Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Gitana Butrimaitė viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 226 489,99 Eur ir kitų patirtų išlaidų, kaip turtinės žalos 297 374,41 Eur sumoje, ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinių bylos duomenų nustatyta, kad 2007 m. birželio 19 d. AB DNB bankas ir pareiškėjas pasirašė 2 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis: sutartimi Nr. K-2411-2007-284 Bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui 239 110 Eur kreditą obligacijoms pirkti, o sutartimi Nr. K-2411-2007-285 Bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui 948 290 Eur kreditą obligacijoms pirkti.

2007 m. birželio 19 d. Bankas ir pareiškėjas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Sutartimi pareiškėjas pasirašė 11 874 vnt. Obligacijų emisijos, išleistos 2007 m. birželio 19 d. pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Komisijoje 2007 m. sausio 11 d.

Pareiškėjas kreipėsi į VAT su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento minėtas sutartis. Teismui atsisakius patenkinti šį reikalavimą, prašė atlyginti dėl neteisėtų Banko veiksmų patirtą žalą. VAT 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1) pareiškėjo ieškinį atmetė ir priteisė iš pareiškėjo Banko naudai 241 406,42 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme bei bylinėjimosi išlaidas.

Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą nutarė pakeisti ir išdėstyti rezoliucinę dalį taip: ieškovo ieškinį atmesti, AB DNB banko priešieškinį patenkinti iš dalies, priteisti iš ieškovo Banko naudai 147 526,14 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.

Teismas konstatavo, kad ginčo esmė – ar ieškovui atsakovo pateiktoje informacijoje buvo visa informacija apie galimas investavimo rizikas. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo manyti, kad ieškovas, net jei atsakovas ir visiškai būtų neįgyvendinęs pareigos atskleisti rizikos mastą, turėjo pagrindą manyti (ir manė), jog jo atliekamas investavimas apskritai neturi jokio rizikos elemento. Tokia išvada, teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į ieškovo išsilavinimą, gyvenimo patirtį, pareigas, sąsajas su verslu, itin menkai tikėtina. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, net ir neturėdamas finansinio investavimo patirties, tačiau turėdamas aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos bei verslo patirties, teismo posėdyje nurodęs, jog atidžiai susipažino su sudaromų sutarčių sąlygomis, įvertinęs kreditavimo sutarčių nuostatas, turėjo suvokti arba bent jau negalėjo nesuvokti, kad jam gali tekti padengti skolą atsakovui, ją padengti iš savo lėšų arba suteikiant bankui galimybę gautą kreditą išsiieškoti iš ieškovo hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Be to, nutartyje teismas nustatė ir neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau ne tokius, kad vien tik dėl jų ieškovas būtų suklydęs esmingai ir jo paties elgesyje nebūtų pagrindo konstatuoti didelį neatsargumą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys iš civilinės bylos Nr. 2A-776-178/2015, teisminio proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų atsakovės atstovių veiksmų bei neveikimo, t. y. laiku ir tinkamai neperkėlus į nacionalinę teisę ES teisės aktų. Pareiškėjo teigimu, jeigu Lietuvos Respublika būtų tinkamai perkėlusi Europos Sąjungos teisę, jis 2007 m. birželio 19 d. nebūtų sudaręs sandorių su banku.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo įrodinėjama turtinė žala tiesiogiai yra kilusi iš 2007 m. birželio 19 d. sudarytų sutarčių su Banku. Pareiškėjo teigimu, jeigu Lietuvos Respublika būtų tinkamai perkėlusi Europos Sąjungos teisę, jis nebūtų sudaręs sandorių su Banku.

Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas savo procesiniais sprendimais atmetė pareiškėjo pareikštus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais ir panaikinti jo prievolę mokėti palūkanas Bankui pagal sudarytas sutartis. Finansų tarpininko veiksmai konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Pareiškėjas taip pat buvo kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, nurodydamas, kad Vertybinių popierių komisija neužtikrino tinkamo 2003 m. lapkričio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB 16 straipsnio bei 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros 11 straipsnio 1 dalimi nuostatų įgyvendinimo bei kitų Lietuvos vertybinių popierių rinkos reglamentavimo įstatymų priežiūros procedūrų, dėl ko pareiškėjas patyrė turtinę žalą, kurios nebūtų patyręs, jeigu neteisėti veiksmai (neveikimas) nebūtų atlikti ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 215 159,79 Eur ir kitas patirtas išlaidas, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eI2-3220-535/2020 pareiškėjo R. A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2021 m. vasario 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eA-2315-415/2021 pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo pareiškėją praleidus ieškinio senaties terminą (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys iš teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2018-4).

Nagrinėjamu atveju, teismas pažymi, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų buvo įgyvendinta 2007 m. vasario mėnesį priėmus Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymą ir Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymą (toliau – FPRĮ). Kaip nustatyta FPRĮ (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.) 99 straipsnio 1 dalyje ir MiFID direktyvos 70 straipsnio 2 dalyje, tam, kad investicinių paslaugų teikėjai tinkamai pasirengtų naujų reikalavimų įgyvendinimui, buvo nustatytas pereinamasis laikotarpis. FPRĮ nuostatos, įgyvendinančios MiFID direktyvą ir nustatančios naujus reikalavimus investicines paslaugas teikiantiems asmenims, kurie nebuvo nustatyti anksčiau galiojusiame VPRĮ, įsigaliojo ir pradėtos taikyti nuo 2007 m. lapkričio 1 d. FPRĮ 22 straipsnio nuostatos nustatė visiškai naujus, į maksimalią neprofesionalių investuotojų interesų apsaugą orientuotus kriterijus, kurių iki FPRĮ galiojusiame VPRĮ nebuvo.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas su banku sutartis sudarė 2007 m. birželio 19 d., t. y. kai FPRĮ dar negaliojo visas, banko veiksmai sudarant sutartis su pareiškėju galėjo būti vertinami tik pagal tas FPRĮ nuostatas, kurios galiojo nuo pat šio įstatymo priėmimo, o nauji reikalavimai banko veiksmams negalėjo būti taikomi.

CK 6.157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Kaip minėta, MiFID direktyvos nuostatos nebuvo taikomos iki 2007 m. lapkričio 1 d., todėl sutarčių sudarymo metu (2007 m. birželio 19 d.) dar nebuvo suėjęs terminas direktyvai perkelti į nacionalinę teisės sistemą. Lietuvos Respublikos teisės aktai, į kuriuos buvo perkeltos direktyvos, nėra taikomi.

Sutiktina su atsakovės atstovių pozicija, jog pareiškėjas, be kita ko, ir nenurodo, kokios konkrečios valstybės institucijos (jos pareigūnai) privalėjo perkelti direktyvas į nacionalinę teisę, kokiais terminais, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės institucijos (pareigūno) veiklą, buvo pažeistos.

Pareiškėjo teigimu, netinkamai įgyvendinta buvo 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB „Dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka)“. Dėl to, kad direktyva į nacionalinę teisę nebuvo perkelta, jis patyrė žalą.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. sausio 18 d. priėmė FPRĮ įstatymą, jis įsigaliojo 2007 m. vasario 8 d.

Draudimas manipuliuoti rinka, įtvirtintas FPRĮ 63 straipsnio 1 dalies 3 punkte, remiasi Europos Sąjungos teisės aktu – Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka). Direktyva nustato, kad už manipuliavimą rinka, kuris gali pasireikšti tikrovės neatitinkančios ar klaidinančios informacijos skleidimu per visuomenės informavimo priemones, valstybės narės turi taikyti veiksmingas, atgrasančias ir proporcingas sankcijas.

FPRĮ 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įgyvendina Europos Parlamento ir Tarybos 2003 m. sausio 28 d. direktyvos 2003/6/EB dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka (piktnaudžiavimo rinka) 3 straipsnio nuostatą, pagal kurią kiekvienam asmeniui, kuriam taikomas 2 straipsnyje nustatytas draudimas, valstybės narės draudžia atskleisti viešai neatskleistą informaciją trečiajai šaliai, išskyrus tuos atvejus, kai tokią informaciją asmuo atskleidžia atlikdamas savo įprastines tarnybines ar profesines arba kitas pareigas.

Taigi, kaip matyti, aptariamomis FPRĮ nuostatomis yra įgyvendinama Direktyva 2003/6/EB, kuria, be kita ko, siekiama užtikrinti Bendrijos finansų rinkų vientisumą ir sustiprinti investuotojų pasitikėjimą tomis rinkomis. Pareiškėjo argumentas, kad Direktyva 2003/6/EB į nacionalinę teisę nebuvo perkelta, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, nei Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas, nei Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymas nereguliavo situacijų, kai investicija į vertybinius popierius vykdoma skolintomis iš banko (kuris yra ir išvestinių finansinių paslaugų tarpininkas) lėšomis ir todėl pripažintina, kad Direktyva 2003/6/EB nebuvo įgyvendinta tinkamai ir tai sudarė galimybę manipuliuoti rinka.

Teismas pažymi, jog minėta direktyva skirta užtikrinti Bendrijos finansų rinkų vientisumą ir sustiprinti investuotojų pasitikėjimą tomis rinkomis bei kovai ir su prekyba vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir su manipuliavimu rinka (Direktyvos 2003/6/EB 12 punktas). Minėta direktyva nereglamentuoja pareiškėjo skunde nurodytų investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje.

Teismas daro išvadą, jog nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė – valstybė (per savo atstoves) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jai teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdama bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo, negali kilti civilinė atsakomybė.

Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo ir plačiau kitų civilinės atsakomybės sąlygų nenagrinėja.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

Atsakovės atstovės prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytą ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštiems reikalavimams ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011 ir kt.).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Kaip minėta, neteisėti Banko veiksmai buvo konstatuoti apeliacinės instancijos teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015.

Teismo įsitikinimu, pareiškėjui susipažinus su teismo sprendimu, tapo žinoma, jog jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeistas. Taigi, senaties terminas skaičiuotinas nuo 2015 m. gruodžio 10 d.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo skundo pateikimo dieną (pradinis skundas pateiktas teismui 2019 m. kovo 12 d., patikslintas - 2019 m. rugpjūčio 30 d.) jau yra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Jokių svarbių priežasčių, kurios objektyviai būtų kliudžiusios per ieškinio senaties terminą pareiškėjui kreiptis su skundu į teismą, nenustatyta, todėl nėra ir pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Senaties termino pabaiga iki skundo pateikimo yra pagrindas skundą atmesti.

Proceso dalyviai į bylą pateiktuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus pareiškėjo reikalavimų, nėra teisinio pagrindo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125, 1.127, 6.271 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.