- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-12-18
- Bylos Nr.
- I1-6342-402/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01011-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (buvęs pavadinimas iki 2023-01-01 reorganizacijos Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – Pravieniškių PN-AK)), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-7) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2018-12-21 iki 2021-12-21, atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 1 ame sektoriuje, maudantis duše nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušų čiaupai (galvutės) neatskirti pertvaromis, kabinomis, nebuvo įrengta persirengimo kambario su pertvaromis. Dėl minimalaus privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo jautė nepatogumus, diskomfortą, psichologinį sutrikimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 11-15) nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 1 sektorių iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko 2019-01-02. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-07-23 iki 2021-02-24 bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje. Paleistas 2021-06-18 pagal bausmės pabaigą. Pirmame sektoriuje dušinėse pertvaros įrengtos 2022 m. balandžio mėn., o antrame sektoriuje dušinėse ginčo laikotarpiu nuo 2018-12-21 iki 2021-12-21 pertvaros jau buvo įrengtos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymas Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (galiojusi redakcija iki 2020-12-22), kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatė. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389 „Dėl pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (galiojanti redakcija nuo 2020-12-22) nustato dušo kabinų įrengimą tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Teisės aktų reikalavimai dėl dušo kabinų įrengimo nuteistųjų būriuose įrengtoms maudymosi vietoms – nenumatyti. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Visgi, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad minėtas pažeidimas pareiškėjui sudarė tokias kalinimo sąlygas, dėl kurių buvo viršytas neišvengiamai kalinimui būdingas kentėjimo laipsnis, dėl to nėra pagrindo konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi, nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu be pertvarų, tačiau tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą. Vadovaujantis teismų praktika dėl persirengimo patalpų įrengimo dušo patalpose yra konstatuota, jog dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušo patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Prašė skundą atmesti arba pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2018-12-21 iki 2021-12-21 pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje, t. y. neužtikrinto privatumo naudojantis dušu.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovės atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– ir CK) normos (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).
Pareiškėjas, galimai laikytas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nuo 2018-12-21, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą buvo išsiųstas 2023-04-25 (b. l. 8), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, tad pareiškėjas praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Lietuvos valstybei atstovaujanti Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime pateikė prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 11-12). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, yra pažymėjęs, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad tariamų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovės raštų ir kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovė nuo pat 2018-12-21, kuomet pareiškėjo privatumas maudantis duše galimai buvo pirmą kartą pažeistas, atsisakė pareiškėjui pateikti kokius nors duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda ir teisė į ieškinį, todėl pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovės.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau– ir BVK) 27, 33, 34, 38, 42, 43, 49 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 41, 42 straipsniai), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 27 straipsnis), gauti teisinę pagalbą (BVK 42 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 35, 39, 64 straipsniai), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2018-12-21 iki 2020-04-25. Dėl šios priežasties atsakovės atstovės Lietuvos kalėjimų tarnybos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018-12-21 iki 2020-04-25 atmetama kaip nepagrįsta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK 1 sektorių iš Kauno tardymo izoliatoriaus atvyko 2019-01-02. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-07-23 iki 2021-02-24 bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje. Paleistas 2021-06-18 pagal bausmės pabaigą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2020-04-25 iki 2021-06-18 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad Pravieniškių PN -AK 1 sektoriuje besimaudant duše kartu su kitais nuteistaisiais nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų.
Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje dušinėse pertvaros įrengtos 2022 m. balandžio mėn., o Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje dušinėse ginčo laikotarpiu nuo 2018-12-21 iki 2021-12-21 pertvaros jau buvo įrengtos. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės duomenimis apie dušo patalpų įrengimą, todėl jais remiasi.
Valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau– ir Konvencija) 8 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į privatumą, prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje S. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tiek Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintose Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), tiek Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintose Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) tokio reikalavimo nėra numatyta.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl dušo patalpos įrengimo yra konstatuota, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015; 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016; 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1931-261/2020).
Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr. 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-333-415/2022 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju atsakovei pripažinus, kad Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje iki 2022 m. balandžio mėn. dušo patalpose matomumą ribojančios pertvaros nebuvo įrengtos, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2020-04-25 iki 2020-07-23 ir nuo 2021-02-24 iki 2021-06-08 pareiškėjui maudantis kartu su kitais nuteistaisiais dušo patalpose, nesant įrengtų pertvarų tarp atskirų maudymosi vietų, pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu, tai yra faktiškai pripažįstama, jog naudojantis dušu buvo pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2020-04-25 iki 2020-07-23 ir nuo 2021-02-24 iki 2021-06-08 Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje pataisos įstaiga neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis dušu.
Įvertinus tai, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo suteikiama teisė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše, nėra pagrindo skaičiuoti pažeidimo laikotarpį už kiekvieną dieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020-04-25 iki 2020-07-23 ir nuo 2021-02-24 iki 2021-06-08 turėjo teisę pasinaudoti dušu iki 27 kartų, todėl, teismo vertinimu apie 27 kartus buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, kas yra pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad bausmės atlikimo metu prie dušo patalpų nebuvo įrengtos persirengimo kabinos.
Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, nei Higienos normos HN 134:2015 nuostatos nenumato atskirų persirengimo kabinų (patalpų) duše įrengimo. Pareiškėjo skundo argumentai dėl dušinėse neįrengtų persirengimo kabinų yra atmestini kaip nepagrįsti, kadangi nei aktualiuose teisės aktuose, nei LVAT jurisprudencijoje nėra suformuluota Kalėjimo pareiga dušinėse įrengti minėtą inventorių ir jo nebuvimas nelaikytinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimu.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2023 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eTA-281-968/2023).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo asmens privatumas naudojantis dušu, laikotarpiu nuo 2020-04-25 iki 2020-07-23 ir nuo 2021-02-24 iki 2021-06-08, buvo pažeidžiamas, toks pažeidimas nebuvo momentinis ar vienkartinis, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjas patyrė perteklinius neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl privatumo neužtikrinimo, t. y. dėl maudymosi duše be pertvarų, kreipėsi į psichologus. Todėl teismas vertina, kad, pataisos namams neužtikrinus tinkamo privatumo duše, pareiškėjo neigiami išgyvenimai nebuvo itin stiprūs.
Atsakant į klausimą, ar pareiškėjui priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, atlyginimas šiuo atveju laikytinas proporcinga pareiškėjo patirtų išgyvenimų kompensavimo priemone, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei nepakanka teismo sprendimu pripažinti asmens teisės pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).
Kaip jau minėta, teisės aktai nenustato pataisos įstaigų administracijai pareigos dušinėse įrengti pertvaras, persirengimo kambarius su atskiromis kabinomis. Teismas, vadovaudamasis aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo pažeidimas pareiškėjui naudojantis dušu), mastą ir trukmę (per ginčo laikotarpį pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo pažeidžiamas tik vieną kartą per savaitę), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ir privatumą, administracinėje byloje nėra pateikta ir nustatyta duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, daro išvadą, jog pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir jam priteistina 100,00 Eur dydžio neturinės žalos atlyginimas. Teismo vertinimu minėta suma yra proporcinga ir pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 100,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.