Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Kazio Kailiūno ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danrava“, atstovaujamos bankroto administratoriaus N. Č., apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danrava“ ieškinį atsakovei Vilniaus kredito unijai, trečiajam asmeniui V. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

18.7. Ieškovės prašymas panaikinti teismo sprendimą, esant nepakankamai argumentacijai, prieštarauja nusistovėjusiai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto taikymo. Jokie galiojantys teisės aktai ar teismų praktika nedraudžia teismui pakartoti vienos iš šalių procesiniame dokumente pateiktus argumentus, jeigu teismas mano, kad jie yra pagrįsti ir teisingi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos išnagrinėjimo nedalyvaujant apeliantės atstovui

20. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas bankroto administratoriaus prašymo atidėti posėdį dėl objektyvių priežasčių, nesuteikė galimybės jam pasisakyti teismo posėdyje, pateikti savo nuomonę, prašymus, atsikirtimus bei pasinaudoti kitomis byloje dalyvaujančių asmenų teisėmis. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus pripažįsta nepagrįstais, nes bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad teismas, išnagrinėjęs bylą nedalyvaujant apeliantės atstovui, pažeidė procesines normas.

21. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014).

22. Nagrinėjamai bylai aktuali galiojanti CPK 246 straipsnio redakcija neįtvirtina sąrašo neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios galėtų būti pripažįstamos svarbiomis (nesvarbiomis), ir jų svarbos įvertinimo klausimą palieka teismo diskrecijai, tačiau nustato nebaigtinį sąrašą kriterijų, į kuriuos atsižvelgtina tokį vertinimą atliekant (bylos nagrinėjimo stadija, ieškovo ar jo atstovo ankstesnis procesinis elgesys ir kitos svarbios aplinkybės). Toks teisinis reguliavimas, kai įstatymų leidėjas nepateikia neatvykimo į teismo posėdį priežasčių, kurios būtų preziumuojamos kaip svarbios (arba nesvarbios), sąrašo, suponuoja išvadą, jog teismas dalyvaujančio byloje asmens nurodytų neatvykimo į teismo posėdį priežasčių svarbą vertina konkrečios bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į CPK 246 straipsnyje nurodytus kriterijus bei vadovaudamasis civilinio proceso principais taip, kad nebūtų pažeistos kitų byloje dalyvaujančių asmenų teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47-378/2019, 23 punktas).

23. Taigi, tais atvejais, kai dalyvaujantis byloje asmuo pageidauja, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, jis privalo ne tik nurodyti neatvykimo į teismo posėdį priežastį (nagrinėjamu atveju kitų administruojamų įmonių kreditorių susirinkimai), bet ir įrodyti, kad įprastomis pastangomis, kurias objektyviai dėtų sąžiningas, apdairus procese dalyvaujantis asmuo, į teismo posėdį jis neturėtų galimybės atvykti.

24. Nagrinėjamu atveju priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas 2018 m. gegužės 17 d. vykusiame teismo posėdyje išnagrinėjo pateiktą prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir bankroto administratoriaus neatvykimo į teismo posėdį priežastį (kitų administruojamų įmonių kreditorių susirinkimus) nepripažino svarbia, prašymo atidėti bylos nagrinėjimą netenkino, bylą išnagrinėjo iš esmės. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad nėra pagrindo pripažinti, jog apeliantės atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje dėl užimtumo administruojant kitas įmones turėjo būti pripažintas kliūtimi bylos nagrinėjimui teismo posėdyje. Juo labiau kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 27 d. nutartimi pasirengimą nagrinėti bylą teisme nustatė paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl apeliantė turėjo visas galimybes pateikti savo nuomonę, prašymus ir atsikirtimus, juos išdėstant tiek ieškinyje, tiek ir paruošiamuosiuose dokumentuose. Bankroto administratorius nenurodė kokias aplinkybes, kurios nėra nurodytos jo teiktuose procesiniuose dokumentuose, būtų paaiškinęs, jeigu būtų dalyvavęs teismo posėdyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad šalys turi procesinę pareigą jau pasirengimo bylą nagrinėti teisme metu pateikti teismui visus savo įrodymus ir paaiškinimus (faktus), turinčius reikšmės bylai, taip pat galutinai suformuluoti savo reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 226 straipsnis). Kitoks elgesys pripažįstamas nesąžiningu bylinėjimusi (CPK 7 straipsnio 2 dalis).

25. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas, nepripažinęs nurodytos apeliantės atstovo neatvykimo priežasties svarbia, neatidėdamas bylos nagrinėjimo, nepažeidė proceso teisės normų, todėl pagrindo konstatuoti ieškovės proceso teisių pažeidimą nėra.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. vasario 10 d. tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000 Lt suteikimo. Tą pačią dieną tarp ieškovės BUAB „Danrava“ ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000 Lt paskolos suteikimo. Taip pat tą pačią dieną tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir ieškovės BUAB „Danrava“ buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti už V. R.. Nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2016 m. kovo 31 d. bankiniais pavedimais ieškovė pervedė atsakovei 123 114,92 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovei BUAB „Danrava“ iškelta bankroto byla, 2018 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtinti įmonės 2 131 201,67 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai.

Dėl CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo

27. Nagrinėjamu atveju ieškovė atsiskaitymo su atsakove sandorius ginčija dviem teisiniais pagrindais: actio Pauliana ir CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip sudarytus pažeidžiant imperatyvų CK 6.930¹ straipsnį.

28. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta: skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.

29. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygų santykį su CK 6.930¹ straipsniu, yra nurodęs, kad CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinta asmens atsiskaitymo eiliškumo tvarka yra imperatyvi, nes CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodoma, kokia eilės tvarka asmuo turi atlikti atsiskaitymus reikalavimus jam pareiškusiems asmenims. Sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvioji, pagal kasacinio teismo praktiką, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Taigi tam, kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-916/2015 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika; 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 20–22 punktai).

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017 išaiškinta, kad pripažįstant sandorį negaliojančiu turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Teismas turi įvertinti, ar atlikti ginčijami mokėjimai nepažeidžia CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nurodyto kalendorinio eiliškumo.

31. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad BUAB „Danrava“, atlikdama ginčijamus bankinius mokėjimus atsakovei, nesilaikė atsiskaitymų su kreditoriais eilės, nes ieškovė pirmiausia turėjo prievolę mokėti mokesčius valstybei; pirmosios instancijos teismas neįsigilino į 2018 m. sausio 22 d. VMI sprendimo turinį, kuriame aiškiai konstatuota už kokius laikotarpius BUAB „Danrava“ nemokėjo mokesčių. Viena vertus, apeliantė pagrįstai teigia, kad iš byloje esančio 2018 m. sausio 22 d. Šiaulių apskrities VMI sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. FR0682-28 turinio matyti, jog 2012 m. bei 2013 m. sausio – kovo mėn. ieškovė turėjo mokestinių prievolių VMI ir Sodrai. Kita vertus, CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, įsigaliojo 2013 m. spalio 1 d., todėl apeliantės atlikti bankiniai mokėjimai iki įsigaliojant CK 6.930¹ straipsniui, net ir turint mokestinių prievolių VMI ir Sodrai, negali būti laikomi prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pagal civilinių įstatymų galiojimo laike taisyklę ginčo sandorio teisėtumas turi būti nustatytas pagal jo sudarymo metu galiojusias teisės normas, t. y. būtina nustatyti, ar sandorio turinys, jo subjektų veiksnumas, valia ir forma atitiko jo sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimus, todėl ir ieškovės atliktus bankinius mokėjimus teisėjų kolegija vertina pagal ginčo sandorio sudarymo metu galiojusias teisės normas. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami 2012 m. kovo 29 d., 2013 m. liepos 2 d ir 2013 m. liepos 31 d. bankiniai mokėjimai negali būti laikomi prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes sandoriai atlikti iki CK 6.930¹ straipsnio įsigaliojimo.

32. Apeliantė nurodo, kad ginčijamų sandorių atlikimo metu ieškovė taip pat turėjo prievolę kreditoriams R. D. ir R. B. atitinkamai pagal 2013 m. vasario 4 d. ir 2013 m. vasario 8 d. paskolos sutartis, kurių apmokėjimo terminas suėjo 2015 m. spalio 12 d. Bankroto administratorius, atstovaudamas ieškovę, nurodytoms aplinkybėms pagrįsti pateikė R. D. ir R. B. vienašališkus rašytinius patvirtinimus, kuriuose jie nurodė, kad su ieškove buvo sudarę paskolos sutartis, paskolų suma – po 2 000 000 Lt, paskolų grąžinimo data – 2015 m. spalio 12 d.; 2016 m. rugsėjo 13 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimis uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Žvalguva“ perleido reikalavimo teises į ieškovės įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas aptariamų vienašališkų patvirtinimų nelaikė tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovės pareigą grąžinti po 579 240,04 Eur skolą kiekvienam iš kreditorių. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad bankroto administratoriaus pateikti R. D. ir R. B. rašytiniai patvirtinimai yra neinformatyvūs, jie nei patvirtina, nei paneigia apeliantės argumentus dėl BUAB „Danrava“ prievolės egzistavimo minėtiems kreditoriams ginčijamų bankinių pavedimų atlikimo metu. Lietuvos teismų sistemos LITEKO duomenimis, nagrinėjant BUAB „Danrava“ bankroto bylą nei R. D. su R. B., nei jų teisių perėmėja UAB „Žvalguva“ nesikreipė su prašymais patvirtinti kreditorinius reikalavimus, jų reikalavimai nėra patvirtinti ĮBĮ nustatyta tvarka, be to, terminas finansiniams reikalavimams pareikšti yra pasibaigęs. Aplinkybė, kad UAB „Žvalguva“ yra įtraukta į 2017 m. kovo 31 d. BUAB „Danrava“ buvusio vadovo sudarytą kreditorių sąrašą, taip pat nepatvirtina skolos ginčijamų bankinių pavedimų atlikimo metu egzistavimo. Juo labiau kad iš BUAB „Danrava“ sąskaitos išrašo matyti, jog ieškovė R. B. 2015 m. balandžio 10 d. bankiniu pavedimu grąžino 105 000 Eur sumą. Bankroto administratorius nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kalendorinio eiliškumo tvarka ieškovė su kreditoriais R. D. ir R. B. ar jų teisių perėmėja UAB „Žvalguva“ privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove, t. y. tinkamai nevykdė pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos, bendra tvarka jam nustatytos CPK 178 straipsnyje. Nors apeliantė teigė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus, nes ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, t. y. iš esmės apeliuojant į byloje egzistavusį viešąjį interesą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant to, kad bankroto bylos (ar susijusios bylos, kuriose dalyvauja bankrutuojantys/bankrutavę juridiniai asmenys) turi viešąjį interesą, tokiose bylose taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis); teismo aktyvumo tokiame procese pareiga negali būti suprantama kaip atleidimas byloje dalyvaujančių asmenų nuo pareigos pagrįsti jų nurodytus argumentus ir (ar) rungimosi principo paneigimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1292-516/2015). Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju būtent ieškovei teko pareiga įrodyti savo pareikštus reikalavimus, kurią apeliantė nepagrįstai siekia perkelti teismui. Bankroto administratoriui neįrodžius, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai palyginti su atsakove, kuriai atlikti ginčijami mokėjimai, arba, kad egzistavo tos pačios eilės kreditoriai, turintys ankstesnius nei atsakovė reikalavimus ieškovei, teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, susijusius su teismo aktyvumo pareiga.

33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo mokėjimo pavedimų pagrįstai nepripažino negaliojančiais CK 1.80 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės kaip būtinos actio Pauliana sąlygos

34. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, nes atsakovė nėra ir niekada nebuvo ieškovės kreditore, ieškovė niekada neskolino pinigų atsakovei ir/ar neatliko jokių mokėjimų. Pasak apeliantės, bankroto administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, todėl jis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę visų BUAB „Danrava“ kreditorių vardu.

35. Viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų – kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais, teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą.Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

36. Taigi, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Bankroto administratorius, įrodinėdamas nurodytos actio Pauliana sąlygos buvimą, privalo pateikti duomenis apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą. Tam, kad būtų konstatuotas šios actio Pauliana sąlygos buvimas, būtina įrodyti, kad nors vienas bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta) nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

37. Nutarties 31-33 punktuose konstatuotos aplinkybės, kad bankroto administratorius neįvykdė pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigos ir neįrodė, kad egzistavo pirmesnės eilės kreditoriai palyginti su atsakove, kuriai atlikti ginčijami mokėjimai, arba, kad egzistavo tos pačios eilės kreditoriai, turintys ankstesnius nei atsakovė reikalavimus ieškovei, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, kad apeliantė, atstovaujama bankroto administratoriaus, nelaikytina kreditore actio Pauliana taikymo prasme, turinčia neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Ieškovė nepateikė duomenų apie bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų atsiradimo momentą, todėl darytina išvada, kad byloje neįrodyta, jog bent vienas ieškovės bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus reikalavimas (jo dalis) atsirado iki ginčijamų sandorių sudarymo. Pažymėtina, kad ieškovė, kuriai atstovauja bankroto administratorius, teikdama ieškinį, nepagrįstai apsiribojo ir pernelyg sureikšmino vien tą aplinkybę, jog administratorius turi teisę bankrutuojančios/bankrutavusios įmonės vardu reikšti ieškinį šios įmonės kreditorių interesais, nesilaikydama kitų – šios nutarties 36 punkte, nurodytų sąlygų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmoji actio Pauliana ieškinio taikymo sąlyga pagrįstai pirmosios instancijos teismo laikyta neįrodyta.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip būtinos actio Pauliana sąlygos

38. Viena iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų – tai sąlyga, kad sudarius ginčijamus sandorius buvo pažeistos kitų skolininko kreditorių teisės. CK 6.66 straipsnio dalyje yra išdėstytas pavyzdinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Vadovaujantis šia nuostata, sandoris laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

39. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

40. Taigi, siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017).

41. Teiginį, kad ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorius grindė aplinkybe, jog nuo 2008 m. BUAB „Danrava“ turint įsiskolinimų VMI ir Sodrai, 2012 m. prisiimti didelio masto įsipareigojimai ir vykdyti mokėjimai atsakovei pažeidė kreditorių teises ir interesus, t. y. kreditorių teisių pažeidimą iš esmės įrodinėjo atsiskaitymų eiliškumo nesilaikymu. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, teigdama, jog 2012 m. prisiimti didelio masto įsipareigojimai, kurių pagrindu ir buvo vykdyti ginčijami mokėjimai atsakovei, pažeidė kreditorių teises, neprašė nei paskolos sutarčių, nei laidavimo sutarties pripažinti negaliojančiomis. Antra, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ieškovės suminių skolų ataskaitos 2017 m. lapkričio 10 d. skolų VMI ir Sodra nėra; 2017 m. kovo 31 d. kreditorių sąraše nurodoma, kad mokėtina suma Sodra yra 473,17 Eur, kas atitinka vieno einamojo mėnesio įmoką; VMI sąraše nėra. Nors iš byloje esančio 2018 m. sausio 22 d. VMI sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. FR0682-28 turinio matyti, jog 2012 m. bei 2013 m. sausio – kovo mėn. ieškovė turėjo mokestinių prievolių VMI ir Sodrai, tačiau tame pačiame Akte nurodyta, kad T. R. ir A. R. pagal Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 12 d. specialisto išvadą Nr. 5-4/50 savo vardu į biudžetą sumokėjo už BUAB „Danrava“ 7 569,34 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Iš BUAB „Danrava“ bankroto bylos duomenų taip pat matyti, kad 2014 m. liepos 17 d. T. R. sumokėjo 4 120 Eur (14 227,91 Lt) į VMI sąskaitą. Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai, pvz., darbo, mokestiniai ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovė ir buvo skolinga VMI ir Sodrai, tačiau iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad įsiskolinimai VMI ir Sodrai buvo dengiami, iš byloje esančių duomenų nėra galimybių nustatyti kokio dydžio įsiskolinimus ir kokiu konkrečiu laikotarpiu ieškovė turėjo VMI ir Sodros biudžetams, kokie yra šių asmenų reikalavimai ieškinio pateikimo dieną ir ar šie reikalavimai buvo ir ginčijamų sandorių metu, ieškovė tokių aplinkybių neįrodė, iš esmės apsiribodama savo deklaratyviais teiginiais dėl kreditorių teisių pažeidimo.

42. Taigi, spręstina, kad ieškovė šiuo atveju neįrodė ir antrosios actio Pauliana taikymo sąlygos, t. y. kreditorių teisių pažeidimo.

Dėl sandorio privalomumo kaip būtinos Actio Pauliana sąlygos

43. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502-313/2018).

45. Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, todėl ieškovei nagrinėjamu atveju neįrodžius nurodytų actio Pauliana sąlygų (dėl kreditorių teisės egzistavimo, jų teisių pažeidimo ir sandorio privalomumo), ieškinys šioje dalyje pagrįstai netenkintas kaip nepagrįstas.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestinas, o Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 ir 302 straipsniai).

48. Atsakovė Vilniaus kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą). Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovės apeliacinio skundo netenkinus, nurodytos atsakovės patirtos išlaidos, kurios neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš ieškovės BUAB „Danrava“ administravimui skirtų lėšų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Danrava“ administravimui skirtų lėšų atsakovei Vilniaus kredito unijai 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo.