Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Margarita Stambrauskaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. pagal pareiškėjo A. Č. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo A. Č. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

10. CPK 336 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas priimamas išimties tvarka.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012).

12. Apeliantas A. Č. nepateikė jokių savo prašymo nagrinėti bylą apeliacinėje instancijoje žodinio proeso tvarka motyvų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų turinį, netenkina pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas A. Č. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo priimti atskirąją nutartį dėl neteisėtų mokesčių išieškojimo, panaikinti antstolės raginimą įvykdyti sprendimą, vykdymo išlaidų apskaičiavimą, Patvarkymą vykdymo išlaidų skaičiavimui bei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurios dydžių nenurodė. Skunde paaiškino, kad sovietmečiu iš jų šeimos nebuvo nacionalizuota ūkio žemė, bet „stribų“ savavališkai užimta, o mirus jo motinai, testamentą parašiusi notarė iš Vilniaus atsisakė išduoti paveldėjimo liudijimą, tuomet paveldėjimo pažymėjimą išdavė (duomenys neskelbtini) miesto notarė, pažeisdama įstatymą ir sudarydama sąlygas užvaldyti visą jam priklausantį turtą, nuo 2013 metų visas jo turtas užregistruotas kito asmens vardu. Pažymėjo, kad devynis metus jo turtas pasisavintas ir užregistruotas kito asmens vardu, o jis moka neteisėtus mokesčius už žemę, kurios neturi. Apeliantas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nenurodė kokias.

14. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

15. Bylos duomenimis, pareiškėjo skundas priimtas. Tokia aplinkybė reiškia, kad pareiškėjo pateiktas procesinis dokumentas formaliai atitiko ieškinio turinio ir formos reikalavimus. Tai leidžia daryti išvadą, jog priimti pareiškėjo reikalavimai tikėtinai gali būti tenkinami (visiškai ar iš dalies). Pastebėtina ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimai būtų tikėtinai nepagrįsti, todėl plačiau aptarta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga (preliminarus ieškinio reikalavimų pagrįstumas) neanalizuojama. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, kurios egzistavimą pareiškėjas siekia pagrįsti, yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo (nutarties) įvykdymui nustatymu.

16. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikęs asmuo privalo: 1) įvardinti, ką jis laiko grėsme jo turtiniams interesams (sprendimo įvykdymui) sukeliančiais atsakovo veiksmais (galimas turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma, pasiruošimas tokiems veiksmais, anksčiau sudaryti sandoriai, liudijantys jo turto masės mažėjimą, ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016); 2) pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų savo turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-386-464/2020). Asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018).

17. Pareiškėjas tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek atskirajame skunde įrodinėja, kad jo turtas pasisavintas ir užregistruotas kito asmens vardu, o jis moka neteisėtus mokesčius už žemę, kurios neturi. Nurodo, kad antstolei ir teismui pateikė dokumentus, pagrindžiančius antstolės savavaldžiavimą, smurtą ir neteisėtų patvarkymų neteisėtumą, pateikė teismui Registrų centro pažymą, kuri nurodo, jog jis neturi registruoto turto ir jo nėra Registrų centro duomenų bazėje. Pažymėjo, kad Registrų centras, NŽT tarnyba ir kt. atsisako leisti jam susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla ir teigia, jog atlikti geodeziniai darbai nurodė, kad trūksta 1,3866 ha.

18. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vien faktas, jog pareiškėjas pateikė skundą dėl antstolės veiksmų nesudaro pagrindo stabdyti vykdymo veiksmus. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad pareiškėjas laiko antstolės veiksmus neteisėtais, vertina juos kaip savavaldžiavimą ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, savaime nereiškia, kad kils grėsmė būsimo, galbūt pareiškėjui palankaus, teismo sprendimo įvykdymui. Niekuo neparemti ir kiti atskirojo skundo argumentai.

19. Akcentuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra skirtos ginčo šalių interesams patenkinti, jų paskirtis yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir garantuoti šio sprendimo privalomumą. Remiantis tuo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių apie galimą grėsmę jo interesams nepakanka siekiant įvertinti, ar yra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Pareiškėjas atskirajame skunde vien deklaratyviais teiginiais nurodo apie galimą grėsmę jo interesams, nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Pažymėtina, jog neaišku, kokių laikinųjų apsaugos priemonių, teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui, siekia pareiškėjas, todėl darytina išvada, jog pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia, jog byla pagal jo skundą būtų išnagrinėta iš esmės.

20. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet ne sutapti su pareikštais reikalavimais, t. y. ieškinio dalyku. Pagal bendrą taisyklę, taikant laikinąsias apsaugos priemones, byla negali būti išnagrinėta iš esmės, nes tai prieštarautų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui ir neproporcingai apsunkintų vienos iš ginčo šalių padėtį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra ne ginčo išsprendimas ir teisinės taikos atkūrimas tarp šalių, o siekis užkirsti kelią aplinkybėms, kurios vienaip ar kitaip galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo, priimto patenkinus ieškinį, tinkamą įvykdymą, status quo padėties išlaikymas, kuri leistų ieškovui, priėmus jam palankų sprendimą, tikėtis, jog sprendimas bus realiai įvykdytas (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-943/2019). Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnis) teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštais reikalavimais. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, nes susiję su negalimumu jokiu kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009).

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja kitos išimtinės aplinkybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios sutampa su ieškinyje pareikštu reikalavimu (neįrodė negalimumo kitu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą). Pareiškėjo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones jų neapibrėžiant ir nurodant vien deklaratyvius teiginius, prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslui, jas pritaikius neproporcingai būtų apsunkinta kitų šalių padėtis, todėl pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius pareiškėjo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Dėl aukščiau išvardintų argumentų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

22. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą bei atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį, todėl teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo A. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.