Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

asmenio kurio atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla L. V. gynėjai advokatei Daivai Balčiūnienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo L. V. už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., padarymą, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

L. V. perduotas savo žmonos K. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), Rozalimo miestelyje, Rozalimo seniūnijoje, Pakruojo rajone, atsakomybėn pagal laidavimą be užstato 1 (vienerių) metų terminui.

Nuosprendžiu procesas dėl nukentėjusiosios J. G. civilinio ieškinio dalies – 400 Eur, nutrauktas, o kita civilinio ieškinio dalis dėl 1350 Eur neturtinės žalos atmesta.

Iš L. V. nukentėjusiajai J. G. priteistos advokatės atstovavimo išlaidos – 200 Eur.

Į atliktą bausmės laiką L. V. įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2015 m. liepos 27 d. iki 2015 m. liepos 28 d.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. V. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 str. 1 d. nustačius, kad jis 2015 m. liepos 26 d. apie 23.15 val. viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu, be jokios aiškios priežasties, agresyviai nusiteikęs atbėgo į D. K. priklausančio namo kiemą, esantį Pakruojo rajone, Rozalimo seniūnijoje, Rozalimo miestelyje, (duomenys neskelbtini), ir, laikydamas rankoje peilį, artėjo link namo terasoje buvusių J. G. ir A. K., taip jas išgąsdindamas, dėl ko jos įbėgo ir užsirakino name, o kieme buvęs D. K. rastu indu užsidengė krūtinę, be to, norėdamas patekti į namo, kuriame buvo užsirakinusios J. G. ir A. K., vidų bandė atidaryti šio namo duris, taip jas gąsdindamas, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. G. prašo pakeisti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-287/2016 – panaikinti nuosprendžio dalį, dėl L. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių numatytų BK 59 str. 1 d. 2 p. (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo) bei 59 str. 1 d. 3 p. (kaltininkas savo noru atlygino žalą) pripažinimo; L. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d. ir paskirti jam sankcijoje numatytą bausmę; tenkinti jos civilinį ieškinį ir iš L. V. priteisti likusią neatlyginta nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dalį – 1350 Eur; išieškoti iš L. V. visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese.

Taip pat apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nepagrįstai į atliktos bausmės laiką įskaitė L. V. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką, priimdamas sprendimą atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, teigiama, kad teismo sprendimas panaikinti L. V. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dar neįsiteisėjus nuosprendžiui, neatitinka teismų praktikos ir rodo teismo šališkumą, tam tikrą pataikavimą nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui.

Apibendrindama apeliantė skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atleisti L. V. nuo baudžiamosios atsakomybės – yra šališkas, priimtas formaliai atsižvelgus į BK 40 str. nustatytas sąlygas, sąmoningai ignoruojant byloje nustatytas faktines aplinkybes, nevertinant, ar bus pasiekti bausmės tikslai atleidžiant kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės, netinkamai taikant baudžiamojo proceso ir baudžiamuosius įstatymus (BK 40 str., 59 str. 1 d. 2 p. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji J. G. ir jos atstovas advokatas Žygimantas Rutkauskas prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvai, o prokurorė, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės L. V. gynėja advokatė Daiva Balčiūnienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų ir pagrįstai konstatavo L. V. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. G., nukentėjusiųjų A. K. ir D. K., liudytojos K. V., liudytojo D. Š. parodymai ir kiti byloje surinkti ištirti įrodymai (3 t., 23–34; 61–65 b. l.) patvirtina tai, kad L. V. 2015 m. liepos 26 d. apie 23 val., būdamas neblaivus (1 t., 89 b. l.), nešinas peiliu rankose atbėgo į D. K. priklausančio namo kiemą, kur tuo metu lauke buvo J. G., A. K. ir D. K., ir praėjęs pro D. K., su peiliu puolė prie J. G. ir A. K., kurios išsigandusios įbėgo į namo vidų, uždarė duris, jas užrakino ir laikė, nes L. V. visaip bandė atplėšti namo duris, bandė nulaužti rankeną, rėkė „papjausiu, užmušiu“. Po to L. V. ėjo link D. K., kuris buvo lauke prie šulinio ir nuo stalo pasiėmęs didelį dubenį dengėsi krūtinę, taip mėgindamas apsisaugoti nuo galimo L. V. dūrio peiliu, tačiau L. V. D. K. nepuolė ir nuėjo į namus, tokiu savo elgesiu sukeldamas didelį išgąstį nukentėjusiesiems.

Byloje surinkti, ištirti ir paminėti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad L. V. savo agresyviu, moralės požiūriu nepriimtinu, aplinkinius šokiruojančiu elgesiu realiai sutrikdė visuomenės rimtį ir viešąją tvarką, nes dėl jo veiksmų viešoje vietoje buvo sutrikdytas normalus nukentėjusiųjų poilsis, nukentėjusieji patyrė išgąstį ir nesaugumo jausmą, buvo priversti bėgti, slėptis, imtis priemonių dėl sveikatos, gyvybės išsaugojimo, kviesti policiją. Kolegijai nekyla abejonių, kad L. V. suvokė savo nusikalstamo elgesio esmę, numatė kilsiančius padarinius ir jų norėjo, nes pas kaimynus į kiemą atėjo nieko neįspėjęs, būdamas neblaivus, tamsiu paros metu, rankoje laikydamas peilį ėjo prie namo terasoje buvusių J. G. ir A. K., kurios išsigandusios įbėgo į namo vidų, slėpėsi, o L. V., tai matydamas, laužėsi į namo vidų, taip keldamas dar didesnę baimę ir sąmyšį nukentėjusiųjų tarpe, kai D. K., nežinodamas ko tikėtis iš peiliu ginkluoto, neblaivaus ir agresyviai nusiteikusio L. V., dengdamasis plastikiniu indu mėgino apsisaugoti nuo galimų sužalojimų peiliu. Nors L. V. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino, kad jis savo veiksmais siekė BK 284 str. 1 d. numatytų padarinių, tačiau jo atlikti konkretūs veiksmai, jų pobūdį, pastangas juos darant, pasirinktas laikas ir vieta savo veiksmams atlikti patvirtina tiesioginės tyčios požymius jo veikoje.

Sprendžiant dėl asmens kaltės pagal BK 284 str. 1 d. nustatytini motyvai, kurie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai, tačiau be abejonės, BK 284 str. numatyta nusikalstama veika turi būti padaroma tik viešoje vietoje. Viešosios vietos sąvoką atitinka ir privati teritorija (vieta), kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių savininko sutikimu į ją gali laisvai ateiti ir bendrauti kiti žmonės. Šiuo atveju įvykis vyko vieno iš nukentėjusiųjų gyvenamojo namo kieme ir tai atitinka viešosios vietos požymį. Todėl kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., sudėties elementus, spręsdamas klausimą apie subjektyvių požymių visumą L. V. veikoje, įvertino visą veiksmų raidą. Apylinkės teismas teisingai nustatė L. V. kaltę, nes dėl jo tyčinių įžūlių veiksmų viešoje vietoje kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai. Tačiau, pritardama apeliacinio skundo argumentams, kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas netinkamai taikė BK 40 str. nuostatas ir nepagrįstai L. V. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės, dėl ko skundžiamas nuosprendis naikintinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 str. 1 p., 329 str. 3 p.).

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ypatumai įtvirtinti BK VI skyriuje. BK 40 str. 1 d. numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 str. 2 d.).

Iš baudžiamos bylos medžiagos matyti, kad L. V. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl jam pareikštų įtarimų nepripažino (1 t., 101–102; 113; 155 b. l.), akistatų metu su nukentėjusiaisiais savaip interpretavo įvykio aplinkybes, su nukentėjusiųjų parodymais nesutiko, savo kaltę neigė (114–115; 116–117; 119–120 b. l.), o dar vėliau išvis atsisakė duoti parodymus (1 t., 155 b. l.). Teisiamajame posėdyje, perskaičius kaltinamąjį aktą, L. V. pareiškė, kad savo kaltės nepripažįsta ir parodė, kad 2015 m. liepos mėn., pro atvirą langą išgirdęs pas kaimynus savo žmonos balsą, sugalvojo nueiti į kaimyno kiemą parsikviesti savo žmonos namo, todėl su peiliu rankose nuėjo į kaimyno kiemą, tačiau kieme savo žmonos nerado. Pasak L. V., kieme jis sutiko D. K., kuris pasakė – „dink iš čia“, ir jis išėjo, prie D. namo durų priėjęs nebuvo, niekam negrasino papjauti, nebandė pulti, J. G. su A. K. nuo jo nebėjo, durų neužsirakino, jis namo durų atplėšti nemėgino, peilio į durų tarpą nekišo, durų su peiliu nebraižė, nebuvo nusiteikęs agresyviai (3 t., 25–27 b. l.). Kaltinamojo L. V. parodymų kontekste taip pat pažymėtina, kad vėliau kitame teisiamajame posėdyje L. V. pareiškė, kad jis pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, kad atsiprašo nukentėjusiųjų ir kritiškai vertina savo elgesį (3 t., 61 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pastarąjį L. V. pareiškimą laikė pakankamu pripažinti kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Kolegija nepritaria tokiam apylinkės teismo vertinimui.

Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką reiškia, jog asmuo ne baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų priversta, o pats savanoriškai prisipažįsta, kad yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, t. y. pats savanoriškai ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes bei pripažįsta savo kaltę. Savanoriškumą paneigia parodymų keitimas, prisipažinimas tik dėl byloje surinktų įrodymų ir panašios aplinkybės. Nagrinėjamu atveju, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad L. V. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visą laiką neigė, apklausiamas pirmosios instancijos teisme iš pradžių pareiškė, kad kaltės dėl jam pareikštų kaltinimų nepripažįsta ir, savaip interpretuodamas įvykio aplinkybes, mėgino įtikinti teismą, kad nukentėjusieji tyčia jį apkalba dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Teisiamojo posėdžio metu apklausus nukentėjusiuosius J. G., A. K. ir D. K., kurie viso baudžiamojo proceso metu davė iš esmės vienodus ir nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, sekančiame teisiamajame posėdyje, kai buvo iškeltas kaltinamojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimas, L. V. pareiškė, kad visiškai pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, kad atėjo su peiliu į kiemą, kad atlygins civilinį ieškinį (3 t., 59–61 b. l.). Taigi, nors teisiamojo posėdžio metu L. V. nurodė visiškai pripažįstantis savo kaltę, tačiau iš esmės jokių parodymų apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką nedavė, nieko apie esmines veikos padarymo aplinkybes nepaaiškino, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįstai nurodė, kad kaltinamasis pripažino visas esmines nusikalstamos veikos aplinkybes.

Tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinio proceso metu L. V. gynėja mėgino tikinti, kad L. V. pozicija pasikeitė, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė pakeitė kaltinimą jos ginamajam. Iš tikrųjų, prokurorė pateikė prašymą apylinkės teismui patikslinti kaltinimą L. V. pagal BK 284 str. 1 d. (3 t., 53 b. l.), pagal naujai suformuluotą kaltinimą, be kita ko, buvo konstatuota ir L. V. kaltė skundžiamu nuosprendžiu, nors teismas galėjo spręsti kaltės klausimą tiek pagal pirminį, tiek pagal paskesnį kaltinimą. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į pradiniame kaltinime (2 t., 95 b. l.) nurodytų faktinių aplinkybių pakeitimą konkrečiu atveju. Iš pradinio kaltinimo prokurorė nutarė pašalinti ir pakeisti kai kurias aplinkybes, pirmiausia nurodant, kad L. V., artėdamas prie namo terasoje buvusių J. G. ir A. K., ir laikydamas rankoje peilį, jas išgąsdino, bet ,,papjauti“ negrasino, norėdamas patekti į namo, kuriame buvo užsirakinusios J. G. ir A. K., vidų bandė atidaryti kažkokiu, kaltinime nenurodytu būdu, šio namo duris, taip jas gąsdindamas, tačiau iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, jog patekti į namo vidų L. V. mėgino – ,,...bandydamas peiliu atidaryti...kišdamas į durų tarpą peilį ir suraižydamas duris, taip juos gąsdindamas bei tokiais veiksmais grasindamas jiems susidorojimu...“. Iš to, kas paminėta, aišku, kad jokios esminės L. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d., aplinkybės nebuvo pakeistos ir (ar) pašalintos, L. V. kaltė, pažeidus viešąją tvarką, konstatuota dėl to, kad jis įvykio dieną, tamsiu paros metu, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliai elgdamasis, be jokios aiškios priežasties, agresyviai nusiteikęs atbėgo į D. K. priklausančio namo kiemą ir, laikydamas rankoje peilį, artėdamas prie namo terasoje buvusių nukentėjusiųjų J. G. ir A. K., jas gąsdino, dėl ko pastarosios įbėgo ir užsirakino name, o L. V., toliau gąsdindamas nukentėjusiuosius, bandė atidaryti to namo duris ir patekti į vidų, o D. K. kieme plastikiniu indu dengėsi krūtinę, kad apsigintų nuo neprognozuojamo L. V. elgesio. Naujame kaltinime aiškiai įvardinti objektyvieji BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, kartu atskleidžiantys ir subjektyviąją pusę, priežastinį ryšį tarp L. V. veiksmų ir visuomenės rimties, tvarkos sutrikdymo. Taigi, nepaisant to, kad ikiteisminio tyrimo metu iš pradžių teisme L. V. savo kaltę neigė, iš anksčiau minėto L. V. pareiškimo, kad jis visiškai pripažįsta savo kaltę, kurį apylinkės teismas prioritetiškai laikė savanorišku prisipažinimu dėl nusikalstamos veikos padarymo, išvis neaišku, kokias aplinkybes kaltininkas pripažįsta ir kurias neigia, ir dėl ko. Toks formalus savo kaltės pripažinimas, kolegijos vertinimu, neatitinka prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką turinio, kaip jis aiškinamas Baudžiamajame įstatyme ir teismų praktikoje, todėl nelaikytinas asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, stengiasi atlyginti žalą ir pan.). Darant išvadą apie kaltininko nuoširdų gailėjimąsi būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad L. V. nuo įvykio (2015-06-26) iki bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme (2016-06-12) nukentėjusiųjų neatsiprašė ir padarytos žalos atlyginti nesistengė, nukentėjusiųjų savijauta ir būkle po įvykio nesidomėjo, nedėjo jokių pastangų tam, kad būtų sušvelnintos nusikaltimo pasekmės. Teisiamojo posėdžio metu paskutiniuoju žodžiu L. V. nukentėjusiųjų atsiprašė dėl sutrukdyto jų darbo, laiko, kas, kolegijos nuomone, rodo elementarų siekį sušvelninti savo teisinę padėtį, bet ne nuoširdžią atgailą dėl savo nusikalstamų veiksmų, kritišką savo elgesio įvertinimą, pozityvų nusiteikimą nukentėjusiųjų atžvilgiu.

BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gruodžio 23 d. Senato nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 9 punkte išaiškinta teismams, kad savanoriškas nuostolių atlyginimas ar žalos pašalinimas teismo pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Akivaizdu, jog L. V. iki sprendimo priėmimo Pakruojo apylinkės teisme sumokėjo nukentėjusiajai J. G. 400 Eur., tokio dydžio neturtinę žalą kaip pakankamą atlyginti nukentėjusiajai patirtą neturtinę žalą pripažino apylinkės teismas, su kurio išvadomis dėl žalos dydžio sutinka ir aukštesnysis teismas, išsamiau pasisakant vėliau dėl civilinių ieškinių. Dėl to, kas paminėta, pripažintina, jog nukentėjusiajai J. G. neturtinė žala atlyginta visiškai, todėl pirmosios instancijos teismo tinkamai pripažinta L. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.).

Dėl to, kas paminėta, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog skundžiamu nuosprendžiu L. V. kaltės prisipažinimas visiškai nepagrįstai buvo laikytas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. ir šiuo atveju apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visuma parodo, kad nagrinėjamu atveju nėra BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinos sąlygos. Nesant vienos iš BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad L. V. vadovaujantis šiuo straipsniu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas nepagrįstai. Teisėjų kolegijai nustačius, jog nagrinėjamoje byloje nėra įvykdyta BK 40 str. 2 d. 2 p. numatyta laidavimo instituto taikymui būtina sąlyga, dėl kitų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinų sąlygų plačiau nepasisakys, išskyrus dėl laiduotojo tinkamumo, nes šis klausimas ypatingai akcentuojamas apeliaciniame skunde.

Pirmosios instancijos teismui kaltinamojo L. V. sutuoktinė K. V. pateikė prašymą perduoti jai kaltinamąjį pagal laidavimą (3 t., 55 b. l.). Kolegijos nuomone, prašyme nurodyti teiginiai yra daugiau deklaratyvūs, neatitinkantys bylos faktinės situacijos, abejotini. Prašyme teigiama, kad L. V. padarė atitinkamas išvadas dėl savo neapgalvotų poelgių, tačiau iš to, kas paminėta anksčiau, aišku, kad savo kaltę jis pripažino tik formaliai. Pirmosios instancijos teismui kažkodėl nekilo abejonės ir dėl L. V. sutuoktinės galėjimo, gebėjimo paveikti kaltininką pozityviai ir daryti jam teigiamą įtaką, kontroliuoti jį. Iš bylos medžiagos ir surinktų ištirtų įrodymų matyti, kad L. V., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2014-01-12 konflikto metu buvo sumušęs savo žmoną K. V., tačiau su ja susitaikė ir nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartimi buvo atleistas (1 t., 57–58 b. l.). Pastarasis baudžiamasis procesas aiškiai nepaveikė kaltininko, kad jis neigiamai įvertintų savo veiksmus ir ateityje visus konfliktus spręstų teisėtomis priemonėmis. Iš teisiamajame posėdyje apklaustos K. V., nukentėjusiųjų ir net paties kaltinamojo parodymų galima suprasti, kad L. V. sutuoktinė iki šioje byloje tiriamo įvykio kelias dienas (2–3 dienas) gyveno namuose pas J. G. ir D. K., nes buvo susipykusi su L. V., bijojo grįžti į savo namus. Ir nors K. V. dirba, iš esmės charakterizuojama teigiamai, gyvena kartu su L. V., neteista ir administracine tvarka nebausta, galimai suvokia savo sutuoktinio elgesio neteisėtą pobūdį, tačiau tai, kas paminėta, suponuoja pagrįstas abejones dėl K. V. tinkamumo laiduoti, t. y. gebėjimo kontroliuoti L. V. elgesį, daryti jam įtaką, pasiryžimo prisiimti atsakomybę sau dėl laidavimo, garantuoti, kad L. V. daugiau įstatymų nepažeis.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai nepagrįstai tinkama laiduotoja laikė kaltinamojo sutuoktinę, apie esmines šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, paminėtas šiame nuosprendyje, net neužsiminė.

Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas ir L. V. atžvilgiu priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 3 p.).

Dėl bausmės

BK 54 str. 2 d. išdėstyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant nuteistajam L. V. bausmę, teisėjų kolegija atsižvelgia, kad jis, būdamas neteistas, padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą viešajai tvarkai, kad darbdavio ir gyvenamoje vietoje charakterizuojamas teigiamai, dirba, yra susituokęs, šeimoje auga nepilnametė duktė, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog atlygino nukentėjusiajai neturtinę žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.), į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas aiškiai turėjo įtakos tokiam jo elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.) – ir sprendžia, kad bausmės tikslus (BK 41 str. 2 d.) pavyks pasiekti L. V. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, nustatant jos dydį mažesnį nei įstatyme numatytos bausmės vidurkis (BK 47 str. 3 d. 2 p.), atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus L. V. charakterizuojamus duomenis.

Dėl civilinio ieškinio

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. 1 d. numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji J. G. pateikė civilinį ieškinį, reikalaudama iš kaltininko 1750 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl to, kad, nukentėjusiosios vertinimu, L. V. sąmoningai tyčia, iš anksto suplanavęs ir pasirengęs, vykdė nusikalstamą veiką būtent prieš ją, nes ji buvo parašiusi pareiškimą policijai dėl L. V. seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos, todėl ji patyrė išgąstį, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, šoką, pažeminimą, kitus negatyvius dvasinius išgyvenimus (3 t., 10–11 b. l.).

Nagrinėjamu atveju, L. V. pripažinus kaltu dėl viešosios tvarkos sutrikdymo, kolegija pripažįsta, kad dėl jo elgesio nukentėjusioji J. G. kilo neigiami išgyvenimai ir ji turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Kartu kolegija atkreipia dėmesį, kad dauguma aplinkybių, kuriomis savo civilinį ieškinį argumentavo apeliantė, šioje byloje nenustatytos, o būtent, kad L. V. nusikalstamas elgesys buvo nukreiptas būtent į J. G., kad jis buvo iš anksto suplanavęs savo veiksmus ir tam pasiruošęs, ir kt. Šiuo atveju pažymėtina, kad L. V. veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, jokių sužalojimų, kurie galimai būtų sukėlę sunkesnius, ilgiau išliekančius negatyvius padarinius nukentėjusiajai, nebuvo padaryta, nenustatytos jokios sunkesnės išliekamosios pasekmės dėl L. V. nusikalstamos veikos.

Nėra jokio pagrindo tenkinti nukentėjusiosios J. G. civilinį ieškinį visiškai, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nes nieko nepagrįsti apeliantės teiginiai apie jos patirtus ypatingai didelius dvasinius pergyvenimus, didžiulį stresą, baimę dėl savo gyvybės, pažeminimą, nepakeliamą įtampą, bijojimą vienai grįžti namo, būtiną psichiatro pagalbą, būtiną vaistų (antidepresantų) vartojimą, negalėjimą dirbti kosmetologe, apie dukros (kuri, kaip nustatyta, įvykio metu miegojo) patirtą didelį stresą ir pan. Iš nukentėjusiosios J. G. parodymų, jos pateiktos medicininės pažymos kopijos (3 t., 111–112 b. l.) akivaizdu, kad dauguma negatyvių potyrių ir išgyvenimų apeliantė sieja su kitais, šioje byloje netirtais įvykiais (pvz. nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo, kuriuo J. G. kaltino L. V. ir kt.).

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusioji J. G. dėl nusikalstamų L. V. veiksmų patyrė išgąstį, šoką, buvo sutrikdytas jos normalus buvimas viešoje vietoje, pažeistas saugumo jausmas. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad L. V. nukentėjusiajai J. G. jau atlyginta 400 Eur neturtinė žala yra pakankama satisfakcija konkrečiu atveju ir neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo, protingumo, proporcingumo kriterijams.

Pažymėtina, kad nukentėjusiosios daromos prielaidos dėl galimos žalos jai ateityje nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, todėl negali būti pagrindu spręsti dėl didesnės neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis įstatymų nuostatomis bei remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, sveikatos grąžinimo išlaidos nukentėjusiam asmeniui atlyginamos kaip tiesioginės, t. y. turėtos papildomai, išlaidos, kurios buvo būtinos dėl suluošinimo jo patirtiems turtiniams praradimams kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis Nr. 3K-3-38/2007 ir kt.). Tik esant konkretiems sutrikimams, teismas galėtų svarstyti klausimą dėl priežastinio ryšio tarp L. V. padarytos nusikalstamos veikos ir nukentėjusiajai nustatytų atitinkamų negatyvių padarinių buvimo, o tuo pačiu ir atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

BPK 103 str. 6 p. numatyta, kad proceso išlaidas, be kita ko, sudaro ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104 str. 2 d. numato, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Pinigų priėmimo kvitų Serija LAT Nr. 838058, Nr. 883207, Nr. 883114 patvirtina, kad J. G. už teisines paslaugas advokatui sumokėjo 200 Eur (3 t., 12 b. l.) pirmosios instancijos teisme, 150 Eur už apeliacinio skundo surašymą ir 100 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, kuriuos skundu prašoma priteisti ir kaltininko. Kolegija pripažįsta J. G. išlaidas advokato pagalbai apmokėti proceso išlaidomis. Tačiau priimdamas sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas atsižvelgia į tai, kuri proceso šalis padavė apeliacinį skundą ir koks bylos nagrinėjimo rezultatas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies (pagrįstais pripažinta pusė nukentėjusiosios argumentų), bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmę bei teismo posėdžių skaičių (vienas posėdis, be įrodymų tyrimo), laiko, kad proceso išlaidų suma priteistina iš nuteistojo turi būti sumažinta. Baudžiamojoje byloje nėra blogą L. V. turtinę padėtį patvirtinančių duomenų, kurie būtų pagrindu šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį mažinti dar labiau.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį:

pripažinti L. V. kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. ir skirti jam bausmę baudą 50 MGL (1883 Eur).

Į L. V. paskirtą bausmę įskaityti jo sulaikyme išbūtą laiką nuo 2015 m. liepos 27 d. 02.10 val. iki 2015 m. liepos 28 d. 17.00 val. (2 paras) ir laikyti, kad L. V. neatliktos bausmės – baudos dalis – 46 MGL (1732,36 Eur).

Procesą dėl nukentėjusiosios J. G. civilinio ieškinio dalies – 400 Eur, nutraukti, o likusioje dalyje dėl 1350 Eur neturtinės žalos civilinį ieškinį atmesti.

Iš L. V. nukentėjusiajai J. G. priteisti 350 Eur proceso išlaidų, turėtų advokatų pagalbai apmokėti.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, L. V. panaikinti.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – peilį, sunaikinti.