Kauno apygardos teismo sprendimas

atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, įgaliotai atstovei V. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo R. A. B. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos, padarytos teismų ir teisėjų neteisėtais veiksmais, atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas teisme 2019 m. spalio 30 d. pareiškė patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriame suformulavo reikalavimą priteisti jam iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 226 374,41 Eur žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinys grindžiamas tuo faktiniu pagrindu jog 2007-01-11 Lietuvos Vertybinių popierių komisija patvirtino AB DnB NORD (dabartinis pavadinimas - Luminor Bank AS, toliau ir Bankas) obligacijų emisiją, išleistą pagal 2006-06-19 d. 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą. Bankas 2007 m. birželio 19 d. Obligacijų pasirašymo sutarties, pasirašytos tarp ieškovo ir Banko, ieškovui išplatino 11 874 vnt. su pasaulio akcijomis susietų Banko platinamų obligacijų emisiją DnB NORD Pasaulis Nr. 23. Bankas minėtas obligacijų emisijas platino neprofesionaliems investuotojams, įskaitant ieškovą, Banko skolintomis piniginėmis lėšomis. Buvo sudaryta skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 (priedas Nr. 1), kurios 1.1 punkte Bankas įsipareigojo suteikti ieškovui 239 110 Eur kreditą Sutarties 1.6 punkte nurodyto obligacijų kiekio (11 874 vnt.) apmokėjimui, bei skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-285 (priedas Nr. 2), kurios 1.1 punkte Bankas įsipareigojo suteikti ieškovui papildomą 948 290 Eur kreditą, to paties, šios sutarties 1.6 punkte nurodyto obligacijų kiekio (11 874 vnt.) apmokėjimui. Obligacijų pasirašymo sutarties (priedas Nr. 3) 1.2 punkte nustatyta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti Bankui obligacijų emisijos kainą - 1 187 400 Eur, ne vėliau kaip iki 2007 m. birželio 19 d. 16:00 val. Sutarčių 5.1 punkte buvo nurodyta, kad ieškovas įsipareigoja sumokėti Bankui 5,18 proc. dydžio palūkanas nuo visos Bankui negrąžintos kredito dalies. Pagal Sutartį Nr. K-2411-2007-284, Banko priskaičiuotos palūkanos per 5 metų laikotarpį sudarė 268 299,35 Eur sumą, o pagal Sutartį Nr. K-2411-2007-285, palūkanos, kurias ieškovas taip pat turi pareigą sumokėti Bankui, sudarė 67 633,58 Eur sumą. Šios sumos grąžinimo užtikrinimui, ieškovas pagal Sutarties 7.2.1. punktą įsipareigojo įkeisti nuosavybės teise priklausantį vienintelį gyvenamąjį būstą - butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Buto vertė tuo metu siekė apie 1,5 mln. Lt sumą.

Teigiama, jog Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015-10-10 nutartimi, (civilinė byla Nr. 2A-776-178/2015, priedas Nr. 5) pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, tik sumažino iš ieškovo priteistų 241 406,42 Eur palūkanų sumą iki 147 526,14 Eur, pritaikant rizikos pasidalinimo metodą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2016-02-29 ir 2016-03-16 nutartimis atsisakė priimti ieškovo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutarties.

Ieškovas apeliacine tvarka apskundė Vilniaus apygardos teismo 2017-12-06 nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui, teigė kad ginčo dalykas ir pagrindas šioje byloje nėra tapatūs ankstesnei bylai, 2018-03-19 pateikė prašymą sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus gautas ESTT prejudicinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme dėl tokių pačių prejudicinių klausimų kitoje, nagrinėjamoje, civilinėje byloje dėl Banko SASO obligacijų negaliojimo (ESTT byla TE, UD, YB, ZC prieš Luminor Bank AB, C-8/18). Lietuvos apeliacinis teismas 2018-03-30 nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko Vilniaus apygardos teismo nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-05-31, 2018-06-26 ir 2018-06-10 nutartimis atsisakė priimti ieškovo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018-03-30 nutarties.

Antra, 2014 – 2015 metais teismuose buvo nagrinėjamos civilinės bylos dėl sutarčių, sudarytų 2007 m. birželio 19 d., pripažinimo negaliojančiomis. Tad, sprendžiant sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimą, taikoma materiali teisės norma, galiojusi veiksmo atlikimo metu, t. y. sutarčių sudarymo metu. Skunde nurodoma, kad MiFid direktyva į nacionalinius teisės aktus turėjo būti perkelta iki 2007 m. lapkričio 1 d. Vadinasi, sutarčių sudarymo metu (2007 m. birželio 19 d.) dar nebuvo suėjęs terminas direktyvos perkėlimui į nacionalinę teisės sistemą. Tad nebuvo teisinio pagrindo remtis MiFid direktyvos nuostatomis, sprendžiant sutarčių, sudarytų su Banku, pripažinimo negaliojančiomis klausimą.

Trečia, ieškinyje nurodoma, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t, y. 2007 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata dar nebuvo taikoma, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkų Įstatymui nustojus galioti 2007 m. vasario 8 d., susidarė situacija, kuomet minėti santykiai iš viso nebuvo reguliuojami jokiais teisės aktais. Atkreipia teismo dėmesį, kad Finansinių priemonių rinkų Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, numatanti, kad finansų maklerio Įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma, galiojo nuo 2007 m. vasario 8 d. Tad Pareiškėjas, teigdamas, jog ginčo laikotarpiu nebuvo teisės aktų, reglamentuojančių neprofesionalių investuotojų teises, klaidina teismą.

Penkta, ieškinyje nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, 2017 metais nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo ieškinį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau - SĖS V) 267 straipsnyje numatyta, kad, kai byloje Europos Sąjungos valstybės narės teismui, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti apskundžiamas teismine tvarka, iškyla klausimas dėl Europos Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo, jis kreipiasi i Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminiu institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Tad teisės aktai nenumato pareigos teismui, kuris nėra galutinė instancija, kreiptis dėl prejudicinio sprendimo. Vilniaus apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai galėjo būti skundžiami teismine tvarka, tad bylą nagrinėję teismai neturėjo pareigos kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.

Dėl ieškovo patirtos žalos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo prašomą priteisti 297 374,41 Eur žalą sudaro ieškovo bankui sumokėtų 272 462,72 Eur palūkanų suma ir ieškovo patirtos išlaidos, mokant žyminį mokestį, bei išlaidos teisininkų paslaugoms apmokėti. Atkreipia teismo dėmesį, jog: Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-03-15 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. e1-1482-815/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-04358-2018-4), kuriuo nutarė atmesti ieškovo skundą valstybei, atstovaujamai Lietuvos banko, dėl žalos atlyginimo. Minimas teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Ieškovas nurodė, jog jo patirta 215 159,79 Eur žala yra jo bankui sumokėtos palūkanos pagal tas pačias sutartis, pagal kurias sumokėtas palūkanas kaip žalą ieškovas siekia prisiteisti iš valstybės šioje Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje. Be to, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. e1-2742-789/2019 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00961-2019-1) pagal ieškovo ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo prašomos atlyginti žalos dydis administracinėje byloje Nr. el-2742-789/2019 ir šioje civilinėje byloje yra kildinamas taip pat iš tų pačių su banku sudarytų sutarčių bei ieškovo prašomą atlyginti žalos dydį sudaro bankui sumokėtos palūkanos, išlaidos teisininkų paslaugoms sumokėti bei išlaidos, patirtos vykdymo procese. Taigi ieškovas siekia prisiteisti iš valstybės jo Bankui sumokėtų palūkanų sumą trijose vienu metu teismuose nagrinėjamose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Dėl priežastinio ryšio nebuvimo. CK 6.247 straipsnyje numatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Ieškovas prašo atlyginti jo Bankui sumokėtų palūkanų sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Atkreipia teismo dėmesį, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių teigti, kad dėl teismo veiksmų ieškovui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Nagrinėjamu atveju ieškovui pareiga mokėti Bankui palūkanas atsirado pagal 2007-06-19 ieškovo ir banko sudarytas sutartis, su kuriomis, kaip patvirtina rašytiniai bylos įrodymai, jis susipažino atidžiai. Ieškovas nenurodė, kurias teisės normas taikydami ar aiškindami teismai padarė teisės taikymo klaidą, dėl kurios pastarajam atsirado pareiga mokėti bankui palūkanas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp bylą nagrinėjusių teismų veiksmų ir ieškovo patirtos žalos buvimo.

Dėl senaties termino. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas jam kilusią žalą kildina dėl netinkamo MiFid direktyvos perkėlimo į nacionalinius teisės aktus ir jos nuostatų netaikymo. Tad ieškovas apie savo galimai pažeistas teises turėjo sužinoti 2015 m. gruodžio 10 d., kuomet Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015, kuria buvo nutarta iš ieškovo Banko naudai priteisti pinigines sumas. Tad senaties terminas skundui pateikti dėl žalos priteisimo suėjo 2018 m. gruodžio 10 d., o pirminis skundas teisme buvo gautas 2019 m, kovo 12 d. Tad šiuo atveju yra suėjęs ieškiniui pateikti senaties terminas,

Ieškinys atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės atsakomybės sąlygų ir pagrindų, ieškovui įrodinėjant, jog atsakovės Lietuvos Respublikos teismai, jam kreipusis su ieškiniais į teismą bankui DnB, netinkamai nagrinėjo bylas, nesivadovavo, netaikė ir nukrypo nuo Europos Sąjungos teisės aktų, tokiu būdu negynė ieškovo pažeistų turtinių teisų.

Išnagrinėjus bylą teismo posėdžio metu nustatyta, jog 2007 m. birželio 19 d. ieškovas su banku DnB AB sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285, pagal šias sutartis ieškovas 11 874 vienetų obligacijų įsigijimui paėmė iš banko 1 187 400 eurų kreditą su 5,18 % palūkanų norma (pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-284 - 239 110 eurų, o pagal sutartį Nr. K-2411-2007-285 – 948 290 eurų paskolą). Užtikrindamas bankui kredito grąžinimą, ieškovas įkeitė nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė tuo metu siekė ieškovo manymu apie 1,5 mln. Lt sumą. Tą pačią dieną ieškovas su banku sudarė ir Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 11 874 vienetus „DnB NORD PASAULIS-23 (EUR)“ emisijos su pasaulio akcijomis susietų obligacijų (SASO) ir už jų įsigijimą ieškovas apmokėjo paimto kredito lėšomis. Bankas po keleto metų akcijas išpirko, tačiau ieškovui akcijos pelno neatnešė, jam atsirado pareiga sumokėti bankui palūkanas už gautas paskolas.

Ieškovas 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui AB DnB bankas, prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. A. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. A. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 11 874 vienetus su akcijomis susietų obligacijų „DnB NORD PASAULIS-23 (EUR). Atsakovas bankas byloje pareiškė priešieškinį, jame prašė priteisti iš ieškovo bankui 241 406,42 Eur skolą dėl nesumokėtų palūkanų. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino, priteisė bankui iš ieškovo 241 406,42 eurų skolą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-2281-560/2014). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2015 m. spalio 10 d. nutartimi, (civilinė byla Nr. 2A-776-178/2015), iš esmės paliko Vilniaus apygardos teismo sprendimą nepakeistą, tik sumažino iš ieškovo priteistų bankui palūkanų sumą iki 147 526,14 Eur sumos.

Ieškovas 2017 m. vasario 27 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui AB DnB bankui, jame suformulavo reikalavimus pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. A. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytas Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285; 2007 m. birželio 19 d. ieškovo R. A. B. ir atsakovo AB DnB banko sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį niekinėmis ir negaliojančiomis, pripažinti banko reikalavimą sumokėti palūkanas pagal minėtas pirmiau skolinimo sutartis neteisėtu. Ieškinys teisme buvo priimtas, iškelta Vilniaus apygardos teisme civilinė byla Nr. e2-3595-640/2017. Byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, nes Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi bylą nutraukė, konstatavęs, jog ieškovas šioje byloje pareiškė tapatų ieškinį atsakovui, kadangi šioje byloje pareikšto ir išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 ieškinio faktinis pagrindas ir dalykas sutampa. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 30 d. nutartimi atmetė ieškovo skundą ir paliko Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartį nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gegužės 31 d., 2018 m. birželio 10 d. ir 2018 m. birželio 26 d. nutartimis atsisakė priimti ieškovo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties.

Dėl ieškinio senaties termino.

Byloje ieškovas pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Pirmiau minėto straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad tik po Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties priėmimo suprato, kad Lietuvos Respublikos teisminė sistema ir atskiri teisėjai neteisingai išsprendė ieškovo pareikštus ieškinius bankui, teismai nepasinaudojo būtinais teisiniais institutais ir instrumentais kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą, nesivadovavo Norvegijos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio byloje, dėl ko ieškovui kilo įrodinėjama šioje byloje turtinė žala. Teismas, įvertinęs ieškovo nurodomus argumentus dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios, sprendžia, kad jo eiga prasidėjo 2018 m. kovo 31 d. Iš byloje suformuluoto faktinio ieškinio faktinio pagrindo matyti, jog žalos atsiradimą ieškovas sieja su tomis aplinkybėmis, kad būtent Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-3595-640/2017 nepagrįstai konstatavo ieškinių tapatumą, dėl ko teismas neteisėtai nutraukė civilinę bylą, neatsižvelgė į vieningą ES direktyvų taikymą, Europos Sąjungoje ir Europos ekonominėje erdvėje, neatsižvelgė į Norvegijos teismo sprendimą, sprendusį analogiškus reikalavimus; Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nepagrįstai atsisakė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 31 d. Byloje nustačius, kad ieškovas ieškinį dėl valstybės atsakomybės ir žalos atlyginimo teisme atsakovei pareiškė 2019 m. kovo 12 d., trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas (CPK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Dėl ginčo esmės.

Teismas pažymi, jog CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą asmeniui yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Valstybės civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir asmeniui atsiradusios žalos (CK 6.272 straipsnio 2 dalis, CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimą priteisti turtinę žalą grindė įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 10 d., 2018 m. kovo 30 d. nutartimis, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 31 d., 2018 m. birželio 10 d. ir 2018 m. birželio 26 d. nutartimis, kuriomis nebuvo priimti kasacine tvarka nagrinėti pirmiau paminėti teismo procesiniai sprendimai. Ieškovas teigė, jog Lietuvos teismų sprendimais nepagrįstai nepaneigta ieškovo prievolė sumokėti bankui palūkanas pagal jo ir banko sudarytas pinigų skolininko sutartis, dėl ko susidarė prašoma priteisti žala.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovo įrodinėjama turtinė 226 374,41 Eur žala tiesiogiai yra kilusi iš ieškovo A. R. B. ir AB DnB banko 2007 metais sudarytų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2007-284, bei skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-285 įgytų iš banko obligacijų apmokėjimui. Byloje nustatyta, kad ieškovas pasinaudojo įstatymų nustatyta teise kreiptis į teismą ginčijant sudarytas paskolų sutartis, obligacijų įgijimo sutartį su banku, Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas pirmiau nurodytais teismų procesiniais dokumentais atmetė ieškovo reikštus reikalavimus pripažinti sandorius negaliojančiais ir panaikinti ieškovo prievolę mokėti palūkanas bankui pagal sudarytas sutartis. Teisėjo (teismo) kaltė nagrinėjamu atveju gali būti konstatuota tik padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nėra nurodęs konkrečios teismo ar teisėjo padarytos klaidos bylose, o teismas, nagrinėdamas šią bylą teismo posėdžių metu nėra nustatęs tokio teismo ar teisėjo klaidos, dėl kurios Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimas, 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 10 d. ir 2018 m. kovo 30 d. nutartys yra akivaizdžiai neteisėtos, priimtos ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Ieškovo nuomonė, jog teismai ieškovo nurodomose bylose aplamai nepagrįstai netenkino ieškovo reikštų reikalavimų, nesudaro faktinio pagrindo pripažinti, jog dėl teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta 226 374,41 Eur žala. Dėl to teismas konstatuoja, jog ieškovas neįrodė būtinos sąlygos žalai atlyginti – teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis).

Teismas atmeta ieškovo argumentus, jog Vilniaus apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui nesikreipus į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, galėjo kilti ieškovui įrodinėjama žala. LR CPK 3 straipsnio 5 dalyje numatyta teismo galimybė nagrinėjant bylas ir taikant Europos Sąjungos teisės normas, vadovaujantis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Tačiau tik tas teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Tad teisės aktai nenumato privalomos pareigos teismui, kuris nėra galutinė instancija, privalomai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Todėl Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2-2281-560/2014, Nr. e2-3595-640/2017, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėse bylose Nr. 2A-776-178/2015, Nr. 2A-776-178/2015 neturėjo įstatyminės privalomos pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo. Kita vertus nėra įrodytas ir ieškovo teiginys, jog Lietuvos teismams kreipusis į Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo bylose, ieškovui būtų išnykusi prievolė mokėti palūkanas pagal 2007 metais sudarytas su banku pinigų skolinimo sutartis Nr. K-2411-2007-284, Nr. K-2411-2007-285.

Atmestinas ieškovo argumentas, jog teismai nepagristai nesivadovavo Norvegijos Aukščiausiojo teismo praktika panašaus pobūdžio byloje. CK 1.10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniams santykiams užsienio teisės šaltiniai taikytini, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, Lietuvos Respublikos įstatymai. Nagrinėjamu atveju, teismui sprendžiant ieškovo ir banko ginčą dėl sudarytų skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285, bei Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis, nebuvo teisinio pagrindo vadovautis užsienio teismo praktika.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pagal įtvirtintas proceso teisės normas turi diskrecijos teisę nuspręsti kasacinio skundo priėmimo klausimą konkrečioje byloje (CPK 350 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovas byloje teismui nepateikė jokių įrodymų, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus ieškovo kasacinius skundus Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. 2-2281-560/2014, Nr. e2-3595-640/2017, būtų paneigta ar išnyktų sutartinė prievolė mokėti bankui 226 374,41 Eur palūkanas pagal 2007 metais sudarytas pinigų skolininko sutartis. Nurodomų motyvų pagrindu teismas atmeta ieškovo argumentus ir šioje ginčo dalyje.

Teismas pirmiau šiame sprendime nurodomų motyvų pagrindu sprendžia, jog ieškovas neįrodė būtinų sąlygų atsakovės civilinei teisinei atsakomybei kilti: teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo fakto ir priežastinio ryšio tarp teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų ir ieškovo įrodinėjamos žalos (CPK 178 straipsnis, CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tai sudaro teisinį pagrindą ieškovo ieškinį atmesti (CK 6.272 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovo R. A. B. ieškinį Lietuvos Respublikai dėl 226 374,41 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.