- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-23
- Bylos Nr.
- eI2-1323-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03875-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo, .Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga, VĮ Vytauto Didžiojo Universitetas, Seimo kontrolieriaus įstaiga, Vytauto Didžiojo universitetas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atstovui D. D.,
žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, (tretieji suinteresuotieji asmenys – Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga ir VĮ Vytauto Didžiojo Universitetas) dėl neturtinės žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (toliau – ir Ministerija) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad 2020 m. kovo 20 d. su skundu kreipėsi į Valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) dėl Ministerijos asmens duomenų apsaugos pažeidimų. 2020 m. birželio 11 d. Inspekcija sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) padarė išvadą, kad Ministerija atliko asmens duomenų apsaugos pažeidimą.
Nurodo, kad Ministerija neįgyvendino 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrasis duomenų reglamentas) (toliau – ir BDAR) 5 straipsnio 1 dalies f punkte įtvirtintos nuostatos ir negali įrodyti, kad duomenų tvarkymo veikla, nagrinėjamu atveju, atitinka BDAR. Pažymi, jog Ministerijos veiksmai (neveikimas) nesuderinami su BDAR įtvirtintais reikalavimais, kurie yra keliami asmens duomenų apsaugos užtikrinimui. Ministerija asmens duomenų apsaugos pažeidimo metu nenaudojo dokumentų nuasmeninimo įrankių ir todėl neužtikrino pareiškėjo asmens duomenų konfidencialumo. Dėl Ministerijos darbuotojų aplaidumo, nerūpestingumo ir neatidumo buvo padaryta žala. Ministerijos darbuotojai nenuasmenino viešai pateikiamų Seimo kontrolieriaus įstaigoje nagrinėtos bylos duomenų, Lietuvos edukologijos universiteto pateiktų dokumentų, kuriuos neribotą laiką generavo saitynas ir kurie buvo skelbiami www.smm.lt interneto svetainėje, todėl informacija apie pareiškėjo privatų gyvenimą yra prieinama viešai. Pareiškėjas sutinka su Inspekcijos Sprendime padaryta išvada, kuri sudaro pagrindą teigti, jog nurodytais neteisėtais veiksmais Ministerija apribojo pareiškėjo teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
Pažymi, kad pritaria Inspekcijos Sprendimo argumentams ir nurodo, jog Ministerija pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir TGIĮ) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi nesilaikė įstatyme numatytų asmens duomenų apsaugos keliamų standartų ir neribotai korporacijos „Google“ paslaugų gavėjų auditorijai paskelbė nenuasmenintą Seimo kontrolieriaus pažymą, Lietuvos edukologijos universiteto darbuotojų ministerijai siųstus dokumentus siejamus su pareiškėju ir jo studijomis.
Pabrėžia, kad Ministerijos darbuotojai 2020 m. lapkričio 26 d. aktu Nr. SR-5469 neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui administracinę paslaugą dėl administracinės procedūros ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atkreipia dėmesį, kad atsisakymas buvo nemotyvuotas, taip pat klaidingai nurodytos atsisakymo priežastys. Taip pat Ministerija beveik 2 metus nepranešė apie jo, kaip duomenų subjekto, teisių pažeidimą. Pareiškėjas iki šiol negavo jokio Ministerijos vadovybės atsiprašymo ar kitokio pobūdžio apgailestavimo. Pareiškėjas mano, kad ministerija neapgailestauja dėl susiklosčiusios situacijos ir vengia prisiimti atsakomybę.
Pareiškėjas nurodo, kad Ministerija nesilaikė duomenų tvarkytojams nustatytų prievolių ir paneigdama teisėtus pareiškėjo interesus veikė priešingai teisei, tuo pažeisdama pareiškėjo teises. Pažeidimas pareiškėją sukrėtė ir sukėlė neigiamus emocinius išgyvenimus. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 3R-816(2.131.) padarė išvadą ir pripažino pareiškėjo skundą pagrįstu dėl Lietuvos kariuomenės karinės medicinos tarnybos veikos, dalyje dėl pareiškėjo informavimo apie jo asmens duomenų tvarkymą. Pareiškėjas teigia, kad Ministerija pakenkė pareiškėjo reputacijai, sudarė prielaidas kriminalinės žvalgybos subjektams ir gydytojams psichiatrams susižinoti apie pareiškėjo privatų gyvenimą ir pareiškėjo nagrinėjamas bylas nacionalinių ombudsmenų institucijose. Iš nenuasmenintų bylų surinktų duomenų pagrindu, slaptomis pažymomis, kriminalinės žvalgybos subjektai darė įtaką (duomenys neskelbtini) tarnautojams ir (duomenys neskelbtini) darbuotojams. Ministerija, neribota apimtimi, viešai paskelbdama pareiškėjo asmens duomenis ir Seimo kontrolieriaus nenuasmenintus aktus, įskaitant nenuasmenintą bylos medžiagą, sudarė prielaidas pareiškėją vertinti neigiamai, tuo pakenkdama pareiškėjo reputacijai. Erasmus studijų metu, užsienio universitete, pareiškėją vertino pagal neteisėtai iš aukštosios mokyklos surinktą privataus pobūdžio informaciją ir nepagrįstą pažymų turinį, o grįžus į Lietuvą pažeidžiant akademines procedūras pareiškėją išbraukė iš aukštosios mokyklos sąrašų neva dėl tariamo nepažangumo. Pareiškėjas skunde Inspekcijai minėjo, kad iki šiol valstybė tinkamai neintegruoja pareiškėjo į akademinę bendruomenę po Erasmus studijų. Pareiškėjas moksle ir gyvenime prarado pasitikėjimą savimi, savo kompetencijomis ir įgūdžiais. Dar daugiau, pareiškėjo manymu, valstybė užkirto lygiomis galimybėmis stoti į valstybės tarnybą ir tarnauti valstybei, be kita ko, užsidirbti pragyvenimui ir šeimai.
Nurodo, kad 2017 m. gruodžio 15 d. Seimo kontrolieriaus įstaigos pažymos ir tyrimo duomenys, įskaitant susirašinėjimą su Lietuvos edukologijos universiteto rektoriumi (2017-07-04 raštas) bei Ugdymo mokslo fakulteto dekane, buvo paskelbti neribotam „Google“ korporacijos ir internetinio saityno paslaugų gavėjų neproporcingai ilgą laiką, pateko kriminalinės žvalgybos subjektams, kurie paskleidė aukštojoje mokykloje, Seimo kontrolieriaus įstaigose surinktą informaciją Vilniaus savivaldybės įstaigoms. 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjo komunikacija jam nežinant buvo aptarinėjama (duomenys neskelbtini). 2020 m. gegužės 30 d. Karinės medicinos tarnybos ekspertiniame nutarime teigiama, kad pareiškėjas emociškai nestabilaus tipo asmenybė, ekspertiniame nutarime pareiškėjui nustatyta psichinio sutrikimo diagnozė pagal TLK 10 kodą F.60.30 ir konstatuota, kad pareiškėjas netinkamas tarnybai. Psichiatrės teigimu, pareiškėjo liga tęsis visą gyvenimą.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė jame išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Ministerija kaip valstybės institucija nėra priėmusi jokio akto, kuris galėtų būti sietinas su pareiškėjo reikalavimu. Ministerija negalėjo atlikti neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtų padaryta žala. Šios aplinkybės suponuoja civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą. Priešingai nei teigia savo skunde pareiškėjas, darytina pagrįsta išvada, jog būtent pareiškėjas piktnaudžiaudamas savo kaip pareiškėjo teisėmis, aktyviais veiksmai trukdydamas ministerijai atlikti pagrindines teisės aktais nustatytas viešojo administravimo funkcijas, padarė atsakovui žalą, kadangi laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2020 m. birželio 29 d. pateikė Ministerijai 295 įvairius skundus, pareiškimus ir prašymus. Pastarųjų nagrinėjimui, atsakymų ir prašomų pateikti dokumentų rengimui buvo naudojami neproporcingai dideli ministerijos žmogiškieji ir materialiniai resursai. Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, suponuojančių nematerialinės žalos atsiradimą. Taip pat pareiškėjas nenurodė patvirtinančių aplinkybių, kuo pasireiškia atsakovo nurodytas tariamas pažeidimas, ar teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar dokumentais pagrįstų kitų argumentų, pagrindžiančių patirtus išgyvenimus, nepagrindė neturtinės žalos fakto ir dydžio
Pabrėžia, kad asmens duomenys Ministerijoje tvarkomi vadovaujantis BDAR bei Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). Ministerija, gavusi 2020 m. birželio 11 d. Inspekcijos Sprendimą, nedelsdama jį įvykdė. 2020 m. rugpjūčio 26 d. Inspekcija nustatė ir patvirtino, kad nurodymas įvykdytas tinkamai. Atkreipia dėmesį į tai, kad Ministerija, gavusi ir įvertinusi pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą, priėmė sprendimą jo nenagrinėti, kadangi prašyme keliamas klausimas yra nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atstovas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytais motyvais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus įstaiga (toliau – ir Įstaiga) atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškina, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos nėra susijęs su Įstaigos ir (arba) Seimo kontrolieriaus veikla, pareiškėjas nenurodo, kad dėl Įstaigos ir (arba) Seimo kontrolieriaus veiklos (neveikimo) būtų patyręs neturtinę žalą. Pažymi, jog pareiga nuasmeninti Seimo kontrolieriaus pažymą kyla ją gavusiai institucijai, todėl nagrinėjamu atveju Ministerija privalėjo gautą pažymą nuasmeninti ir tik tada nustatytais terminais paskelbti savo internetinėje svetainėje. Nei Įstaiga, nei Seimo kontrolierius nėra atsakingi už Ministerijos veiklą. Ministerijos veikla, taip pat Ministerijos teisių ar pareigų apimtis nėra susijusi ir nedaro jokios įtakos Įstaigos, Seimo kontrolieriaus teisėms ar pareigoms.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Vytauto Didžiojo Universitetas atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginimo.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str., reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, atsakove turėtų būti nurodoma Lietuvos valstybė, atstovaujama institucijos, kurios veiksmai (neveikimas) skundžiami, todėl nagrinėjamojoje byloje atsakove laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ABTĮ 33 str. 5 d.).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (ginčo laikotarpiui aktuali teisės akto redakcija) 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Inspekcija 2020 m. birželio 11 d. sprendimu „(duomenys neskelbtini) 2020 m. kovo 20 d. skundo“ Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė pareiškėjo 2020 m. kovo 20 d. skundą pripažinti pagrįstu ir nurodė Ministerijai dokumentuoti su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip tai nustatyta BDAR 30 straipsnio 5 dalyje, o apie nurodymo įvykdymą iki 2020 m. birželio 30 d. raštu informuoti Inspekciją, kartu pateikiant dokumentavimo kopiją.
Pareiškėjas skunde prašo įvertinti Ministerijos veiksmų teisėtumą ir jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo klausimą tarptautinio teisinio reglamentavimo, t. y. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) aspektu.
Teismas pažymi, kad Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra konstatavęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018 ir kt.).
Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje B. L. prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka Susitariančioms Šalims vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis yra įvertinti Susitariančių Šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-925-822/2017, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-350-822/2018 ir kt.).
Chartijos 52 str. 5 d. taip pat numatyta, kad principus apibrėžiančios šios Chartijos nuostatos gali būti įgyvendinamos Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų priimtais įstatymo galią turinčiais aktais ir vykdomaisiais aktais bei valstybių narių teisės aktais, kuriuos jos pagal savo įgaliojimus priima įgyvendindamos Sąjungos teisę.
Taigi, įvertinus tai, kad nei Konvencija, nei Chartija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017, 2018 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3312-438/2017, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018 ir kt.).
Kaip jau minėta, vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumą, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2018 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3070-556/2018).
BDAR 4 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad asmens duomenų saugumo pažeidimas yra saugumo pažeidimas, dėl kurio netyčia arba neteisėtai sunaikinami, prarandami, pakeičiami, be leidimo atskleidžiami persiųsti, saugomi arba kitaip tvarkomi asmens duomenys arba prie jų be leidimo gaunama prieiga. BDAR 5 straipsnio 1 dalies f punkte išaiškinta, jog asmens duomenys turi būti tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas).
BDAR 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kiekvienas duomenų valdytojas ir, kai taikoma, duomenų valdytojo atstovas tvarko duomenų tvarkymo veiklos, už kurią jis atsako, įrašus. Tame įraše pateikiama visa toliau nurodyta informacija: a) duomenų valdytojo ir, jei taikoma, bendro duomenų valdytojo, duomenų valdytojo atstovo ir duomenų apsaugos pareigūno vardas bei pavardė (pavadinimas) ir kontaktiniai duomenys; b) duomenų tvarkymo tikslai; c) duomenų subjektų kategorijų ir asmens duomenų kategorijų aprašymas; d) duomenų gavėjų, kuriems buvo arba bus atskleisti asmens duomenys, įskaitant duomenų gavėjus trečiosiose valstybėse ar tarptautines organizacijas, kategorijos; e) kai taikoma, asmens duomenų perdavimai į trečiąją valstybę arba tarptautinei organizacijai, įskaitant tos trečiosios valstybės arba tarptautinės organizacijos pavadinimą, ir 49 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytais duomenų perdavimų atvejais tinkamų apsaugos priemonių dokumentai; f) kai įmanoma, numatomi įvairių kategorijų duomenų ištrynimo terminai; g) kai įmanoma, bendras 32 straipsnio 1 dalyje nurodytų techninių ir organizacinių saugumo priemonių aprašymas.
Iš nagrinėjamoje administracinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Inspekcija Sprendimu pripažino, jog Ministerija dėl žmogiškosios klaidos paskelbdama nepilnai nuasmenintus su pareiškėju susijusius duomenis, neužtikrino tinkamų techninių ir organizacinių priemonių ir padarė asmens duomenų apsaugos pažeidimą pagal BDAR 5 straipsnio 1 dalies f punkte nustatytą konfidencialumo principą. Teismas pažymi, kad Inspekcijos Sprendimas yra įsiteisėjęs, šalys jį pripažįsta teisėtu ir pagrįstu, todėl šioje administracinėje byloje nėra pagrindo nesivadovauti šiuo Sprendimu ir abejoti dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo bei jame nustatytu pažeidimu.
BDAR 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuris asmuo, patyręs materialinę ar nematerialinę žalą dėl šio reglamento pažeidimo, turi teisę iš duomenų valdytojo arba duomenų tvarkytojo gauti kompensaciją už patirtą žalą. To pačio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tvarkant duomenis dalyvaujantis duomenų valdytojas atsako už žalą, padarytą dėl vykdyto duomenų tvarkymo pažeidžiant šį reglamentą. Duomenų tvarkytojas už dėl duomenų tvarkymo sukeltą žalą atsako tik tuo atveju, jei jis nesilaikė šiame reglamente konkrečiai duomenų tvarkytojams nustatytų prievolių arba jei jis veikė nepaisydamas teisėtų duomenų valdytojo nurodymų arba juos pažeisdamas.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent dėl Sprendime nurodyto Ministerijos pažeidimo.
Pažymėtina, kad administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina, jog viešai paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje susijusi su pareiškėju nenuasmeninta informacija buvo nedelsiant, t. y. pareiškėjo skundo Inspekcijai nagrinėjimo metu, iš viešosios erdvės pašalinta. Taip pat nustatyta, kad Ministerija, siekdama išvengti panašių incidentų, pakartotinai supažindino darbuotojus su Duomenų subjekto teisių įgyvendinimo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro 2019 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. V-768 „Dėl dokumentų, reglamentuojančių duomenų subjektų teises, patvirtinimo“ ir apie tai informavo Inspekciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Ministerija nesiekė Sprendime nurodyto pažeidimo, kad tyrimo metu nustatyta, jog pažeidimas buvo padarytas dėl žmogiškosios klaidos, kadangi Ministerija neturi automatinių dokumentų nuasmeninimo įrankių, kad nenuasmeninta buvo tik nedidelė dalios informacijos (viename dokumente buvo likusi pareiškėjo vardo raidė ir pavardė). Be to, iš byloje esančių įrodymų (VDAI 2020-06-11 sprendimo Nr. 3R-506 (2.13-1) matyti, kad Ministerija įvykdė VDI 2020-06-11 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) duotą nurodymą ir dokumentavo su pareiškėjo asmens duomenų paviešinimu susijusį asmens duomenų saugumo pažeidimą, kaip nustatyta BDAR 30 str. 5 d., ir apie nurodymo įvykdymą nustatytu terminu raštu informavo Inspekciją.
Teismas atsižvelgia ir į tai, kad priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, iš į bylą pateiktos Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2017-12-15 pažymos Nr. 4D-2017/1-1216 matyti, kad ji buvo paskelbta Ministerijos internetiniame puslapyje ją tinkamai nuasmeninus, todėl teismo vertinimu pats informacijos paskelbimo faktas negali negali reikšti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, todėl pareiškėjas nepagrįstai žalos atlyginimą kildina ir iš šių Ministerijos veiksmų.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas skunde minimo Ministerijos 2020 m. lapkričio 26 d. akto Nr. SR-5469, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2020-11-21 prašymą „Dėl administracinės procedūros“, teisės aktų nustatyta tvarka teismui neskundė ir neprašė jo panaikinti ir (ar) įpareigoti Ministeriją pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. lapkričio 21 d. prašymą, todėl pareiškėjas iš šio rašto neteisėtumo taip pat neturi pagrindo kildinti neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėtina, kad teisė pradėti ar nepardėti tarnybinio nusižengimo tyrimą priskirta institucijos diskrecijai. Todėl įvertinus tai, kad minimame rašte yra nurodyti pagrįsti atsisakymo nagrinėti pareiškėjo prašymą pagrindai, negalima konstatuoti, kad Ministerija veikė neteisėtai ir iš šių veiksmų kildinti žalos atlyginimą.
Teismų praktikoje paisoma nuostatos, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nedetalizuoti, nėra patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas iš esmės tik teigė, kad Sprendime nurodytas pažeidimas sukėlė neigiamus padarinius, tačiau šių padarinių nedetalizavo ir jų neįrodė. Į bylą pateiktas Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) medicinos tarnybos Medicinos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Medicinos ekspertizės aktas) neįrodo pareiškėjo nurodytų neigiamų padarinių dėl Sprendime nurodyto pažeidimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas į Inspekciją dėl padaryto pažeidimo kreipėsi 2020 m. kovo 20 d., tai nurodo pats pareiškėjas skunde, o Medicinos ekspertizės akte nurodytos diagnozės konstatuotos 2019 m., todėl teismas daro išvadą, kad Ministerijos pažeidimas negalėjo lemti pareiškėjo nurodytų sveikatos pablogėjimų. Atsižvelgus į tai, kad Ministerija pažeidimo nesiekė ir jis buvo pašalintas per trumpą laiką, o pareiškėjas neįrodė, kad dėl padaryto pažeidimo būtų patyręs ilgalaikius išgyvenimus ar kitus neigiamus padarinius, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo neturtinei žalai kilti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovės padarytas pažeidimas vertintinas kaip mažareikšmis, o pareiškėjas dėl šio pažeidimo jam kilusios neturtinės žalos neįrodė, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismo vertinimu, Ministerijos padarytas pažeidimas yra pripažintas Inspekcijos Sprendimu, Ministerija padaryto pažeidimo neginčija, todėl laikytina, kad pats pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija.
Dėl nurodytų aplinkybių, pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės 5 000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.