Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. (toliau – E. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, tęsti darbą arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, uždraudžiant bendrauti su nukentėjusia R. G..

Kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusios R. G. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, iš nuteistojo E. G. jos naudai priteisiant 500 (penkis šimtus) eurų neturtinės žalos atlyginimo, kitoje dalyje civilinį ieškinį atmetant.

Iš nuteistojo E. G. priteistos proceso išlaidos, atitinkančios 7,44 (septynis eurus 44 centus) (pašto išlaidas), valstybei bei proceso išlaidos (už advokato pagalbą nukentėjusiai), atitinkančios 1815 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) nukentėjusios R. G. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras, nesutikdamas su pateikto apeliacinio skundo argumentais, prašė jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir E. G. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino E. G. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

6. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

7. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

9. Atsižvelgiant į visiškai priešingas R. G. ir E. G. versijas, įvertinus tai, kad komentuojamo konflikto jokie kiti pašaliniai asmenys nematė, neabejotina, kad svarbiausi objektyvios tiesos nustatymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra aukščiau paminėtų asmenų parodymai. Ir nors nukentėjusiosios parodymai apeliaciniame skunde vertinami kritiškai, teigiant, jog viso baudžiamojo proceso metu jie nebuvo nuoseklūs, skyrėsi tarpusavyje, nesutapo ir su kitais baudžiamosios bylos duomenimis, tačiau sutikti su šiais apeliacinio skundo motyvais, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, pagrindo nėra.

11. Iš aptarto seka, kad R. G. apie jos atžvilgiu E. G. atliktus fizinio pobūdžio veiksmus – smūgį į veidą, kairės rankos dilbio sugriebimą ir laikymą, jos parvertimą ant stalviršio, sugriebimą jai už kaklo, tampymą už plaukų, be kita ko, net ir įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nuosekliai aiškino viso baudžiamojo proceso metu – nuo vertinamo įvykio versijos, pateiktos į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, iki jos parodymų pirmosios instancijos teisme. Tuo tarpu įvertinus apeliaciniame skunde išdėstytus R. G. parodymuose esančius prieštaravimus, spręsti, jog vertinamu atveju jie yra esminiai, t. y. sudarantys pakankamą pagrindą jos parodymus vertinti kaip nepatikimus ir nesiremti jais sprendžiant E. G. kaltės klausimą, priešingai nei mano apeliantas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Toks teisėjų kolegijos sprendimas neabejotinai atitinka ir vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, pagal kurią, tam tikri mažareikšmiai neatitikimai liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą, kai jų visuma patvirtina esmines asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes.

12. Pradedant R. G. parodymų analizę, pateiktą E. G. apeliaciniame skunde, būtina pažymėti, kad R. G. yra R. G. (nuteistojo brolio) sutuoktinė. Tarp M. G. (nuteistojo sūnaus), R. G. ir E. G. yra susiklostę konfliktiniai turtiniai santykiai – asmenys nepasidalina paveldėto turto, dėl ko, tarp asmenų, sprendžiant iš jų visų parodymų, nuolat kyla tam tikros konfliktinės situacijos. Tai patvirtino ir liudytoja teisiamojo posėdžio metu apklausta E. G. sugyventinė S. L.. Be to, nukentėjusios atžvilgiu dėl to paties įvykio yra nagrinėjama baudžiamoji byla pagal E. G. pareiškimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje galimo padarymo. Ši baudžiamoji byla vis dar neišnagrinėta. Esant šiems duomenims, neabejotina, kad tarp R. G. ir E. G. yra susiklostę konfliktiniai santykiai, tuo tarpu teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad konfliktinėse situacijose susijaudinę artimais ryšiais susiję asmenys ne visuomet parenka tinkamus žodžius savo priekaištams išreikšti, nesugeba pasirinkti tinkamų veiksmų konfliktui išspręsti, jų motyvuoti bei pateisinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2013, 2K-71/2012), todėl tiek R. G., tiek ir E. G. parodymai apie komentuojamo įvykio aplinkybes vertinamoje situacijoje turi būti vertinami itin atidžiai, tikint tik ta jų parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai. Pirmosios instancijos teismas šios teismų praktikos laikėsi, todėl visiškai pagrįstai sprendė, jog nukentėjusiosios parodymai analizuojamoje situacijoje yra patikimi, juos patvirtina ir kita baudžiamosios bylos medžiaga. Su šiais motyvais iš esmės sutinka ir teisėjų kolegija.

13. Kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo analizės, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu R. G. parodymų vertinimu, E. G. nurodo, kad jokių smūgių pirmasis jis negalėjo suduoti, nes rankose laikė indus, kuriuos ketino išplauti, dėl ko, jo rankos tuo metu buvo užimtos. Tačiau, tokia nuteistojo versija, įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumą, atmestina kaip nepagrįsta. Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu E. G. nuosekliai laikėsi savo pozicijos dėl rankose turėtų indų, tvirtindamas, kad būtent šis faktas paneigia nukentėjusiosios versiją dėl E. G. jos atžvilgiu atliktų fizinio pobūdžio veiksmų, tačiau, kokiu būdu E. G. sugebėjo išlaikyti rankoje turėtus indus (įvertinant tai, kad jie, nuteistojo teigimu, buvo sudėti ant pjaustymo lentelės) tuo metu, kai jam neva buvo suduodami smūgiai į veidą, jis buvo spardomas ir draskomas (būtent tokią įvykių eigą nurodė nuteistasis) tyčiniais R. G. veiksmais, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis nesugebėjo paaiškinti. Tuo tarpu padaryti tai, atsižvelgiant į nuteistojo įvardintą jam suduotų smūgių skaičių bei intensyvumą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtų neįmanoma. Be to, šią E. G. versija paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. R. G. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai tvirtino, kad indus, iš kurių E. G. valgė iki konflikto, konflikto metu jis paliko ant stalo ir pribėgęs prie R. G. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Tokią R. G. versiją betarpiškai patvirtino ir įvykio nematęs, tačiau iš karto po jo į įvykio vietą atvykęs R. G.. Jo teigimu, jam įėjus į namo vidų, E. G. dar puolė R. G., tačiau tiek jis, tiek M. G. ją užstojo, po ko, E. G. pasiėmė indus, juos nusinešė ir išvažiavo šerti paukščių. Iš aptarto seka, kad indus E. G. nuo stalo nusinešė jau po konflikto. Būtent dėl šios priežasties E. G. paminėti indai nebuvo užfiksuoti ir įvykio vietos apžiūros protokole. Šių duomenų analizė ne tik paneigia nuteistojo versiją dėl konflikto metu jo rankose laikytų indų, bet ir leidžia pagrįstai abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Juo labiau, kai jų nepatvirtina jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, priešingai, juos paneigia ne tik nukentėjusiosios, bet ir liudytojų parodymai.

14. Nors kritikuodamas nukentėjusiosios parodymus E. G. atkreipia dėmesį ir į tai, jog jokie sužalojimai ant nukentėjusiosios kaklo po vertinamo įvykio nebuvo nustatyti, o tai, neva paneigia R. G. versiją, jog ji buvo smaugiama E. G. veiksmais, tačiau sutikti su šiais nuteistojo motyvais ir jų visumoje atmesti nuoseklius ir detalius R. G. parodymus, nėra pagrindo. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad po komentuojamo konflikto R. G. nustatyta: odos nubrozdinimas kairės akies viršutiniame voke, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, žastuose, dešiniajame dilbyje, dešinėje šlaunyje; sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais paveikus nurodytas sritis, mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; kiekvienas patirtas sužalojimas sukelia skausmą (1 t., b. l. 88). Nors iš aptarto seka, kad jokie sužalojimai ant R. G. kaklo iš tiesų nebuvo nustatyti, tačiau tai niekaip nepaneigia nuoseklių ir detalių nukentėjusiosios parodymų dėl jos atžvilgiu E. G. atliktų neteisėtų veiksmų, tame tarpe ir jos kaklo suėmimo rankomis, tokiu būdu ją parverčiant ant stalviršio ir apribojant jos galimybę priešintis. Darant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu R. G. nurodė, jog įvykio metu ji vilkėjo palaidinę aukštu kaklu, ką patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, užfiksuotas policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą. Neabejotina, kad kaklą įvykio metu dengiant apsauginiam medžiagos sluoksniui, tokiu būdu sušvelninant smaugimo rankomis intensyvumą, sužalojimai ant jo galėjo ir neišlikti. Tvirtinti, kad tai paneigia R. G. parodymus, kaip kad teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra pagrindo. Juo labiau, kad policijos pareigūnus į įvykio vietą iškvietė būtent R. G. artimieji, o apie smaugimo faktą ji papasakojo iš karto į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams.

15. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir apeliacinio skundo motyvai, kad R. G. nebuvo nustatytas kairės rankos dilbio sužalojimas. Šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad ne visi fizinio pobūdžio veiksmai ant žmogaus kūno palieka tam tikrus apčiuopiamus sužalojimus, tačiau, tai jokiu būdu nereiškia, kad asmuo dėl tokio pobūdžio veiksmų nejuto fizinio skausmo. Tuo tarpu abejonių tuo, kad vertinamo konflikto metu E. G. buvo sugriebęs nukentėjusiosios kairės rankos dilbį, tokiu būdu sukeldamas jai fizinį skausmą, teisėjų kolegijai nekyla. Iš byloje esančio 2020 m. liepos 28 d. tarnybinio pranešimo dėl informacijos pateikimo matyti, kad vyr. tyrėjos A. B. teigimu, 2020 m. liepos 28 d., apie 19.15 val., nuvykus į įvykio vietą nustatyta, jog smurto artimoje aplinkoje požymių nėra, bet 2020 m. liepos 28 d., 17.45 val. (duomenys neskelbtini) R. G. žodinio konflikto metu E. G. sudavė nenustatytą smūgių skaičių į veido sritį, taip pat sugriebė už kairės rankos dilbio, smaugė, tampė ją už plaukų. (1 t., b. l. 104). Analogiškos aplinkybės dėl kairės rankos dilbio sugriebimo užfiksuotos ir R. G. pareiškime. Šią aplinkybę nukentėjusioji nuosekliai tvirtino ir vėlesnėse baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijose. Pagrindo netikėti jos parodymais dėl šios nutarties 10 ir 11 punktuose nustatytų aplinkybių, nėra. Minėta, kad esminėse aplinkybėse R. G. parodymai sutapo tarpusavyje bei atitiko kitus byloje esančius įrodymus, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais, įvertinus ir itin aktyvias R. G. ir E. G. grumtynes bei jų intensyvumą, nėra pagrindo. Neabejotina, kad tarp asmenų vykstant intensyvioms grumtynėms, kurių metu sužalojami abu asmenys, įsiminti visas konflikto detales, kiekvieną oponento suduotą smūgį ar atliktą veiksmą, nėra galimybės. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad R. G. nuosekliai tvirtino, jog E. G. buvo sugriebęs jos kairės rankos dilbį, įvertinus dar ir tai, kad po įvykio ant kambario grindų buvo rastas ir nukentėjusiosios laikrodis (kuris įprastai dėvimas ant kairės rankos), abejonių R. G. teiginiais dėl E. G. veiksmais jai sugriebto kairės rankos dilbio, teisėjų kolegijai nekyla. Akivaizdu ir neginčytina, kad fiziškai stipresnio asmens – E. G., veiksmai sugriebiant R. G. kairės rankos dilbį, nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, ką ji nuosekliai tvirtino viso baudžiamojo proceso metu ir kas pagrįstai konstatuota skundžiamu nuosprendžiu.

16. Pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais nesudaro ir E. G. apeliacinio skundo motyvai dėl R. G. nustatyto dešinės rankos dilbio sužalojimo. Nors nuteistasis teigia, kad šio sužalojimo egzistavimas patvirtina jo teiginius, jog fizinio smurto veiksmus R. G. atžvilgiu jis atliko tik norėdamas apsiginti, t. y. atimti iš jos peilį, tačiau, su šiais apelianto motyvais teisėjų kolegija nesutinka. Iš byloje nustatytų duomenų seka, kad po žodinio konflikto tarp R. G. ir E. G., sekė jų grumtynės, ko iš esmės neneigia nei nuteistasis, nei nukentėjusioji. Atsižvelgiant į tai, kad grumtynių metu buvo suplėšyti E. G. vilkėti marškinėliai, jam buvo apdraskytas veidas, žymūs sužalojimai buvo padaryti ir R. G., neabejotina, kad grumtynės tarp asmenų vyko pakankamai intensyviai. Atsižvelgiant į abiem konflikto dalyviams po įvykio nustatytus sužalojimus bei jų kiekį, abejonių tuo, kad R. G. nustatytas dešinės rankos dilbio sužalojimas galėjo būti padarytas komentuojamų grumtynių metu, teisėjų kolegijai nekyla. Tvirtinti, kad šis sužalojimas atsirado tuo metu, kai R. G. į rankas paėmė peilį, nėra pagrindo. Jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad joks peilis ant grindų (jei jis būtų išmestas R. G. E. G. suspaudus jos dešinės rankos dilbį) įvykio vietos apžiūros metu nebuvo rastas. Jo buvimo ant grindų fakto iš karto po įvykio nepatvirtino ir į įvykio vietą atvykę M. G., R. G. bei policijos pareigūnai. Be to, ir pats E. G. nesugebėjo paaiškinti, kur dingo R. G. rankose turėtas peilis, jei ši dėl E. G. veiksmų (suėmimo už dešinės rankos dilbio, siekiant išmušti peilį) jį privalėjo paleisti.

17. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nesutinkant su nuteistojo apeliacinio skundo motyvais svarbu paminėti ir tai, kad aplinkybė, jog komentuojamo konflikto metu R. G. buvo į rankas paėmusi peilį, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčijama. Šį faktą apklausiama tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu betarpiškai pripažino ir pati nukentėjusioji. Tačiau, įvertinus tiek aukščiau išdėstytų duomenų visumą, tiek ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, su kuriais teisėjų kolegija sutinka iš esmės, akivaizdu, kad šį veiksmą R. G. atliko jau po aktyvių E. G. fizinio pobūdžio veiksmų jos atžvilgiu, tuo metu, kai jokiais kitais būdais ji negalėjo atremti fiziškai stipresnio asmens fizinio smurto, siekdama, kad E. G. ją paleistų. Esant šiems duomenims, spręsti būtinosios ginties situacijos klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nebuvo pagrindo, ką visiškai pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

18. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje pripažįstama, jog, esant specifinei konfliktinei situacijai – muštynėms, besiginančiųjų nėra – abi pusės yra puolančioje situacijoje (pvz.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392/2012, 2K-275/2013). Kolegijos vertinimu, byloje surinkti ir ištirti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiek nuteistasis, tiek ir nukentėjusioji vienas kito atžvilgiu smurtą naudojo ne besigindami vienas nuo kito, o dėl tarp jų kilusio konflikto, kuris peraugo į muštynes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Muštynėse nėra besiginančiųjų, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2006, Nr. 2K-394/2007, Nr. 2K-638/2007)

19. Net ir manant priešingai, įvertinus analizuojamą situaciją, akivaizdu, kad būtent E. G. pradėjo fizinio pobūdžio veiksmus R. G. atžvilgiu, po to, kai ši į jį sviedė pomidorą, ir tik tuomet, kai E. G. ją parvertė ant stalviršio, kur ėmė ją smaugti, R. G. griebė pirmą pasitaikiusį peilį, gulėjusį šalia ant to paties stalviršio, po ko, E. G. ją paleido. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. G. juo buvo užsimojusi, tačiau šį faktą patvirtinančių objektyvių duomenų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šią aplinkybę apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kategoriškai neigė ir nukentėjusioji. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad R. G. ir M. G. užėjus į namus, po to, kai R. G. šaukėsi pagalbos, E. G. vis dar nebuvo emociškai aprimęs, remiantis liudytojų parodymais, jis ir toliau buvo agresyviai nusiteikęs R. G. atžvilgiu, dėl ko, tarp jo ir liudytojų įvyko apsistumdymas. Jam pasibaigus, nuteistasis toliau grįžo prie savo darbų – išvyko pašerti paukščių, nei į policijos įstaigą, nei į medikus nesikreipė, jų pagalbos paprašė tik tuomet, kai į įvykio vietą jie atvyko pagal R. G. artimųjų pageidavimą. Toks E. G. elgesys neabejotinai neatitinka įbauginto ir dėl savo gyvybės išsigandusio asmens elgesio, todėl šiuo atveju pasitikti nuteistojo parodymais ir spręsti, jog jis tik neva gynėsi nuo pavojingų R. G. veiksmų, nėra pagrindo.

20. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl E. G. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad E. G. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. G. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas E. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo nuosprendžio motyvams dėl E. G. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

21. Atsiliepimu į nuteistojo E. G. apeliacinį skundą nukentėjusiosios R. G. atstovas advokatas taip pat prašė priteisti nukentėjusiosios turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurios, remiantis vėliau pateikta PVM sąskaita-faktūra, serija AS Nr. 21-09-04, atitinka 968 eurus (3 t., b. l. 60).

22. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalis, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014).

23. Analizuojamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla E. G. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Byloje esanti 2021 m. rugsėjo 14 d. PVM sąskaita-faktūra, serija AS Nr. 21-09-04, bei mokėjimo nurodymas patvirtina nukentėjusiosios patirtas 968 eurų išlaidas, turėtas dėl advokato A. Š. teisinės pagalbos Kauno apygardos teismui pateikiant nukentėjusiosios atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą bei atstovaujant nukentėjusiąją apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau, pažymėtina, kad nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2011, 2K-605/2011, 2K-687/2012 ir kt.).

24. Iš bylos medžiagos matyti, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta 2021 m. rugsėjo 16 d. vieno teismo posėdžio metu, kuriame nukentėjusiosios atstovas dalyvavo, posėdis vyko vos vieną valandą, įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo. Svarbu ir tai, kad tas pats nukentėjusiosios atstovas dalyvavo ir bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu, todėl akivaizdu, kad su bylos medžiaga jau buvo susipažinęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, taip pat baudžiamosios bylos apimtį, sudėtingumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, jog nurodyta suma turi būti atlyginta iš dalies, t. y. iš nuteistojo E. G. nukentėjusiosios naudai priteisiant 650 eurų nukentėjusiosios R. G. turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Išlaidos priteistinos jas faktiškai apmokėjusiam asmeniui – nukentėjusiajai R. G..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 333 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš E. G. nukentėjusiosios R. G. naudai 650 (šešis šimtus penkiasdešimt) eurų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.