Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilnius energija“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, Lietuvos Respublikai dėl įsiskolinimo už šildymą priteisimo, tretieji asmenys SĮ „Vilniaus miesto būstas“, N. Ž. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1 533,05 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1533,05 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2009-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 966,30 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2966,30 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2009-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo .

Teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą dėl to, kas atsakingas už ginčo butui tiektos energijos apmokėjimą, nurodė, kad sprendžiant, kas šiuo atveju yra šilumos energijos vartotojas (abonentas) CK 6.383 straipsnio prasme, kuriam tenka prievolė sumokėti už patiektą energiją, atsižvelgtina į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas Šilumos ūkio įstatyme ir jį detalizuojančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose.

Nagrinėjamu atveju dėl šilumos energijos tiekimo butui nebuvo sudaryta sutartis pagal individualias sąlygas, todėl laikytina, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas su buto savininkais, t. y. atsakovais Vilniaus miesto savivaldybe ir Lietuvos Respublika, atstovaujamos LR Vyriausybės kanceliarijos (CK 6.384 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009, 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009; 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A50-319/2008, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A42- 152/2008).

Teismas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad buvo susitarimas tarp šilumos tiekėjo, patalpų savininko (nuomotojo) bei nuomininko, kad nuomininkas taps energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi, laikė nepagrįstus faktiniais duomenimis, nes nenustatė, kad tretysis asmuo būtų kreipęsi į tiekėją su prašymu sudaryti sutartį, kad tarp ieškovo ir buto nuomininkės būtų susitarimas dėl individualių šilumos energijos pirkimo-pardavimo sąlygų. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nepagrįstai remiasi 2001 m. kovo 1 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356 V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, nes ji reglamentuoja sutarčių sudarymą su bendrovėmis, eksploatuojančiomis gyvenamuosius namus, o ne su nuomininkais. Byloje nėra įrodymų, kad buto savininkai būtų aptarę atsiskaitymo už šilumos energiją, tiekiamą butui, sąlygas ir tvarką. Taip pat byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens SĮ „Vilniaus miesto būstas“ būtų sudarytas susitarimas dėl šilumos pirkimo–pardavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Faktas, kad minėtas turtas patikėjimo teise yra perduotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“, nėra įregistruotas viešame registre (T.2, b.l.86,87). Teismas atmetė atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentus, jog pagal ieškinį turi atsakyti tik savivaldybė, kaip nepagrįstus. Pats atstovas atsiliepime nurodė, kad butas, esantis adresu Paupio g. 29 A-1, Vilnius, jam priklausė de jure iki 2007-12-22. Nagrinėjamu atveju 2007-12-21 priėmimo–perdavimo akto Nr. (51)-7.2(S)-39 pagrindu butas buvo įregistruotas ir tik nuo šio momento perdavimo faktas gali būti panaudotas prie trečiuosius asmenis (CK 1.75 straipsnis). Net ir tuo atveju, jei butas buvo valdomas savivaldybės patikėjimo teise, atsakovui buvo numatyta įstatyminė pareiga kontroliuoti kaip valdomas valstybei priklausantis turtas (Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnis). Todėl prievolę mokėti už teikiamą šilumos energiją nurodytam butui turi atsakovai kaip buto savininkai ir šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalys. Teismas atmetė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės argumentą, kad ieškovas, gavęs informaciją apie buto nuomininką, įsiskolinimą skaičiuodamas fiziniam asmeniui, sąskaitas pateikdamas buto nuomininkui, savo tokiais veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių šalimi yra ne atsakovas, o buto nuomininkai, kaip nepagrįstą, nes byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie buto nuomininkę, būtent jai skaičiavo mokesčius bei siuntė sąskaitas.

Remiantis CK 6.37 straipsniu ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas priteisė ieškovui iš atsakovų 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009-05-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, nurodydamas, kad atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė kaip turto savininkas turi įstatyme įtvirtintą pareigą kontroliuoti, kaip valdomas valstybei priklausantis turtas, jį prižiūrėti, išlaikyti, domėtis, ar tvarkingai mokami mokesčiai, nepagrįstai vadovavosi Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 8¹ straipsniu. Teismas pritaikė ne tas teisės normas, kurios reguliuoja ginčo teisinį santykį, netinkamai išaiškino minėtus įstatymus ir netaikė tų teisės aktų, kuriuos turėjo taikyti, todėl priėmė iš esmės neteisėtą sprendimą.

Teismas neanalizavo minėto įstatymo paskirties, Vyriausybės atstovo sutiektų įgaliojimų ribų apimties, vykdant savivaldybių administracinę priežiūrą. Kita vertus, savivaldybių administracinė priežiūra nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas neturėjo pagrindo remtis minėtu įstatymu ir jo pagrindu konstatuoti aukščiau minėtą Vyriausybės pareigą.

Nagrinėjamu atveju, pasak apelianto, turėjo būti taikomos šių teisės aktų nuostatos: LR Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 p., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 9 str. 3 d., 10 str. 1 d. 1 p., LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams modernizuoti įstatymo 2 str. 6 d., 7-12 str., LR Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 str. 1 d.

Minėtų teisės aktų nuostatų pagrindu de facto savivaldybių patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos (socialinis būstas) yra priskirtos jų nuosavybė ir jo įstatymo įpareigotos atlikti visus veiksmus, susijusius su socialinio būsto nuoma, t.y. savivaldybės iš esmės įgyvendina visas valstybės kaip turto savininko funkcijas naudojant, valdant ir disponuojant joms nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą. Pats gyvenamųjų patalpų perdavimo (ar ne) ir nuosavybės teisių (savivaldybės vardu) įregistravimo faktas nėra reikšmingas, nes šių klausimų sprendimas pavestas savivaldybėms.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl kolegija pasisako tik dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo apskųstoje dalyje.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas butui, esančiam Paupio g. 29 A-1, Vilniuje, tiekė šilumos energiją, laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2007-12-21 susidarė 1533,05 Lt įsiskolinimas. Savininku nuo 2006-10-01 iki 2007-12-21 buvo atsakovas Lietuvos Respublika, patikėjimo teise jį valdė Vilniaus miesto savivaldybė, o nuo 2007-12-21 jį perdavus priėmimo–perdavimo aktu Nr. (51)-7.2(S)-39 savininku tapo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė (T.1, b.l. 16). Už šiam butui tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2006-10-01 iki 2007-12-21 susidarė 1533,05 Lt įsiskolinimas, o nuo 2007-12-22 iki 2009-06-30 – 2966,30 Lt įsiskolinimas (T.1., b.l. 97-104, T.2, b.l. 3). Ieškovas pateikė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei pretenziją dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas (T.1, b.l.8,9), kurią atsakovas atmetė (T.1, b.l.10). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad butu naudojosi vienas asmuo (T.1, b.l.110,158,159). Į bylą nepateikta įrodymų, kad tarp ieškovo ir atsakovų ar trečiojo asmens N. Ž. buvo sudaryta rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas sprendė, jog tiek Lietuvos valstybė, tiek Vilniaus miesto savivaldybė atitinkamą laikotarpį būdamos savininkėmis privalo ieškovui atlyginti už ginčo butui tiektą šilumos energiją.

Lietuvos Vyriausybė, kuri atstovauja Valstybę, su sprendimo dalimi, kuria iš valstybės priteista 1533,05 Lt, nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas spręsdamas klausimą ar valstybei tenka pareiga apmokėti už šilumos energiją tiektą jai nuosavybės teise priklausančiam butui taikė netinkamas materialinės teisės normas. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu kolegija sutinka.

Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, jog šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios CK normos dėl energijos pirkimo – pardavimo sutarčių, Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai, t. y. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Teisinis reguliavimas lemia tai, jog nepaisant tai, kas naudojasi patalpomis, šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra patalpų savininkas, jeigu jis nenusitarė su buto naudotoju, kad šis prisiima atsakomybę mokėti už šilumos energiją.

Tačiau teismas spręsdamas, jog Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos vyriausybės, tenka pareiga apmokėti šildymą už jai nuosavybės teise priklausantį ir savivaldybės patikėjimo teise valdomą socialinį būstą, netinkamai vadovavosi LR Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2, 4 straipsnių bei LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 8¹ straipsnio nuostatomis. Nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės santykius reguliuoja ne Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo nuostatos, o LR Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 15 p., LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo bei disponavimo įstatymo 9 str. 3d., 10 str. 1 d. 1p. ir LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 str. 6 d., 7-12 str., Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 str. ld.

Valstybė, būdama savininkė, savarankiškai sprendžia, kas įgyvendina jos, kaip savininkės, teises. Viena iš savininko teisių yra nuosavybės valdymas. Savininkas gali pavesti valdyti turtą patikėjimo teisę vienam ar keliems asmenims. Valstybės turtą valdančių subjektų įgaliojimai yra imperatyviai reglamentuoti įstatymų – Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo, kuriame įtvirtintos bendrosios nuostatos, bei specialiųjų įstatymų. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo principai: visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės, kurie reiškia, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą, kad sprendimais dėl šio turto turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei, valstybės turtas turi būti tausojamas, racionaliai tvarkomas, sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Šiais principais turi būti grindžiama valstybės turtą patikėjimo teise valdančių subjektų veikla.

Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Socialinio būsto fondas išimtinai priklauso tik savivaldybėms, kurioms įstatymų leidėjas yra pavedęs spręsti klausimus, susijusius su socialinio būsto nuoma ir jokia kita valstybės institucija nevykdo minėtos funkcijos (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 15 punktas, Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 2 str. 6 d., 7-12 str.). Savivaldybės, patikėjimo teise valdančios valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą (šiuo atveju socialinį būstą), turi teisę priimti visus sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu (Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo įstatymo 9 str. 3 d., 10 str. 1 d. lp.). Šių teisės normų analizė leidžia teigti, kad savivaldybių patikėjimo teise valdomos gyvenamosios patalpos (socialinis būstas) yra priskirtos jų nuosavybėn ir savivaldybės įstatymo įpareigotos atlikti visus veiksmus, susijusius su socialinio būsto nuoma, t.y. savivaldybės iš esmės įgyvendina visas valstybės kaip turto savininko funkcijas naudojant, valdant ir disponuojant joms nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą. Pats gyvenamųjų patalpų perdavimo (ar neperdavimo) ir nuosavybės teisių (savivaldybės vardu) įregistravimo faktas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kadangi, kaip jau minėta, įstatymų leidėjas yra pavedęs visus su socialinio būsto nuoma susijusius klausimus spręsti savivaldybėms. Todėl ne pati valstybė, o savivaldybė turi būti atsakinga už ginčo butui tiektą šilumos energija, jeigu ji nepasirūpino tą pareigą pagal nuomos sutartį deleguoti buto nuomininkui byloje trečiajam asmeniui N. Ž. .

Pirmos instancijos teismo nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis jis rėmėsi priimdamas sprendimą, iš esmės pasisakyta dėl savivaldybės, kaip patalpų savininkės pareigos apmokėti už šildymą. Tačiau Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo vertintas valstybės, kaip specifinio subjekto ir savivaldybės teisinis santykis, jų teisių ir pareigų apimtis, įgyvendinat socialinio būsto nuomos politiką. Tačiau teismas neįvertino tai, kad valstybė išimtinai savivaldybėms yra perdavusi funkciją formuoti socialinį būsto fondą, nuomoti jai nuosavybėn priskirtas gyvenamąsias patalpas bei valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą turtą patikėjimo teise. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai turi precedentinę reikšmę, t.y. privalomi teismams, šiems nagrinėjant tik panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą, o šioje byloje yra kitos aplinkybės, todėl apelianto atžvilgiu jos netaikytinos.

Dėl išdėstyto sprendimo dalis, kuria iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Lietuvos vyriausybės priteista 1533,05 Lt skolos ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos, 524,73 Lt bylinėjimosi išlaidų naikintina šioje ieškovo reikalavimų dalyje priimtinas naujas sprendimas - ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dalyje, kurioje iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteista 1533,05 Lt skolos ir 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos, 524,73 Lt bylinėjimosi išlaidų panaikinti, šioje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ reikalavimų dalyje priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.