Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2020-11-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-606/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-11-26
Bylos Nr.
1A-230-606/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-45488-2019-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
L. K., ir A
Kategorijos

Pranešėja Edita Lapinskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-230-606/2020

Teisėja Vaida Railienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45488-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.1.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 26 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Karolinai Gaubaitei,dalyvaujant prokurorei Margaritai Kiudytei-Čarienei,gynėjai advokatei Natalijai Fočenkovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. birželio 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta galutine arešto bausme, t. y. prie griežtesnės šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis (vienas mėnuo) Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. birželio 10 d. baudžiamuoju įsakymu paskirtos 50 parų arešto bausmės, ją keičiant į laisvės atėmimą, ir paskirta galutinė subendrinta septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, 66 straipsnio 2 dalimi, į šiuo nuosprendžiu paskirtos ir subendrintos bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. gegužės 27 d. iki 2020 m. gegužės 28 d. ir atliktas bausmės laikas pagal Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020 m. birželio 10 d. baudžiamąjį įsakymą.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. S., tačiau nuosprendis dėl jo neapskųstas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. L. K. nuteistas už tai, kad 2019 m. spalio 22 d., apie 16 val., prie A. B. drabužių parduotuvės (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe su A. S., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. B. priklausantį, ant manekeno pakabintą 245 Eur vertės moterišką paltą „Loreta“ ir 35 Eur vertės rankinę „Vera pelli“, taip bendrais veiksmais pagrobė A. B. priklausančio turto už 280 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. K. prašo išsamiai peržiūrėti skundžiamą nuosprendį ir priimti teisingą sprendimą, tvirtindamas, kad jis joks A. S. bendrininkas nebuvo, ir jo daromoje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, tam neturėjo tikslo. Nuteistojo L. K. teigimu, A. S. jau prieš pasisavindamas kailinius, buvo paėmęs rankinę ir ją paslėpęs už parduotuvės kampo. Jam išėjus iš parduotuvės, A. S. paprašė paimti nuo žemės rankinę, nes jis laikė kailinius, jo rankos buvo užimtos. Vėliau A. S. rankinę padovanojo savo sugyventinei.

3. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. K. teigia, kad jis A. S. daromoje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, A. S. jau prieš pasisavindamas, kaip nurodo apeliaciniame skunde, kailinius, buvo paėmęs rankinę ir ją paslėpęs už parduotuvės kampo, o jis rankinę tik paėmė, nes to paprašė A. S., kadangi A. S. rankos buvo užimtos, nes jis laikė kailinius (paltą).

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę, ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

8. BK 178 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas (paėmimas ir pasisavinimas), atimantis iš asmens galimybę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Vagystės dalykas yra svetimas turtas, t. y. tokie daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), t. y. kaltininkas, neteisėtai ir neatlygintinai pasisavindamas (užvaldydamas) svetimą turtą, neabejotinai suvokia, kad paima svetimą daiktą, numato, jog nukentėjusysis jo neteks ir bus padaroma turtinė žala, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vadinasi, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018).

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje bendravykdytoju pripažįstamas ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja bent dalį jų. Visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2009, 2K-163-648/2015, 2K-271-303/2016, 2K-349-648/2017).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija.

11. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo L. K. teiginį, kad jis nebuvo susitaręs su A. S. daryti vagystės, ir joje nedalyvavo, vertino tik kaip jo pasirinktą gynybinę taktiką ir siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tokį nuteistojo L. K. teiginį visiškai paneigia objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės.

12. Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. S. aiškiai parodė, kad jis susitarė su nuteistuoju L. K., jog parduotuvėje L. K. užkalbins pardavėją, o jis ką nors pavogs. Parduotuvėje taip ir buvo – L. K. kalbino pardavėją, o jis paėmė paltą, kuris buvo pakabintas ant manekeno, stovinčio lauke, prie parduotuvės, o rankinė, jam imant paltą, nukrito ant žemės, ją, jam paliepus, paėmė L. K.. Daiktus susidėjo į maišelį ir paskambino E. J., su juo susitikę, jam abu su L. K. perdavė šį maišelį su pagrobtais daiktais, nurodė už daiktus pageidaujamą gauti pinigų sumą (t. 2, b. l. 65–66).

13. Iš teisiamajame posėdyje duotų liudytojos L. B.-D. parodymų nustatyta, kad įvykio dieną jai jau einant į darbą, ji matė A. S., kuris ėjo link parduotuvės, kurioje ji dirba. Po to A. S. sustojo prie parduotuvės durų ir stovėjo, o apie 15.30 val. – 16.00 val. į parduotuvę atėjo kitas asmuo, jis apžiūrinėjo moteriškus paltus, užkalbino, sakė, kad ieško vestuvinės dovanos savo žmonai, nors jai nepasirodė, kad tas asmuo ketino kažką pirkti, nes jis tampė rūbus, apžiūrinėjo ne paltus, o striukes. Po to į parduotuvę atėjo dar keli žmonės, o tas asmuo staiga kažkur dingo. Nešdama manekenus, pamatė, kad ant vieno iš jų nėra palto ir rankinės (t. 2, b. l. 66). Iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad pardavėja L. B.-D. jam, kaip parduotuvės savininkui, po įvykio papasakojo analogiškas įvykio aplinkybes, kad į parduotuvę buvo atėjęs įtartinas žmogus, domėjosi paltu, jį norėjo nupirkti savo žmonai. Vėliau pardavėja pastebėjo, kad dingo paltas ir rankinė, kurie buvo pakabinti lauke, ant manekeno (t. 2, b. l. 66).

14. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti nuteistojo A. S. parodymai parodo, kad nuteistieji buvo ne tik susitarę iš parduotuvės pavogti daiktų, bet ir aptarę net temą, apie kurią L. K. kalbės su parduotuvės pardavėja, t. y. jog vagystės metu nuteistasis L. K. kalbės su pardavėja būtent apie tai, kad ieško palto savo žmonai, kartu stebės, ar pardavėja nemato manekeno, kad jie nepastebėti galėtų nuo jo pavogti paltą ir rankinę (t. 1, b. l. 131–132). Liudytojos L. B.-D. parodymai patvirtina, kad L. K. vagystės metu tam, kad nukreiptų jos dėmesį, net ir kalbėjo su ja būtent apie tai, ką ir buvo aptarę prieš darydami vagystę, t. y. kad nori nupirkti paltą žmonai.

15. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nuteistasis L. K. tik teisiamajame posėdyje pradėjo neigti savo kaltę dėl bendrininkavimo pavagiant iš parduotuvės paltą ir rankinę, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apie įvykio aplinkybes ir susitarimą su nuteistuoju A. S. pavogti minėtus daiktus davė analogiškus parodymus, kaip ir nuteistasis A. S., t. y. kad eidami pro parduotuvę pamatė ant manekeno kabantį paltą ir rankinę, sugalvojo šiuos daiktus pavogti, juos parduoti ir taip užsidirbti pinigų. Užėjęs į parduotuvę užkalbino pardavėją, kad ieško palto savo žmonai, ir ją stebėjo, kad ji nematytų vagytės. A. S. paėmė nuo manekeno paltą, o jis – rankinę. Po to sugalvojo, kad pavogtus daiktus gali padėti parduoti bendras pažįstamas, jam ir nuvežė daiktus, pasakė, jog jis parduotų juos už pusę kainos arba nusipirktų pats (t. 1, b. l. 74–75, 80). Tokie nuteistojo L. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai visiškai sutampa ne tik su nuteistojo A. S., bet ir su liudytojų L. B.-D. bei E. J. parodymais. Pažymėtina, kad nuteistasis L. K. ir parodymų patikrinimo vietoje metu parodė įvykio aplinkybes, kurioms esant, jis su A. S. nuo manekeno stovo pagrobė paltą ir rankinę (t. 1, b. l. 85–89).

16. Teisiamajame posėdyje duoti liudytojo E. J. parodymai patvirtina, kad nuteistasis A. S. kartu su nuteistuoju L. K. pasiūlė jam nusipirkti naują moterišką paltą ir moterišką rankinę už 150-170 Eur. Vėliau jam paskambino L. K. ir pasakė, kad A. S. sulaikė policijos pareigūnai, tačiau daiktai yra jo (L. K.), jis paprašė, kad paltą ir rankinę grąžintų (t. 2, b. l. 112–113).

17. Nustatytų ir aptartų duomenų visuma neabejotinai patvirtina nuteistųjų A. S. ir L. K. susitarimą daryti bendrą nusikalstamą veiką, kad nuteistieji veikė bendru sutarimu, suvokė bei pritarė vienas kito veiksmams, suprato, kad kiekvienas iš jų realizuoja dalį vagystės sudėties objektyviųjų požymių ir norėjo taip veikti, iki buvo pasiektas norimas rezultatas. Byloje nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji bendrininkavimo požymiai – tyčia ir susitarimas tarp kaltinamųjų veikti bendrai.

18. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu L. K. nuteisė pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.

19. Atsižvelgdamas į nuteistąjį L. K. charakterizuojančius ir skundžiamame nuosprendyje aptartus duomenis, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, siekdamas užtikrinti BK 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam L. K. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, parinko griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą – pagrįstai ir teisėtai, nustatytas konkretus šios bausmės rūšies dydis atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus.

20. Esant nustatytoms aplinkybėms, Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2020 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas