Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-163-593/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-26
Bylos Nr.: 1A-163-593/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-10845-2018-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daiva Jankauskienė, Kęstutis Dargužis, Danguolė Šiugždinytė
Nukentėjusysis: I. K.
Nuteistasis: S. K.
Kaltinamasis: S. K.
Advokatai: Aušra Jūratė Šiugždienė

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-163-593/2019; Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10845-2018-2;Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Vidai Butiškienei,dalyvaujant prokurorei Tomai Laurinaitienei,nukentėjusiajai I. K. ir jos atstovei advokatei Aušrai Jūratei Šiugždienei,nuteistajam S. K. ir jo gynėjai advokatei R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė – vieneri metai laisvės apribojimo, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja I. K., lankytis jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) r.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, S. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įvykdant per šešis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo.

Bausmės vykdymo pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusios I. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš S. K. priteisiant aštuonis šimtus eurų neturtinės žalos I. K. naudai, ieškinys dalyje dėl turtinės žalos priteisimo atmestas.

Kaltinamajam S. K. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurią nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Kaltinamajam išaiškinta, kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. K. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas už tai, kad 2017 m. rugpjūčio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) g. 3-5, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., tarpusavio konflikto metu smurtavo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę I. K., tai yra koja tyčia spyrė nenustatytą kiekį kartų į kojas bei suėmęs rankomis už plaukų trenkė galvą į sieną, taip sukeldamas savo šeimos narei fizinį skausmą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį sprendė, jog teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog S. K. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo yra įrodyta. Taip pat, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neteisėti S. K. veiksmai buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

3. Nuteistasis S. K. skundžia dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 15 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo S. K. būtų išteisintas, o tuo atveju, jei šis prašymas nebūtų patenkintas – sumažinti S. K. paskirtos laisvės apribojimo bausmės terminą iki trijų mėnesių ir panaikinti įpareigojimą per visą bausmės atlikimo laikotarpį nebendrauti su nukentėjusiąja I. K. ir nesilankyti jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) rajone. Be to, nuteistasis prašo išreikalauti nukentėjusiosios I. K. medicinos kortelės kopiją iš (duomenys neskelbtini) šeimos klinikos, (adresas: (duomenys neskelbtini))1 laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. 2018 m. spalio 30 d., išreikalauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusiosios I. K., liudytojų S. S. ir R. A. 2017 m. rugpjūčio mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir prijungti prie baudžiamosios bylos skyrybų byloje vykusį susirašinėjimą ir I. K. atsiliepimo į ieškinį ištrauką.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad skundžiamu nuosprendžiu nebuvo įrodyti BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, t. y. nebuvo įrodytas smurto panaudojimo (o tuo pačiu ir fizinio skausmo sukėlimo) faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir dėl jų atsiradusių padarinių, o kilę padariniai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Be to, pažymima, jog nors pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir konstatuota nuteistojo tyčia dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tačiau jame nenurodyta, kokiais įrodymais remiantis teismas padarė minėtą išvadą. Atkreipiamas dėmesys, jog išskyrus nukentėjusios parodymus, baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis spyrė nuketėjusiajai, o vėliau daužė jos galvą į sieną. Nurodoma, jog visi liudytojais apklausti asmenys, patvirtino patys nematę minėtų aplinkybių ir apie jas sužinoję tik iš nukentėjusios pasakojimo. Be to, apklausų metu visi liudytojai patvirtino iš karto po aptariamo įvykio nematę ant nukentėjusios kūno sužalojimų – paraudimų, ištinimų ir pan., o juos pastebėję tik po keleto dienų. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog apklausiama liudytoja V. N. nurodė, jog kitą dieną po įvykio matė ant nukentėjusios I. K. šono atsiradusią mėlynę, nors pati nukentėjusioji tvirtino, jog po nuteistojo spyrio jai ant kojos iššoko guzas ir iš karto pamėlynavo. Apelianto manymu, nurodytos aplinkybės paneigia skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, jog liudytojų parodymai patvirtina nuteistojo fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą ir įrodo jo tyčią dėl šių neteisėtų veiksmų atlikimo. Pažymima ir tai, jog po tariamo smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją, nei vienas iš namuose buvusių suaugusių asmenų neiškvietė policijos pareigūnų, o nukentėjusioji nesikreipė į medikus, jai nebuvo išduotas nedarbingumas, iš karto po įvykio ji nepirko jokių medikamentų.

3.2. Taipogi apeliaciniame skunde teigiama, jog yra visiškai neaišku, kokiais duomenimis remdamasis teismas konstatavo, jog byloje įrodytas faktas, kad nuteistasis suėmęs rankomis už plaukų trenkė nukentėjusiosios galvą į sieną, nes nei vienas liudytojas nepatvirtino nukentėjusiosios dėstomų aplinkybių apie smurto prieš ją panaudojimą virtuvėje. Nurodyta, jog iš liudytojų V. K. ir R. K. duotų parodymų matyti, kad nei vienas iš jų negirdėjo konflikto virtuvėje, į ją nebuvo nuėję, o pasakojamas aplinkybes sužinojo iš nukentėjusiosios. Pažymima, jog nukentėjusioji, siekdama sau palankių įrodymų, teigė visiškai priešingai nurodė, kad <...> T. K. stvėrė mane už plauką ir trenkė į sieną, aš turbūt sušukau, bet nepamenu Atbėgo vaikai. V. K. paklausė tėvo, ką jis daro, sakė jam nusiraminti ir baigti taip elgtis <...>, o V. K. pasakodamas apie tas pačias aplinkybes nurodė, kad <...> kai aš du mama buvo tualete, o tėvas išėjo parūkyti <...>. Apelianto manymu, iš liudytojų duotų parodymų akivaizdu, kad niekas nematė įvykio virtuvėje, į ją nebuvo atėję, o aplinkybes apie į sieną trankytą galvą sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, todėl teismo padarytos išvados apie byloje įrodyta faktą, kad nuteistasis ėmęs rankomis už plaukų trenkė nukentėjusiosios galvą į sieną, yra visiškai nepagrįstos.

3.3. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog byloje ne tik aptarti liudytojų parodymai, bet ir byloje esantys duomenys neatskleidžia aptariamo įvykio mechanizmo – byloje nenustatyta konkreti įvykio data, nepašalintos abejonės dėl to, ar nuteistasis iš tiesų trankė nukentėjusiosios galvą į sieną ir jai spyrė, o jei spyrė – nenustatytas spyrių skaičius. Taip pat pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar įvykis tikrai įvyko rugpjūtį, o nukentėjusios nurodomą aplinkybę apie rugpjūčio mėnesį priėmė kaip faktą. Nurodyta, jog nors liudytojai duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu kartojo, jog aptariamo įvykio data yra 2017 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau gynybai paprašius lydytojams nurodyti, kaip jie prisimena, jog tai rugpjūčio mėnuo, su kokiomis kitomis aplinkybėmis sieja šią datą, nei vienas liudytojas negalėjo pasakyti. Pažymėtina, jog ir pačios nukentėjusiosios duoti parodymai dėl to, kada įvyko įvykis išsiskyrė – ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, jog įvykis įvyko penktadienio vakarą, kai sutuoktinis neblaivus grįžo po komandiruotės, o teisiamojo posėdžio metu ji nurodė, jog įvykio diena buvo sekmadienis, rugpjūčio mėnesio vidurys. Tačiau apelianto nuomone, aptariamas įvykis negalėjo įvykti rugpjūčio mėnesio viduryje ir tai patvirtina pateiktas valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos išrašas, kuriame nuodyta, jog 2017 m. rugpjūčio 18-21 dienomis S. K. nebuvo Lietuvoje. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, jog liudytoja apklausiama V. N. parodė, jog po įvykusio smurto nuteistasis sekančią dieną išvažiavo į Baltarusiją ir ši jos nurodyta aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiosios nurodomos įvykio datos ir rodo pateiktų įvykio aplinkybių prieštaringumą bei nenuoseklumą, tačiau dėl visų šių prieštaravimų skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nepasisakyta.

Šalies argumentai

3.4. Taipogi apeliaciniame skunde pažymėta, jog teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji kreiptis į policiją dėl jai padaryto sužalojimo 2017 m. rugpjūčio mėn. buvo paraginta konsultacijos moterų krizių centre metu, kadangi iš byloje esančios 2018 m. balandžio 11 d. moterų krizių centro išduotos pažymos matyti, jog nukentėjusioji dėl konsultacijos kreipėsi 2018 m. kovo 8 d., o pareiškimas policijai buvo surašytas 2018 m. kovo 2 d., t. y. nukentėjusioji į moterų krizių centrą kreipėsi jau po pareiškimo policijoje parašymo. Be to, teigiama, jog nukentėjusiosios parodymų nepatikimumą patvirtina ir aplinkybė, kad ji 2018 m. kovo 2 d. pareiškime policijai nurodė, kad konflikto metu tarp jos ir nuteistojo įsikišo V. K. ir sutramdė smurtautoją, todėl buvo išvengta dar skaudesnių pasekmių, o pats V. K. teismo posėdžio nurodė, kad konflikto nei kambaryje, nei virtuvėje nematė, jis atėjo pas tėvą kartu parūkyti ir paklausė tėvo, kas darosi ir kodėl jie pykstasi.

Žemesnės instancijos teismas

3.5. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodymais pripažino liudytojų S. S. ir R. A. duotus parodymus, kadangi jie nei patvirtina, nei paneigia kaltinimo aplinkybes ir todėl neturi jokios reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Pažymi, jog apklausiamos liudytojos nurodė, kad apie įvykio aplinkybes joms papasakojo nukentėjusioji. Be to, nei viena iš liudytojų negalėjo atsakyti į klausimą, kaip jos pamena, kad nukentėjusiosios sužalojimą matė būtent 2017 metų rugpjūčio mėnesį, taip nepagrįsdamos savo duodamų parodymų objektyvumo. Atkreipia dėmesį, jog liudytojų ir nukentėjusiosios parodymai apie faktines aplinkybes išsiskyrė – nukentėjusioji teigė, kad sužalojimą abi liudytojos matė persirengimo kambaryje, tuo tarpu liudytoja R. A. teigė, kad sužalojimą ji matė viena (nedalyvaujant S. S.) ir ne persirengimo kambaryje, o tualete.

3.6. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes išvadas dėl nuteistojo kaltumo padarė nesiėmę įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, t. y. nepagrįstai netenkino gynybos teismo posėdžio metu pareikštų prašymų prie bylos prijungti rašytinius įrodymus, patvirtinančius baudžiamosios bylos iškėlimo sąsają su vykstančiu skyrybų procesu, išreikalauti liudytojų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, išreikalauti nukentėjusiosios medicininių dokumentų išrašus, liudijančius apie kreipimosi faktą į medikus ir psichologus po tariamai patirto smurto ir tokiu būdu užkirto kelią veiksmingai gynybai ir reikšmingų aplinkybių nustatymui.

3.7. Be to, apeliaciniame skunde pažymėta, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas (civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini)). Byloje be pareikšto reikalavimo nutraukti santuoką, yra keliamas klausimas dėl S. K. ir I. K. dukrai skirto išlaikymo padidinimo. Kaip savarankiška ieškovė byloje yra įstojusi šalių dukra R. K., kuri aktyviai dalyvauja procese, savo iniciatyva teikia procesinius dokumentus. Proceso dalyvių tarpusavio santykiai yra konfliktiški, o nukentėjusioji ir liudytojai R. K. bei V. K. nusiteikę priešiškai nuteistojo atžvilgiu. Tačiau apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pirmosios instancijos teismas šia kasacinio teismo suformuota praktika nesivadovavo ir nevertino minėtų aplinkybių ir be jokio pagrindo atsisakė priimti įrodymus, patvirtinančius ilgas derybas dėl santuokos nutraukimo bendru šalių sutarimu ir faktą, kad pareiškimas policijai buvo paduotas iš karto po to, kai nepavyko santuokos nutraukti bendru šalių sutarimu.

3.8. Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai nuteistojo S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino nuteistojo girtumą tarp jo ir nukentėjusiosios įvykusio konflikto metu. Nurodyta, kad baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio įvykio dieną patvirtinančių duomenų. Pažymėtina, kad tik įrodžius, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ši aplinkybė gali būti vertinama kaip sunkinanti, o nagrinėjamu atveju apylinkės teismui tokių aplinkybių nenustačius, atsakomybę sunkinanti aplinkybė turi būti pašalinta iš nuosprendžio.

3.9. Be kita ko apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis, buvo konstatuota aplinkybė, jog nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl prieš ją pavartoto smurto. Priešingai, byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, jog nusikalstamos veikos nukentėjusiosios atžvilgiu niekada nebuvo, o civiliniame ieškinyje deklaratyvūs ir šabloniniai teiginiai apie patirtus išgyvenimus, dvasines kančias ir pan. buvo paneigti pačios nukentėjusiosios pateiktais įrodymais. Apelianto manymu, 2018 m. balandžio 17 d. medicininėje pažymoje pateikta informacija patvirtina, kad visi civiliniame ieškinyje nurodomi dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai atsirado daugiau nei prieš metus iki įvykio, kurio padarymu kaltinamas nuteistasis. Be to, pažymima, kad minėtoje medicininėje pažymoje nurodyta, jog nukentėjusioji į medikus dėl pablogėjusios sveikatos kreipėsi 2018 m. vasario mėnesį, t. y. praėjus net 7 mėnesiams po tariamo smurto panaudojimo, kas įrodo, jog nukentėjusiosios nurodyto smurto 2017 m. rugpjūčio mėnesį apskritai nebuvo, nes priešingu atveju nukentėjusioji į medikus būtų kreipusis nedelsiant, o ne po 7 mėnesių. Kita vertus, jeigu minėtas smurtas 2017 m. rugpjūčio mėnesį ir būtų buvęs, jo padariniai lemiantys neturtinės žalos atlyginimą, būtų atsiradę nedelsiant, o ne po 7 mėnesių. Taip pat atkreipiamas dėmesys, į tai, kad su civiliniu ieškiniu buvo pateikta 2018 m. balandžio 11 d. moterų krizių centro išduota pažyma, kurioje nurodoma, jog nukentėjusioji į moterų krizių centrą kreipėsi 2018 m. kovo 8 d., t. y. po to, kai 2018 m. kovo 2 d. pateikė pareiškimą policijai dėl tariamai jos atžvilgiu panaudoto smurto, todėl akivaizdu, kad ne patirti išgyvenimai, o siekis susirinkti įrodymus civilinei bylai paskatino nukentėjusiąją kreiptis į moterų krizių centrą. Be to, pažymėta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiai 800 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nukrypo nuo teismų praktikos suformuotos analogiškose bylose, kadangi dažniausiai tokiose bylose nukentėjusiesiems priteisiamas daug mažesnio dydžio neturtinės žalos atlyginimas (kasacinės nutartys, priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-446-942/2015, 2K-299-648/2015).

3.10. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisinio pagrindo jam paskirtos bausmės dydį nustatė didesnį nei sankcijos vidurkis. Apylinkės teismas tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte su kurios nustatymu nuteistasis nesutinka. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, jog S. K. nėra teistas, yra dirbantis, darbe charakterizuojamas teigiamai, priklausomybės ligomis neserga, o apylinkės teismui tinkamai neįvertinus šių aplinkybių jam buvo paskirta nepagrįstai didelė bausmė. Be to, pažymima, kad analogiško pobūdžio bylose yra skiriamos ženkliai mažesnės bausmės (kasacinio teismo nutartys priimtos baudžiamosiose bylose Nr. 2K-220-689/2018, 2K-194-222/2018.)

Šalies argumentai

3.11. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog jis negalės įgyvendinti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirto įpareigojimo per visą bausmės atlikimo laikotarpį nebendrauti su nukentėjusiąją I. K., kadangi šiuo metu vyksta jo ir I. K. skyrybų procesas ir jo metu jis neišvengiamai turės susitikti su nukentėjusiąją teisme. Taip pat apeliantas pažymi, kad jam pirmosios instancijos teismo paskirtas įpareigojimas nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje — (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) raj. yra neproporcingas ir nepagrįstai varžantis nuteistojo teises ir pareigas, kadangi nuteistasis ten gyveno daugiau nei dvidešimt metų, yra susiformavę jo ryšiai su kaimynais ir draugais. Apelianto manymu, apylinkės teismas skirdamas tokį įpareigojimą turėjo uždrausti jam lankytis konkrečiu adresu, kuriuo gyvena nukentėjusioji, tačiau ne visame (duomenys neskelbtini) kaime.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji I. K. prašo atmesti S. K. apeliacinį skundą ir palikti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nuosprendį nepakeistą.

4.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, jog apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie neabejotinai patvirtina, kad S. K. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pažymima, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kompleksiškai, nei vienam iš jų nesuteikiant prioriteto ir palyginus juos tarpusavyje bei kitų baudžiamojoje byloje surinktų duomenų kontekste. Taip pat teigiama, jog aplinkybė, kad skundžiamas nuosprendis netenkino nuteistojo subjektyvių lūkesčių nėra ir negali būti pagrindu S. K. apkaltinamąjį nuosprendį vertinti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

4.2. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad nuteistasis S. K. apeliaciniame skunde iškraipo skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes ir bando jas interpretuoti sau naudinga linkme. Be to teigiama, jog smurtas artimoje aplinkoje, kaip matyti ne tik iš nuteistojo apeliacinio skundo, bet ir jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu, jo nuomone nėra problema ir apie tai iš viso neturėtų būti kalbama, todėl bendros šeimos narių pastangos užkirsti kelią smurtui šeimoje ir jų jautrūs liudijimai apie nukentėjusią motiną, jam negali būti suprantamos ir pateisinamos.

4.3. Taip pat, atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog nuteistasis, norėdamas paneigti savo kaltę, viso proceso metu teikė melagingus parodymus, aiškindamas, jog prieš žmoną nesmurtavo, tačiau pripažino, jog nukentėjusioji galimą konflikto dieną patyrė sužalojimus pati būdama neblaivi paslydusi ir nukritusi dušo kabinoje, dėl ko jis ją pakėlė nuo grindų ir ant rankų nunešė į lovą. Nukentėjusiosios manymu, šie melagingi nuteistojo teiginiai ir išgalvotos aplinkybės tik įrodo, kad ji buvo nuolatos emociškai smukdoma nuteistojo, žeminama, niekinama, verčiama jausti beviltiškumą ir priklausomybę nuo savo vyro.

4.4. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą atkreipiamas dėmesys, į tai, jog pirmosios instancijos teismas S. K. ir I. K. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Nurodyta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes ji nuo pat bylos tyrimo pradžios gana nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, o jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą.

4.5. Taip pat, atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusioji pažymi, kad aplinkybės, jog nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai buvo labai įtempti, jie santuokoje pragyveno daugybę metų, o jų tarpusavio konfliktuose neretai dalyvaudavo ir jų vaikai, niekaip negali paneigti nuteistojo kaltų veiksmų ir prieš ją panaudoto smurto. Be to, atkreipiamas dėmesys, jog būtent po neteisėtų S. K. veiksmų nukentėjusioji nusprendė nutraukti santuoką.

4.6. Taipogi atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu S. K. paskirta bausmė yra teisinga ir atitinkanti padarytos veikos bei paties nuteistojo pavojingumą. Tačiau nepaisant to, nuteistasis stengiasi išvengti bausmės arba bent jau sumažinti ją iki minimalios ribos, kas šiuo atveju negali būti padaryta, kadangi S. K. yra ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis (kai kurios iš jų yra galiojančios). Be to, nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė nuteistajam įpareigojimą nesilankyti (duomenys neskelbtini) kaime, kadangi nukentėjusioji po aptariamo įvykio buvo S. K. persekiojama ir bauginama (dėl ko jai teko kreiptis į policijos pareigūnus), jis ne kartą buvo pastebėtas sėdintis automobilyje, stovinčiame prie jos namų.

4.7. Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai klausimą, iš esmės atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus (t. y. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes jų įtaką kilusioms pasekmėms, teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus, nuteistojo ir nukentėjusios interesų pusiausvyrą ) ir pagrįstai nustatė adekvačią ir proporcingą 800 eurų sumą neturtinei žalai atlyginti.

Šalies argumentai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji, jos atstovė ir prokurorė prašė apeliacinį nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

7. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. K. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, todėl nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei keisti apylinkės teismo sprendimą, remiantis vien tik apelianto (nuteistojo) savaip pateikiama, tačiau pakankamai objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamų įvykių versija, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nuteistojo S. K. argumentai, kuriais šis siekia būti išteisintas yra nepagrįsti ir atmetami.

9. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

10. Kaltinimas S. K. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo suformuotas, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – sutuoktinę I. K., t. y. tarpusavio konflikto metu koja tyčia spyrė nenustatytą kiekį kartų į I. K. kojas bei suėmęs rankomis už plaukų trenkė jos galvą į sieną, taip sukeldamas savo šeimos narei fizinį skausmą. Ir nors S. K. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos viso proceso metu nepripažino, teigdamas, kad jis galimą konflikto dieną jokio smurto nukentėjusios atžvilgiu nevartojo, o ją neblaivią ir paslydusią dušo patalpoje tik pakėlė nuo grindų ir ant rankų nunešė į lovą, tačiau abejoti neteisėtų S. K. veiksmų atlikimu I. K. atžvilgiu, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

11. Sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, įvertinus tai, kad analizuojamame konflikte dalyvavo tik S. K. ir jo sutuoktinė, jokių tiesiogiai smurto panaudojimo faktą mačiusių asmenų aplinkui nebuvo, atsižvelgiant į vieningą teismų poziciją, jog remtis vien tik įtariamojo (kaltinamojo, nuteistojo) parodymais, sprendžiant jo kaltės klausimą, nėra tikslinga, nes, siekdamas išvengti jam gresiančios atsakomybės, jis gali nuslėpti esmines analizuojamo įvykio aplinkybes (juo labiau, jog sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos), aptartinos nukentėjusiąja nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pripažintos I. K. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės, taip pat nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirti bei patikrinti įrodymai.

12. Nukentėjusiosios I. K. teigimu, įvykio dieną, t. y. sekmadienį rugpjūčio viduryje, po malkų pjovimo, vyras S. K. pavalgęs nuėjo į kambarį ir pasiėmęs butelį jį išgėrė. Pas jį rankose buvo telefonas, jam kažkas ištisai skambino ir rašė žinutes. Paklausus, kas jam rašinėja, ji norėjo paimti telefoną, o jis šokęs nuo lovos pradėjo spardyti. Atėjus vaikams iš kito kambario žiūrėti kas vyksta, S. K. kaip visada sakė, kad „čia nieko tokio, eilinį sykį mama sunervavo, viskas čia gerai nesikiškit“. Ji pabėgo iš to kambario į virtuvę ir atsisėdusi ant kėdės, susiėmė už kojos. Vaikams pasakė, kad jie eitų į savo kambarį, kad viskas bus gerai. Koją skaudėjo, iš karto iššoko didelis guzas ir pamėlynavo. Pasiėmė kremo kojai tepti, kai tuo metu atėjo į virtuvę S. K., kuris stvėrė ją už plaukų ir trenkė galvą į sieną, pasakęs „ar baigsi čia vaidinti ir mane nervinti, mano kantrybė baigia išsekti“. Vėl atbėgo vaikai. S. V. K. paklausus tėvo ką jis daro, sakė jam nusiraminti ir baigti taip elgtis. Dukra pradėjo verkti. I. K. nuėjus pas vaikus į kambarį, sūnus siūlė gultis į jo lovą, tačiau atėjęs S. K. liepė jai eiti į savo vietą. Kadangi nenorėjo triukšmo, nuėjo į miegamąjį, norėjo, kad visi pailsėtų, nes kita diena buvo pirmadienis, pačiai reikėjo anksti keltis. Bet miegoti negalėjo, turėjo sėdėti ant lovos, o S. K. visą laiką ją spardė ir sakė „negalvok, kad dabar tu čia miegosi“. Ryte išvažiavo į darbą. Darbe buvo labai sunku. Ji labai bijojo, nes S. K. neprognozuojamas, buvo gėda prieš vaikus, kad tėvas taip elgėsi. Sužalojimus matė sūnus, dukra ir mama V. N.. Po sumušimo kitą dieną dirbo rytinėje pamainoje, kartu su R. A. ir S. S., kurios sužalojimus matė kai persirenginėjo darbe rūbinėje, tačiau joms ne iš karto pasakė, kad sužalojimai yra nuo vyro. Sužalojimai buvo dešinėje kojos šlaunyje, svaigo galva ir pykino, skaudėjo pakaušį. Sutuoktinis po įvykio namo negrįžo dvi savaites. Nebuvo paslydusi vonioje. Kreipėsi į policiją ne iš karto, vylėsi, kad žmogus susivoks ir kartu gyvens, tačiau kai ėmė pastoviai grasinti, nusprendė nebelaukti. Dėl sužalojimų į gydymo įstaigą nesikreipė, buvo gėda (2 t., 23-25 b. l.). Apklausta apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji I. K. parodė, jog nagrinėjamo įvykio metu prieš ją smurtas buvo panaudotas ne pirmą kartą, tačiau toks smarkus, kad liktų mėlynė, buvo pirmas kartas, o šiaip sudavimas į veidą, suėmimas už rankų, stūmimas į sieną buvo pastovus S. K. elgesys. Jis išgėręs būdavo žiaurus. Vyras pasikeitė po grįžimo iš komandiruotės Baltarusijoje – engė ją, vadino necenzūriniais žodžiais, prisipažino, kad sutiko kitą moterį. Į moterų krizių centrą ji kreipėsi 2018 m. vasario 23 d., po paskutiniojo S. K. skambučio 2018 m. vasario 23 d., kuomet jis pasakė, kad elgsis kaip su gyvuliais. Suprato, kad negali daugiau tylėti. Moterų krizių centre susitiko su psichologe, papasakojo visą savo istoriją, ji patarė eiti į policiją ir viską išdėstyti ir paskyrė psichologės pagalbos laiką. Tokio atvejo, kad būtų nukritusi vonioje ir susižalojusi – niekada nebuvo. Nors ji rašė pareiškimą policijai, kad S. K. ją persekiojo, taranavo, užstatė mašiną, tačiau tuo metu policijai apie patirtą smurtą nepranešė. Apie smurtą nepranešė, nes jai buvo gėda, viską išgyveno savyje. Kartu su nuteistuoju negyvena nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio. Iš karto po smurto į gydytojus nesikreipė, nes S. K. jai grasino susidorojimu. Ji bijojo savo vyro, todėl tylėjo ir niekam nesakė. Tiksliai nepamena, kurį sekmadienį įvyko konfliktas. Vėliau nuėjusi pas savo šeimos gydytoją, jai viską išsipasakojo. Savo šeimos gydytoja pasitiki, todėl jai pasipasakojo beveik apie visus smurto atvejus. Tai, kas fiksuota asmens sveikatos kortelėje, atitinka tikrovę. Nors buvo pas gydytoją iš karto po smurto pavartojimo, tačiau žinodama, kad jeigu apie tai pasakys gydytojai, ji praneš policijai. To I. K. norėjo to išvengti, nes jai buvo gėda ir baisu. Tikslios datos, kada S. K. smurtavo nepamena. 2017 m. rugpjūčio 28 d. buvo jau po smurto panaudojimo. Į antstolius kreipėsi po patirto smurto. Įvykio metu vaikai buvo namuose, tiek sūnus, tiek dukra. Vaikai nedalyvavo jų konflikte. Konfliktas buvo jų kambaryje, jai riktelėjus abu vaikai įbėgo į kambarį, tada vyras atitraukė, pasakęs, kad mama prisiprašė, kad kalta, kad lenda ten kur nereikia (2 t., 168-169 b. l.). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad I. K. parodymai buvo nenuoseklūs, kad ji buvo suinteresuota bylos baigtimi, kadangi tarp jos ir S. K. vyksta skyrybų procesas, tačiau pažymėtina, kad I. K. parodymai apie esmines įvykio aplinkybes, viso baudžiamojo proceso metu nekito ir buvo nuoseklūs, vieni kitus papildantys, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti jos parodymais. Be to, byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji siekia melagingai apkaltinti S. K. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu ir jį apkalbėti. Tai, kad nukentėjusioji įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės detalės, nesudaro pagrindo teismui juos vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, kadangi natūralu, jog stresinė situacija turėjo įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui, be to, praėjus septyniems mėnesiams po įvykio detaliai atsiminti visas aplinkybes yra sudėtinga. Todėl sprendžiant dėl parodymų teisingumo ir patikimumo būtina įvertinti, ar juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusiosios I. K. parodymai apie nuteistojo atliktus veiksmus prieš ją, nėra vienintelis įrodymas byloje patvirtinantis apelianto kaltumą padarius nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas pripažindamas S. K. sukėlusių fizinį skausmą nukentėjusiajai, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais liudytojų R. K., V. K., V. N., S. S. bei R. A. parodymais, kurie vienas kitą papildė ir objektyviai atspindėjo įvykio aplinkybes bei neprieštaravo nukentėjusiosios I. K. duotiems parodymams.

13.1. Liudytoja R. K. parodė, kad tą vakarą buvo eilinis konfliktas tarp tėvų. Mamai nuėjus į tėvų kambarį, ji išgirdo bumbtelėjimą, nubėgusi paklausė tėčio, ką jis padarė. Tėtis atsakė, kad mama to nusipelnė. Matė mamos mėlynę keletą dienų po įvykio, kai ji išryškėjo. Suprato, kad tėtis prieš mamą panaudojo fizinį smurtą. Tą vakarą mamai virtuvėje taip pat buvo už galvos paimta, tačiau pati to nematė. Mama pasakojo, kad ji sėdėjo virtuvėje, tėtis buvo išgėręs alkoholio, jis atėjo ir papurtė mamą už galvos. Namie tą vakarą buvo brolis ir močiutė. Įvykį girdėjo visi, nes buvo šauksmai (2 t., 26 b. l.). Kaltinamojo ir nukentėjusiosios sūnus V. K. taip pat nurodė, kad tiksliai neprisimena, kada tėtis smurtavo prieš mamą, paties įvykio nematė. Matė, kaip mama buvo susiėmusi už kojos ir verkė, sakė, kad tėvas jai spyrė į koją, koja buvo ištinusi, bet ne iš karto, mėlynė matė kitą dieną. Taip pat mama sakė, kad tėtis jos galvą virtuvėje trenkė į sieną. Sužalojimo galvoje nebuvo, bet mamą pykino. Jis rūkydamas kartu su tėvu paklausė, kas čia darosi ir pasakė jam, kad baigtų pyktis (2 t., 27 b. l.). Nukentėjusiosios mama V. N. patvirtino, jog rugpjūčio mėnesio viduryje ar pabaigoje S. K. sumušė jos dukrą I. K.. Dukros galvą jis daužė į sieną ir miegamajame suspardė, buvo didžiausia mėlynė. Nematė, kaip spardė, tik girdėjo, nes buvo didelis skandalas, dukra verkė, o jis rėkė. Matė mėlynę, kai dukra prausėsi, sakė, kad jai S. K. spyrė (2 t., 22 b. l.). Liudytojos S. S. ir R. A. taip pat nurodė, kad matė I. K. sužalojimą, bet ji sakė, kad nugriuvo, tik po savaitės ar dviejų pasakė, kad ją sumušė S. K. (2 t., 28 b. l.), kad I. K. darbe buvo užtinusi, apsiverkusi ir šlubuodama, sakė, kad ant dešinės kojos didžiausia mėlynė ir guzas buvo, kad galvą jai trankė, nuėjus į tualetą, parodė mėlynę, guzas matėsi per kelnes, sakė, kad spyrė vyras (2 t., 28-29 b. l.). Aukštesniojo teismo vertinimu, S. K. kaltės turinį patvirtina minėtų liudytojų parodymai, kurie tarpusavyje yra susiję ir vieni kitus papildo. Nagrinėjamu atveju teigti, kad šie parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi ir dėl to nepatikimi – nėra jokio objektyvaus pagrindo. Atkreipiamas dėmesys, jog I. K. bendradarbės buvo apklaustos praėjus nemažam laiko tarpui po įvykio, todėl visiškai natūralu, jog daugiau kaip po 7 mėnesių tiksliai neprisiminti, kurioje vietoje būnant (persirengimo kambaryje ar tualete), būnant kartu ar atskirai jos matė nukentėjusiosios sužalojimus.

14. Baudžiamojon atsakomybėn patrauktas S. K. viso proceso metu nuosekliai neigė panaudojęs fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę I. K., teigdamas, jog tą dieną žmona būdama neblaivi, įbėgusi į vonios kambarį, paslydusi ar jai pasidarius bloga, pargriuvo, o jos mama šaukė ir trankė I. per veidą. Kolegijos nuomone, tokį S. K. kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Pažymėtina, jog nei vienas iš įvykio vietoje buvusių liudytojų nepatvirtino nuteistojo nurodytų aplinkybių, apie tai, kad neva tai nukentėjusioji būdama girta pati vonioje paslydo ir pargriuvo, o priėjusi motina jai dar trankė per veidą. Priešingai, tiek pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja R. K., tiek liudytojas V. K. tvirtino, jog tarp mamos I. K. ir močiutės V. N. santykiai buvo geri ir močiutė niekada nėra smurtavusi prieš mamą. Liudytoja apklausta V. N., taip pat kategoriškai nurodė, jog dukra alkoholio nevartoja ir ji rugpjūčio mėnesį tikrai nebuvo paslydusi ar nukritusi vonioje ir dukrai per veidą nedaužė. Nukentėjusiosios I. K. teigimu, niekada nebuvo tokio atvejo, kad ji būtų nukritusi vonioje ir susižalojusi (2 t., 168 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas S. K. parodymus apie nukentėjusiosios susižalojimą vonioje vertina kaip siekimą paneigti smurto vartojimo faktą prieš nukentėjusiąją, tuo atveju, jeigu pastaroji būtų turėjusi teismo specialisto išvadą apie jai padarytą sužalojimą., todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytam įrodymų vertinimui ir sprendžia, jog teismas, remdamasis ištirtų įrodymų visuma, pagrįstai konstatavo, jog S. K. kaltė dėl smurtavimo prieš savo šeimos narį – sutuoktinę I. K. yra įrodyta ir jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

15. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog išskyrus nukentėjusios parodymus, baudžiamojoje byloje nėra jokių kitų tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis spyrė nuketėjusiajai, o vėliau daužė jos galvą į sieną. Apelianto teigimu, tiesiogiai įvykį mačiusių ir nešališkai galinčių įvertinti situaciją liudytojų byloje nėra.

15.1. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma remiantis tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

15.2. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas nuteistojo S. K. ir I. K. parodymus ir jų patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiosios parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, nes nuo pat bylos tyrimo pradžios ji nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes ir jos parodymai atitiko byloje surinktų įrodymų visumą, todėl teismui nebuvo pagrindo abejoti, kad būtent nuteistojo tyčiniais veiksmais jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Nors skunde nurodoma, kad nukentėjusioji nei į medikus, nei į policiją nesikreipė iš karto po įvykio, kas kelia abejones jos parodymų patikimumu, tačiau toks skundo argumentas nepagrįstas, kadangi apklausiama bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, I. K. labai aiškiai nurodė, kodėl tylėjo apie S. K. smurtą, nurodydama, kad jai buvo gėda ir ji bijojo nuteistojo, o kreiptis į teisėsaugos institucijas ją paragino moterų krizių centro darbuotoja.

16. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog byloje nėra nustatyta konkreti įvykio data, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino, ar įvykis tikrai įvyko rugpjūtį, o nukentėjusios nurodomą aplinkybę apie rugpjūčio mėnesį priėmė kaip faktą. Aukštesniojo teismo vertinimu, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, jog buvo įrodyta, kad S. K. smurtavo prieš savo sutuoktinę I. K. 2017 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku. Tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus apie 2017 m. rugpjūčio mėn. sutuoktinio S. K. panaudotą smurtą jos atžvilgiu, negalėjo tiksliai nurodyti, kurią dieną įvyko konfliktas su nuteistuoju, nepaneigia paties smurtavimo bei fizinio skausmo sukėlimo fakto nukentėjusios atžvilgiu. Tai, kad konfliktas tarp I. K. ir S. K. įvyko būtent rugpjūčio mėnesį, patvirtino ir byloje apklausti liudytojai R. K., V. N., S. S. ir R. A.. Apklausta pirmosios instancijos teisme, liudytoja R. K. nurodė, kad įvykio dieną į mokyklą nėjo, nes dar buvo vasara, rugpjūčio mėnuo. V. N. taip pat nurodė, jog S. K. rugpjūčio mėnesio viduryje ar pabaigoje sumušė jos dukrą, o liudytojos R. A. ir S. S. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog I. K. atėjo į darbą apsiverkusi, ištinusiu veidu, pasakojo, kad naktį ją sumušė vyras (R. A. parodymai) ir persirengimo metu pamatė mėlynę 2017 m. rugpjūčio mėnesį, tiksliai kada - neprisimena (1 t., 45, 50-52 b. l.).

17. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusioji kreiptis į policiją dėl jai padaryto sužalojimo 2017 m. rugpjūčio mėn. buvo paraginta konsultacijos moterų krizių centre metu, kadangi iš byloje esančios 2018 m. balandžio 11 d. moterų krizių centro išduotos pažymos matyti, jog nukentėjusioji dėl konsultacijos kreipėsi 2018 m. kovo 8 d., o pareiškimas policijai buvo surašytas 2018 m. kovo 2 d. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje moterų krizių centro išduotoje pažymoje (1 t., 176 b. l.) nurodyta informacija patvirtina tik tas aplinkybes, jog I. K. nuo 2018 m. kovo 8 d. buvo teikiamos psichologo konsultacijos, tačiau jokiu būdu nepatvirtina pirminio nukentėjusiosios kreipimosi fakto į moterų krizių centrą. Apeliacinės instancijos teisme apklausta I. K. paaiškino, jog į moterų krizių centrą ji kreipėsi vasario 23 d., kuomet suprato, kad negali daugiau tylėti. Nuvažiavus į moterų krizių centrą, ji susitiko su psichologe, papasakojo savo istoriją ir gavo patarimą keiptis į policiją. Tuomet jai buvo paskirtos psichologinės pagalbos laikas, suderinta diena ir valanda (2 t., 168 b. l.). Taigi įvertinus nurodytas aplinkybes teigti, kad nukentėjusioji į moterų krizių centrą kreipėsi jau po pareiškimo policijoje parašymo, nėra jokio pagrindo.

18. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas ir jų tarpusavio santykiai yra konfliktiški, kas sudaro pagrindą manyti, kad nukentėjusioji ir liudytojai R. K. bei V. K. yra nusiteikę priešiškai nuteistojo atžvilgiu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyta aplinkybė, kad tarp sutuoktinių yra pradėtas santuokos nutraukimo procesas, pati savaime nesuteikia pagrindo nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų parodymus laikyti nepatikimais.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo

19. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai nuteistojo S. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino nuteistojo girtumą, kadangi baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių nuteistojo apsvaigimą nuo alkoholio įvykio dieną patvirtinančių duomenų.

19.1. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-334-699/2017).

19.2. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014).

19.3. Nors pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nustatymo nemotyvavo, teisėjų kolegijos vertinimu, BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta pagrįstai. Viso proceso metu nukentėjusioji I. K. teigė, jog įvykio dieną S. K. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nurodė, jog S. K. pavalgęs vakarienę nuėjo į kambarį ir pasiėmęs butelį, išgėrė. Apie 21 val. išgėrė dar (2 t., 23 b. l.). V. N. taip pat nurodė, jog vakarą, kai įvyko konfliktas S. K. su buteliu alkoholio lakstė po kambarį (2 t., 22 b. l.). Tai, kad konflikto dieną nuteistasis gėrė alkoholį patvirtino ir tą vakarą namuose buvę jo vaikai V. K. ir R. K.. V. K. nurodė, jog tėtis tą dieną vartojo alkoholį, gėrė degtinę. Negali pasakyti ar nuo ryto jis gėrė, tačiau kai jis buvo namuose, S. K. vartojo alkoholį ir vakare buvo neblaivus (2 t., 27 b. l.). R. K. taip pat patvirtino, jog tą dieną tėtis vartojo alkoholį, jis galėdavo alkoholį gerti ir vienas (2 t., 26 b. l.). Taigi ištirtais įrodymais nustatyta, kad prieš tiriamą įvykį nuteistasis S. K. vartojo alkoholinius gėrimus, tai yra nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo neblaivus. Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybę, kad S. K. girtumas vis tik turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui patvirtina tai, kad tiriamo įvykio metu nuteistasis nesant jokio pagrindo, tarpusavio konflikto metu, atliko nusikalstamus veiksmus prieš I. K.. Akivaizdu, kad nagrinėjamo įvykio metu nuteistojo elgesį lėmė neblaivumas bei neblaivumo sąlygoti situacijos ir savo veiksmų suvokimo ypatumai, todėl šiuo atveju galima konstatuoti, kad apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino S. K. savikontrolę ir sukėlė jam agresiją, o turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Be to, ir nukentėjusioji I. K. nurodė, jog išgėręs jis būna agresyvus. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad S. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apsvaigimą nuo alkoholio nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Dėl civilinio ieškinio

20. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su priteistu nukentėjusiai 800 eurų dydžio neturtinės žalos atlyginimu, kadangi pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kokiais konkrečiais įrodymais remiantis, buvo konstatuota aplinkybė, jog nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl prieš ją pavartoto smurto. Apelianto manymu, 2018 m. balandžio 17 d. medicininėje pažymoje pateikta informacija patvirtina, kad visi civiliniame ieškinyje nurodomi dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai atsirado daugiau nei prieš metus iki įvykio, kurio padarymu S. K. kaltinamas.

20.1. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentaciją dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteistų sumų neturtinės žalos atlyginimui dydžių kontekste, konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą iš S. K. baudžiamojo proceso įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų, reglamentuojančių civilinio ieškinio išsprendimo klausimus, nepažeidė.

20.2. Byloje nustatyta, kad S. K. smurtaudamas prieš savo sutuoktinę, sukėlė jai fizinį skausmą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas neturtinę žalą bei nustatydamas jos dydį, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad įvykio metu nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus dėl prieš ją pavartoto smurto. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta dėl tyčinių nuteistojo veiksmų, jis kaltės nepripažino, nukentėjusiosios neatsiprašė. Ginčydamas priteistiną neturtinę žalą, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nukentėjusioji teismui nepateikė įrodymų, jog ji patyrė, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl prieš ją pavartoto smurto, kadangi iš byloje pateiktos medicininės pažymos matyti, jog nukentėjusioji į medikus dėl pablogėjusios sveikatos kreipėsi 2018 m. vasario mėnesį, t. y. praėjus net 7 mėnesiams po tariamo smurto panaudojimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo išreikalauta nukentėjusiosios ambulatorinė sveikatos istorija, iš kurioje esančių gydytojo įrašų matyti, kad I. K. pas savo šeimos gydytoją kreipėsi 2017 m. spalio 10 d., skundėsi silpnumu, pykinimu, rankų drebėjimu, spaudimu krūtinėje, nemiga, negalėjimu valgyti. Nukentėjusioji nurodė, jog blogai jaučiasi po patirto psichologinio ir fizinio smurto iš vyro pusės. Pakartotinai I. K. kreipėsi 2017 m. gruodžio 19 d., skundėsi pykinimu, nemiga, bendru silpnumu rankų drebėjimu, nuolatine įtampa dėl vyro teroro. Tai, kad nukentėjusioji į medikus nesikreipė iš karto po S. K. panaudoto smurto jos atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, jog nukentėjusioji nepatyrė nei fizinio skausmo, nei dvasinių išgyvenimų. Kaip ir nurodė pati nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme, ji iš karto po vyro smurto į gydytojus nesikreipė nes S. K. jai grasino susidorojimu. Ji žinojo, kad jeigu tuo metu pasakys gydytojai apie patirtą smurtą, ji praneš policijai, norėjo to išvengti, jai buvo gėda ir baisu, todėl tylėjo ir pergyveno savyje (2 t., 168 b. l.). Šios išvardintos aplinkybės, akivaizdžiai patvirtina, jog dėl patirto smurto I. K. jautė didžiulę įtampą, pažeminimą ir dvasines kančias. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas neturtinės žalos priteisimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes ir jas įvertinęs nukentėjusiosios prašomą priteisti 3000 eurų sumą sumažino, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos spendžiant minėtą klausimą, apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė, todėl dar labiau mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį ar visiškai atmesti civilinį ieškinį, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas ir adekvatus nagrinėjamos bylos kontekste. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajai 800 eurų neturtinės žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas bei įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus.

Dėl bausmės

21. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su S. K. paskirta bausme. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisinio pagrindo jam paskirtos bausmės dydį nustatė didesnį nei sankcijos vidurkis bei neatsižvelgė į tai, jog jis yra dirbantis, darbe charakterizuojamas teigiamai, priklausomybės ligomis neserga, anksčiau neteistas.

21.1. BK 41 straipsnyje įstatymų leidėjas įtvirtino bausmės skyrimo tikslus, kurie sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Tokių aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

21.2. Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. K. laisvės apribojimo bausmę ar nustatydamas jos dydį, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Spręsdamas S. K. skirtos bausmės individualizavimo klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir aplinkybes (kad konflikto metu savo sutuoktinei I. K. koja tyčia spyrė nenustatytą kiekį kartų į kojas bei suėmęs rankomis už plaukų trenkė galvą į sieną), į nusikalstamos veikos pasekmes (nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas). Teismas vertindamas S. K. asmenines savybes, atkreipė dėmesį į tai, kad jis praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka nebaustas, dirbantis, (duomenys neskelbtini) apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas. Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teismas tinkamai įvertino šias paminėtas aplinkybes bei S. K. padarytos veikos pavojingumą ir padarė motyvuotą išvadą, kad bausmės tikslai už jo padarytą veiką bus pasiekti skyrus jam laisvės apribojimo bausmę. Su šiais apylinkės teismo išdėstytais motyvais teisėjų kolegija visiškai sutinka.

21.3. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokios situacijos nėra. Aukštesnysis teismas neturi objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentacija dėl bausmės skyrimo. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistojo S. K. atžvilgiu paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu yra ir teisinga, ir teisėta.

21.4. Sutiktina, kad motyvuojamojoje ginčijamo nuosprendžio dalyje yra nurodyta, jog nuteistajam skirtina didesnė bausmė, nei sankcijos vidurkis. Tačiau įvertinus nuteistojo asmenybę bei pirmosios instancijos teismo nurodytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta skiriant S. K. bausmę, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodęs mažesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, įstatymo reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam paskyrė tinkamo dydžio bausmę, kurią mažinti nėra objektyvaus pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nurodydamas, jog skiriama bausmė didesnė nei sankcijos vidurkis, padarė loginį rašymo apsirikimą, kuris esminės įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui neturi. Kaip jau minėta, nuteistojo S. K. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai, o kokių tai naujų, reikšmingų ir išskirtinių aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir, kuriomis remiantis būtų galima švelninti nuteistojo teisinę padėtį, nėra pateikta. Todėl daroma išvada, kad S. K. paskirtoji galutinė 1 metų laisvės apribojimo bausmė, nėra aiškiai per griežta, yra proporcinga ir adekvati padarytų veikų pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai.

21.5. Be kita ko, pažymėtina, kad pirmiausia skiriant bausmę yra siekiama įgyvendinti bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų ir kita (BK 41 straipsnis), todėl natūralu, kad nuteistasis patirs dėl to suvaržymus, nepatogumus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam paskirta bausmė ne tik esmingai nepakenks nuteistojo gerovei, bet atvirkščiai, kartu su tinkamai parinktais įpareigojimais, sudarys prielaidas nuteistajam suvokti savo netinkamo elgesio padarinius ir jo atsisakyti.

Dėl nustatyto draudimo lankytis tam tikrose vietose ir bendrauti su tam tikrais asmenimis

22. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo S. K. paskirtu draudimu nebendrauti su nukentėjusiąją I. K. ir nesilankyti nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje — (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) raj., kadangi jis yra neproporcingas ir nepagrįstai varžantis nuteistojo teises ir pareigas. Apelianto teigimu, jis (duomenys neskelbtini) kaime gyveno daugiau nei dvidešimt metų ir yra susiformavę jo ryšiai su kaimynais ir draugais.

22.1. BK 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Konkretų įpareigojimą teismas paskiria atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę, į tai, ar nuteistasis galės juos įvykdyti, ir kad būtent šis įpareigojimas gali turėti reikiamą poveikį nuteistajam.

22.2. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam S. K. baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas bendrauti su nukentėjusiąja ir lankytis vietoje, kurioje gyvena nukentėjusioji, paskirta pagrįstai, kadangi nuteistasis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio padarė smurtinę nusikalstamą veiką prieš savo šeimos narį, kas suponuoja išvadą, jog nuteistasis yra linkęs smurtauti. Be to, kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė ir pati nukentėjusioji, S. K. ją ir toliau persekioja, grasina susidorojimu dėl ko ji jaučiasi nesaugi, lankosi pas psichologus ir geria vaistus nuo depresijos. Todėl, siekiant apginti teisėtus nukentėjusiosios interesus, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama baudžiamojo poveikio priemonė nėra perteklinė ir yra tinkama baudžiamojo proceso tikslams pasiekti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu skirdamas S. K. draudimą lankytis vietoje, kurioje gyvena nukentėjusioji, jos gyvenamosios vietos adresą nurodė netiksliai, nebuvo nurodyta gatvė, namo bei buto numeriai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina, nurodant, jog S. K. uždraudžiama per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja I. K. bei lankytis jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r.

Dėl proceso išlaidų

23. Nukentėjusiosios I. K. atstovė advokatė Aušra Jūratė Šiugždienė prašė priteisti iš nuteistojo S. K. nukentėjusiosios naudai 1000 eurų advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (t. 2 b. l. 87-90, 165-166).

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011). Pažymėtina, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K-174/2014, 2K-303/2014). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmestas. Nukentėjusioji I. K. šiuo atveju turėjo gintis nuo nuteistojo apeliacinio skundo, kuriuo nuteistasis prašė panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį visiškai išteisinti. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje dalyvavo ir nukentėjusiosios atstovė advokatė A. J. Šiugždienė. Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad advokatė paruošė atsiliepimą į apeliacinį nuteistojo skundą, dalyvavo apeliaciniame procese, tačiau jai byla buvo žinoma, kadangi ji pati dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas protinga ir pagrįsta iš nuteistojo S. K. priteistina atstovavimų išlaidų suma laiko 500 eurų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018m. spalio 15 d. nuosprendžio dalį dėl uždraudimo S. K. per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja I. K., lankytis jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) r. pakeisti:

uždrausti S. K. per visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti su nukentėjusiąja I. K., lankytis jos gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) r.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš S. K. nukentėjusiajai I. K. priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) turėtų išlaidų atstovės paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisDaiva JankauskienėDanguolė Šiugždinytė