- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-03
- Bylos Nr.
- eI2-3220-535/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04358-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos banko
- Pareiškėjas
- R. A. B.
- Advokatai
- Dalius Vaitiekūnas
- Kategorijos
atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos banko atstovams Alai Morkūnienei, Aurelijai Gasiūnienei ir Ramūnui Kaklauskui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. A. B. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko, 215 159,79 Eur ir kitas patirtas išlaidas, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 2) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT), pateikiant šiuos klausimus: 1) ar fizinis asmuo, kuris iki Direktyvos 2004/39/EB 70 straipsnyje nustatytos 2007-11-01 įgijo iš banko finansinę priemonę iš šio banko skolintomis lėšomis ir įkeisdamas jam turtą, laikomas mažmeniniu klientu ir neprofesionaliu investuotoju į finansines priemones pagal Europos Sąjungos teisę ir todėl ES valstybė narė privalėjo užtikrinti, kad šiam asmeniui būtų suteiktos mažmeninio kliento ir neprofesionalaus investuotojo statusas ir garantijos pagal ES teisės normas dėl klientų informavimo ir interesų konfliktų draudimo, Bankui siūlant ir parduodant jam finansinę priemonę, tokios kaip Direktyvos 2001/34/EB, Direktyvos 2003/6/EB, 2004/39/EB, Direktyvos 2003/71/Eb, Reglamento (EB) Nr. 809/2004 ir kitų ES teisės normos apsaugančių finansinių paslaugų vartotojų teises; 2) ar Direktyvos 2004/39/EB normos, įskaitant jos 2 skirsnio nuostatas, užtikrinančias investuotojų apsaugą, įskaitant 19 straipsnio nuostatas (Įmonių veiklos taisyklės teikiant paslaugas klientams), sukuria investuotojui fiziniam asmeniui teises reikalauti, kad investicinė įmonė, teikdama klientams įvairias investicines paslaugas ar jų kombinacijas, veiktų garbingai, sąžiningai ir profesionaliai, nepažeisdama savo klientų interesų, laikydamasi 2-8 dalyse nustatytų principų: suteiktų klientui teisingą, aiškią ir neklaidinančią informaciją, ypač informaciją apie finansines priemones ir siūlomas investavimo strategijas, apimančią atitinkamas gaires ir įspėjimus dėl rizikos veiksnių, susijusių su investicijomis į tas priemones, ir kad, teikdama patarimą dėl investavimo ir sudarydama su juo atitinkamas investicines sutartis, investicinė įmonė gautų visą būtiną informaciją apie šio fizinio asmens žinias ir patirtį konkretaus produkto ar paslaugos investicijų srityje, jo finansinę padėtį ir investicinius tikslus, leidžiančią įmonei rekomenduoti šiam klientui jam tinkančias investicines paslaugas ir finansines priemones; 3) ar fizinio asmens teisių, nurodytų antrame klausime, pažeidimas, o taip pat tai, kad pažeidžiant Direktyvą 2003/6/EB šiam asmeniui nebuvo viešai pranešta apie tai, jog finansinės priemonės teikėjas neturi leidimo teikti šią finansinę paslaugą taip pat jam nebuvo atskleista informacija, nurodyta Direktyvoje 2003/6/EB numatytame ir jam nepateiktame Prospekte ir Prospekto priede, o taip pat finansinės priemonės teikėjo interesų konfliktas, sudarant su juo sutartį dėl finansinės priemonės, sukuria šiam asmeniui teisę reikalauti pripažinti šią sutartį negaliojančia atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendimą byloje C-174/12, Hirmann; 4) ar tai, kad buvo pažeistos 2 ir 3 klausime nurodomos fizinio asmens teisės, o taip pat tai, kad Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos nevykdė privalomų investuotojų į išvestines finansines priemones teisių apsaugos ir priežiūros priemonių pagal Komisijos Reglamentą (EB) Nr. 809/2004, įgyvendinantį Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2003/71/EB nuostatas dėl prospektuose pateikiamos informacijos bei šių prospektų formato įtraukimo nuorodos būdu ir paskelbimo bei reklamos skleidimo, o taip pat tai, jog šio asmens civilinius ieškinius nagrinėję Lietuvos Respublikos teismai kvalifikavo kaip neįpareigojančią nuomonę atsakingos institucijos - Vertybinių popierių komisijos sprendimo išvadas, kad (1) Bankas, rekomenduodamas klientams įsigyti investicinį produktą (Strategiją), netikrino ar ši finansinė priemonė yra jiems tinkama ir todėl neturėjo teisės to daryti; (2) platino šį produktą, prieš tai neatskleidęs klientams esminės informacijos apie Strategiją ir su ja susijusias rizikas; (3) platino ir rekomendavo klientams Strategiją, nors turėjo interesų konfliktą ir jo neatskleidė bei nepaaiškino Banko klientams; (4) platino ir rekomendavo klientams Strategiją, prieš tai nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie klientus; (5) neužtikrino tinkamos ir pakankamos Banko darbuotojų kvalifikacijos teikiant klientams investicines paslaugas dėl Strategijos; (6) Banko naudota darbuotojų atlygio (skatinimo) sistema neužtikrino sąžiningo elgesio su klientais ir netaikė aukščiau nurodytų ES teisės aktų, ginančių šio asmens teises, sukuria šiam asmeniui teisę reikalauti, jog Lietuvos Respublika atlygintų jam padarytą žalą; 3) atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas nurodo, kad Vertybinių popierių komisija (toliau – Komisija), neužtikrino tinkamo 2003-11-04 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičiančios Direktyvą 2001/34/EB (toliau – Prospektų direktyva) 16 straipsnio bei 2002-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2002/87/EB dėl finansiniam konglomeratui priklausančių kredito įstaigų, draudimo įmonių ir investicinių firmų papildomos priežiūros (toliau – Direktyva 2002/87/EB) 11 straipsnio 1 dalimi nuostatų įgyvendinimo bei kitų Lietuvos vertybinių popierių rinkos reglamentavimo įstatymų priežiūros procedūrų, dėl ko jis patyrė turtinę žalą, kurios nebūtų patyręs, jeigu neteisėti veiksmai (neveikimas) nebūtų atlikti.
Pareiškėjas nurodė, kad akcinė bendrovė DnB NORD (dabartinis pavadinimas – Luminor bank (toliau – Bankas) 2007-01-11 Komisijoje pasitvirtino obligacijų emisijos, išleistos 2006-06-19 pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą (toliau – Prospektas). Pagal šį Prospektą Bankas Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu jam išplatino 11 874 vnt. su pasaulio akcijomis susietų Banko platinamos obligacijų emisijos DnB NORD Pasaulis Nr. 23. Bankas obligacijas jam išplatino Banko skolintomis piniginėmis lėšomis, sudarant skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis Nr. 284), kuria Bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui kreditą – 239 110 Eur sumą, Sutartyje nurodyto obligacijų kiekio (11 874 vnt.) apmokėjimui ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis Nr. 285), kuria įsipareigojo suteikti jam papildomą sumą (kreditą) – 948 290 Eur to paties obligacijų kiekio apmokėjimui. Pareiškėjas teigia, kad Obligacijų pasirašymo sutartimi jis įsipareigojo obligacijų emisijos kainą – 1 187 400 Eur sumokėti Bankui ne vėliau kaip iki 2007-06-19 16.00 val. Įvykus įskaitymui, Bankas obligacijų emisiją Pasaulis Nr. 23 turėjo apskaityti jo vardu atidarytoje asmeninėje vertybinių popierių sąskaitoje obligacijų apmokėjimo dieną. Sutarties Nr. 284 ir Sutarties Nr. 285 (toliau abi kartu – Sutartys) 5.1 punkte nurodyta, kad jis įsipareigoja sumokėti Bankui 5,18 proc. dydžio palūkanas nuo visos negrąžintos Bankui kredito dalies. Pagal Sutartį Nr. 284 Banko priskaičiuotos palūkanos per 5 metų laikotarpį sudarė 268 299,35 Eur sumą, o pagal Sutartį Nr. 285 – 67 633,58 Eur sumą. Šios sumos grąžinimo užtikrinimui, jis Banko prašymu įsipareigojo papildomai įkeisti nuosavybės teise priklausantį vienintelį gyvenamąjį būstą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Buto vertė tuo metu siekė apie 1,5 mln. Lt sumą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas 2015-12-10 nutartimi Nr. 2A-776-178/2015 sumažino iš jo prašomų priteisti palūkanų sumą iki 147 526,14 Eur.
Pareiškėjas nurodo, jog sumokėjo Bankui 215 159,72 Eur palūkanas ir visas kitas priteistas sumas bei vykdymo išlaidas. Bendra suma yra jo tiesioginiai nuostoliai, kurių jis nebūtų patyręs, jeigu Komisija, kurios funkcijas skundo teikimo dieną įgyvendina Lietuvos bankas, būtų tinkamai ir laiku įgyvendinusi veiksmus, kuriais būtų užkirstas kelias neteisėtam Banko veikimui.
Pareiškėjas teigia, kad Komisija nereikalavo, o Bankas nepateikė įrodymų, jog įsigyjant su akcijomis susietas obligacijas (toliau – SASO) skolintomis lėšomis, investuotojai buvo įspėti apie galimybę patirti nuostolius, t. y., kad paskolos palūkanos gali sudaryti sumą, artimą ar net lygią įkeistam turtui, todėl teismų praktikoje, nagrinėjant Banko klientų ieškinius buvo prieita prie išvados, kad Bankas savo klientams (ir jam) siūlė įsigyti visiškai kitą, kur kas rizikingesnį finansinį produktą (toliau – Strategija) nei nurodytą Komisijos patvirtintame Prospekte. Prospektų direktyvos nuostatose imperatyviai reikalaujama, jog Prospekte ar jo prieduose, visa esanti informacija apie finansinės priemonės, kurią sudaro dvi investicinio produkto dalys, riziką, jos mastą, susijusius su finansinės priemonės įsigijimu skolintomis lėšoms turėjo būti aiškiai atskleista, o tai reiškia, kad Prospekte nurodytoje formulėje turėjo būti atvaizduotas ir mokėtinų palūkanų procentas.
Pareiškėjas nurodo, kad Bankas apie platinamą obligacijų emisiją Centrinį depozitoriumą turėjo informuoti 2007-06-16. Pagal Banko pateiktą Centrinio depozitoriumo 2007 m. birželio mėnesio suvestinę informacija apie obligacijų emisijos DnB NORD Pasaulis Nr. 23 platinimą paskelbta 2007-06-22, o tai reiškia jog tokia emisija turėjo būti platinama 2007-06-25. Pareiškėjas teigia, jog Bankas Centriniam depozitoriumui pateikė visiškai kitus duomenis, o ne tuos, kurie nurodyti šalių pasirašytose Sutartyse.
Pareiškėjas teigia, jog Komisija po dviejų metų platinamos Strategijos produkto, atlikusi formalų tyrimą dėl Banko klientams teiktų investicinių paslaugų, konstatavo tik Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 13 ir 22 straipsnių pažeidimus, už kuriuos paskyrė Bankui baudą. Tačiau nagrinėjant ieškinius teismuose, buvo konstatuota visa eilė Banko veiklos pažeidimų. Pareiškėjas pažymi, kad Bankas platino visiškai kitą investicinį produktą – Strategiją, o Komisija negalėjo nepastebėti, jog Bankas pasitvirtino vienas obligacijų emisijos platinimo sąlygas, o obligacijų emisiją platino pagal savo sukurtas sąlygas, kurios Komisijos nebuvo patvirtintos. Nors Komisija 2010 m. atliko išsamesnį tyrimą, nustatė daugiau pažeidimų ir 2011-07-28 priimtame sprendime Nr. 2K-161 (toliau – Sprendimas) juos detalizavo, tačiau Banko veiklos tyrimą buvo nuspręsta nutraukti, kadangi Sprendimo priėmimo dieną jau buvo suėję daugiau kaip 2 metai nuo Banko įvykdyto paskutinio pažeidimo dienos, t. y. daugiau nei 4 metai nuo jo sudaryto sandorio.
Pareiškėjas pažymi, kad teismai, nagrinėdami kitų Banko klientų, įsigijusių SASO skolintomis iš Banko piniginėmis lėšomis bylas yra konstatavę, jog šalių sudarytos sutartys ir obligacijų pasirašymo sutartis yra vieno sandorio sudedamosios dalys. Tai turi esminės reikšmės Prospekto direktyvos kontekste, nes teismų praktika, kad šalių pasirašytos sutartys dėl piniginių lėšų skolinimo obligacijų įsigijimui turi būti vertinamos kartu su obligacijų pasirašymo sutartimi, buvo suformuota jau po teismo sprendimo pareiškėjo nagrinėjamoje byloje priėmimo. Komisija apie tokias aplinkybes žinojo, tačiau jų teismui, nagrinėjusiam ieškinį, nenurodė. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Bankas, apibūdindamas naują finansinį produktą Komisijai adresuotame 2010-10-01 rašte Nr. 30.1 1-181/487 patvirtino, jog obligacijų įsigijimo ir skolinimo sutartys sudaro vieną sandorį – investavimo Banko skolintomis lėšomis sandorį.
Pareiškėjas nurodo, kad Komisija nebuvo patvirtinusi Strategijos, todėl jos, kaip investicinio produkto, platinimas nebuvo galimas. Banko platinama Strategija neatitiko finansinių priemonių rinkos teisės aktuose įtvirtintų principų, o Komisija apie tai negalėjo nežinoti, nes būtent tam tikslui – reguliuoti ir prižiūrėti finansinių priemonių rinkas – ji buvo įsteigta. Komisija elgėsi nesąžiningai leisdama Bankui apgaudinėti asmenis, neturinčius investavimo patirties. Pareiškėjas remiasi FPRĮ 94 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad FPRĮ nėra nustatyti specialūs žalos atlyginimo kriterijai, pagal kuriuos turi būti apskaičiuota žala, todėl jo nurodytais neteisėtais Komisijos veiksmais padaryta žala turi būti atlyginta pagal bendruosius Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintus žalos atlyginimo principus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos bankas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo skundo pateikimo dieną jau yra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Lietuvos bankas teigė, kad pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o tik nurodė tam tikras bendras priežiūros institucijos funkcijas, kurios nustatytos teisės aktuose ir, kuriuos tariamai Komisija turėjo atlikti, tačiau neatliko. Pareiškėjas neįvardijo nei kokie konkretūs ir su pareiškėjo situacija susiję Komisijos neteisėti veiksmai buvo atlikti (neatlikti), nei tinkamai pagrindė kitų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – nei tariamai neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio, nei priežastinio ryšio tarp tariamai neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.
Atsakovės atstovas pažymi, jog priežiūros institucija vykdė prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos tyrimus ir patikrinimus tik turėdama patikimų duomenų apie vykdomus ar įvykdytus teisės aktų, nustatančių reikalavimus finansų rinkos dalyvių veiklai, pažeidimus. Nei pareiškėjas, nei kiti asmenys, priešingai nei nurodoma skunde, nei iki obligacijų pasirašymo sutarčių ir (arba) skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo, nei per protingą terminą po šių sutarčių sudarymo nesikreipė į Komisiją dėl galimai neteisėtos Banko veiklos platinant SASO, jų įsigijimą finansuojant iš Banko skolintomis lėšomis, nesidomėjo Banko platinamiems produktams būdingomis savybėmis, investuotojų prisiimama rizika ir pan. Taip pat pareiškėjo sudarytų Obligacijų pasirašymo sutarties ir (arba) Sutarčių sudarymo metu galioję teisės aktai (FPRĮ) ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas (toliau – VPĮ) nenustatė pareigos priežiūros institucijai vykdyti tyrimus ar patikrinimus dėl kiekvieno platinamo finansinio produkto ar teikiamos paslaugos, nesant duomenų apie galimai neteisėtai vykdytą veiklą ar investuotojų teisių pažeidimus.
Atsakovės atstovas teigia, kad pirmieji Banko klientų skundai buvo gauti 2008 m. po to, kai finansų rinkose užsitęsė dar 2007 m. prasidėjusi pasaulinio masto finansų krizė, dėl kurios pagrindiniai biržų finansiniai indeksai, su kuriais buvo susietos Banko platintos SASO, patyrė didelius verčių praradimus, ir kilo reali grėsmė, kad Banko klientams, įsigijusiems SASO skolintomis lėšomis, indeksų verčių prieaugis neatitiks investuotojų lūkesčių ir nepadengs už Banko suteiktas paskolas mokėtinų palūkanų. Komisija 2010-07-01 – 2011-02-04 atliko sisteminį Banko veiklos, platinant SASO Banko skolintomis lėšomis, tyrimą, kurio išvados buvo užfiksuotos Sprendimu. Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į Komisiją niekada nesikreipė ir nepateikė duomenų apie galimus jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimus. Sprendime buvo konstatuota, kad Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslauga neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai, tačiau Sprendimo priėmimo dieną jau buvo praėję daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimų įvykdymo dienos, dėl to nebeliko įstatyminio pagrindo skirti poveikio priemonę, tad Komisija nutraukė Banko veiklos tyrimą. Bankas, nesutikdamas su Sprendime suformuluotomis išvadomis ir pateiktu Banko veiklos įvertinimu, Sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT), kuris 2012-11-30 nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-2377/2012 konstatavo, kad Sprendimo išvados suformuluotos taip, kad neabejotinai leidžia manyti, jog Komisija Banką laiko kaltu dėl padarytų pažeidimų, ir pažymėjo, kad Sprendimas gali būti ginčijamas atskirose civilinėse bylose, kuriose jis gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Bankas, siūlydamas investuoti į SASO skolintomis lėšomis, siūlė Strategiją, kuri nebuvo ir negalėjo būti aprašyta SASO baziniuose prospektuose, kadangi įsigyjant obligacijas pasirinkus Strategiją nei sukuriami nauji perleidžiamieji vertybiniai popieriai, nei modifikuojami esami. Strategija yra specifinė investicinė paslauga, pasižyminti specifinėmis, su SASO nesusijusiomis ir SASO nebūdingomis rizikomis. Dėl šios priežasties nei vienos Banko obligacijų programos baziniame prospekte, įskaitant jų pagrindu platintų emisijų galutines sąlygas, nebuvo ir negalėjo būti pateikiama informacija apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis ar supažindinama su rizika, kylančia šias priemones įsigyjant pagal Strategiją, t. y. skolintomis lėšomis. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatyme (toliau – VPRĮ) pateiktas vertybinių popierių sąvokos apibrėžimas Strategijos neapima, todėl ir jos platinimui reikalavimas parengti prospektą nėra taikomas. Atsakovės atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad platinant Strategiją galėjo būti pažeisti Prospektų direktyvos reikalavimai, kas savo ruožtu galėjo lemti pareiškėjo patirtus nuostolius.
Atsakovės atstovas dėl rizikų ir kitos informacijos, nurodytos Prospekte ir su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 23 galutinėse sąlygose (toliau – Galutinės sąlygos), pažymėjo, kad Prospektas rengiamas tuo atveju, kai emitentas 12 mėnesių laikotarpiu ketina nuolat leisti vertybinių popierių emisijas. Galutinėse sąlygose pateikiama tik ta su konkrečia emisija pagal Prospektą susijusi informacija, kuri jo patvirtinimo metu dar nėra žinoma (konkrečios vertybinių popierių charakteristikos ir siūlymo sąlygos), rizikos veiksniai atskleidžiami pačiame Prospekte (su bazinio prospekto galutinėmis sąlygomis susijusios nuostatos reglamentuojamos Vertybinių popierių prospekto rengimo ir tvirtinimo bei informacijos atskleidimo taisyklių, patvirtintų 2005-07-15 Komisijos nutarimu Nr. 1K-21, (toliau – Taisyklės) patvirtintų 16–17 punktais). Prospekto tituliniame lape nuorodos būdu buvo inkorporuotas 2006-10-26 Komisijos patvirtintas Registracijos dokumentas (jame pateikiama informacija apie emitentą), kuris yra neatsiejama Prospekto dalis. Atsakovės atstovas pabrėžia, kad Bankas kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti Prospekto priedą, 2007-01-25 sprendimu Nr. 2K-52 Komisija jį patvirtino. Prospekto priede Nr. 1 pateikta ir atitinkamai papildyta rinkos rizika. Strategija, į kurią investavo pareiškėjas, nelaikytina patvirtinto Prospekto sudėtine dalimi, todėl atitinkami Prospekto pakeitimai, susiję su apmokėjimo Strategijos pasiūlymu / pasirinkimu, nebuvo atliekami. Prospekte buvo atskleisti rizikos veiksniai, susiję su vertybiniais popieriais ir jų emitentu, o pareiškėjo individualiai pasirinkta Strategija, susijusi su jo finansinėmis galimybėmis įsigyti obligacijų, nėra Prospekto sudedamoji dalis, todėl ir su konkrečia Strategija susijusios individualios, tik tai Strategijai būdingos rizikos nebuvo pateikiamos Prospekte. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendime nustatyta, jog pareiškėjas prieš sudarydamas su Banku Sutartis net nesusipažino su Prospektu.
Atsakovės atstovas, pasisakydamas dėl pareiškėjo tariamai netinkamo atstovavimo teismo proceso metu, pažymi, kad nei Komisijai, nei Lietuvos bankui nėra ir niekada nebuvo suteikta teisė atstovauti fizinių ar juridinių asmenų interesus teismo proceso metu, pareiškėjas inicijavo teismo procesą prieš Banką 2013 m., kai Komisija jau buvo likviduota, taigi Komisija neturėjo net ir teorinių galimybių kaip nors prisidėti prie pareiškėjo interesų atstovavimo teismo proceso metu.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas vadovaujasi Taisyklių 47 punktu ir nurodė, kad 2007-06-22 Komisijai buvo pateikta Banko 5 metų trukmės su pasaulio akcijomis susietų obligacijų emisijos Nr. 23 išplatinimo ataskaita, kurioje nurodyta, kad platinimo laikotarpiu buvo išplatinta ir apmokėta 620 562 vnt. obligacijų. Taip pat nurodyta, jog 2007-06-26 buvo atidaryta šių vertybinių popierių sąskaita Centriniame depozitoriume. Kad emisija buvo išplatinta, patvirtina ir atitinkamas įrašas Lietuvos centrinio vertybinių popierių depozitoriumo informacinėje sistemoje.
Atsakovės atstovas pažymėjo, kad visi ankščiau nurodyti ir Sprendime nustatyti pažeidimai sietini ne su Komisija, bet su juos padariusiu asmeniu – Banku, o vien ta aplinkybė, kad suėjus poveikio priemonių taikymo senaties terminui, Komisija ne tik negalėjo skirti poveikio priemonių, bet ir pasisakyti dėl Banko kaltės, neperkelia Banko atsakomybės už galimai padarytus pažeidimus priežiūros institucijai, kuri tinkamai ir laiku ėmė tirti Banko veiklą, atsižvelgdama į gautus Banko klientų skundus. Lietuvos bankas nurodo, kad teismas pripažino, jog Bankas neįvykdė teisės aktuose keliamų reikalavimų, tačiau dėl pareiškėjui kilusių nuostolių teismas įžvelgė ir pareiškėjo kaltę, susijusią su neatsargiu elgesiu. Pareiškėjo neatsakingumas, nerūpestingumas ir suklydimas nėra ir negali būti pagrindas konstatuoti Komisijos neteisėtus veiksmus.
Atsakovės atstovas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste nėra pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos banko atstovai su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti atsiliepime nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl 215 159,79 Eur ir kitų patirtų išlaidų, kaip turtinės žalos, ir 5 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos banko, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2007-06-19 AB DNB bankas ir pareiškėjas pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartimi AB DNB bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui 239 110 Eur kreditą Obligacijų pirkimui.
2007-06-19 AB DNB bankas ir pareiškėjas pasirašė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Sutartimi AB DNB bankas įsipareigojo suteikti pareiškėjui 948 290 Eur kreditą Obligacijų pirkimui.
2007-06-19 AB DNB bankas ir pareiškėjas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Sutartimi pareiškėjas pasirašė 11 874 vnt. Obligacijų emisijos, išleistos 2007-06-19 pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Komisijoje 2007-01-11.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento minėtas sutartis, teismui atsisakius tenkinti šį ieškovo reikalavimą, jis prašė atlyginti dėl neteisėtų AB DNB banko veiksmų patirtą žalą. Vilniaus apygardos teismas 2014-12-08 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 (Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1) pareiškėjo ieškinį atmetė, ir priteisė AB DNB banko naudai 241 406,42 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme bei bylinėjimosi išlaidas.
Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui, kuris 2015-12-10 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendimą nutarė pakeisti ir išdėstyti rezoliucinę dalį taip: Ieškovo ieškinį atmesti, AB DNB banko priešieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš ieškovo Banko naudai 147 526,14 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teismo iki visiško sprendimo įvykdymo. Teismas konstatavo, kad ginčo aspektu esmė yra tai, ar ieškovas atsakovo teiktos informacijos pagrindu buvo visapusiškai informuotas apie investavimo galimas rizikas. Teismas pažymėjo, jog neturi pagrindo manyti, kad ieškovas, net jei atsakovas ir visiškai būtų neįgyvendinęs pareigos atskleisti rizikos mastą, turėjo pagrindą manyti (ir manė), jog jo atliekamas investavimas apskritai neturi jokio rizikos elemento. Tokia išvada, teismo vertinimu, atsižvelgiant į ieškovo išsilavinimą, gyvenimo patirtį, pareigas, sąsajas su verslu, itin menkai tikėtina. Teismas sutiko su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas, net ir neturėdamas finansinio investavimo patirties, tačiau turėdamas aukštąjį išsilavinimą, darbo ir gyvenimiškos bei verslo patirties, teismo posėdyje nurodęs, jog atidžiai susipažino su sudaromų sutarčių sąlygomis, įvertinęs kreditavimo sutarčių nuostatas, turėjo suvokti arba bent jau negalėjo nesuvokti, kad jam gali tekti padengti skolą atsakovui, ją dengti iš savo lėšų arba suteikiant bankui galimybę gautą kreditą išsiieškoti iš ieškovo hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto. Be to, nutartyje teismas nustatė ir neteisėtus atsakovo veiksmus, tačiau ne tokiu mastu, kad vien tik dėl jų ieškovas būtų suklydęs esmingai, ir jo paties elgesyje konstatuoti didelio neatsargumo nebūtų pagrindo.
Prašomą priteisti žalą pareiškėjas kildina iš galimai neteisėtų atsakovės atstovo, kaip finansinių įstaigų priežiūros institucijos, veiksmų bei neveikimo, t. y. tinkamai ir laiku nevykdant funkcijų, susijusių su investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų laikymosi užtikrinimu, vertybinių popierių prospekto parengimu ir paskelbimu, pareiškėjo atstovavimu teisme ir kitų veiksmų bei priemonių, skirtų užtikrinti investuotojų teises ir interesus, atlikimu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo įrodinėjama turtinė žala tiesiogiai yra kilusi iš pareiškėjo A. R. B. ir AB DnB banko 2007 metais sudarytų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) įgytų iš Banko obligacijų apmokėjimui. Kaip byloje nustatyta, pareiškėjas pasinaudojo įstatymų nustatyta teise kreiptis į teismą ginčyti sudarytas paskolų ir obligacijų įgijimo sutartis su Banku. Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas teismų procesiniais sprendimais atmetė pareiškėjo reikštus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais ir panaikinti ieškovo prievolę mokėti palūkanas Bankui pagal sudarytas sutartis. Taigi, finansų tarpininko veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš neteisėtų atsakovės atstovo, kaip finansinių įstaigų priežiūros institucijos, veiksmų bei neveikimo, t. y. tinkamai ir laiku nevykdant funkcijų, susijusių su investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų laikymosi užtikrinimu; vertybinių popierių prospekto parengimu ir paskelbimu; pareiškėjo atstovavimu teisme; kitų veiksmų bei priemonių, skirtų užtikrinti investuotojų teises ir interesus, atlikimu.
Komisijos veiklą, priimant ginčijamą sprendimą, reglamentavo FPRĮ (2010-06-03 įstatymo Nr. XI-875 redakcija). Šiame teisės akte nustatyta, kad Komisija reguliuoja ir prižiūri Finansinių priemonių rinkas. Tai darydama, be kita ko, Komisija stebi, analizuoja, tikrina ir kitaip prižiūri finansų maklerio įmonių, finansų patarėjo įmonių, reguliuojamų rinkų ir jų narių, Centrinio depozitoriumo bei sąskaitų tvarkytojų veiklą; taiko šiame ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ir Komisijos nutarimus. Vykdydama šias funkcijas, Komisija turi teisę atlikti tyrimus ir patikrinimus bei priimti FPRĮ 96 straipsnyje nustatytus sprendimus. Pagal FPRĮ 85 straipsnio 2 dalį, atlikdami patikrinimą, Komisijos pareigūnai turi teisę, be kita ko, gauti žodinius ar rašytinius asmenų, susijusių su tiriamais pažeidimais, paaiškinimus, reikalauti, kad šie asmenys atvyktų duoti paaiškinimų į patikrinimą atliekančio pareigūno tarnybines patalpas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos finansų rinkos priežiūros sistemos pertvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, Komisija visas įstatymų ir kitų teisės aktų jai priskirtas funkcijas vykdė iki 2011-12-31. Priežiūros institucijos funkcijas iš Komisijos perėmė Lietuvos bankas, kuris FPRĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka atlieka finansinių priemonių rinkų priežiūros funkcijas, tame tarpe ir finansų maklerio įmonių priežiūrą.
FPRĮ ir VPĮ nuostatos leidžia daryti išvadą, kad galiojusios pareiškėjo sudarytų Obligacijų pasirašymo sutarčių ir (arba) Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo metu, taip pat ir šiuo metu galiojantys įstatymai, nenustato pareigos priežiūros institucijai vykdyti tyrimus ar patikrinimus dėl kiekvieno platinamo finansinio produkto ar teikiamos paslaugos, nesant duomenų apie galimai neteisėtai vykdytą veiklą ar investuotojų teisių pažeidimus.
Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmieji Banko klientų skundai dėl Banko veiklos platinant SASO, obligacijų įsigijimo Banko skolintomis lėšomis, buvo gauti 2008 m. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismai jau ne kartą nagrinėjo tiek ne vieno investuotojo reikalavimus dėl jų teisių gynimo, esant konstatuotiems finansų tarpininko veiklos pažeidimams, tačiau nei vienu iš atvejų nebuvo nustatyta pagrindo taikyti kraštutinę priemonę – sutarčių pripažinimą niekinėmis ir negaliojančiomis. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad Komisija 2008-2010 metais, gavusi kelias dešimtis Banko klientų skundų dėl Banko veiksmų, parduodant SASO, suteikiant paskolas joms įsigyti ir atskleidžiant su šiomis paslaugomis susijusią esminę informaciją, nusprendė atlikti sisteminį Banko veiklos tyrimą platinant SASO skolintomis lėšomis, kadangi augantis klientų skundų srautas sudarė pakankamą pagrindą įtarti, jog Banko veikla gali turėti sisteminių trūkumų, reiškiančių ne tik netinkamą paslaugų teikimą atskiriems Banko klientams, bet sisteminius veiklos organizavimo ir vykdymo trūkumus. Komisija 2010-07-01 – 2011-02-04 atliko sisteminį Banko veiklos platinant SASO Banko skolintomis lėšomis tyrimą, kurio išvados buvo užfiksuotos Sprendime. Taigi, Komisija priimtu Sprendimu užbaigė teisės pažeidimo jai priskirtoje kontroliuoti viešojo administravimo srityje tyrimą, konstatavo, jos nuomone, Banko padarytus teisės aktų pažeidimus ir tyrimą nutraukė, pasibaigus terminui, per kurį galima skirti poveikio priemones.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, nei iki Obligacijų pasirašymo sutarčių ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sudarymo, nei po šių sutarčių sudarymo nesikreipė į Komisiją dėl galimai neteisėtos Banko veiklos platinant SASO, jų įsigijimą finansuojant iš Banko skolintomis lėšomis, nesidomėjo Banko platinamiems produktams būdingomis savybėmis, investuotojų prisiimama rizika ir pan.
Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Komisija, o vėliau jos funkcijas perėmęs Lietuvos bankas, nestebėjo, neanalizavo ir netikrino Banko vykdomos veiklos, t. y. minėtos institucijos nepažeidė teisės aktuose nustatytų pareigų. Aplinkybė, kad Obligacijos neuždirbo prieaugio ir pareiškėjui teko pareiga mokėti palūkanas iš nuosavų lėšų, atsirado ne dėl priežiūros institucijų veiksmų, o dėl nepalankiai susiklėsčiusių rinkos sąlygų. Pareiškėjo nuostolių perkėlimas priežiūros institucijoms paneigtų investavimo esmę, rizikos sandorių prigimtį bei atleistų pareiškėją nuo atsakomybės už savo veiksmus. Nei Komisija, nei Lietuvos bankas nėra ir negali būti kaltas dėl to, kad akcijų rinkos drastiškai smuko dėl staigios ir nenumatytos ekonominės krizės, kas buvo vienintelė Obligacijų prieaugio neuždirbimo priežastis. Pareiškėjo prašoma priteisti suma, kuri susidarė sumokėjus palūkanas už teisėtų sutarčių pagrindu paimtas paskolas, yra ne pareiškėjo nuostoliai, o teisėtų sutarčių vykdymo padariniai.
Nurodytų faktinių aplinkybių visuma, byloje nesant šias aplinkybes objektyviai paneigiančių duomenų, leidžia pareiškėjo argumentus, jog atsiradusius finansinius nuostolius lėmė netinkama Banko priežiūra, vertinti kritiškai ir kaip nagrinėjamu atveju nesudarančius pakankamo pagrindo pripažinti Lietuvos banką netinkamai įvykdžiusiu aptariamą pareigą.
Dėl Prospekto tvirtinimo ir paskelbimo, pažymėtina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bankas kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti Prospekto priedą. Komisija 2007-01-25 sprendimu Nr. 2K-52 jį patvirtino. Prospekto priede Nr. 1 pateikta ir atitinkamai papildyta rinkos rizika. Strategija, į kurią investavo pareiškėjas, nelaikytina patvirtinto Prospekto sudėtine dalimi, todėl atitinkami Prospekto pakeitimai, susiję su apmokėjimo Strategijos pasiūlymu / pasirinkimu, nebuvo atliekami. Prospekte buvo atskleisti rizikos veiksniai, susiję su vertybiniais popieriais ir jų emitentu, o pareiškėjo individualiai pasirinkta Strategija, susijusi su jo finansinėmis galimybėmis įsigyti obligacijų, nėra Prospekto sudedamoji dalis, todėl ir su konkrečia Strategija susijusios individualios, tik tai Strategijai būdingos rizikos nebuvo pateikiamos Prospekte. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendime nustatyta, jog pareiškėjas prieš sudarydamas su Banku Sutartis net nesusipažino su Prospektu.
Teismo įsitikinimu, susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą, yra išimtinai kilusios dėl pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, bet ne dėl to, kad Komisija ir Lietuvos bankas atliko tam tikrus veiksmus/neveikimą. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nesant bent vienos iš trijų būtinųjų sąlygų (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos ir žala) civilinė atsakomybė nekyla. Byloje padarius išvadą, kad šiame ginče Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos neatliko neteisėtų veiksmų, dėl priežastinio ryšio ir žalos fakto teismas sprendime nepasisako, o pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko 215 159,79 Eur ir kitas patirtas išlaidas, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, atmeta, kaip nepagrįstą.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad nei Komisija, nei Lietuvos bankas tinkamo neatstovavimo jo teismo proceso metu, pažymėtina, kad nei Komisijai, nei Lietuvos bankui nėra ir niekada nebuvo suteikta teisė atstovauti fizinių ar juridinių asmenų interesus teismo proceso metu. Be to, pareiškėjas teismo procesą prieš Banką inicijavo tik 2013 m., kai Komisija jau buvo likviduota. Įstatymais (CPK 49 str.) nustatyta galimybė valstybės institucijoms duoti išvadą byloje, jeigu tai susiję su viešojo interese gynimu. Tačiau ir šiuo aspektu nei Komisija, nei Lietuvos bankas negali būti pripažinti netinkamai vykdę savo funkcijas, nes pirmajame pareiškėjo prieš Banką inicijuotame teismo procese priežiūros institucija nedalyvavo ir išvados byloje neteikė, kadangi apie vykstantį teismo procesą nežinojo ir į procesą nebuvo įtraukta.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 straipsnio 1, 2 d.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007-09-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007; 2012-08-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; kt.).
Pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala siejama su tiesioginiais nuostoliais – dėl Banko kaltės atsiradusia pareiškėjo prievole sumokėti palūkanas ir delspinigius. Ši prievolė pareiškėjui pagal Skolinimo sutartį atsirado Obligacijų išpirkimo dieną – 2012-06-22, kada pareiškėjui tapo žinoma, kad obligacijos išperkamos už jų nominalią vertę ir pareiškėjui teks padengti Bankui mokėtinas palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis. Prievolės turi būti vykdomos nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, minėta prievolės atsiradimo data laikytina momentu, nuo kurio pareiškėjas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. jam padarytą žalą. Šiuo aspektu sutartinės prievolės vykdymo privalomumas savaime nesietinas su prievolės patvirtinimu teismine tvarka.
Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.).
Aplinkybė, jog dėl vykusio teismo proceso pareiškėjo mokėtina palūkanų dalis buvo sumažinta 45 proc., neturi įtakos senaties termino skaičiavimui sprendžiant dėl reikalavimo atlyginti tariamą žalą, padarytą, esą, neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Pareiškėjo skundo pateikimo dieną (2018-12-11) jau yra suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas buvo pareiškęs ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškinio senatis nutrūko. Pareiškėjas svarbių priežasčių, kurios objektyviai jam būtų kliudžiusios per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis su skundu į teismą nenurodė, todėl nėra ir pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, o tai yra pagrindas skundą atmesti.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalį įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 40¹ straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą.
Konstatuotina, jog prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylą iškilus abejonėms dėl Europos Sąjungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiškinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos, prašymo buvimo ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiūra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas (CPK 3 str. 5 d.). Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo.
Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas.
Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo, būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes šiuo atveju nekyla joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į ESTT.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 88 straipsnio 1 punktas).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.