- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-04-29
- Bylos Nr.
- 2A-395-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- J. Z.
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo už šilumos energiją, trečiasis asmuo – J. Z. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2009-01-05 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2377,89 Lt skolos ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui. Už laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30 butui patiektą šilumos energiją susidarė 2377,89 Lt įsiskolinimas. Atsakovas 2008-10-14 raštu atsisakė atsiskaityti su ieškovu už suteiktas šildymo paslaugas. 2002-02-01 turto nuomos sutartimi SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ priklausantys šilumos, karšto vandens ir elektros gamybos, perdavimo, tiekimo įrenginiai nuomos pagrindais ir reikalavimo teisės į šilumos vartotojų ir kitų debitorių skolas bei teisės į pajamas už tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį buvo perduoti UAB „Vilniaus energija“. 2002-03-26 SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ir ieškovas pasirašė trumpalaikio turto perleidimo sutartį, pagal kurią prie trumpalaikio turto priskiriamos reikalavimo teisės į iš vartotojų ir kitų asmenų gautinas sumas. Į ieškovą nesikreipė joks asmuo, prisistatęs patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomininku bei nepareiškė noro sudaryti atskirą sutartį, kuria šilumos pirkėju būtų pripažintas faktinis šilumos vartotojas, todėl už suvartotą šilumos energiją pagal standartines sąlygas, numatytas LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnyje ir 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakyme Nr.4-289, privalo sumokėti patalpų savininkas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurios 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi Nr.65 buvo išnuomotos J. Z. ir kuris savo gyvenamąją vietą bute deklaravo nuo 1984-04-03. Nuomos sutartimi buto nuomininkas įsipareigojo kas mėnesį, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 10 d., sumokėti buto nuomos ir komunalinių paslaugų mokesčius. Buto nuomininko šeimos narys pagal CK 6.589 straipsnio 1 dalį, turintis tokias pačias teises ir pareigas, atsirandančias iš patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkas, susidariusio įsiskolinimo laikotarpiu. Ieškovas niekada nepateikė atsakovui sąskaitų už šilumos energiją, sąskaitos buvo pateikiamos buto nuomininkams, kuriuos laikė sutarties šalimi. Pagal CK 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr.876 patvirtintų Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Nors rašytinė sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens nebuvo sudaryta, tačiau tokiu susitarimu laikytinas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr.356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, pagal kurį ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas, neatlikęs jokių veiksmų, prieštaraujančių teisės aktų nuostatoms, negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolas vien tik nuosavybės teisės pagrindu. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, veikia ne komerciniais tikslais, o atlieka vieną iš viešojo administravimo funkcijų. Abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai vartojantis asmuo ir sutartis laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų, o faktinis vartotojas yra nuomininkas (CK 6.384 str., 2003-07-10 LR Ūkio ministro įsakymas Nr.4-289 „Dėl Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo“ 11 punktas, 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymas Nr.4-258).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad bute (duomenys neskelbtini), 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties Nr.65 pagrindu gyvena J. Z. , kuris savo gyvenamąją vietą šiame bute yra deklaravęs nuo 1984-04-03. Teismas konstatavo, jog tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Tačiau 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties nuostatos ir nenumatė nuomininkui pareigos sudaryti paslaugų teikimo sutartį su ieškovu. Ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus teismas laikė, kad tarp ieškovo bei trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis (CK 1.71 str. 2 d., CK 6.384 str. 1 d.). Teismas konstatavo, jog civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas (CK 6.156 str., LAT 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008, LAT 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009). Atsižvelgęs į tai, kad trečiasis asmuo savo gyvenamąją vietą minėtame bute yra deklaravęs jau nuo 1984-04-03 ir pats ieškovas to neneigia, ir į tai, kad byloje esančios įsiskolinimo skaičiuotės patvirtina, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai ir skolos susidarymo laikotarpiu (nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30) buvo atliekami daliniai mokėjimai, teismas konstatavo, jog ieškovas priėmė iš trečiojo asmens J. Z. dalinį prievolės įvykdymą (CK 6.40 str.). Teismas laikė, kad byloje nėra paneigtas faktas, kad sąskaitos už patiektą šilumos energiją buvo siunčiamos tiesiogiai vartotojui J. Z. nuomojamos patalpos adresu (duomenys neskelbtini) (CPK 12 str., 178 str.). Teismas padarė išvadą, jog ieškovo argumentas, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nėra įregistruota viešajame registre, todėl negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, taip pat 2008-09-30 pretenzija, siųsta atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsiskolinimo padengimo, nesudaro pagrindo laikyti atsakovą atsakingu už susidariusį įsiskolinimą. Pažymėjo, jog LR Ūkio ministro įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo su buitiniais vartotojais standartinės sąlygos nėra imperatyvas, reikalaujantis minėtas sutartis sudaryti tik su šildomų patalpų savininkais. Nagrinėjamo ginčo atveju šilumos energijos tiekimo-vartojimo sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta iki aukščiau minėtų teisės aktų įsigaliojimo, t.y. nuo 1984 m., kuomet J. Z. deklaravo gyvenamąją vietą bute (duomenys neskelbtini), naudojosi teikiama šilumos energija. Duomenų apie ankstesnius įsiskolinimus už šiam butui suteiktas šildymo paslaugas nepateikta. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-587-492/2009) (CPK 182 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo naudai iš atsakovo būtų priteista 2377,89 Lt skolos už šilumos energijos tiekimo paslaugas, 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir 2060,61 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai suformavo precedentą, jog tuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 ir 2009-07-09 nutartys). 2003-06-30 LR Ūkio ministro įsakymo Nr.4-258 nuostatos patvirtina, jog, jei pageidaujama, galima sudaryti individualų susitarimą, pagal kurį šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi būtų galima laikyti kitą asmenį (nuomininką) ir toks susitarimas turi būti sudarytas raštu, todėl, nesilaikant šios formos reikalavimų, visuomet pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnį taikomos standartinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, jog paslaugų vartotojas yra patalpų savininkas. Teismas nepagrįstai laikė, jog ieškinys atmestinas dėl to, jog iš dalies už paslaugas atsiskaitė trečiasis asmuo, kadangi CK 6.253 straipsnis nenumato, jog civilinė atsakomybė negali būti taikoma, jei dalį prievolės už atsakovą įvykdo trečiasis asmuo. Šilumos energijos tiekimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato draudimo priimti pinigines lėšas iš asmenų, kurie nėra sudarę šilumos pirkimo-pardavimo sutarties. Bet kuriuo atveju, jei prievolė atsiskaityti su šilumos tiekėju vykdoma netinkamai, atsakomybė už šiuos veiksmus tenka patalpų savininkui. Ieškovas nežino apie asmenį, kuris atsiskaito už paslaugas, kadangi į banko sąskaitą pervedant pinigines lėšas jam pateikiami tik atsiskaitomosios knygelės numeriai. Nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu (gyvenamosios, buveinės ir kt.) vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį, ir būdo, kuriuo šios sąskaitos turi būti perduodamos vartotojams. Pagal nusistovėjusią praktiką, sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį ieškovas vartotojams siųsdavo paprastu paštu tuo adresu, kur tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo, todėl faktas, kad ieškovas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas, priimdamas sprendimą nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 ir 2009-07-09 nutarčių civilinėse bylose, kurios savo esme yra analogiškos su nagrinėjama byla. Teismas sprendime rėmėsi kasacinio teismo nutartimis, kuriose nagrinėjami ginčai dėl atsiskaitymo už elektros energiją, o ne šilumos ir karšto vandens paslaugas. Ieškovas turėjo 1210 Lt papildomų išlaidų už apeliacinio skundo parengimą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kurias prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartimi butas (duomenys neskelbtini) išnuomotas J. Z. , realizuojant atsakovui priskirtą socialinės paramos funkciją. Ieškovas nepagrįstai teigia, jog, nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, visuomet yra taikomos standartinės šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, numatančios, kad paslaugų vartotojas yra tik patalpų savininkas. LR Ūkio ministro įsakymu patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo su buitiniais vartotojais standartinės sąlygos nėra imperatyvas. Remiantis 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, ieškovas turėjo pareigą sudaryti šilumos pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta, rodo, jog ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas priimdavo apmokėjimus iš trečiojo asmens, kas įrodo, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas per trejus metus niekada nepateikė atsakovui sąskaitų ar paskaičiavimų už tiektą šilumos energiją. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas turėjo galimybę su buto nuomininku sudaryti rašytinę šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau dėl savo nerūpestingumo neinicijavo tokios sutarties sudarymo. Kadangi tarp ieškovo ir atsakovo nėra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas. Taip pat ieškovas prašo nepriteisti nepagrįstai didelių bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovas apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visoje apimtyje.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra pakankamas pagrindas apskųstajam teismo sprendimui panaikinti ir ieškiniui patenkinti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilniaus energija“ tiekė šilumos energiją butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, ir už laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30 tiektą šilumos energiją yra susidaręs 2377,89 Lt įsiskolinimas (b.l. 12, 14). Trečiasis asmuo J. Z. nuo 1984-04-03 yra deklaravęs gyvenamąją vietą šiame bute (b.l. 39, 53). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas UAB „Vilniaus energija“ ieškinį, nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo ar trečiojo asmens J. Z. rašytinė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui, šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas. Vertindamas šias aplinkybes ir taikydamas šilumos tiekimo pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas teismas konstatavo, kad 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutarties nuostatos nenumatė nuomininkui pareigos sudaryti paslaugų teikimo sutarties su ieškovu, todėl byloje, ištyrus ir įvertinus įrodymus, laikytina, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis, ką ieškovas pripažino konkliudentiniais veiksmais, tiekdamas šilumos energiją butui, išrašydamas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją, priimdamas trečiojo asmens dalinius apmokėjimus. Apeliantas (ieškovas), nesutikdamas su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai suformavo precedentą, jog tuomet, kai nėra kito rašytinio susitarimo, pareiga atsiskaityti su šilumos tiekėju tenka patalpų savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 ir 2009-07-09 nutartys). Apeliantas laiko, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis konkliudentiniais veiksmais sudaryta tarp ieškovo ir patalpų nuomininko, nes nuomininką galima būtų laikyti šilumos vartotoju tik tada, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas. Taip pat ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai laikė, jog vienas iš ieškovo ieškinio netenkinimo pagrindų yra tai, jog trečiasis asmuo su ieškovu iš dalies atsiskaitė už tiektos šilumos energijos paslaugas, nes įstatymai nenumato draudimo priimti pinigines lėšas iš trečiųjų asmenų. Tuo tarpu nei LR Šilumos ūkio įstatymas, nei šį įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai tiksliai neįvardija, kokiu adresu ir būdu turi būti perduodamos sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį vartotojams, dėl to ieškovas išrašytas sąskaitas už sunaudotą energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini) ir tai negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir nuomininko konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija tokiems apelianto argumentams iš esmės pritaria.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas ir aiškindamas šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas (CK 6.584 ir kt. straipsniai), Šilumos ūkio įstatymą, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4–260 patvirtintas Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, kitas specialiąsias teisės normas, yra ne kartą konstatavęs, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Teisinis reglamentavimas lemia tai, jog, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Civilinėje teisėje galiojant sutarties laisvės principui šilumos energijos vartojimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas (nuomotojas), bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu tokio susitarimo nėra, šilumos energijos sutarties šalis (pirkėjas) yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-280/2009; 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos kasacinio teismo išnagrinėtos bylos savo faktinėmis aplinkybėmis yra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl aptarti kasacinio teismo teisės normų aiškinimai taikytini ir šioje byloje (CPK 4 str.).
Šilumos tiekimo sutartis yra viešoji sutartis, pagal kurią vartotoju gali būti ne tik fiziniai, bet ir juridiniai asmenys (CK 6.383 str.). Viešoji sutartis laikytina sutarčių laisvės principo išimtimi, nes sutarties šalys pačios tiesiogiai visų sutarties sąlygų nenustato, jos reglamentuojamos atitinkamais teisės aktais. Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Taisyklių 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Kaip minėta, nurodytų teisės aktų analizė leidžia daryti išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas.
Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentinias veiksmais tarp ieškovo ir trečiojo asmens – patalpų nuomininko, t.y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, nuomininkas ją vartojo ir už ją moka nuo 1984-04-03, kadangi byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes. Aplinkybę, jog trečiasis asmuo nemokėjo už šilumos energiją, patvirtina įsiskolinimo skaičiuotė už laikotarpį nuo 2007-05-01 iki 2008-11-30, pagal kurią už šilumą buvo apmokama tik iš dalies (b.l. 14). Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nagrinėjamu atveju, nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko (atsakovo), nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas. Laikantis kasacinio teismo nuoseklaus išaiškinimo nurodytose bylose, šilumos tiekėjo, patalpų savininko ir nuomininko susitarimas turi būti konkretus, jame turi būti aiškiai išreikšta, kad nuomininkas taps šilumos energijos tiekimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi (pirkėju). Pažymėtina, kad iki ieškovo šilumos energiją ginčo butui tiekė SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Tuo tarpu atsakovo į bylą pateikta 2001-12-01 gyvenamosios patalpos bendrabutyje nuomos sutartis Nr.65, sudaryta tarp UAB „Bendruva“ ir J. Z. (b.l. 35). Duomenų apie tai, kad ieškovas būtų perėmęs UAB „Bendruva“ teisės ir pareigas, byloje nėra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino tarp ieškovo ir trečiojo asmens susiklosčiusius šilumos energijos tiekimo sutartinius teisinius santykius, kadangi tokios išvados padaryti negalima, nes atsakovas (nuomotojas) ir trečiasis asmuo (nuomininkas) nuomos teisinių santykių rašytine sutartimi neįformino, jos neįregistravo viešame registre, todėl negali ja remtis prieš ieškovą (CK 6.478 str. 2 d.), o trečiasis asmuo ieškovui už butui tiektą šilumos energiją nemokėjo ir niekuo neišreiškė savo valios tokią sutartį sudaryti. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika J. Z. galima būtų laikyti šilumos vartotoju, jei tarp ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens būtų sudarytas trišalis rašytinis susitarimas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas į bylą nepateikė.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad faktas, jog ieškovas sąskaitas už sunaudotą šilumos energiją siuntė adresu (duomenys neskelbtini), o ne tiesiogiai atsakovui, pats savaime negali būti pagrindu tvirtinti, jog tarp ieškovo ir trečiojo asmens konkliudentiniais veiksmais yra sudaryta šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kaip teisingai nurodo apeliantas, nenumato, kokiu adresu vartotojui būtina siųsti sąskaitas už šildymą ir karštą vandenį, taip pat būdo, kuriuo sąskaitos būtų perduodamos vartotojams. Todėl minėtos sąskaitos pagal susiformavusią praktiką už suvartotą šilumos energiją buvo siunčiamos tuo adresu, kuriuo buvo tiekiamos paslaugos. Įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas būtų išreiškęs norą, kad sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį būtų siunčiamos kitu adresu, byloje nebuvo pateikta.
Teisėjų kolegija pripažįsta, jog konstatavus atsakovo piniginės prievolės apeliantui (ieškovui) egzistavimo faktą ir tenkinant ieškinio reikalavimą priteisti 2377,89 Lt dydžio skolą, reikalavimas priteisti iš atsakovo taip pat įstatymo nustatytas 5 procentų dydžio procesinės palūkanas yra pagrįstas ir teisėtas (CK 6.210 str., 6.37 str. 2 d.). Palūkanos laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti, ir priteisiamos iš skolininko visais piniginių prievolių neįvykdymo atvejais.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Kadangi byloje yra surinkta pakankamai įrodymų ieškiniui išnagrinėti, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperduodama bylos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priima naują sprendimą, vadovaudamasi aukščiau aptartomis aplinkybėmis ir įrodymais bei teisės nuostatomis. Nustačius, jog yra įstatyme numatytas pagrindas ieškovo ieškiniui tenkinti – kad ieškinys yra įrodytas (CPK 178 str.), jis tenkinamas (CK 1.5 str., CPK 185 str.) - jo pagrįstumas nėra paneigtas byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
Patenkinus ieškovo ieškinį, sutinkamai su CPK 88, 93, 96, 98 straipsniais, iš atsakovo priteistina 260,61 Lt bylinėjimosi išlaidų (71 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą, 71 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 118,61 Lt išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą trečiajam asmeniui) ir 590 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme. Tačiau prašomų priteisti advokato pagalbos išlaidų dydis apeliacinėje instancijoje - 1210 Lt nėra pagrįstas, todėl mažintinas, atsižvelgiant į tai, jog ieškovą advokatas atstovauja daugelyje analogiškų bylų, kuriose jau yra suformuota vieninga teismų praktika, dėl ko byla negali būti laikoma sudėtinga ir reikalaujanti daug advokato darbo bei laiko sąnaudų. Pažymėtina, kad nagrinėti atsakovo atsakomybės sąlygų ir ribų nustatymo klausimai, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, neišsiskiria dėl savo specifiškumo, naujumo ar komplikuotumo, kadangi nagrinėjamais klausimais savo išvadas jau ne kartą yra pateikę visų instancijų teismai. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia ir į LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2, 8, 11 punktus, protingumo ir teisingumo kriterijus, ir atlygintinų advokato pagalbos išlaidų sumą apeliacinės instancijos teisme mažina nuo 1210 Lt iki 300 Lt. Viso ieškovui iš atsakovo priteistina 890 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Patenkinus apeliacinį skundą iš atsakovo valstybei priteistina 8,70 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti:
priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) ieškovo UAB „Vilniaus energija“ (įmonės kodas 111760831) naudai 2377,89 (du tūkstančius tris šimtus septyniasdešimt septynis) litus 89 centus skolos už šildymą, 5 (penkis) procentus palūkanų už priteistą sumą (2377,89 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2009-01-08) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, 260 (du šimtus šešiasdešimt) litų 61 centą bylinėjimosi išlaidų ir 890 (aštuonis šimtus devyniasdešimt) litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (kodas 111109233) valstybei 8 (aštuonis) litus 70 centų pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).