- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-29-113-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-01754-2010-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- V. J.
- Nukentėjusysis
- V. M. K., M. V.
- Advokatai
- Juozapas Surblys
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-29-113/2012
Teisėja Laimutė Venckuvienė Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01754-2010-6
2012 m. sausio 13 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. ir nukentėjusiojo V. M. K. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendžio, kuriuo V. J. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 140 str. 1 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-11 nuosprendžiu, ir galutinė subendrinta bausmė V. J. paskirta laisvės atėmimas 1 metams 1 mėnesiui. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p. 3 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nukentėjusiajam M. V. nusikaltimu padarytą 840 Lt turtinę žalą ir nukentėjusiajam V. M. K. padarytą 271,78 Lt turtinę žalą. Į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2011-09-10 iki nuosprendžio paskelbimo dienos ir bausmė, atlikta pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-01-11 nuosprendį.
V. J. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 187 str. 1 d., 3 d., nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Iš V. J. M. V. priteista 840 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o V. M. K. priteista 271,78 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš V. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 1927,24 Lt žalos atlyginimo.
V. N. pareikštas civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo atmestas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. J. nuteistas už tai, kad jis 2010-12-29, apie 05.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), susistumdė su M. V. ir M. V. peiliu tris kartus dūrė į kairės rankos alkūnę, kairį sėdmenį bei juosmenį, padarydamas kairės alkūnės lateralinės pusės, juosmens kairės pusės, kairio sėdmens durtines–pjautines žaizdas, atitinkančias nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip V. J. M. V. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Po to, V. M. K. bandant uždaryti miegamojo kambario duris, V. J. peiliu dūrė V. M. K. į juosmens dešinę pusę, padarydamas juosmens dešinės pusės durtinę–pjautinę žaizdą su dešiniojo juosmens raumens pakenkimu, kraujavimu iš žaizdos, posthemoraginę anemiją, tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taip V. J. V. M. K. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-10-05 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį arba kitaip švelninti jo baudžiamąją atsakomybę – nustatyti žymiai trumpesnį paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą, atmesti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nors jis pripažįsta, kad įvykio metu peiliu sužalojo nukentėjusiuosius M. V. ir V. M. K., tačiau tai padarė ne tyčia, o neturėdamas kitos išeities, kaip gintis nuo pačių nukentėjusiųjų agresyvaus elgesio – ginti save, savo draugę, nuo niokojimo apsaugoti butą. Teismas, spręsdamas jo kaltumo klausimą, nurodė, kad jo kaltė dėl inkriminuojamų veikų yra įrodyta byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad tarp jo veiksmų (veikimo) ir nukentėjusiems padarytų sužalojimų yra priežastinis ryšys, kad tai padaryta tyčia, nes jis neva suvokė vartojęs smurtą prieš žmogų ir taip norėjo veikti. Tačiau teismo apibrėžtas tyčios turinys grindžiamas nukentėjusiųjų ir jiems pritariančių liudytojų suinteresuotais parodymais, neįvertinta reali įvykio situacija, jo kilimo priežastys. Teismo nuosprendyje apibrėžta jo tyčia vertinama tik įvykio pasekmėmis, o ne priežastimis, kurios lėmė ne tik įvykio kilimą apskritai, bet ir jo pripažinimą kaltu.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant bylą nustatyta, kad nukentėjusieji, atėję į jo butą, iš pradžių elgėsi lyg ir normaliai, tačiau vėliau, apsvaigę nuo alkoholio, pradėjo bute siautėti – priekabiauti prie jo draugės M. G., niokoti butą (nuplėšė durų staktą), V. M. K., nepaisydamas M. G. įspėjimo, rūkė bute. Nuo to ir prasidėjo konfliktas, nes į perspėjimus nukentėjusieji nereagavo, elgėsi demonstruodami įžūlumą. Dėl to M. G., nebeturėdama kitos išeities, iškvietė policiją. Tačiau jis, nenorėdamas pakenkti nukentėjusiesiems, policijai pasakė, jog yra buto šeimininkas ir niekuo nesiskundžia. Po to M. V. įžūliai pradėjus seksualiai kabinėtis prie jo draugės M. G., kuri tą naktį buvo visiškai blaivi, jį įspėjo. Tačiau tuo metu ir prasidėjo jo puolimas – M. V. jį pastūmė, pargriovė ant grindų, o V. M. K. pradėjo jį spardyti. Ir tik atėjęs V. N. jį išlaisvino nuo M. V.. Tačiau šis pirmas, paėmęs nuo spintelės peilį, jam dūrė. Iš specialisto išvados matyti, kad įvykio metu jam buvo padaryta durtinė žaizda, krūtinės ląstos priekiniame paviršiuje, be to, padaryti kiti daugybiniai sužalojimai: galvos sumušimas su muštine žaizda ant dešinio antakio, poodinė kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimas ant dešiniojo skruosto, poodinė kraujosruva kairės pažastinės duobės užpakaliniame krašte, odos nubrozdinimas juosmens dešinėje, kąstinės paviršutinės žaizdelės krūtinės ląstos dešiniame šoniniame paviršiuje, kad tokie sužalojimai padaryti dėl nurodytų vietų paveikimo kietais bukais daiktais, dėl poveikio dantimis, dėl aštraus duriančio–pjaunančio įrankio. Tokie sužalojimai ir jų pobūdis visiškai atitiko viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu jo duotų parodymų turinį, tačiau teismo nuosprendyje šis ryšys neįvertintas. Savaime suprantama, kad jis ryžosi pasipriešinti smurtui ir apginti savo namus, dėl to iš tikrųjų paėmė kitą bute buvusį peilį ir, varydamas iš buto nukentėjusiuosius, kurie nenorėjo išeiti, padarė jiems sužalojimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek M. V., tiek V. M. K. kitokių sužalojimų, išskyrus duriamus, padaryta nebuvo, priešingai negu jam. Šie objektyvūs duomenys parodo, kokio intensyvumo smurtas buvo vartojamas prieš jį, o koks prieš nukentėjusiuosius. Akivaizdu, kad du asmenys prieš jį pavartojo daug kartų intensyvesnį smurtą. Tačiau kaltinamuoju buvo pripažintas jis, jam, o ne jį užpuolusiems asmenims, priimtas apkaltinamasis nuosprendis.
Kad jo parodymai apie būtinąją gintį yra nuoseklūs, patvirtina policijos pareigūnų S. S. ir E. Š. parodymai, iš jų matyti, kad, atvykus į butą, buto šeimininkas sėdėjo virtuvėje užsiėmęs už galvos ir aiškino, kad asmenys jį puolė, spardė kojomis. Todėl atkreiptinas dėmesys ir į nukentėjusiųjų parodymus, kad įvykio metu jis tarsi be priežasties pradėjo elgtis agresyviai. Nukentėjusiųjų parodymai kaip tik yra nenuoseklūs. Būtų buvę galima tikėti nukentėjusiųjų parodymais, jeigu jis pats nebūtų sumuštas ir jam nebūtų padaryta durtinė žaizda. Nors teismas kritiškai vertino liudytojos M. G. parodymus, tačiau jos parodymai vis dėlto teisingiausiai atspindi įvykio situaciją, nes ši liudytoja tą naktį visiškai nevartojo alkoholinių gėrimų. Ji matė, kaip M. V. pirmas įdūrė jam, po to abu – M. V. ir V. M. K. – spardė jį. Netgi nukentėjusiesiems palanki liudytoja S. P. parodė, kad ji, palydėjusi vieną vaikiną, su V. N. ėjo atgal į butą, girdėjo M. G. klyksmą, įėjusi į butą, pamatė sužalotus M. V. ir V. M. K.. Logiška, jog M. G. klykė, kai jis buvo spardomas, mušamas ir buvo priverstas gintis, todėl paėmė peilį ir siekė nurodytus asmenis išvaryti iš buto. Tačiau užuot išėję iš buto, jie įėjo į kitą kambarį – miegamąjį, iš kurio išėję vėl puolė. Tuomet jis ir dūrė V. M. K.. Tuo metu M. V. išėjo iš buto, tačiau tuoj pat grįžo su V. N.. Todėl suprantama, kad jis nebežinojo, ko tikėtis toliau, todėl gąsdindamas peiliu iš buto išvijo ir V. N.. Nepaisant to, kad jis buvo sumuštas ir sužalotas, teismas padarė išvadas, kad jis nebeturėjo teisės gintis nuo dviejų jį puolusių, mušusių ir sužalojusių asmenų.
Jeigu jo prašymas išteisinti būtų atmestas, jis prašo kitaip sušvelninti jo baudžiamąją atsakomybę, nurodo, kad yra jauno amžiaus, baigė vidurinę mokyklą, prieš šešerius metus žuvo tėvas, jį augino viena motina. Atsirado galimybė dirbti užsienyje, tačiau nustatytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas yra per ilgas.
Žemesnės instancijos teismas
Jis visiškai nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Jeigu ir būtų pripažinta jo kaltė, visgi reikėtų atsižvelgti į provokuojantį nukentėjusiųjų elgesį. Įvykio metu abu nukentėjusieji buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, M. V. teisme pripažino, kad buvo išgėręs butelį degtinės. Neturtinė žala siejama ne tik su dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais ir kt., bet ir su nukentėjusiojo asmens morale, reputacija ir pan. Nukentėjusieji deklaravo, jog tuo metu buvo gimnazijos abiturientai, dėl sužalojimų neva nukentėjo mokslas. Tačiau, kaip paaiškėjo teisme, M. V. tuo metu jau buvo metęs mokslus mokykloje. Be to, gimnazisto vardas negali būti siejamas su girtavimu, agresyviu elgesiu. Esant tokioms aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimas neturėtų būti priteisiamas. Be to, jis savo lėšų šiuo metu neturi.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis V. M. K. apeliaciniu skundu prašo priteisti 2420 Lt turėtų išlaidų už teisines paslaugas, priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 30000 Lt. Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisingas, pažeidžia protingumo ir sąžiningumo principus, žmogaus teises ir laisves. Jis dėl nuteistojo V. J. neadekvataus elgesio nukentėjo labiausiai, po atliktos operacijos dar ir dabar blogai jaučiasi, yra stebimas medikų. Po patirto sužalojimo jis turėjo labai daug nepatogumų, sveikatos sutrikimų, negalėjo laisvai vaikščioti, iki dabar negali to laisvai daryti, sėdėti, bėgioti, nes skauda sužalotą šoną, skausmas nueina į koją, svaigsta galva. Taigi jis negali gyventi pilnaverčio gyvenimo, sportuoti ir pan. Dėl nusikaltimo jis patyrė 271,78 Lt turtinę žalą – buvo sugadinti drabužiai ir pirko vaistus, už teisinę pagalbą jis sumokėjo 2420 Lt, tą patvirtina pinigų priėmimo kvitas. V. J. nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą jis įvertina 30000 Lt, mano, kad tai protinga suma, kuri gali bent šiek tiek kompensuoti jo ir jo šeimos išgyvenimus. Jo šeima gyvena labai sunkiai, jis yra studentas ir pajamų neturi, o kvalifikuota medikų pagalba yra mokama.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti, gynėjas palaikė tokį nuteistojo prašymą. Prokurorė prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl V. J. nuteisimo
Iš nuteistojo V. J. apeliacinio skundo matyti, kad jis ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, taip bandydamas pagrįsti būtinosios ginties versiją. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir išvada, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo. Vadovaudamasis ištirtų įrodymų visuma, jų sisteminiu vertinimu, teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl V. J. kaltės padarius BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytus nusikaltimus.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, įvertindamas kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Teismas išsamiai išanalizavo nuteistojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio bylos tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, gretino juos tarpusavyje bei su kitais bylos įrodymais, atskleidė jų tarpusavio ryšį, tinkamai juos įvertino, nurodė, kuriais iš jų rėmėsi, o kuriuos atmetė, išdėstė tokio įrodymų vertinimo motyvus. Nuteistojo V. J. versija, kurią jis pateikia apeliaciniame skunde, kad jis įvykio metu peiliu sužalojo nukentėjusiuosius M. V. ir V. M. K. ne tyčia, o neturėdamas kitos išeities, kaip gintis nuo pačių nukentėjusiųjų agresyvaus elgesio, yra skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta ir motyvuotai, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos, paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytu įrodymų vertinimu, tuo pagrindu padarytomis išvadomis bei jų motyvacija ir sprendžia, kad byloje yra patikimai nustatyta, jog fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius V. J. pavartojo tyčia, ne gynybos, o puolimo tikslais, pats buvo agresyviai nusiteikęs prieš nukentėjusiuosius, juos puolė. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis išskiria ir akcentuoja tam tikrus įrodomosios medžiagos fragmentus, savaip juos interpretuoja, neatsižvelgdamas į bendrą įrodomosios medžiagos kontekstą, daro sau palankias, bet klaidingas, tikrovės neatitinkančias išvadas. Pagal BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį. Pavojingo kėsinimosi ir būtinosios ginties situacijos nėra tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia asmens veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės bylos Nr. 2K-558/2006, 2K-30/2007, 2K-394/2007, 2K-277/2009, 2K-299/2009, 2K-404/2010, 2K-172/2011). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia vartoti smurto, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo V. J. veiksmų pateisinti būtinąja gintimi, nes šiuo atveju nebuvo pirmos ir būtinos būtinosios ginties sąlygos – pavojingo kėsinimosi. Jei nėra pavojingo kėsinimosi, nėra prasmės kalbėti apie kitas būtinosios ginties sąlygas, kurios išplaukia iš pirmosios sąlygos, savo ruožtu nekyla ir teisė į būtinąją gintį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paneigė V. J. versiją, kad jis, durdamas peiliu nukentėjusiesiems, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismo išvados, padarytos nustatytų faktų pagrindu, atitinka įstatymo reikalavimus ir nusistovėjusią teismų praktiką sprendžiant būtinosios ginties buvimo ar nebuvimo klausimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nebuvo būtinosios ginties būklės ir, esant visiems nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d., sudėčių požymiams, jo veika teisingai kvalifikuota kaip tyčiniai nusikaltimai pagal BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. Todėl nėra teisinio pagrindo naikinti V. J. priimtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistojo nurodoma aplinkybė, jog to paties įvykio metu jis taip pat buvo sužalotas, jam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nekeičia jo veikų teisinio įvertinimo šioje byloje, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės už padarytas veikas ir neturi esminės įtakos skundžiamo nuosprendžio išvadų teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl nuteistajam V. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo termino
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sutrumpinti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą, tokį savo prašymą grindžia tuo, kad yra jauno amžiaus, baigė vidurinę mokyklą, prieš šešerius metus žuvo tėvas, jį augino viena motina, atsirado galimybė dirbti užsienyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo tenkinti nuteistojo prašymą sutrumpinti jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. BK 75 str. 1 d. numatyta, jog teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Tad teismas, atidėdamas nuteistajam bausmės vykdymą 2 metams, minėtos baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeidė. Teismo paskirtas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms yra suderinamas su galimybe išvykti dirbti į užsienį, nes apie numatomą išvykimą iš anksto pranešęs pataisos inspekcijai, kuriai nuosprendis bus pateiktas vykdyti, gavęs jos sutikimą, jis galės išvykti dirbti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde nurodo nesutinkąs su teismo sprendimu priteisti iš jo neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas yra visiškai teisėtas ir pagrįstas, atitinka tiek BPK, tiek CK nuostatas, reglamentuojančias civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo išsprendimą. Nėra jokio teisinio pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį, atmetant nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų pagrindu, jie neturi jokios įtakos vertinant sprendimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą teisėtumą ir pagrįstumą. V. J. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už BK 138 str. 1 d. ir 140 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymą, jais buvo padaryta žala nukentėjusiųjų sveikatai, dėl to jie neabejotinai patyrė neturtinės žalos, o pagal CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Nukentėjusysis V. M. K. apeliaciniame skunde nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašo padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 30000 Lt. Skundžiamu nuosprendžiu teismas patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies: nukentėjusiojo naudai iš nuteistojo priteisė 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais yra įvairus, jis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma lemia šios žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė, išsamiai ir tinkamai savo sprendimą motyvavo. Teismas atsižvelgė ir aptarė visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes – kad neturtinė žala padaryta dėl asmens sveikatos, kaip vienos iš labiausiai teisės ginamų vertybių, sužalojimo, nuteistojo kaltė dėl sveikatos sužalojimo išreikšta tyčiniu smurtiniu brutaliu veiksmu, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastą, padaryto sužalojimo pobūdį, pasekmes sveikatai, taip pat ir nuteistojo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Todėl teismo nustatytas 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Pastebėtina ir tai, kad V. M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio yra identiški jo 2011-05-19 surašytame civiliniame ieškinyje (t. 1, b. l. 120–122) nurodytiems argumentams, šiuos teismas išsamiai aptarė ir įvertino skundžiamame nuosprendyje, nustatydamas priteistino neturinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad didinti nukentėjusiajam V. M. K. šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą, kuri yra analogiško pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų ribose, apeliaciniame skunde nurodytais argumentais bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiojo V. M. K. turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti
Nukentėjusysis V. M. K. apeliaciniame skunde nurodo už teisinę pagalbą sumokėjęs 2420 Lt ir prašo šias išlaidas priteisti iš nuteistojo, nes skundžiamu nuosprendžiu teismas nepripažino jo turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir nepriteisė jų iš kaltinamojo. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nukentėjusysis sudarė teisinių paslaugų sutartį su UAB „Prokūros centras“, už teisines paslaugas UAB „Prokūros centras“ sumokėjo 2420 Lt (t. 1, b. l. 123–124). BPK 104 str. 2 d. numatyta, jog proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 105 str. 1 d. numato, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. Taigi teismas ne privalo, o tik turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, įvertinęs jų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo priimtas motyvuotas sprendimas nepripažinti nukentėjusiojo turėtų išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir nepriteisti jų iš kaltinamojo atitinka minėtas BPK nuostatas, reglamentuojančias proceso išlaidas ir jų atlyginimą, joms neprieštarauja, todėl jo keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo V. J. ir nukentėjusiojo V. M. K. apeliacinius skundus atmesti.