Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-718-259/2020 pagal ieškovo R. A. B. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos teismų ir teisėjų neteisėtais veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Bylos faktinės aplinkybės

29. Ieškovas 2007 m. birželio 19 d. su AB DnB NORD banku sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285, pagal kurias 11 874 vnt. obligacijų įsigijimui paėmė iš banko 1 187 400 Eur kreditą su 5,18 proc. palūkanų norma, užtikrindamas bankui kredito grąžinimą, įkeitė nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą. Tą pačią dieną ieškovas su banku sudarė ir Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią įsigijo 11 874 vnt. „DnB NORD PASAULIS-23 (EUR)“ emisijos su pasaulio akcijomis susietų obligacijų (SASO) ir už jas sumokėjo paimto kredito lėšomis. Bankas po keleto metų akcijas išpirko, tačiau ieškovui akcijos pelno neatnešė, jam atsirado pareiga sumokėti bankui palūkanas už gautą kreditą

30. Ieškovas, nesutikdamas su tokia situacija, siekė savo teisių gynybos ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl jo su Banku sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento dėl suklydimo, o alternatyviai – dėl žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014, kuriuo atmetė ieškinį, o Banko priešieškinį patenkino iš dalies, priteisė Bankui iš ieškovo 241 406,42 Eur skolą (priskaičiuotas palūkanas) ir procesines palūkanas. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. spalio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-776-178/2015) Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik sumažino iš ieškovo priteistų bankui palūkanų sumą iki 147 526,14 Eur sumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą motyvuodamas tuo, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus.

31. 2017 m. vasario 24 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis ir niekinėmis nuo sudarymo momento Skolinimo sutartis bei Obligacijų pasirašymo sutartį, pripažinti banko reikalavimą sumokėti palūkanas pagal skolinimo sutartis neteisėtu. Ieškovas 2017 m. rugpjūčio 16 d. pateikė teismui prašymą dėl kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 2017 m. rugsėjo 11 d. teismas, nustatęs, kad ieškovas prašyme kreiptis į ESTT kelia fakto klausimus, kurių ESTT nenagrinėja, ieškovo prašymo netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovo R. A. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AB (buvęs AB DnB NORD bankas) dėl sandorio, kaip prieštaraujančio imperatyvioms įstatymų normoms, pripažinimo negaliojančiu, nutraukė, nustatęs, kad ieškovas iš esmės kelia tapatų ginčą, jau išnagrinėtą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-3595-640/2017). Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Taip pat šia nutartimi netenkino ieškovo prašymo dėl bylos stabdymo, iki bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (civilinė byla Nr. e2-426-464/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 31 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo kasacinį skundą, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

32. 2018 m. birželio 19 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teisme buvo gautas ieškovo kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo, dėl prašymo sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. birželio 26 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

33. 2018 m. liepos 3 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teisme buvo gautas ieškovo R. B. kasacinis skundas dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties peržiūrėjimo, dėl prašymo sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. liepos 10 d. nutartimi ieškovo kasacinį skundą atsisakė priimti, kaip neatitinkantį CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų .

34. Ieškovas 2019 m. kovo 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 226 489,99 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Šis teismas 2019 m. balandžio 23 d. nutartimi kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją su prašymu spręsti, ar byla pagal pareiškėjo R. A. B. skundą teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Specialioji teisėjų kolegija 2019 m. birželio 25 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-32/2019 konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jis siejamas su Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakomybe už galbūt pavėluotą MiFid direktyvos nuostatų perkėlimą į nacionalinės teisės aktus, patenka į CK 6.271 straipsnio reguliavimo sritį ir yra teismingas administraciniam teismui, reikalavimas dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jis siejamas su civilinę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) veiksmais, yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui (CK 6.272 straipsnis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 18 d. nutartimi į atskirą bylą išskyrė pareiškėjo skundo dalį ir reikalavimą dėl žalos atlyginimo tiek, kiek jis siejamas su civilinę bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) veiksmais ir šią bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos teismui. Ieškovas šią ieškinio dalį tikslino pagal CPK keliamus reikalavimus.

Dėl ieškovo reikalavimo priteisti turtinę žalą

35. Nors ieškovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis žalą kildino iš valstybės institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamo nacionalinio teisinio reglamentavimo, tačiau tiek iš ieškinio, tiek apeliacinio skundo turinio matyti, kad iš esmės jo netenkino tai, kad teismai, nagrinėję jo inicijuotus ginčus, priėmė jį netenkinančius sprendimus, bei, jam paprašius, nesikreipė į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Be to, šios nutarties 34 punkte yra nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismui buvo perduota bylos dalis dėl teismų (teisėjų) veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo, atitinkamai, ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina, nes teismas neišnagrinėjo ieškinio dalies, susijusios su valstybės jam padaryta žala, neužtikrinus ES teisės nuostatų perkėlimo į nacionalinį teisinį reglamentavimą, atmestini, šis ginčas yra likęs administraciniame teisme nagrinėjamojoje byloje ir neteismingas bendrosios kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti ieškovo ieškinio dalies, kuri jam nebuvo perduota, todėl neperžengdamas nagrinėjamos bylos ribų, teismas pagrįstai pasisakė tik dėl teismų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Ieškovas iš esmės žalą kildina iš dviejų jo inicijuotų ginčų, kuriose priimti teismų procesiniai sprendimai buvo patikrinti instancine tvarka. Pirmąjį ginčą ieškovas teisme inicijavo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 ir šis ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės ieškovo ieškinį atmetant, o atsakovo ieškinį tenkinant iš dalies. Lietuvos apeliacinis teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės paliko nepakeistą, tik vadovaudamasis jau suformuota kasacinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, sumažino atsakovui iš ieškovo priteistiną sumą. Vėliau ieškovas inicijavo ginčą Vilniaus apygardos teismo, civilinėje byloje Nr. e2-3595-640/2017. Šią bylą teismas nutraukė, nustatęs, kad ieškovas byloje inicijavo tapatų ginčą, kaip civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014. Ieškovas nagrinėjamu atveju byloje teigia, kad teismai, nagrinėdami ginčus visose instancijose, priėmė neteisingus ir neteisėtus sprendimus. Ieškovo vertinimu, pirmoje inicijuotoje byloje netinkamai išnagrinėjo bylą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo apeliacinio skundo, o kasacinis teismas nepagrįstai atsisakė priimti kasacinį skundą. Antroje – teismas nepagrįstai bylą nutraukė, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tokį teismo procesinį sprendimą paliko nepakeistą, o kasacinis teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo teiktus kasacinius skundus. Taip pat ieškovo teigimu, bylą nagrinėjant antrąjį kartą, teismai nepagrįstai netenkino ieškovo prašymų kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

37. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas siekia turtinės žalos atlyginimo. Kasacinio teismo praktikoje aiškinama, kad ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

38. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

39. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

40. Atsižvelgus į apelianto nurodomus žalos kilimo argumentus, matyti, kad jis iš esmės siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos skundžiamose sprendimuose ir nutartyse, pakartotinio įvertinimo. Apeliantas, nesutikdamas su teismų priimtais įsiteisėjusiais sprendimais ir siekdamas, kad jo ginčas būtų iš naujo išnagrinėtas, savo teises turėtų įgyvendinti pasinaudodamas CPK 365 straipsnyje numatytu proceso atnaujinimo institutu, o ne prašymu atlyginti žalą. CPK 366 straipsnyje yra nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai, kuriais remdamasis ieškovas gali prašyti atnaujinti procesą bylose, jeigu, jo manymu, buvo priimti su ES teise nesuderinami sprendimai. Teismui atnaujinus procesą ir išnagrinėjus bylą bei priėmus ieškovą tenkinantį sprendimą, jis gali kreiptis dėl žalos atlyginimo, remdamasis įrodymu, kad iš naujo išnagrinėtoje byloje buvo priimtas iš esmės skirtingas procesinis sprendimas.

41. Pažymėtina, kad ieškovas negali ginčyti teismo nustatytų faktų ir priimtų procesinių sprendimų kitose bylose vadovaudamasis kitos šalies (Norvegijos) teismo sprendimu, nes teismo ir teisėjo procesinius veiksmus gali vertinti tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine ar kasacine tvarka ir konstatuoti, kad priimtas teismo sprendimas (nutartis) yra nepagrįstas ar neteisėtas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 111 straipsniai). Savo ruožtu, teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Tokie įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai negali būti peržiūrėti ir tuo labiau panaikinti jokiu kitu būdu kaip tik pasinaudojus išimtiniu proceso atnaujinimo institutu. Todėl apelianto ieškinio reikalavimai pripažinti teismų įsiteisėjusius procesinius sprendimus neteisėtais, pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo atmesti. Ieškovo nesutikimas su konstatuotomis teismų išvadomis įsiteisėjusiuose sprendimuose ir sava įrodymų bei aplinkybių interpretacija, nėra ir negali būti pagrindu pripažinti teismo (teisėjų) veiksmus, priimant procesinius sprendimus, neteisėtais (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-110-450/2020).

42. Vien ta aplinkybė, kad apelianto netenkina teismų išnagrinėjus jo ieškinius ir prašymus priimti procesiniai sprendimai ir juose esantys motyvai, nesudaro teismui teisėto pagrindo nesivadovauti kertiniu civilinio proceso ir apskritai teisinės valstybės principu, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią – t. y. šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas. Būtinybę laikytis res judicata principo yra įtvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad šis principas yra vienas iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą laikymosi sąlygų, siejamų su teisinio tikrumo principo įgyvendinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje E. prieš Lietuvą, Peticijos Nr. 50208/06).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliantas šiuo atveju siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos civiliniame procese, pakartotinio įvertinimo, t. y. konstatavimo, kad teismai turėjo priimti sprendimus, kuriais ieškovo reikalavimai būtų buvę tenkinti ir atitinkamai priteisti ieškovui žalą iš valstybės, dėl jo patirtų išlaidų susijusių su teisminiu nagrinėjimu. Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į aukščiau aptartą teismų praktiką tokio pobūdžio byloje, tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų (nepakeistų) teismo procesinių sprendimų, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį dėl neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant nurodytas bylas, atmetė pagrįstai.

44. Taip pat atkreiptinas dėmesys dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų teismo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistavimo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovo įrodinėjama turtinė 226 374,41 Eur žala tiesiogiai yra kildinama iš ieškovo ir atsakovo 2007 m. sudarytų Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių, taigi priežastiniu ryšiu yra nesusijusi su teismų priimtais procesiniais sprendimais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas pasinaudojo įstatymų nustatyta teise kreiptis į teismą dėl šių sutarčių nuginčijimo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. nutartimi, atsižvelgęs į vieningą kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose, atleido ieškovą nuo prievolės mokėti atsakovui 45 proc. priešieškiniu reikalaujamų palūkanų. Ieškovas be argumentų, kad teismai priėmė jo interesus netenkinančius sprendimus, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, teismo ar teisėjų padarytas šiurkščias akivaizdžias klaidas nagrinėjant jo inicijuotas bylas. Ieškovas nepateikė duomenų, tokių kaip, kad jo atžvilgiu priimti sprendimai neatitinka kasacinio teismo praktikos analogiško pobūdžio bylose, ar kad atnaujinus procesą ir išnagrinėjus bylas iš esmės, būtų priimti iš esmės skirtingi procesiniai sprendimai. Ieškovo nurodyta eilė direktyvų ir jų išaiškinimų nepaneigia skundžiamų sprendimų teisėtumo. Pažymėtina, kad teismai, nagrinėję ieškovo inicijuotus ginčus, atsižvelgė į 2011 m. liepos 28 d. Vertybinių popierių komisijos sprendimą Nr. 2K-161 ir iš esmės konstatavo neteisėtus Banko veiksmus, tačiau ne tokiu mastu, kad vien tik dėl jų ieškovas būtų suklydęs esmingai. Teismas pažymėjo, kad už skolinimo sutarties sąlygos dėl palūkanų mokėjimo tinkamą įvykdymą yra atsakingos abi šalys, todėl, vadovaujantis CK 6.64 ir 6.206 straipsnių nuostatomis, paskirstė joms tenkančius neigiamus padarinius, atleidžiant skolininką (ieškovą) nuo dalies palūkanų mokėjimo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo inicijuotą ginčą nagrinėjant iš esmės buvo konstatuota, kad ieškovas yra verslininkas ir jo sudarytos sutartys su atsakovu dėl didelės sandorio vertės ir didelio numatomo gauti pelno, patvirtino abiejų šalių versliškumo požymius. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovas iš esmės neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu ir priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytų neteisėtų teismo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistavimo.

45. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ieškovas neįrodė, kokiu pagrindu jam kilo žala dėl teismo nesikreipimo į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, bei Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nepriėmus jo kasacinių skundų. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareigą kreiptis dėl prejudicinio teismo sprendimo turi galutinės instancijos teismas (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnis), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus apygardos teismas privalėjo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio teismo sprendimo priėmimo, tai šio teismo teisė, bet ne pareiga. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 30 d. netenkino ieškovo prašymo dėl bylos stabdymo, iki bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas kitoje Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Susipažinus su ieškovo nurodytu ESTT 2019 m. gegužės16 d. priimtu prejudiciniu sprendimu byloje Nr. C?8/18, matyti, kad ESTT nurodė, jog direktyvos 2004/39, 2011/83 ir 2014/65 turi būti aiškinamos taip, kad jos netaikomos obligacijų skolintomis lėšomis įsigijimams, kaip antai nagrinėjamiems pagrindinėje byloje, jei šie įsigijimai buvo atlikti iki 2007 m. lapkričio 1 d. Pirmąjį ir antrąjį klausimus ESTT vertino kaip akivaizdžiai nepriimtinus tiek, kiek jie susiję su direktyvomis 2001/34, 2003/6 ir 2003/71 ir Reglamentu Nr. 809/2004. Taigi, šiuo konkrečiu atveju ieškovas nepateikia jokių duomenų, kokią įtaką šis prejudinis sprendimas būtų turėjęs Lietuvos apeliacinio teismo procesiniam sprendimui byloje Nr. e2-426-464/2018, bei nenurodo, kokią konkrečią žalą jam Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. procesinis sprendimas padarė.

46. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagal įtvirtintas proceso teisės normas turi diskrecijos teisę nuspręsti kasacinio skundo priėmimo klausimą konkrečioje byloje (CPK 350 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų atrankos kolegija, susipažinusi su ieškovo kasaciniais skundais ir nustačiusi, kad jie neatitiko CPK 346 straipsnio, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, aiškiai motyvavo, kodėl atsisakė priimti jo kasacinius skundus. Apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad teismas, atsisakydamas priimti kasacinius skundus, neatliko būtinųjų procedūrų ar kad jo skundai atitiko CPK 346 straipsnio ir 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl nėra pagrindo ir šiuo atveju konstatuoti neteisėtų teismų veiksmų ieškovo atžvilgiu.

47. Ieškovo argumentai, kad teismai, nagrinėję jo bylą, turėjo vadovautis Norvegijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, nepagrįsti. Kaip teisingai pasisakė Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (atsisakyme kreiptis į ESTT), Norvegijos teismo sprendimas Lietuvos teismams iš esmės nėra teisės šaltinis, į ESTT kompetenciją neįeina skirtingų valstybių teismų praktikos analizė, vienodinimas ar apibendrinimas. Ieškovo inicijuoti civiliniai ginčai buvo peržiūrėti instancine tvarka, teismų priimti sprendimai atitinką suformuotą kasacinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015), todėl nėra pagrindo konstatuoti, teismų neteisėtų veiksmų ir šiuo aspektu.

48. Reikalaujant atlyginti turtinę žalą privalu įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas (veiksmų, iš kurių kildinama žala, neteisėtumą, kaltę, žalos faktą bei dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos). Nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas šioje byloje neįrodė civilinės atsakomybės valstybei taikymo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį sąlygų – neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio.

Dėl bylos baigties

49. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieškovas šiuo atveju neįrodė atsakovės viešajai atsakomybei kilti civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, todėl ieškinį pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai.

50. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais, todėl apeliacinis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.