskleidė savo turtinės padėties, verslo duomenų, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi prieš sudarydamas ginčijamą didelės vertės sandorį turėjo pakankamai daug laiko pasidomėti, ar brolis neturi daugiau kreditorių. Byloje duomenų, kad dėl savo amžiaus, išsimokslinimo stokos, patirties, ligos ar kitų faktinių aplinkybių atsakovas V. B. negalėjo sužinoti, kad ginčijamas sandoris pažeidžia kitų kreditorių teises, nėra, todėl byloje nustatytos aplinkybės, jog kreditas AB DNB bankas padengtas anksčiau kreditavimo sutartyje nurodyto, nes ginčijamu sandoriu gautos lėšos buvo skirtos atsiskaitymui ne su visais atsakovų R. ir V. B. kreditoriais, o tik su viena kreditore (AB DNB bankas), sudaro teisėtą pagrindą teismui preziumuoti atsakovų nesąžiningumą ir jokių jų preziumuojamą nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, išskyrus subjektyvaus pobūdžio paaiškinimus apie ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, atsakovai nepateikė. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė egzistuojant trečiąją ir ketvirtąją actio Pauliana taikymo sąlygas.
Dėl restitucijos taikymo
Atsakovas V. B. teigia, kad restitucija natūra negalima, nes pinigai pardavėjams yra sumokėti ir perduoti kreditorei AB DNB bankas, šiuo metu atsakovai yra nemokūs, todėl pritaikius restituciją atsakovai V. ir R. B. ir ieškovai nepagrįstai praturtėtų, o atsakovas V. B. netektų galimybės susigrąžinti pinigines lėšas, kurias sumokėjo. Kasacinis teismas, savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo gali kilti įstatyme (CK 6.145 str. 2 d.) numatyti neigiami padariniai. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Atsižvelgus į tai, kad ginčijamas sandoris buvo atlygintinis ir pripažinus, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsprendė ir restitucijos taikymo klausimą. Nagrinėjamu atveju actio Pauliana ieškinio tikslas – perleistą ginčijamu sandoriu turtą grąžinti į atsakovų R. ir V. B. turto masę, kad iš jos kreditoriai galėtų išieškoti (CK 6.66 str. 4 d.). Byloje konstatuotas atsakovų nesąžiningumas, todėl aplinkybės, kad atsakovai V. ir R. B. yra nemokūs, todėl V. B. neteks galimybės susigrąžinti pinigines lėšas, kurias sumokėjo, restitucijos taikymui šioje byloje neturi įtakos.
Dėl procesinių klausimų
Apeliaciniame skunde išdėstyti procesinio pobūdžio klausimai, susiję su įtraukimu į bylą UAB „Electa“ ir UAB „ Provikis“, nagrinėjamojoje byloje nespręstini.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Byloje nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. birželio 15 d. nutartimi atidėjo atsakovams V. ir R. B. 1 792 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniai skundai atmesti, iš apeliantų V. ir R. B. valstybės naudai priteisiama 1 792 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 straipsnio 3 dalis).Pirmosios instancijos teismas neišsprendė klausimo dėl valstybei priteistinų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 2 dalis). Klaipėdos apygardos teismo pažymose apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (t. I, II), paskaičiuota viso 22,24 Eur (21,08 + 1,16 Eur) išlaidų suma. Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įtikimu viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme nustatytą bylinėjimosi išlaidų (3 Eur) dydį, todėl iš atsakovų R. ir V. B. lygiomis dalimis valstybei priteistina 22,24 Eur (po 11,12 Eur) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sudėjus valstybės naudai priteistinas išlaidas, iš atsakovų R. ir V. B. lygiomis dalimis priteistina viso 1 814,24 Eur (1 792 Eur + 22,24 Eur) (po 907,12 Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovų R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 1 814,24 Eur (po 907,12 Eur) bylinėjimosi išlaidų.