- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-25
- Bylos Nr.
- e2S-69-589/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00413-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rita Dambrauskaitė
- Pareiškėjas
- S. M.
- Ieškovas
- P. M.
- Atsakovas
- S. M.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Dambrauskaitė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-4327-839/2021 pagal pareiškėjos S. M. prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo civilinėje byloje Nr. e2-44-839/2021 pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei S. M. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2021 m. kovo 9 d. sprendimu priteisė iš atsakovės S. M. (toliau – ir pareiškėja) 6 140 Eur negrąžintą paskolą, 38 Eur žyminio mokesčio, 700 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovo P. M. (toliau – ir suinteresuotas asmuo) naudai. Panevėžio apygardos teismas 2021 m. liepos 9 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. 2021 m. rugpjūčio 9 d. atsakovui išduotas vykdomasis raštas, kurio pagrindu antstolio S. O. G. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0168/21/00968 ir pradėti priverstinio skolos išieškojimo veiksmai.
Šalies argumentai
2. Atsakovė S. M. kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydama išdėstyti 2021 m. kovo 9 d. teismo sprendimu priteistos skolos mokėjimą dalimis 24 mėnesių terminui, įmokas mokant iki paskutinės einamojo mėnesio dienos, taip pat nustatyti, kad iš S. M. išieškotojui priteistos sumos išieškojimas negali būti nukreipiamas į paskutinį S. M. nuosavybės teise priklausantį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), būtiną jai gyventi. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pagimdė dukrą, kuri nuo 2021 m. spalio 1 d. pradėjo lankyti vaikų darželį. Kadangi nuo 2021 m. spalio 6 d. pareiškėja grįžo į buvusį darbą, antstoliui pradėjo mokėti skolą po 100 Eur per mėnesį ir turės lėšų sumokėti skolą dalimis per 24 mėnesius. Pažymėjo, kad antstolis yra areštavęs jos nekilnojamąjį turtą – butą, kuriame ji su mažamečiu vaiku gyvena. Pareiškėja šį butą paveldėjo mirus jos senelei ir tai yra vienintelis jos ir mažamečio vaiko gyvenamasis būstas, todėl turi būti taikomas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis bei suderinti pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų interesai. Pareiškėjos nuomone, neturėtų būti išskaityta ir iš minimalių asmens pajamų, priešingu atveju būtų pažeidžiamos skolininko (žmogaus) teisės.
3. Pareiškėja akcentavo ir tai, kad ji neturi jokių realių galimybių per įstatymo numatytą terminą sumokėti įsiskolinimą, yra sąžininga, nevengia grąžinti skolą, bet jos nesumoka dėl esančios sunkios materialinės padėties ir dėl to, kad augino mažametį vaiką ir negalėjo dirbti, t. y. nepiktnaudžiauja procesine garantija ir yra visos sąlygos, kai išieškojimas iš paskutinio būsto yra negalimas. Išieškotojui sukeliamų neigiamų pasekmių reikšmė yra daug kartų mažesnė, nei neigiamų pasekmių mastas skolininkei, nukreipus išieškojimą į paskutinį jos gyvenamąjį būstą, kuris neatitiktų socialinio aspekto prioretiškumo.
Atsiliepimas
4. Ieškovas P. M. pateikė atsiliepimą į atsakovės prašymą, kuriuo prašė atsakovės prašymą atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi pareiškėjos S. M. prašymą atmetė ir priteisė iš pareiškėjos ieškovo P. M. naudai 100 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
6. Teismas iš pareiškėjos prašymo turinio, pridėtų dokumentų ir teismo iniciatyva iš valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras, VĮ ,,Regitra“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) gautų duomenų nustatė, kad pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise priklauso vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2021 m. rugsėjo 3 d. turto arešto aktu Nr. S-21-168-29620 yra areštuotas. Kito nekilnojamojo turto, pareiškėjos vardu įregistruotų transporto priemonių, registrų duomenimis, teismas nenustatė. Pareiškėja nuo 2019 m. liepos 22 d. dirba A. M. firmoje ,,(duomenys neskelbtini)“ ir iki 2021 m. spalio 1 d. jos gaunamas pajamas sudarė VSDFV mokama 236,51 Eur dydžio išmoka, skirta asmenims auginantiems vaiką iki trejų metų. Pareiškėjai grįžus į darbą, jai už laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. spalio 31 d. išmokėtas 558,06 Eur dydžio darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių). Duomenų apie turimas sąskaitas ir turimų piniginių lėšų, indėlių ir pan. likutį pareiškėjos vardu kituose bankuose ir sąskaitose byloje nebuvo pateikta. Teismas nurodė, kad savo iniciatyva surinkti šiuos duomenis neturi galimybės. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja kartu su prašymu yra pateikusi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, iš kurio matyti, kad pareiškėjai valstybė apmoka 100 proc. teikiamų teisinių paslaugų.
7. Šie byloje pateikti duomenys teismui leido teigti, kad pareiškėjos turtinė padėtis šiuo metu nėra itin gera, tačiau, teismas vertino, kad net ir sunki atsakovės turtinė padėtis negali savaime lemti sprendimo įvykdymo privalomo atidėjimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja įrodymų, patvirtinančių, kad teismo sprendimą yra pradėjusi vykdyti ir mokėjo antstoliui po 100 Eur kas mėnesį, teismui nėra pateikta. Antstolio priimtuose patvarkymuose nėra jokių duomenų apie tai, jog atsakovė bent iš dalies būtų įvykdžiusi sprendimą. Tokių duomenų nepatvirtino ir ieškovas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė siekia vykdyti teismo sprendimą geruoju. Teismas nurodė, kad vykdytinas teismo sprendimas įsiteisėjo 2021 m. liepos 9 d., tačiau, bylos duomenis, pareiškėja nėra sumokėjusi nei dalies priteistos sumos, nors nuo sprendimo įsiteisėjimo praėjo beveik 4 mėnesiai.
8. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad skolos išieškojimas iš pareiškėjai priklausančio vienintelio būsto, kuriame ji gyvena su mažamečiu vaiku, skolininkei sukeltų žymiai didesnius neigiamus padarinius, nei patenkintų kreditoriaus interesus. Teismas nurodė, kad vaiko teisėti interesai ir atsakovės noras išsaugoti turimą nekilnojamąjį turtą bei išvengti neigiamų priverstinio sprendimo vykdymo pasekmių negali būti priežastis suteikti jiems prioritetą prieš įsiteisėjusiu teismo sprendimu patenkintą ieškovo turtinį interesą, tuo nukrypstant nuo bylos šalių interesų pusiausvyros, teisėtų lūkesčių, ir lygiateisiškumo principo.
9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai priklausantis butas registruotas kaip šeimos turtas, todėl ji negali naudotis tokiu buto statusu prieš kreditorius. Pareiškėjos skola atsirado iš paskolinių teisinių santykių, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 663 straipsnio 4 dalies nuostatas. Šiuo atveju antstolis gali realizuoti skolininko turtą, jei paaiškėja, kad darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų išieškotina suma ir vykdymo išlaidos per šioje dalyje nustatytą terminą nebus išieškotos. Teismas pagal bylos duomenis vertino, kad pareiškėja šiuo metu dirba, taigi, tikėtina, jog ji turės pastovias pajamas. Nors už 2021 m. spalio mėn. gautos pareiškėjos pajamos nėra itin didelės (pradėjo dirbti tik 2021 m spalio mėn., darbo užmokestis neatskaičius mokesčių sudaro 558,06 Eur), tačiau nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog pajamos (minimalus darbo užmokestis ir nuo jo atskaitomi mokesčiai) nesikeis ir pajamos nedidės bei nebus įmanomas išieškojimas dalimis, kaip tai nustato CPK 663 straipsnio 1 dalis. Teismas akcentavo, kad atsakovė turėtų pati siekti pateikti antstoliui duomenis, jog ji pajėgi įvykdyti teismo sprendimą per aštuoniolika mėnesių.
10. Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad, patenkinus pareiškėjos prašymą, nebūtų užtikrintas tinkamas teismo sprendimo įvykdymas ir būtų apsunkintos kreditoriaus galimybes išsiieškoti skolą. Sunki turtinė padėtis gali būti sprendimo įvykdymo išdėstymo pagrindu tik konstatavus, jog ji susiklostė dėl objektyvių priežasčių, t. y. nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, jai elgiantis sąžiningai ir imantis visų būtinų priemonių, siekiant pagerinti susidariusią sunkią turtinę padėtį. Teismas sprendė, kad byloje tokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti minėtą išvadą, nėra ir konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, jog jos esama turtinė padėtis galėtų būti vertinama kaip išimtinis atvejis, sudarantis sąlygas sprendimo vykdymą išdėstyti.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Atskiruoju skundu pareiškėja S. M. prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį – išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis, kaip buvo prašoma pirmosios instancijos teismui pateiktu prašymu, o nesant galimybės panaikinti minėtą nutartį, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
12. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, itin formaliai įvertinto prašyme nurodytas aplinkybes. Pareiškėjos nuomone, teismas šioje byloje neatsižvelgė į apeliantės dedamas pastangas įvykdyti teismo sprendimą. Apeliantė šiuo metu vis dar turėtų būti motinystės atostogose, tačiau grįžo į darbą, kad galėtų išgyventi, sumokėti įsiskolinimus ieškovui P. M. ir kitiems kreditoriams. Pagal sprendimą vykdomas įmokas antstoliui pagrindžiantys dokumentai bylos nagrinėjimo metu pateikti nebuvo išimtinai dėl apeliantės tuometinės atstovės nerūpestingumo, kadangi ši apeliantės neinformavo, kad minėtus dokumentus teismui reikia pateikti. Buvusi apeliantės atstovė taip pat privalėjo savarankiškai rinkti teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis. Dėl apeliantės atstovės nekompetencijos į bylą nebuvo pateikti ir duomenys apie tai, jog vaiko tėvas, P. G., neturi jokio įregistruoto ar neįregistruoto jam priklausančio nekilnojamojo turto. Aplinkybę, jog apeliantė su vaiku ir jo tėvu faktiškai gyvena minėtame vieno kambario bute, pagrindžia teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodyta apeliantės gyvenamoji vieta ir adresas, atitinkantis jai priklausančio buto adresą. P. M. teigdamas, jog skolos kitiems kreditoriams nėra mokamos, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, kas, apeliantės teigimu, taip pat galėjo turėti įtakos teismo įsitikinimo susiformavimui ir prašymo atmetimui. Mano, kad ir teismas savo iniciatyva turėjo gauti duomenis iš registrų bei kitų duomenų bazių, tačiau nerinko duomenų apie apeliantės banko sąskaitose esančias lėšas.
13. Pažymi, kad teismas taip pat nevertino, jog apeliantės vienintelis būstas yra areštuotas ir jame ji gyvena su vienerių metų dukra. Cituoja Vilniaus apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1846-864/2021, kurioje, anot apeliantės, apeliacinės instancijos teismas patvirtino, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai atsižvelgė į geriausių vaiko interesų prioriteto principą ir nustatė, kad skolos išieškojimas iš paskutinio pareiškėjų gyvenamojo būsto neabejotinai pažeistų jų mažamečių vaikų interesus, kadangi šeima netektų vienintelės turimos gyvenamosios vietos.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo P. M. prašo pareiškėjos S. M. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Nurodo, jog teismas priėmė teisingą ir teisėtą nutartį, nuosekliai įvertinęs visas bylos aplinkybes ir šalių pateiktus įrodymus.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
17. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
18. Pareiškėja S. M. kartu su atskiruoju skundu į bylą pateikė naujus įrodymus – mokėjimų kreditoriams pagrindžiančius duomenis, P. G. individualios veiklos pažymą, VĮ Registrų centras išrašą dėl P. G. priklausančio nekilnojamojo turto, S. M. 2021 m. banko sąskaitos už visus metus išrašą, mokėjimus antstoliui S. O. G. 2021 m. rugsėjo 4 d., spalio 19 d. bei lapkričio 5 d. pagrindžiančius duomenis. Apeliantė teismo prašo į bylą priimti naujus teikiamus įrodymus, motyvuodama tuo, kad šie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui dėl apeliantės tuometinės atstovės netinkamo atstovavimo.
19. Susipažinęs su pateiktais naujais įrodymais ir civilinės bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad didesnė dalis apeliantės prašomų prijungti prie bylos įrodymų galėjo būti į bylą pateikti dar tuomet, kai sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimas buvo nagrinėjamas pirmosios instancijos teismo. 2021 m. spalio 7 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi apeliantei iki teismo posėdžio datos buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, pagrindžiančius prašyme nurodytas aplinkybes dėl jos turtinės padėties ir tuometinė apeliantės atstovė teikė papildomus įrodymus (pažymą apie apeliantės valstybinį socialinį draudimą, išduotą pačiai apeliantei). Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius apie tuometinės apeliantės atstovės nerūpestingumą, aplaidumą, apeliantės neinformuojant apie teismo pasiūlymą teikti tokius įrodymus, ar jų nepateikimą teismui, turint juos savo žinioje. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti prašomus pridėti prie bylos byloje dar nesančius įrodymus.
20. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą ir nustatyti, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į paskutinį skolininkei nuosavybės teise priklausantį būstą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo argumentus. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą, konstatavęs, kad atsakovė neįrodė, jog jos esama turtinė padėtis galėtų būti vertinama kaip išimtinis atvejis, sudarantis sąlygas sprendimo vykdymą išdėstyti. Pareiškėja S. M. nesutinka su skundžiama nutartimi, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas itin formaliai įvertinto prašyme nurodytas aplinkybes, savo iniciatyva nesurinko duomenų iš registrų bei kitų duomenų bazių apie apeliantės banko sąskaitose esančias lėšas, neatsižvelgė į apeliantės dedamas pastangas įvykdyti teismo sprendimą, nevertino, jog apeliantės vienintelis būstas yra areštuotas ir jame ji gyvena su vienerių metų dukra. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.
22. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, sprendimas gali būti vykdomas priverstinai. CPK 7 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.
23. Vis dėlto tam tikrais atvejais, kai dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo, teismas, vadovaudamasis CPK 284 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas svarbias aplinkybes, dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva gali sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Kita vertus CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, o teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).
24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad teismas, nuspręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo galimybės, turėtų atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, į kitas svarbias aplinkybes, turėtų siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, kad sprendimo vykdymo išdėstymas skolininkui nesuteiktų nepagrįsto pranašumo, o išieškotojas nepatirtų nepagrįstų nuostolių, taip pat turėtų vadovautis bendraisiais teisės principais – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-477-302/2019; 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-548-236/2020).
25. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas mano, kad išimtiniai atvejai, pateisinantys įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo išdėstymą, paprastai galėtų susiklostyti tada, kai nedelsiamas teismo sprendimo priverstinis vykdymas galėtų sukelti aiškiai neproporcingus, sunkius padarinius skolininkui. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad priverstiniu teismo sprendimo vykdymu yra siekiama realiai įvykdyti teisingumą, t. y. pašalinti (kompensuoti) tą žalą, tą išieškotojo teisių pažeidimą, kurį anksčiau savo veiksmais ar neveikimu padarė skolininkas. Vadinasi, vien tik aplinkybė, kad skolininkas tam tikru momentu neturi piniginių lėšų atsiskaityti su išieškotoju, paprastai nėra pagrindas išdėstyti, juolab ilgam terminui, teismo sprendimo vykdymą, ypač tais atvejais, kai skolininkas turi kito likvidaus turto, kurį realizavęs galėtų atsiskaityti su išieškotoju.
26. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovė neįrodė, jog jos esama turtinė padėtis galėtų būti vertinama kaip išimtinis atvejis, sudarantis sąlygas sprendimo vykdymą išdėstyti. Viena vertus, apeliantė pirmosios instancijos teismui nepateikė išsamių įrodymų, kurie paprastai teikiami teismui, nagrinėjančiam prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo (išrašų iš apeliantės banko sąskaitų ar kitų kredito įstaigų, aktualių duomenų apie turimus finansinius įsipareigojimus, gaunamas visų rūšių pajamas, turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, bankų ar kitų kredito įstaigų atsisakymus suteikti jai paskolą, aktualių duomenų apie sugyventinio turtinę padėtį ir gaunamas pajamas ir pan.), nors apeliantei buvo pasiūlyta tai padaryti (CPK 178 straipsnis). Priešingai, nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinko įrodymus (apie apeliantės turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, apie apeliantės darbovietes ir gaunamas išmokas), naudodamas duomenis iš teismų informacinėje sistemoje jam prieinamų kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai nustatė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad teismo sprendimą yra pradėjusi vykdyti ir mokėjo antstoliui po 100 Eur kas mėnesį (CPK 178 straipsnis).
27. Kita vertus, vien blogos turtinės padėties aspektas yra nepakankamas pagrindas aptariamam sprendimo vykdymo išdėstymo institutui taikyti. Kaip minėta, šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į skolininko, bet ir į išieškotojo interesus. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertini, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar apskirtai nebus paneigtas pats teismo sprendimo privalomas pobūdis.
28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas 24 mėnesių laikotarpiui faktiškai sąlygotų ne tik teismo sprendimo privalomumo principo pažeidimą, bet ir esminį sprendimo reikšmės sumenkinimą, be to, būtų pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismo sprendimo įvykdymo išdėstymas tokiam ilgam laiko tarpui šiuo atveju neatitiktų skolininkės ir išieškotojo interesų pusiausvyros – suinteresuotas asmuo P. M. turėtų nepagrįstai ilgai (dvejus metus) laukti jam priteistos pinigų sumos. Pažymėtina, kad apeliantei asmeninės nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – butas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantė yra jauna, darbinga, turi galimybę susirasti geriau apmokamą ar papildomą darbą, gauti paskolą iš kredito įstaigos ar su artimųjų giminaičių (sugyventinio) pagalba atsiskaityti su suinteresuotu asmeniu P. M.. Nesant pastarojo sutikimo išdėstyti priteistos skolos įvykdymą 24 mėnesių laikotarpiui, laikytina, jog toks įvykdymo išdėstymas nepagrįstai pažeistų jo, kaip kreditoriaus, teises ir teisėtus lūkesčius, šalių lygiateisiškumą ir protingos jų interesų pusiausvyros taisyklę.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad aplinkybė, jog asmuo turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių. Jei būtų traktuojama priešingai, tai sukeltų nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių, nes asmenims, turintiems nepilnamečių vaikų, būtų sunku gauti kreditą ar kitas finansines paslaugas, nes finansų įstaigų, norinčių kredituoti tokius asmenis, rinkoje sumažėtų. Be to, taip būtų pažeidžiami kreditoriaus turtiniai interesai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam. CK 3.192 straipsnyje įtvirtintą tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo vaikus tėvai kiek įmanoma turi vykdyti patys ir neperkelti jos kitiems asmenims. Vaikų galimybės augti normaliomis sąlygomis nepriklauso nuo formalaus turto valdymo teisinio statuso. Vaiko teisių apsaugos aspektu svarbiausia, kad vaikui būtų užtikrinta teisė naudotis būstu, o kokiu konkrečiai civiliniu teisiniu pagrindu (nuosavybės, nuomos ar kt.) tai yra užtikrinama, neturi esminės teisinės reikšmės. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta tvarka realizuoti skolininko, turinčio vaikų, gyvenamąsias patalpas teismo sprendimo vykdymo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).
30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, vadovavosi šiais kasacinio teismo išaiškinimais, todėl pagrįstai netenkino apeliantės prašymo nustatyti, jog išieškojimas negali būti nukreiptas į apeliantei nuosavybės teise priklausantį vienintelį būstą, kuriame ji gyvena su mažamete dukra.
31. Vadovaujantis CPK 4 straipsniu, vieningą teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Šio kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės įvardytos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos (Nr. e2S-1846-864/2021) faktinės aplinkybės nesutampa su šios nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, tai yra jos nėra tapačios. Todėl, priešingai apeliantės teiginiams, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apeliantės prašymo, pagrįstai rėmėsi šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir nuo šios praktikos taikymo nenukrypo. Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai šiuo apsektu taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
32. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kitus atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad šie argumentai teisingam skundo išnagrinėjimui teisinės reikšmės neturi. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
33. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymą ir nustatyti, jog išieškojimas negali būti nukreiptas į apeliantei nuosavybės teise priklausantį vienintelį būstą, kuriame ji gyvena su mažamete dukra. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, todėl jų nekartodamas konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti ją pareiškėjos S. M. atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, taigi, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
34. Už atsiliepimo į atskirąjį skundą paruošimą suinteresuotas asmuo P. M. turėjo 150 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), todėl šios išlaidos suinteresuotam asmeniui P. M. priteistinos iš pareiškėjos S. M. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) suinteresuoto asmens P. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.