- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-02
- Bylos Nr.
- A-3312-438/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01206-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. A. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 4–9), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. birželio 23 d.Nurodė, kad buvo laikomos Alytaus AVPK areštinės kamerose neužtikrinant minimalaus teisės aktuose numatyto ploto, dalį ploto užėmė baldai ir kitas inventorius. Kamerose buvo laikomi 3-4 asmenys, tačiau prie stalo buvo tik dvi sėdimos vietos, todėl neužtekdavo vietos ir tekdavo valgyti atšalusį maistą. Kamerose trūkdavo oro, nes nebuvo ventiliacijos. Duše bėgdavo šaltas vanduo. Buvo laiko tarpas, kai visą savaitę nevedė į lauką pasivaikščioti. Prie dviaukščių lovų nebuvo jokių kopėtėlių ar laiptelių, kad būtų galima užlipti į antrame aukšte esančią lovą. Tualetas neuždaras, įrengtas prie pat durų, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti pareigūnų akivaizdoje. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinę traumą, sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–14) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.Nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 20 d. ir 2016 m. birželio 27 d. skunduose Kauno apygardos administraciniam teismui yra nurodęs tą patį ginčo objektą – netinkamą minimalaus ploto užtikrinimą ir kitas netinkamas laikymo sąlygas jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. Šiuo metu administracinė byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl yra pagrindas pareiškėjo skundo dalį dėl šio laikotarpio palikti nenagrinėtu. Paaiškino, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje buvo periodiškai laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. birželio 20 d. ir šiuo laikotarpiu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų plotą, taigi nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Be to, buvimo areštinėje metu pareiškėjas į administraciją dėl laikymo sąlygų su skundais nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas tik paminėjo skunde aplinkybes dėl nepakankamo vėdinimo, sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo, nevedimo pasivaikščioti, tačiau jų nedetalizavo, taip pat nenurodė, kad dėl jo paminėtų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Alytaus AVPK administraciją su prašymu pašalinti pažeidimą, informuodamas, jog nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad areštinės veiklą prižiūri Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamentas. Ši įstaiga kiekvienais metais įvertina areštinės būklę, atlikdama periodinį patikrinimą. Pareiškėjas dėl operatyvaus patikrinimo į minėtą įstaigą nesikreipė, nusiskundimų jai taip pat nepateikė. 2016 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. birželio 6 d. atliktų patikrinimų metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose yra visas reikiamas inventorius ir baldai, patalpos vėdinamos, įrengta ventiliacija, yra įrengti dušai, kuriais areštinėje laikomi asmenys gali naudotis vieną kartą per savaitę, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis dėl tos aplinkybės, kad nėra galimybės atsisėdus pavalgyti, nes kiekvienoje kameroje yra tam skirti suolai.Nurodė ir tai, kad areštinėje laikomiems asmenims yra sudarytos geros sąlygos pasivaikščioti. Pareiškėjo asmens kortelės išrašai patvirtina, kad pasivaikščiojimai pareiškėjui buvo organizuojami kiekvieną dieną, tačiau yra užfiksuoti atvejai, kai pareiškėjas atsisakė teisės pasivaikščioti gryname ore.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 74–80) pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. paliko nenagrinėtu, o kitą skundo dalį patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 232 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią reikalavimų dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2215-402/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02418-2015-7) pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus AVPK, dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kurioje Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, administracinė byla nagrinėjama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka. Administracinėje byloje Nr. I-2215-402/2016 pareiškėjas kėlė ginčą dėl neturtinės žalos, patirtos jį laikant Alytaus AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d., atlyginimo priteisimo, kaip žalos atsiradimo pagrindus nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir šioje administracinėje byloje – t. y. nepakankamą kamerų plotą, nepakankamą sėdimų vietų prie stalo skaičių, ventiliacijos nebuvimą, šilto vandens duše nebuvimą, nevedimą pasivaikščioti, kopėtėlių į gulto antrą aukštą nebuvimą bei netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas nurodo, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2016 m. birželio 23 d. Taigi, dalis laikotarpio (nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d.) sutampa su administracinėje byloje Nr. I-2215-402/2016 vertinamu laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog dėl dalies šioje byloje vertintino laikotarpio teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos, atlyginimo už laikotarpį nuo 2015 m. gruodžio 8 d. iki 2015 m. gruodžio 15 d. paliktina nenagrinėta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 str. 4 p.).Iš Alytaus AVPK 2016 m. liepos 13 d. pažymos Nr. 52-S-33175 (b. l. 15–16) duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. birželio 20 d., todėl byloje vertinta šis laikotarpis.Teismas pabrėžė, kad byloje pateikti duomenys (b. l. 15–16) patvirtina, jog Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 5, 9, 10, 11, 12. Visų paminėtų kamerų plotas yra 14,9 kv. m. Būnant Alytaus AVPK areštinėje vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui 3 paras teko 7,45 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau 47 paras pareiškėjo laikymo Alytaus AVPK areštinėje sąlygos neatitiko Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (toliau – Taisyklės) 80 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m, kadangi tuo metu pareiškėjui teko 4,97 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui trūko 0,03 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovavosi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 57 str.). Iš to seka, kad pareiškėjui būnant Alytaus AVPK nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 57 str.).Dėl kitų pareiškėjo nusiskundimų kalinimo sąlygomis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 17 punktu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. balandžio 15 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-4 (22.4.1112) (b. l. 20–21), 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-101(22.14.3112) (b. l. 17–19), pažymėjo, kad patikrinimo aktais nėra užfiksuota Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų, susijusių su kamerų ventiliacija, pažeidimų, todėl, atsižvelgęs į ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad kamerose nebuvo oro, nebuvo ventiliacijos, kaip nepagrįstus. Dėl šalto vandens duše teismas, vadovaudamasis Higienos normos HN 134:2015 18, 44 punktais, pažymėjo, jog tokius pareiškėjo argumentus paneigia atsakovo pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-101(22.14.3112)(b. l. 17–19), kuriame nurodyta, kad kamerose tiekiamas šaltas tekantis vanduo, vieną kartą per savaitę suimtieji gali naudotis dušu. Dušų patalpos įrengtos rūsyje. Šalia dušinių yra persirengimo kambarys. Minėtu patikrinimo aktu nėra užfiksuota Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų, susijusių su netinkamu dušo įrengimu. Dėl pasivaikščiojimo tvarkos teismas nurodė, kad pareiškėjo asmens kortelės išrašas patvirtina, jog pasivaikščiojimai pareiškėjui buvo organizuojami kiekvieną dieną, tačiau yra užfiksuoti ir atvejai, kai pareiškėjas atsisakė teisės pasivaikščioti gryname ore (b. l. 26–62). Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jam savaitę laiko nebuvo leidžiama eiti pasivaikščioti, tačiau konkretaus laikotarpio nenurodė, taip pat neapibūdino ir dėl to galimai patirtos žalos. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl sprendė, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti Alytaus AVPK areštinėje nebuvo pažeista. Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl pasivaikščiojimų organizavimo, pareiškėjo skundo argumentai dėl to atmesti. Vadovaudamasis Taisyklių 81 punktu, atsakovo paaiškinimais, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo aktu Nr. PA.1-101(22.14.3112) (b. l. 17–19), teismas atmetė ir pareiškėjo argumentus, jog Alytaus AVPK areštinės kamerose nebuvo galimybės atsisėsti prie stalo. Taip pat pažymėjo, jog Taisyklės nenumato laiptelių ar kopėtėlių įrengimo prie dviejų aukštų lovų, todėl ir šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.Dėl privatumo naudojantis tualetu teismas pažymėjo, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. birželio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-101(22.14.3112) (b. l. 17–19) užfiksuota, kad sanitariniai mazgai kamerose atskirti pertvara. Pareiškėjas taip pat teigia, kad kamerose tualetas neuždaras, įrengtas prie pat durų, todėl gamtinius reikalus tekdavo atlikti pareigūnų akivaizdoje. Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Spręsdamas dėl nurodytų pareiškėjo teiginių, teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, siekiant užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015), ir sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Alytaus AVPK būtų pažeidęs teisės aktų reikalavimus dėl areštinės sanitarinių mazgų įrengimo, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.Teismas pabrėžė, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė psichologinę traumą, sukrėtimą, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 56 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15, 21 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Nepaisant to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 straipsnio nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti, jo teigimu, pažeistas jo subjektines teises ir iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo įrodymus, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 24-25 str., b. l. 2, 12–62). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Taip pat, įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo ir išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos vertybės (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų. Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgęs į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 242 Eur suma.Likusius tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstė ir jų neanalizavo.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 83–86), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, tinkamai neatsižvelgė į teismų praktikos išaiškinimus ir netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, kadangi pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimas ir jo mastas nesudarė pakankamo pagrindo neturtinės žalos atlyginimui priteisti. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, iki tinkamo minimaliosios gyvenamojo ploto normos reikalavimo (5 kv. m ploto normos) užtikrinimo pareiškėjo atžvilgiu 47 paras trūko 0,03 kv. m ploto. Taigi pareiškėjui tekęs plotas buvo tik nežymiai mažesnis nei teisės aktais nustatyta (teismų praktikoje nežymiai mažesniu laikomas ploto neatitikimas iki 0,4 kvadratinio metro, pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3161-575/2016). Todėl akivaizdu, kad ši aplinkybė pareiškėjui jokių realiai juntamų fizinių nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų tuo metu sukelti negalėjo ir neturėjo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nežymūs teisės normų, reglamentuojančių kalinamiems asmenims skirto ploto dydį, pažeidimai paprastai nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 28 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015). Be to, pirmosios instancijos teismas jokių Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų nenustatė. Byloje konstatuotas tik pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktais nustatytą minimalią gyvenamojo ploto normą pažeidimas, kuris tik nežymiai neatitiko teisės aktais nustatytos minimalaus gyvenamojo ploto normos reikalavimo, pastarieji laikotarpiai buvo trumpalaikiai (nuo 3 iki 7 parų) ir jų metu buvo tinkamai užtikrintos kitos laikymo policijos areštinėje sąlygos pareiškėjo atžvilgiu, todėl tai nesudarė pakankamo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.Pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes nebuvo visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kadangi pareiškėjas nepatyrė tokio masto pasekmių, kurias būtų buvę galima laikyti neturtine žala. Pareiškėjas žalą iš esmės apibūdino tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir grindė abstrakčiais argumentais, kurių skunde plačiau nedetalizavo ir neindividualizavo. Byloje nėra jokių duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų patyręs psichologinę traumą, sukrėtimą, būtų sutrikęs visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai ir pan. Natūralu, jog kiekvienam sulaikytam asmeniui buvimas policijos areštinėje daugiau ar mažiau sukelia atitinkamus fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus, atitinkamai varžo jo judėjimo laisvę, tačiau tai nesudaro pagrindo reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Todėl pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu ir nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Pirmosios instancijos teismas sprendimą pagrindė ne įrodymais pagrįstomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis apie pareiškėjo galimai patirtus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus. Kita vertus, net ir nustačius visas būtinąsias viešosios atsakomybės sąlygas, pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas neturėjo būti priteistas, kadangi vien pažeidimo fakto konstatavimas būtų buvusi pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo atžvilgiu.Pareiškėjas T. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91–92), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino Alytaus AVPK areštinės kamerų plotą, kadangi taikė ne europietišką (5 kv. m atskaičius baldus) ploto normos standartą, o lietuvišką (3,6 kv. m įskaičius baldus). Apskritai pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai.Nesutinka su visais argumentais, kuriuos nemotyvuotai atmetė pirmosios instancijos teismas.Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Byloje Canali prieš Prancūziją EŽTT priteisė 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesių kalinimą sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo atveju.Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, nustatė, jog pareiškėjo kalinimo Alytaus AVPK areštinėje metu (nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2016 m. birželio 20 d.) 47 paras jam nebuvo užtikrinta minimali vienam asmeniui areštinės kameroje tenkančio ploto norma, todėl pripažino pareiškėją patyrus neturtinę žalą ir jai atlyginti iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisė 232 Eur.Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog šiuo atveju nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimas nežymus, nesudaręs pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, be to, nebuvo nustatytos visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – pareiškėjui nekilo žala. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo jam tekusį plotą areštinės kameroje, nepagrįstai nenustatė kitų kalinimo sąlygų pažeidimų bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą.Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad šiuo atveju neturėjo būti taikoma Lietuvos teisė, prieštaraujanti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, administraciniuose teismuose sprendžiant ginčus dėl kalinimo sąlygų ypač svarbios Konvencijos 3 straipsnio nuostatos ir jų turinį pildanti EŽTT jurisprudencija, kuri analizuojamu klausimu pakankamai nuosekli ir išplėtota. Kita vertus, Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017). Taip pat ir paties Europos Žmogaus Teisių Teismo pozicija yra ta, jog teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.); pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01).Atsižvelgus į tai, pabrėžtina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1899-575/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu, kad šiuo atveju būtina vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika.Vadovaudamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai vadovavosi vidaus teisės aktų nuostatomis, o konkrečiai dėl minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui areštinės kameroje – Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, numatančiu, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad teismas neteisingai apskaičiavo Alytaus AVPK areštinės kamerų plotą, kadangi taikė ne europietišką (5 kv. m atskaičius baldus) ploto normos standartą, o lietuvišką (3,6 kv. m įskaičius baldus), nes skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, jog teismas taikė 5 kv. m kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimą. Be to, pažymėtina, jog tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-845-525/2017, 2017 m. kovo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-815-442/2017) šiuo atveju į skirto ploto kameroje apskaičiavimą plotas, užimtas sanitariniu mazgu, neįtraukiamas, tačiau įtraukiamas plotas, užstatytas baldais. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas vienam asmeniui tenkančio minimalaus areštinės kameroje gyvenamojo ploto normą apskaičiavo neteisingai.Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ABTĮ 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nebuvo pažeidimo, susijusio su pareiškėjo privatumo užtikrinimu naudojantis sanitariniu mazgu.Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Nacionalinių administracinių teismų praktikoje nors sanitarinio mazgo atitvėrimas areštinės kamerose 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, nors areštinės kameroje sanitarinio mazgo pertvaros aukštis ir atitinka nacionalinių teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjas neturėjo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Atsakovas nepagrindė, jog pareiškėjo privatumas buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu, kadangi sanitariniai mazgai kamerose buvo įrengti prie durų ir nebuvo papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nebuvo atitvertas durimis ar kitokiomis pakankamomis pertvaromis, be to, visą pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpį su juo kameroje buvo ir kiti suimtieji (nuteistieji). Šiuo atveju saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens (pareiškėjo) teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.Taigi, atsižvelgus į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pareiškėjo ploto normos trūkumas (nors ir nežymus ir ne ilgą laiko tarpą), tačiau kartu su apeliacinės instancijos teismo nustatytu privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu (visą pareiškėjo kalinimo laiką) vis dėlto yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, o privatumo neužtikrinimo aspektu ir Konvencijos 8 straipsnio prasme.Kartu atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymas, grindžiamas tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui areštinės kameroje tenkančiam plotui, bei neužtikrinančiomis privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju įvertinus nurodytų aplinkybių visumą, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija jau nusprendė, kad Alytaus AVPK neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Kalbant apie pareiškėjo patirtą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį valstybės neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui kilusią žalą, teismo vertinimu, taip pat nėra abejonių, kad pareiškėjas, kalinamas nustatytomis sąlygomis, patyrė kančią ir sunkumus.Nagrinėjamu atveju sprendžiant galimos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio klausimą CK) 6.250 ir 6.271 straipsnių prasme, pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažymėtina, jog vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priešingai nei teigia atsakovas, netgi tais atvejais, kai konstatuojamas vien tik pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimas, atsižvelgiant į kalinimo tokiomis sąlygomis areštinėje laikotarpį bei kitus neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo kriterijus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai priteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016). Šiuo atveju buvo konstatuotas ne tik privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, tačiau ir ploto normos pažeidimas. Kita vertus, teisėjų kolegija neturi pagrindo ir spręsti, jog pareiškėjui šiuo atveju turi būti priteistas būtent jo prašomas neturtinės žalos atlyginimas, t. y. 10 000 Eur. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.Dėl pareiškėjo argumento, kad šiuo atveju būtina vadovautis EŽTT suformuota praktika (sprendimu Canali byloje) dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis minėta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.). Vadinasi, pagal subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, pirmiausiai yra palikta teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą. Be kita ko, tai darydamas, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus, o skirtingų neturtinės žalos sumų priteisimas (ir skirtinguose to paties teismo priimtuose sprendimuose) pats savaime nepagrindžia aplinkybės, jog asmuo buvo diskriminuojamas, nes neturtinė žala patiriama individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-773-756/2017, 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017 ir kt.). Pridurtina, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose pareiškėjams priteisti žalos atlyginimo dydžiai yra nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju būtent pagal tos bylos faktines aplinkybes ir nėra pagrindas kitose bylose priteisti būtent tokius pat žalos atlyginimo dydžius.Apibendrindama išvardytų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Be to, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą. Todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo atveju turi būti priteistas konkretus neturtinės žalos atlyginimo dydis, priteistas EŽTT konkrečioje jo nagrinėtoje byloje (šiuo atveju Canali byloje). Šiuo atveju, kaip minėta, įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti turi būti priteistas 400 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti.
Priteisti pareiškėjui T. A. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.