Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negalėjo būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas buvo grindžiamas ne Banko ir pareiškėjo sudarytų sutartinių santykių teisėtumo vertinimu, o Komisijos galimai neteisėtais veiksmais / neveikimu dar iki sutartinių santykių atsiradimo pradžios. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio buvo matyti, kad teismas iš esmės vertino tik Banko veiksmų teisėtumą ir rėmėsi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais civilinėse bylose, tačiau nenagrinėjo atsakovo, atstovaujamo Lietuvos banko, veikimo / neveikimo. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino kada ir kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė Komisijos neteisėtas elgesys, iš kurio pareiškėjas kildina patirtą turtinę žalą, nebuvo analizuotas ir vertintas pareiškėjo cituojamų FPRĮ ir VPRĮ nuostatų taikymas konkrečiu atveju ir vertinama, ar jos gali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuojant viešojo administravimo subjekto veiksmų neteisėtumą, nenurodžius, kokio konkretaus veiksmo ar veiksmų visumos atitinkamas viešojo administravimo subjektas turėjo imtis konkrečioje situacijoje, nebuvo nustatinėjamos ir vertinamos skundo aplinkybės dėl Komisijos investicinės veiklos valstybinio reguliavimo ir (arba) priežiūros proceso įgyvendinimo veiksmų neatlikimo, pareiškėjui teigiant, kad nebuvo stebimos, analizuojamos ir tikrinamos Banko vykdomos neteisėtos veiklos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė ir dėl pareiškėjo teiginių, kad Komisija ir Lietuvos bankas neteikė teismams teisingos ir išsamios informacijos, nevertino ar vien ta aplinkybė, jog bendrosios kompetencijos teismai konstatavo Banko padarytus pažeidimus, sudarė pagrindą abejoti Komisijos vykdytos priežiūros efektyvumu ar teigti, kad Komisija tinkamai neatliko jai pavestų funkcijų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

III.

31. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo įrodinėjama turtinė žala tiesiogiai yra kilusi iš pareiškėjo A. R. B. ir AB DnB banko 2007 metais sudarytų skolinimo obligacijų apmokėjimui Sutarties Nr. 284 ir skolinimo obligacijų apmokėjimui Sutarties Nr. 285 įgytų iš Banko obligacijų apmokėjimui. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pasinaudojo įstatymų nustatyta teise kreiptis į teismą ginčyti sudarytas paskolų ir obligacijų įgijimo sutartis su Banku. Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas teismų procesiniais sprendimais atmetė pareiškėjo reikštus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais ir panaikinti ieškovo prievolę mokėti palūkanas Bankui pagal sudarytas sutartis. Teismo vertinimu, finansų tarpininko veiksmai yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

33. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmieji Banko klientų skundai dėl Banko veiklos platinant SASO, obligacijų įsigijimo Banko skolintomis lėšomis, buvo gauti 2008 m. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teismai jau ne kartą nagrinėjo, ne vieno investuotojo reikalavimus dėl jų teisių gynimo, esant konstatuotiems finansų tarpininko veiklos pažeidimams, tačiau nei vienu iš atvejų nebuvo nustatyta pagrindo taikyti kraštutinę priemonę – sutarčių pripažinimą niekinėmis ir negaliojančiomis. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtino, kad Komisija 2008–2010 metais, gavusi kelias dešimtis Banko klientų skundų dėl Banko veiksmų, parduodant SASO, suteikiant paskolas joms įsigyti ir atskleidžiant su šiomis paslaugomis susijusią esminę informaciją, nusprendė atlikti sisteminį Banko veiklos tyrimą platinant SASO skolintomis lėšomis, kadangi augantis klientų skundų srautas sudarė pakankamą pagrindą įtarti, jog Banko veikla gali turėti sisteminių trūkumų, reiškiančių ne tik netinkamą paslaugų teikimą atskiriems Banko klientams, bet sisteminius veiklos organizavimo ir vykdymo trūkumus. Komisija 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. vasario 4 d. atliko sisteminį Banko veiklos platinant SASO Banko skolintomis lėšomis tyrimą, kurio išvados buvo užfiksuotos Sprendime. Taigi, Komisija priimtu Sprendimu užbaigusi teisės pažeidimo jai priskirtoje kontroliuoti viešojo administravimo srityje tyrimą, konstatavo, jos nuomone, Banko padarytus teisės aktų pažeidimus ir tyrimą nutraukė, pasibaigus terminui, per kurį galima skirti poveikio priemones.

35. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo konstatuoti, jog Komisija, o vėliau jos funkcijas perėmęs Lietuvos bankas, nestebėjo, neanalizavo ir netikrino Banko vykdomos veiklos, t. y. minėtos institucijos nepažeidė teisės aktuose nustatytų pareigų. Aplinkybė, kad Obligacijos neuždirbo prieaugio ir pareiškėjui teko pareiga mokėti palūkanas iš nuosavų lėšų, atsirado ne dėl priežiūros institucijų veiksmų, o dėl nepalankiai susiklėsčiusių rinkos sąlygų. Pareiškėjo nuostolių perkėlimas priežiūros institucijoms paneigtų investavimo esmę, rizikos sandorių prigimtį bei atleistų pareiškėją nuo atsakomybės už savo veiksmus. Nei Komisija, nei Lietuvos bankas nėra ir negalėjo būti kaltas dėl to, kad akcijų rinkos drastiškai smuko dėl staigios ir nenumatytos ekonominės krizės, kas buvo vienintelė Obligacijų prieaugio neuždirbimo priežastis. Teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti suma, kuri susidarė sumokėjus palūkanas už teisėtų sutarčių pagrindu paimtas paskolas, yra ne pareiškėjo nuostoliai, o teisėtų sutarčių vykdymo padariniai.

36. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma, byloje nesant šias aplinkybes objektyviai paneigiančių duomenų, teismui leido pareiškėjo argumentus, jog atsiradusius finansinius nuostolius lėmė netinkama Banko priežiūra, vertinti kritiškai ir kaip nagrinėjamu atveju nesudarančius pagrindo pripažinti Lietuvos banką netinkamai įvykdžiusiu aptariamą pareigą.

37. Dėl Prospekto tvirtinimo ir paskelbimo, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, jog Bankas kreipėsi į Komisiją su prašymu patvirtinti Prospekto priedą. Komisija 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 2K-52 jį patvirtino. Prospekto priede Nr. 1 pateikta ir atitinkamai papildyta rinkos rizika. Strategija, į kurią investavo pareiškėjas, nelaikytina patvirtinto Prospekto sudėtine dalimi, todėl atitinkami Prospekto pakeitimai, susiję su apmokėjimo Strategijos pasiūlymu / pasirinkimu, nebuvo atliekami. Prospekte buvo atskleisti rizikos veiksniai, susiję su vertybiniais popieriais ir jų emitentu, o pareiškėjo individualiai pasirinkta Strategija, susijusi su jo finansinėmis galimybėmis įsigyti obligacijų, nėra Prospekto sudedamoji dalis, todėl ir su konkrečia Strategija susijusios individualios, tik tai Strategijai būdingos rizikos nebuvo pateikiamos Prospekte. Teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendime nustatyta, jog pareiškėjas prieš sudarydamas su Banku Sutartis net nesusipažino su Prospektu.

38. Teismo įsitikinimu, susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas patyrė žalą, yra išimtinai kilusios dėl pareiškėjo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, bet ne dėl to, kad Komisija ir Lietuvos bankas atliko tam tikrus veiksmus / neveikimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nesant bent vienos iš trijų būtinųjų sąlygų (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) civilinė atsakomybė nekyla. Byloje padarius išvadą, kad šiame ginče Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos neatliko neteisėtų veiksmų, dėl priežastinio ryšio ir žalos fakto teismas sprendime nepasisakė, o pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos banko 215 159,79 Eur ir kitas patirtas išlaidas, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, atmetė, kaip nepagrįstą.

39. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nei Komisija, nei Lietuvos bankas tinkamai neatstovavo jam teismo proceso metu, pažymėjo, kad nei Komisijai, nei Lietuvos bankui nėra ir niekada nebuvo suteikta teisė atstovauti fizinių ar juridinių asmenų interesams teismo proceso metu. Be to, pareiškėjas teismo procesą prieš Banką inicijavo tik 2013 m., kai Komisija jau buvo likviduota. Įstatymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 49 str.) nustatyta galimybė valstybės institucijoms duoti išvadą byloje, jeigu tai susiję su viešojo interese gynimu. Tačiau ir šiuo aspektu nei Komisija, nei Lietuvos bankas negalėjo būti pripažinti netinkamai vykdę savo funkcijas, nes pirmajame pareiškėjo prieš Banką inicijuotame teismo procese priežiūros institucija nedalyvavo ir išvados byloje neteikė, kadangi apie vykstantį teismo procesą nežinojo ir į procesą nebuvo įtraukta.

40. Teismas dėl ieškinio senaties termino nurodė, kad pareiškėjo reikalaujama atlyginti žala siejama su tiesioginiais nuostoliais – dėl Banko kaltės atsiradusia pareiškėjo prievole sumokėti palūkanas ir delspinigius. Ši prievolė pareiškėjui pagal Skolinimo sutartį atsirado Obligacijų išpirkimo dieną – 2012 m. birželio 22 d., kada pareiškėjui tapo žinoma, kad obligacijos išperkamos už jų nominalią vertę ir pareiškėjui teks padengti Bankui mokėtinas palūkanas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis. Prievolės turi būti vykdomos nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d.). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Teismas sprendė, kad vadovaujantis šiomis įstatymo nuostatomis, minėta prievolės atsiradimo data laikytina momentu, nuo kurio pareiškėjas turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. jam padarytą žalą. Šiuo aspektu sutartinės prievolės vykdymo privalomumas savaime nesietinas su prievolės patvirtinimu teismine tvarka. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo pateikimo dieną (2018 m. gruodžio 11 d.) jau buvo suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Teismo vertinimu, tai, jog pareiškėjas buvo pareiškęs ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nesudarė pagrindo teigti, jog ieškinio senatis nutrūko. Pareiškėjas svarbių priežasčių, kurios objektyviai jam būtų kliudžiusios per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis su skundu į teismą nenurodė, todėl nebuvo ir pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, o tai buvo pagrindas skundą atmesti.

41. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT nustatęs, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra kilęs Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Tam, kad būtų išnagrinėtas pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo, būtinybės kreiptis į ESTT nebuvo, nes šiuo atveju nekilo joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas.

IV.

43.1. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą imperatyvią nuostatą, numatančią, kad kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliacinės instancijos teismo išaiškinimus ir priėmė sprendimą, kuris savo turiniu iš esmės nesiskiria nuo to, kuris jau buvo priimtas.

43.2. Teismas neatskleidė bylos ir ginčo esmės, neteisingai interpretavo ir kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius, dėl ko nepagrįstai tiesiog automatiškai ir besąlygiškai vadovavosi teismo civilinėje byloje (dėl sandorių tarp Banko ir pareiškėjo pripažinimo negaliojančiais) nustatytomis aplinkybėmis, pateiktais išaiškinimais ir vertinimais bei šios bylos baigtimi apskritai. Taigi, teismas nepagrįstai ir vėl esminę reikšmę suteikė Banko veiksmų įvertinimui civilinėje byloje ir civilinės bylos baigčiai.

43.3. Pirmosios instancijos teismas neatribojo Banko – pareiškėjo teisinių santykių ir atsakovo – pareiškėjo teisinių santykių, nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad sutartiniai santykiai tarp pareiškėjo ir Banko (iš kurių teismas kildino žalos atsiradimą) ir atsirado išimtinai dėl neteisėtų priežiūros institucijos veiksmų (neveikimo).

43.4. Teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, ją išnagrinėjo formaliai, sprendimą priėmė iš esmės be argumentų ir motyvų sukompiliuodamas teisės aktų, atskirų byloje esančių procesinių ir kitų dokumentų dalis, lakoniškai ir formaliai atmesdamas pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus arba visiškai dėl jų nepasisakydamas.

43.5. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles, nepagrįstai jo pradžią siejo su Obligacijų išpirkimo diena (2012 m. birželio 22 d.), kai pareiškėjas apie atsakovo padarytą savo teisių pažeidimą ne tik nežinojo, bet ir neturėjo, ir negalėjo žinoti. Pareiškėjas skundą valstybei dėl jam padarytos žalos atlyginimo šioje byloje 2018 m. gruodžio 10 d. pateikė todėl, kad valstybės įgaliota priežiūros institucija laiku neužkirto kelio Banko neteisėtiems veiksmams. Neteisėti Banko veiksmai, pareiškėjo atžvilgiu, konstatuoti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-776-175/2015. Taigi, teismas ieškinio senatį taikė ir pareiškėjo skundą tuo pagrindu atmetė nepagrįstai, pažeisdamas materialiosios teisės normas, nes trejų metų ieškinio senaties terminas byloje nėra praleistas nei skaičiuojant nuo 2015 m. gruodžio 10 d. (kai įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi nustatytos reikšmingos aplinkybės ir konstatuoti neteisėti Banko veiksmai), nei skaičiuojant nuo 2018 m. rugpjūčio 21 d. – 2018 m. rugsėjo 14 d. (kai pareiškėjui dėl priežiūros institucijos (t. y. viešojo administravimo subjekto) neteisėtų veiksmų faktiškai atsirado žala, pareiškėjui sumokėjus Bankui palūkanas ir kitus priteistus mokėjimus).

43.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Strategija, į kurią investavo pareiškėjas, nelaikytina patvirtinto Bazinio prospekto sudėtine dalimi. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, neatliko sisteminio teisės aktų normų vertinimo, kas patvirtina, kad Strategija ir su ja susijusios rizikos Prospekte bei Galutinėse sąlygose turėjo būti aprašytos, ir aiškiai atskirtos nuo investavimo rizikos nuosavomis lėšomis. Pareiškėjo nuomone, net ir darant prielaidą, kad informacija apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis ir su tuo susijusi rizika neturėjo būti atskleista Baziniame prospekte, jo priede ir (ar) Galutinėse sąlygose nepaneigiama priežiūros institucijos atsakomybė dėl susidariusios situacijos ir pareiškėjui dėl to padarytos žalos.

43.8. Priežiūros institucija nesiėmė priemonių apginti pareiškėjo interesus, kadangi neteikė motyvuotų ir Banko veiklos pažeidimus atskleidžiančių teisinių išvadų, tačiau aplaidžiai to nedarė, tokiu būdu neužtikrindama jai numatytos pareigos ginti investuotojo interesus.

43.9. Beveik 30 puslapių apimties prašyme pareiškėjas detaliai pagrindė ir motyvavo, kokių konkrečiai ES teisės aktų išaiškinimas ir kokiais konkrečiai aspektais yra reikšmingas nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo išdėstytų motyvų ir argumentų nevertino, pareiškėjo prašymą atmetė formaliais pagrindais, dėl ko pareiškėjo prašymas iš esmės liko neišnagrinėtas.

44. Atsakovo atstovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45. Lietuvos bankas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo administracinę bylą, o apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo argumentai bei reikalavimai yra teisiškai nepagrįsti ir atmestini. Be to, Lietuvos banko pozicija šioje administracinėje byloje išdėstyta 2019 m. sausio 18 d. atsiliepime į pareiškėjo skundą, grindžiama tuo, kad: 1) pareiškėjo skundo pateikimo dieną jau buvo suėjęs sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.), ir Lietuvos bankas prašo taikyti ieškinio senatį; 2) pareiškėjas tiek skundą, tiek ir apeliacinį skundą grindžia deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nėra pagrįsti, taip pat pareiškėjas neįrodė sąlygų, kurioms esant kyla civilinė atsakomybė. Pareiškėjas neįrodė, kad priežiūros institucija veikė neteisėtai ar neatliko jai pavestų pareigų, tai yra, tinkamai ir laiku nevykdė funkcijų, susijusių su: investicinių paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų laikymosi užtikrinimu; vertybinių popierių prospekto parengimu ir paskelbimu; pareiškėjo atstovavimu teisme ir kitų veiksmų ir priemonių, skirtų užtikrinti investuotojų teises ir interesus, atlikimu. 3) pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja kitos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos (žala, priežastinis ryšys). Atsakovo atstovas atsiliepime pateikia šiuos argumentus ir motyvus:

45.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2019 m. kovo 15 d. sprendimą, padarė tam tikrų procesinių pažeidimų (nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir jų netyrė), tačiau nėra pagrindo teigti, kad minėtoje nutartyje buvo suformuoti kokie nors teisės išaiškinimai ar juo labiau kad pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią bylą, į juos neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, nebuvo ištirtos ir dėl jų nebuvo pasisakyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 15 d. sprendime.

45.2. Nepaisant to, kad nagrinėjamos bylos dalykas nėra pareiškėjo ir Banko sutartiniai santykiai bei sutartinės civilinės atsakomybės taikymas, kai kurios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, turinčiuose res judicata galią, yra reikšmingos šioje administracinėje byloje. Šį faktą patvirtina ir paties pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, paremti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis. Be to, nagrinėjamoje byloje, sprendžiant atsakomybės klausimą, būtina atsižvelgti į res judicata galią turinčiuose teismų sprendimuose padarytas išvadas dėl paties pareiškėjo atsakomybės už savo veiksmus (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015).

45.3. Priežiūros institucija veikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, o pareiškėjo patirti nuostoliai, atsiradę dėl prievolių vykdymo pagal Banko ir pareiškėjo teisinius santykius, negali būti tapatinami su priežiūros institucijos, kuri nebuvo šių santykių šalimi, veiksmais. Taip pat ir Banko platintas produktas – su akcijomis susietos obligacijos, jų įsigijimą finansuojant iš Banko pasiskolintomis lėšomis buvo specifinė investicinė paslauga, kuriai būdinga rizika nebuvo ir negalėjo būti aprašyta Prospekte, taigi ir šiuo aspektu konstatuoti priežiūros institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) nėra jokio pagrindo.

45.4. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes ir pasisakė dėl visų pareiškėjo argumentų. Teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir pagrįstai bei motyvuotai konstatavo, kad pareiškėjo skundas bei jame reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti.

45.5. Pareiškėjas ieškinio senaties termino pradžią sieja su konkretaus subjekto – Banko arba Komisijos, galimai pažeidusio pareiškėjo teises, nustatymu. Būtent dėl šios aplinkybės ir su tuo susijusio klaidingo materialinės teisės aiškinimo, Lietuvos banko nuomone, pareiškėjas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžią sieja ne su tikruoju momentu – sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie jo teisių pažeidimą diena, o su kitomis, teisiškai ieškinio senaties termino pradžiai nereikšmingomis, aplinkybėmis. Tai, kad pareiškėjas, obligacijų išpirkimo dieną sužinojęs apie savo teisių pažeidimą, pasirinko konkretų savo teisių gynimo būdą ir atsakovą, t. y. Banką, neturi ir negali turėti įtakos senaties termino skaičiavimui (jo pradžiai).

45.6. Dėl priežiūros institucijos funkcijų ir jų turinio, tiek pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinis skundas grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, o pareiškėjas nenurodo: kokių konkrečiai veiksmų Vertybinių popierių komisija turėjo imtis; kokiu pagrindu atitinkamų veiksmų turėjo būti imtasi; kada tokių veiksmų turėjo būti imtasi.

45.7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad „Bazinis prospektas numato sąlygas Banko išleistoms obligacijoms įsigyti nuosavomis, o ne skolintomis lėšomis“. Pareiškėjas nepateikia šį teiginį įrodančių aplinkybių ir konkrečių Bazinio prospekto nuostatų. Priešingai, Baziniame prospekte vertybinių popierių įsigijimas nebuvo siejamas su konkrečiu jų apmokėjimo būdu, vertybiniai popieriai galėjo būti apmokami tiek nuosavomis, tiek skolintomis, tiek kitais teisėtais būdais įgytomis lėšomis.

45.8. Nei Komisija, nei Lietuvos bankas negali būti pripažinti netinkamai vykdę savo funkcijas, nes pirmajame pareiškėjo prieš Banką 2013 m. inicijuotame teismo procese (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02486-2013-1) priežiūros institucija nedalyvavo ir išvados byloje neteikė, kadangi apie vykstantį teismo procesą nežinojo ir į procesą nebuvo įtraukta, o Komisija jau buvo likviduota. Teismui bylą nutraukus, teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl Lietuvos banko išvadoje (Komisijos Sprendime) nustatytų faktų ir pateikto jų vertinimo, t. y. pateiktos išvados dėl pačio pareiškėjo pasirinkto savo teisių gynimo būdų neturėjo ir negalėjo turėti jokios reikšmės pareiškėjo ir Banko ginče. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, jog priežiūros institucija šiuo aspektu netinkamai vykdė savo funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

46. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl galimai neteisėtais Vertybinių popierių komisijos, kurios funkcijas šiuo metu vykdo Lietuvos bankas, veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino žalos atlyginimui taikymo ir pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą buvimo.

Dėl ieškinio senaties termino

47. Atsakovas Lietuvos bankas nuosekliai laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra suėjęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas ir prašo jį taikyti (CK 1.126 str. 2 d.).

48. Teisėjų kolegija su šiuo atsakovo argumentu sutinka.

49. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis, tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (pateikdamas skundą). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Jei nėra CK ar kituose įstatymuose nustatytų išimčių, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

50. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Jeigu suinteresuotas asmuo žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų savo pažeistą teisę, kita teisinių santykių šalis gali pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba nemano, kad jo teisė yra pažeista, arba savo teisės kreiptis į teismą atsisako.

51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą ir šio termino nustatymo pradžią, išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 23 punktą).

52. Kasacinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad reikalavimo priteisti žalos atlyginimą atveju, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma (atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė (išskyrus tuos atvejus, kaip nagrinėjamoje byloje, kai atsakomybė kyla be kaltės)). Tokiais atvejais ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Ieškovas tuo momentu dar gali nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turi suvokti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-457-684/2017 26 punktą).

53. Nagrinėdamas ginčą teismas turi spręsti, kuriuo momentu asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, ar asmuo apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Kasacinio teismo praktikoje, be kita ko, nurodyta, kad turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-378/2016 25 punktą).

54. Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad apie jam galimai neteisėtais Vertybinių popierių komisijos veiksmais padarytą žalą jis sužinojo 2015 m. gruodžio 10 d., t. y. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį Nr. 2A-776-178/2015, kuria teismas konstatavo Banko neteisėtus veiksmus ir pareiškėjo didelį neatsargumą bei pagal vieną skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių mokėtiną palūkanų sumą sumažino 45 proc., o pagal kitą mokėtina palūkanų suma liko nepakeista.

55. Su tokia pareiškėjo pozicija nesutiktina. Pareiškėjui pareiga mokėti skolinimo obligacijoms apmokėti sutartyse nustatytas palūkanas atsirado 2012 m. birželio 22 d., kai pareiškėjui tapo žinoma, kad obligacijos išperkamos už jų nominalią vertę. Teismo vertinimu, būtent šią dieną apeliantui turėjo būti suprantama, kad jo teisė yra pažeista, t. y. jis sužinojo, ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip nurodoma Nutarties 51 punkte cituojamoje kasacinio teismo praktikoje, pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet patį žalos padarymo (teisės pažeidimo) faktą turėjo žinoti ir būtent nuo šio momento rūpintis jo manymu pažeistų teisių gynimu – vertinti jam padarytą žalą, spręsti, kurie asmenys atsakingi už jam padarytą žalą ir kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.

56. Nesutiktina ir su apelianto argumentais, kad tik teismui išsprendus jo individualią bylą, kurioje konstatuoti neteisėti Banko veiksmai, jis galėjo suvokti, kad platinant SASO Bankas veikla finansinių priemonių rinkoje turėjo trūkumų ir galėjo neatitikti teisės aktų keliamų reikalavimų. Nagrinėjant šį ginčą abi šalys išsamiai remiasi Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. 2K-161, kuriame, atlikusi sisteminį Banko veiklos patikrinimą, Komisija atskleidė Banko veiklos trūkumus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-552-2377-12 iš Komisijos sprendimo motyvuojamosios dalies pašalintos išvados, tačiau Komisijos sprendime aptartas Banko veiksmų vertinimas neatliktas, o nurodyta, kad jų atitiktis teisės aktų reikalavimams gali būti ginčijama atskirose civilinėse bylose, kuriose Komisijos sprendimas gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada.

57. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-552-2377-12 pateiktų duomenų matyti, kad apie savo sprendimą Komisija informavo viešai, surengė spaudos konferenciją, paskelbė naujieną savo interneto tinklalapyje. Pats apeliantas teigia, kad Komisijos galimai neteisėtus veiksmus vykdant Banko priežiūrą, galėtų patvirtinti ir minimas Komisijos sprendimas, kuriame Komisija konstatavo daugybinius Banko veiklos pažeidimus (apeliacinio skundo 68 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad Komisijos sprendimas buvo paskelbtas dar iki apelianto sutartyje su Banku nurodytos obligacijų išpirkimo dienos, o apeliantas, būdamas suinteresuotu apdairiu ir rūpestingu asmeniu, turėjo domėtis priežiūros institucijos atliekamu Banko veiksmų tyrimu, obligacijų išpirkimo dieną jis neabejotinai galėjo ir turėjo suprasti apie savo galimai pažeistas teises.

58. Sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie pažeistas teises, o kartu ir ieškinio senaties pradžios skaičiavimo momentas nagrinėjamoje byloje nepasikeičia vien dėl to, kad Banką ir pareiškėją siejo sutartiniai santykiai, o valstybės atsakomybė apeliantui galėtų kilti iš delikto, t. y. skirtingais teisiniais pagrindais. Vis dėlto, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas ieškinio senaties terminas siejamas ne su civilinės atsakomybės rūšimi (sutartine ar deliktine), o su reikalavimu atlyginti žalą ir jis taikomas nepriklausomai nuo to, iš kokios rūšies civilinės atsakomybės santykių (sutartinių ar deliktinių) toks reikalavimas kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017 46 punktas).

59. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų – ir teise į gynybą (CK 1.137 str. 1 d.). Taigi, asmuo, laikydamasis įstatymų, geros moralės principų bei veikdamas sąžiningai (CK 1.137 str. 2 d.) pats sprendžia visus su savo turimomis teisėmis, taip pat ir teise į teisminę gynybą, susijusius klausimus, jų įgyvendinimo būdus ir apimtis. Nagrinėjamos bylos atveju matyti, kad apeliantas, jo manymu pažeistas teises, pasirinko ginti pateikdamas civilinius ieškinius Bankui. Jei apeliantas manė, kad jo teises pažeidė ne tik Bankas, bet galimai ir finansinio tarpininko priežiūrą vykdžiusi institucija savo neteisėtais veiksmais, jis galėjo savo teises ginti pateikdamas skundą dėl tokios žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė.

60. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjas praleido senaties terminą, svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti nėra, todėl apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CK 1.131 str. 1 ir 2 d., ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

61. Konstatavus ieškinio senaties termino pabaigą iki skundo pareiškimo, esantį savarankišku pagrindu skundą atmesti, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai.

62. Kadangi pareiškėjo skundas atmestinas dėl senaties termino pasibaigimo, nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą aktualiais šiai bylai ES teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, nes tokie klausimai laikytini hipotetiniais, t. y. atsakymai į juos neturėtų įtakos procesinei bylos baigčiai (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. didžiosios kolegijos sprendimo Volker und Markus Schecke GbR (C-92/09) ir Hartmut Eifert (C-93/09) prieš Land Hessen 40 punktą ir jame cituojamą praktiką).

63. Šioje byloje pareiškėjas, be kita ko, prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau nagrinėjamu atveju galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.