- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-23
- Bylos Nr.
- e2-556-368/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00053-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Atsakovas
- Vilniaus
- Trečiasis asmuo
- V. R.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios UAB „Danrava“ ieškinį atsakovei Vilniaus kredito unijai bei trečiajam asmeniui V. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ieškovė BUAB „Danrava“, atstovaujama bankroto administratoriaus, prašo: 1) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 27 ieškovo bankinius mokėjimus atsakovei 123 114,92 Eur sumai; 2) taikyti restituciją – priteisti ieškovei iš atsakovės 123 114,92 Eur. Nurodo, kad 2012-02-10 tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000,00 Lt suteikimo. Tą pačią dieną tarp ieškovės BUAB „Danrava“ ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000,00 Lt paskolos suteikimo. Šia sutartimi V. R. perskolino iš atsakovo gautas lėšas ieškovei, t. y. abiejose paskolos sutartyse nurodyta ta pati paskolos suma ir tapatus penkerių metų paskolos grąžinimo terminas. Tą pačią dieną tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir ieškovės BUAB „Danrava“ buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti už V. R.. Be to, 2013-02-04 ir 2013-02-08 ieškovė pasiskolino iš kreditorių R. D. ir R. B. po 579 240,04 Eur, skolų grąžinimo terminą nurodant 2015-10-12 d. Nuo 2012-03-29 iki 2016-03-31 bankiniais pavedimais ieškovė pervedė atsakovei 123 114,92 Eur. Atliekant minėtus bankinius pavedimus buvo sąmoningai siekiama pabloginti ieškovės turtinę padėtį, kuri jau nuo 2008 metų buvo nemoki, tokiu būdu pažeidžiant ieškovės kreditorių teises ir interesus, todėl šie sandoriai pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, t. y. LR CK 1.80 straipsnio pagrindu ir esant LR CK 6.66 straipsnyje (actio Pauliana) nustatytų sąlygų visetui.
Atsakovė Vilniaus kredito unija su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, kad ieškovė neįrodė, jog jau nuo 2008 metų buvo nemoki, laidavimo sutartis yra galiojanti, ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos, paskolos mokėjimo pavedimai atlikti pagrįstai. Mano, kad pagal administratoriaus nurodytas aplinkybes negalima ginčo pervedimų pripažinti niekiniais ir negaliojančiais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės.
Byloje nustatyta, kad 2012-02-10 tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000,00 Lt suteikimo. Tą pačią dieną tarp ieškovės BUAB „Danrava“ ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000,00 Lt paskolos suteikimo. Tą pačią dieną, t. y. tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir ieškovės BUAB „Danrava“ buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti už V. R.. Nuo 2012-03-29 iki 2016-03-31 bankiniais pavedimais ieškovė pervedė atsakovei 123 114,92 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovei UAB „Danrava“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. B2-989-357/2017), o 2018 m. sausio 26 d. nutartimi patvirtinti įmonės 2 131 201,67 Eur kreditorių finansiniai reikalavimai.
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Alytaus miesto savivaldybė v. S. L., bylos Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Mažeikių rajono savivaldybė v. UAB „Kuprijus“, bylos Nr. 3K-3-502/2015; kt.).
Ieškovė nurodo, kad BUAB „Danrava“ pažeidė imperatyvias CK 6.930¹ str. nuostatas, nes nesilaikė šioje teisės normoje nustatytos atsiskaitymų su kreditoriais eilės, apeinant aukštesnės eilės kreditorius, nepagrįstai pirmumą atsiskaitymų eilėje suteikė atsakovei Vilniaus kredito unijai, todėl ginčijami bankiniai pavedimai pripažintini negaliojančiais CK 1.80 str. pagrindu.
CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.
Teismas nesutinka su ieškovės argumentais, jog 2012-03-29 - 2016-03-31 bankinių pavedimų atlikimo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų aukštesnės eilės kreditoriams. Ieškovė teismui nepateikė paskolų sutarčių su jos nurodytais kreditoriais R. D. ir R. B., o šių asmenų 2018-01-02 bei 2018-01-03 vienašališki atsakymai ieškovei apie skolas negali būti laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais ieškovo pareigą grąžinti po 579 240,04 Eur dydžio skolą kiekvienam iš kreditorių (CPK 185 str.).
Be to, ieškinyje nurodomos CK 6.930¹ str. nuostatos įsigaliojo 2013-10-01 dieną, įsigaliojus CK pakeitimo įstatymui (Žin., 2013, Nr. 46-2246), pagal kurį kodeksas buvo papildytas minėtu straipsniu. Iš to seka, kad ieškovės mokėjimai atsakovui laikotarpiu nuo 2012-03-09 iki 2013-09-30 buvo vykdomi negaliojant CK 6.930¹ str. nuostatoms. Dėl tos priežasties dalis minėtų mokėjimų negali būti laikomi prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms, nes buvo vykdyti dar neįsigaliojus CK 6.930¹ str.
Ieškovės teiginiai, jog ieškovė pirmiausia privalėjo atlikti mokėjimus kreditoriams VMI ir Sodrai yra nepagrįsti. Šias aplinkybes ieškovė grindė 2018-01-22 Šiaulių AVMI sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (ieškinio priedas Nr. 15). Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo buvo surašytas 2018-01-22, t. y. jau po bankroto bylos iškėlimo (nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta 2017-10-23). Tai reiškia, kad sutarčių sudarymo metu ir ginčijamų mokėjimų (sandorių) atlikimo metu (2012-03-29 – 2016-03-31) ieškovei nebuvo kilusi prievolė mokėti mokestinės nepriemokos. Pačiame sprendime nurodoma, kad aktas surašytas atlikus „pakartotinį mokestinį patikrinimą“. Taigi, ieškovė jau vieną kartą buvo tikrinta dėl mokėtinų mokesčių ir tuo metu mokesčių administratorius patvirtino, kad mokestinių nepriemokų nėra. Tai yra dar viena priežastis, kad ieškovė ginčijamų mokėjimų atlikimo metu turėjo objektyvų pagrindą manyti, jog nebuvo pažeidžiama mokėjimų eilė pagal CK 6.930¹ str. nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus.
Pažymėtina, kad pagal ieškovės suminių skolų ataskaitą 2017-11-10 dienai (ieškinio priedas Nr. 9), skolų Sodrai ir VMI iš viso nebuvo. Tuo tarpu ieškovės pridedame 2017-03-31 kreditorių sąraše (ieškinio priedas Nr. 4) nurodoma, kad mokėtina suma Sodrai 2017-03-31 dienai yra 473,17 Eur, VMI kreditorių sąraše vėlgi nėra. Sąraše nurodoma, kad visos mokėtinos sumos visiems kreditoriams sudarė 2 227 575,50 Eur. Šis dokumentas įrodo, kad ieškovė nuo 2012-03-29 iki 2016-03-31 įmokas į biudžetą mokėjo laiku, kadangi 2017-03-31 kreditorių sąraše matyti tik 473,17 Eur suma, kuri atitinka vieno einamojo mėnesio įmoką ir kuri sudarė tik 0,02 proc. (473,17/2227575,50) visų sąraše nurodomų kreditorinių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo ginčo pervedimų pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str. nurodytais pagrindais.
Dėl actio Pauliana taikymo.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas.
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas, nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė ieškinį reiškia ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Dėl pirmosios actio Pauliana taikymo sąlygos ieškovė nurodo, kad BUAB „Danrava“ yra bankrutavusi įmonė, todėl jos bankroto administratorius, ginantis tiek pačios įmonės, tiek visų jos kreditorių teises, turi galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124-6.129 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma, jos nepašalina ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).
Atsakovė pagrįstai teigia, jog ieškovė nepagrįstai ieškinį grindžia prielaida, kad ieškovė bankiniais pavedimais be jokio teisinio pagrindo pervedė atsakovei 123 114,92 Eur sumą, todėl ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Tačiau aukščiau minėtų paskolų sutarčių 2012-02-10 sudarytų tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir trečiojo asmens V. R., tarp ieškovės BUAB „Danrava“ ir trečiojo asmens V. R. bei laidavimo sutarties sudarymo tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir ieškovės BUAB „Danrava“, kuria ieškovė įsipareigojo laiduoti už V. R. metu, ieškovės kreditoriai neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę.
Aplinkybę, jog byloje atsakovė neabejotinai yra ieškovės skolininkė privalo įrodyti ieškovė (CPK 178 str.). Teismas vertina, jog ieškovė neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, kadangi atsakovė nėra ir niekada nebuvo ieškovės kreditoriumi, ieškovė niekada neskolino pinigų atsakovei ir/ar neatliko jokių mokėjimų, todėl atsakovė negavo jokių ieškovės pinigų be teisinio pagrindo. Ieškovės išmokėta ginčijama 123 114,92 Eur suma buvo mokama aukščiau minėtų paskolų bei laidavimo sutarčių pagrindu, kurios yra galiojančios ir privalomos šias sutartis sudariusioms šalims (CK 6.189 str.).
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininko teisę prioritetiškai atsiskaityti su vienu ar keliais kreditoriais, tais atvejais, kai įmonė (skolininkas) jau turi finansinių sunkumų, yra formuojama ta linkme, kad tokie sandoriai paprastai gali būti pateisinami tik tokiais atvejais, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ar atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad, esant ginčui dėl tokių sandorių, svarbu, jog sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti tokį sandorį sudaryti tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 8 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-378/2015).
Teismas sutinka su atsakovės argumentais, jog ieškovės nemokumo būsena atsirado jau po ginčijamų mokėjimų atlikimo (t. y. 2012-03-29 – 2016-03-31). Anksčiau aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo įsipareigojimų ne tik atsakovei, bet ir daugeliui kitų kreditorių, kurių reikalavimų terminai jau buvo suėję, tačiau byloje nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovo įmonė faktiškai būdama nemoki (aplinkybė konstatuota Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartyje iškeliant bankroto bylą), be teisinio pagrindo suteikė pirmenybę atsakovei prieš kitus kreditorius, taip pažeisdama jų teises.
Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad 2016 metais ji buvo nemoki. Ieškovės teismui 2017-03-31 pateiktas balansas yra finansinės apskaitos dokumentas, kuris parodo įmonės finansinius duomenis konkrečiai dienai. Taigi, 2 095 335,00 Eur įsipareigojimų suma bei turimas 1 409 130,00 Eur vertės turtas nustatyta ne visiems 2016 metams, tačiau konkrečiai 2016-12-31 dienai (paskutinis ieškovės ginčijamas mokėjimas buvo atliktas 2016-03–31). Ieškovė nepateikė jokių argumentų ar įrodymų apie jos nemokumo momentą anksčiau nei 2016-12-31 dieną. Be to, pagal ĮBĮ 2 str. 8 p. nustatant įmonės nemokumo būseną neužtenka įvertinti vien tik pradelstus įmonės įsipareigojimus, bet taip pat turi būti nustatytas ir pats įsipareigojimų nevykdymo faktas bei momentas.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog ieškovės nemokumo momentas yra vėlesnis nei nurodo ieškovė ir, bet kuriuo atveju nemokumo būsena atsirado po ginčijamų mokėjimų atlikimo (t. y. 2012-03-29 - 2016-03-31). Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, jog ieškovei vykdant prisiimtus ginčijamus įsipareigojimus buvo apsunkintas atsiskaitymas su kitais kreditoriais, nors šias aplinkybes ieškovė privalėjo įrodyti grįsdama savo reikalavimus (CPK 178 str.).
Ieškovė teigia, kad ginčijamų mokėjimų atsakovei neprivalėjo mokėti už V. R. skolas, nes ieškovė privalėjo dengti skolas kitiems kreditoriams. Minėta, kad 2012-02-10 tarp atsakovės Vilniaus kredito unijos ir trečiojo asmens V. R. buvo sudaryta paskolos sutartis dėl 1 223 000,00 Lt suteikimo, kurią laidavimu užtikrino ieškovė. Šių sandorių pagrindu ir buvo atlikti ginčijami mokėjimai. Taigi, laidavimo sutartimi laiduotojas, t. y. ieškovė įsipareigojo atsakyti už trečiojo asmens V. R. skolas, jeigu jis nevykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str.). Laidavimas yra vienas iš kreditorių turtinių interesų užtikrinimo priemonė ir yra priklausoma nuo pagrindinės prievolės. Iš bylos duomenų matyti, ieškovė, veikdama kaip laiduotojas, užtikrino tinkamą paskolos sutarties įvykdymą, kuri buvo sudaryta tarp atsakovės ir V. R.. Jei prievolė būtų laiku nevykdoma, atsakovė galėtų bet kada nukreipti reikalavimo teisę į laiduotoją (ieškovę) kaip solidariai atsakingą asmenį (CK 6.81 str. 1 d.). Todėl, galiojant pagrindinei sutarčiai, iš kurios kildinama V. R. pareiga grąžinti atsakovui kreditą, nėra pagrindo teigti, jog ginčo mokėjimai ieškovei nebuvo privalomi (CK 6.154 str., 6.156 str., 6.189 str., 6.200 str.).
Kasacinis teismas pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises.
Iš byloje anksčiau nurodytų aplinkybių matyti, kad ieškovė BUAB „Danrava“ ginčijamų mokėjimų atlikimo metu turėjo kreditorinių reikalavimų, tačiau ji nebuvo nemoki. Taip pat ieškovė nepateikė įrodymų, jog ieškovei vykdant prisiimtus ginčijamus įsipareigojimus buvo apsunkintas atsiskaitymas su kitais kreditoriais, nors šias aplinkybes ieškovė privalėjo įrodyti grįsdama savo reikalavimus (CPK 178 str.). Esant šioms aplinkybėms ieškovės teiginiai, kad atlikdama ginčo mokėjimus ji buvo nesąžininga ir pažeidė kitų kreditorių interesus yra visiškai nepagrįsti.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.
Ieškinį atmetus, atsakovė Vilniaus kredito unija turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnis).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nurodytus kriterijus, bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nors Rekomendacijos nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais.
Atsakovė pateikė bylinėjimosi išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus. Šias išlaidas sudaro teisinių paslaugų išlaidos, kurios išsamiai detalizuotos (1 750,00 Eur dydžio). Jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Otega“ v. antstolė V. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-112/2011). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos specifiką, tai, kad ieškovė yra bankrutuojanti įmonė, į atsakovės papildomai teiktų įrodymų apimtį, prašomos priteisti išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra akivaizdžiai per didelės, todėl priteistinas šių išlaidų dydis mažintinas iki 1000,00 Eur.
Tuo atveju, kai išsprendus bankrutuojančio ieškovo pareikštus reikalavimus, jie yra netenkinami, ir teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda ieškovo prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos turi būti atlyginamos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Priešingu atveju bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus arba nepagrįstai nesutikdama su jai pareikštais reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015-02-10 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-316-330/2015; 2015 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-341-117/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 270 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei Vilniaus kredito unijai (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės BUAB ,,Danrava“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 000,00 Eur (vieną tūkstantį eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, apmokant jas iš BUAB „Danrava“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui paduodant skundą Šiaulių apygardos teisme.