Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. L. apeliacinį skundą ir atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kaduva“ prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-904-413/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VT11“ ieškinį atsakovams J. L., A. M. ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kaduva“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo A. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė BUAB „VT11“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų A. M. ir BUAB „Kaduva“ 126 Eur žalos atlyginimo; solidariai iš atsakovių J. L. ir BUAB „Kaduva“ 45 203,10 Eur žalos atlyginimo; 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė paaiškino, kad nei vienas iš atsakovų, būdami bendrovės valdymo organo nariais ir / ar dalyviais, laiku nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei tapus nemokiai; netinkamai vadovavo bendrovei, dėl ko jos bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Laiku nesikreipus į teismą iškelti bankroto bylą, atsakovo A. M. vadovavimo laikotarpiu bendrovė patyrė 126 Eur dydžio žalą, o atsakovės J. L. valdymo laikotarpiu, bendrovės turtui sumažėjus 5,75 karto – 45 203,10 Eur.Atsakovė J. L. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog bylose dėl žalos, padarytos savalaikiai nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo yra būtina nustatyti, kada įmonės pradelsti (o ne visi) įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės ir šią aplinkybę turi įrodyti ieškovas. Šių aplinkybių ieškovė neįrodė, nes tik deklaratyviai teigė, jog įmonė jau 2008 metais buvo nemoki.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovės BUAB „VT11“ naudai solidariai iš atsakovų A. M. ir BUAB „Kaduva“ 126 Eur žalos atlyginimo; solidariai iš atsakovių J. L. ir BUAB „Kaduva“ 34 988,20 Eur žalos atlyginimo ir solidariai po 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė BUAB „VT11“ buvo įsteigta 2004 m. rugpjūčio 30 d. ir nuo pat įsteigimo iki 2011 m. kovo 23 d. bendrovei vadovavo atsakovas A. M., nuo 2011 m. kovo 24 d. iki 2011 m. gegužės 10 d. – R. B., nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2012 m. gruodžio 18 d. – atsakovė J. L., nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo – trečiasis asmuo A. S.. BUAB „VT11“ akcijos priklausė vienai akcininkei – UAB „Kaduva“.Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi yra konstatuoti buvusių bendrovės vadovų neteisėti veiksmai (neveikimas), pasireiškę, be kita ko, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu, todėl atsakovės argumentai, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, atmesti kaip nepagrįsti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovės 45 203,10 Eur dydžio skola kreditoriams susidarė atsakovės J. L. vadovavimo laikotarpiu, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Šių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įmonė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme faktiškai buvo nemoki, dėl ko kreditoriai patyrė 45 329,10 Eur žalą, įskaitant ir 126 Eur žalą atsakovo A. M. vadovavimo bendrovei metu.Atsižvelgdamas į tai, kad iškėlus bankroto bylą ieškovės bankroto administratorius perėmė turtą (prekes), kurių vertė 10 214,89 Eur, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog realiai atsakovės J. L. vadovavimo laikotarpiu buvo padaryta 34 988,21 Eur (45 203,10 Eur – 10 214,89 Eur) žala, todėl ieškovės reikalavimas pripažintas pagrįstu ir tenkintas iš dalies.

III. Apeliacinio skundo, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovė J. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys tenkintas, ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Už pavėluotą kreipimąsi iškelti bankroto bylą kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonė buvo nemoki jau 2008 metais. Ieškovė nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kuriais būtų įrodyta, kad 2008 m. – 2013 m. balansuose nurodyti trumpalaikiai įsipareigojimai buvo pradelsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kurioje spręstas BUAB „VT11“ tyčinio bankroto klausimas, nurodyta, kad 2008 m. bendrovės finansinė padėtis buvo prasta, o nuo 2012 m. vidurio tapo kritine. Būtent nuo 2012 m. vidurio padidėję bendrovės finansiniai įsipareigojimai galėtų būti vertinami kaip žala.Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos 2015 m. kovo 4 d. išvadoje Nr. 5-2/40 nurodoma, kad nuo 2012 m. gruodžio 31 d. BUAB „VT11“ buvo laikoma nemokia. Atsakovė bendrovės vadove buvo iki 2012 m. gruodžio 18 d., todėl ji nėra atsakinga už nesikreipimą laiku dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo.J. L. vadovavimo laikotarpiu įmonės bendras skolų dydis apytiksliai sumažėjo 400 000 Lt suma (įsipareigojimai kreditoriams 2011 m. sausio 1 d. sudarė 652 301 Lt, o 2012 m. gruodžio 31 d. – 221 034 Lt). Didelė dalis ieškovės nurodomos žalos (68 465,81 Lt) yra padaryta A. S. vadovavimo laikotarpiu, tačiau šiam asmeniui turtiniai reikalavimai nėra reiškiami.Bankroto administratorius nenustatė sandorių, prieštaraujančių bendrovės veiklos tikslams. Vadinasi, bendrovės vadovai vykdė įprastą ir normalią ūkinę komercinę veiklą ir nesudarė įmonei žalingų sandorių, t. y. neatliko neteisėtų veiksmų. Kadangi bankroto administratorius nenurodė jokio akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo ar aiškaus aplaidumo fakto, pagal teismų praktiką galioja prezumpcija, kad atsakovė veikė geriausiais bendrovės interesais.Bankroto bylos iškėlimo metu bankroto administratorius perėmė ne tik teismo sprendime nurodytą turtą (35 270 Lt vertės atsargas), bet ir balanse nurodytas 67 511 Lt vertės gautinas sumas, t. y. turto iš viso už 102 795 Lt, ir visa šia suma turi būti mažinama bendrovės tariamai patirta žala.Teismas ignoravo aplinkybę, kad ieškovės BUAB „VT11“ prievolių įvykdymas didžiausiam kreditoriui UAB „Skauduva“ buvo užtikrintas akcininko UAB „Kaduva“ laidavimu ir ši skola iš laiduotojo yra priteista. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas šią skolą kreditoriui UAB „Skauduva“ priteisė du kartus.Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kas lėmė neteisingų išvadų padarymą, kurių pagrindu priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.Prisidėjime prie apeliacinio skundo atsakovė BUAB „Kaduva“ prašo atsakovės J. L. apeliacinį skundą tenkinti. Paaiškino, kad byloje įrodinėjamos aplinkybės bankroto administratoriui UAB „Iflas“ atstovaujančiam BUAB „Kaduva“ nėra žinomos, kadangi atliktos iki BUAB „Kaduva“ bankroto bylos iškėlimo.Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „VT11“ prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai: Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė tinkamai nevykdė savo kaip įmonės vadovės pareigų bei nesielgė taip, kaip to reikalauja įstatymas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiga BUAB „VT11“ vadovams kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo atsiradusi nuo 2008 metų.Nepagrįsti apeliantės argumentai, kad byloje nenustatyti vadovų ir juridinio asmens dalyvės neteisėti veiksmai. Surinkta bylos medžiaga rodo netinkamą įmonės valdymo modelį.Teismas tinkamai įvertino jam pateiktus įrodymus ir nepažeisdamas įstatymu įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių bei remdamasis surinktų įrodymų visuma priėmė tinkamą sprendimą.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo A. S. prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ir aplinkybėmis, kurios jau buvo nustatytos Kauno apygardos teismo, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kurių pakartotinai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nagrinėjamai bylai itin aktualu tai, kad BUAB „VT11“ bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Šioje nutartyje yra konstatuota, kad ne A. S., tačiau A. M. ir J. L. savo veiksmais bendrovę privedė prie bankroto.Apeliantės argumentai, susiję su prekių perleidimu BUAB „Kaduva“ ir 68 465,81 Lt dydžio žalos padarymu ieškovei, yra nepagrįsti, nes už tas prekes buvo atsiskaityta padarant įskaitymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie šio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar prisidėjimo prie jo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ir prisidėjimo prie jo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai taip pat turi atitikti sąsajumo kriterijų, įtvirtintą CPK 180 straipsnyje.Apeliantė J. L. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1266-658/2016, kuria UAB „Kaduva“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto bei patvirtintas UAB „Kaduva“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kopiją. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės teikiamo įrodymo sąsajas su nagrinėjama byla, sprendžia, kad apeliantės teikiami įrodymai nesusiję su byloje nustatinėjamomis faktinėmis aplinkybėmis ir sprendžiamais klausimais, todėl teikiamas įrodymas nepriimamas ir nevertinamas.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir pasiūlė BUAB „VT11“ bankroto administratoriui N. S. pateikti įrodymus, patvirtinančius BUAB „VT11“ turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykio pokytį laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. gruodžio 18 d. 2016 m. spalio 4 d. gauti bankroto administratoriaus N. S. paaiškinimai su naujais įrodymais – BUAB „VT11“ balanso ataskaitų duomenų nuo 2008 m. iki bankroto bylos iškėlimo lentelė ir balansų ataskaitų kopijų sąvadas (b. l. 155-161). Dėl šių bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų poziciją išdėstė atsakovė BUAB „Kaduva“ (b. l. 162-163) ir trečiasis asmuo A. S. (b. l. 164-167). Apeliacinės instancijos teismas priima bankroto administratoriaus pateiktus rašytinius įrodymus ir atsakovės bei trečiojo asmens pozicijas dėl šių įrodymų reikšmės sprendžiamiems klausimams. Atsakovės J. L. pozicija dėl aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų teismui nepateikta, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šie įrodymai 2016 m. spalio 3 d. buvo įteikti ir atsakovės J. L. atstovui advokatui Gintarui Dabkevičiui (b. l. 157), todėl pagrindo atidėti teismo posėdį nėra ir byla gali būti nagrinėjama iš esmės.

Dėl atsakovų atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu

Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius, atstovaudamas ieškovės BUAB „VT11“ ir jos kreditorių interesus, siekia iš atsakovų – buvusių įmonės vadovų ir akcininkės – prisiteisti žalą. Byloje nagrinėjamas civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu, taikymo klausimas – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014) Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ieškovės 45 203,10 Eur dydžio skola kreditoriams susidarė atsakovės J. L. vadovavimo laikotarpiu, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismas konstatavo, kad įmonė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme faktiškai buvo nemoki, dėl ko įmonės kreditoriai patyrė 45 329,10 Eur žalą, toje sumoje ir 126 Eur žalą atsakovo A. M. vadovavimo bendrovei metu. Priteistinos žalos dydis buvo sumažintas bankroto administratoriaus perimto turto (prekių) verte, t. y. 10 214,89 Eur suma, iki 34 988,21 Eur. Kadangi bendraatsakovė BUAB „Kaduva“, būdama ieškovės savininke, taip pat turėjo įstatyminę pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovės reikalavimas taikyti solidariąją atsakomybę laikytas pagrįstu.Tiek aktualios, tiek ir 2008 metais galiojusios ĮBĮ redakcijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2008 m. liepos 1 d. ĮBĮ 8 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, nustatančia, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Atkreiptinas dėmesys, kad tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki ĮBĮ 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Nurodytos teisės normos gali būti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d., aktuali šioje byloje) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo klausimą ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu turi būti tiksliai nustatoma, kada bendrovės vadovams atsirado ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nustačius pareigos atsiradimo momentą, galima nustatyti kokią žalą dėl tokio bendrovės vadovo (vadovų) ir / ar kitų asmenų, turinčių pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimo procesus, neveikimo patyrė bendrovė ir jos kreditoriai.Bankroto administratoriaus teigimu, jau nuo 2008 metų ieškovė BUAB „VT11“ atitiko nemokumo sąvokos kriterijus, o būtent, jos pradelsti įsipareigojimai (skolos) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi, kuria BUAB „VT11“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra konstatuoti bendrovės vadovų neteisėti veiksmai, be kita ko, pasireiškę ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu. Nors šis teiginys iš esmės yra teisingas, tačiau pažymėtina, kad teismas, spręsdamas BUAB „VT11“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, detaliai netyrė aplinkybės, kada bendrovė tapo nemokia – nutartyje pateikiami abstraktūs vertinamojo pobūdžio teiginiai, jog 2008 metais BUAB „VT11“ finansinė padėtis buvo bloga, o nuo 2012 metų vidurio tapo kritine. Be to, minėtoje nutartyje pažymėta ir tai, jog tuo laikotarpiu, kai bendrovė tapo nemokia ir jos pardavimo apimtys (apyvarta) sumažėjo iki minimumo, bendrovės direktoriumi buvo paskirtas A. S., kuris vadovu buvo iki pat bankroto bylos iškėlimo bendrovei dienos. Vadinasi, teigti, kad šioje nutartyje yra konstatuota, jog ieškovė buvo nemoki 2008 metais ir jos vadovai bei akcininkė turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo dar 2008 metais būtų netikslu, kadangi Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi nėra nustatytas BUAB „VT11“ nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės nėra nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog šių aplinkybių nereikia įrodinėti.Teismas skundžiamame sprendime taip pat pažymėjo, kad bylos rašytiniai duomenys patvirtina, jog 45 203,10 Eur skola kreditoriams susidarė atsakovės J. L. vadovavimo laikotarpiu, kai įmonės skolos pasibaigus prievolės įvykdymo terminui viršijo daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tačiau kaip minėta, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta kada bendrovėje susiklostė nemokumo situacija, nors nagrinėjamoje byloje turėjo būti nustatyta, kada vadovai ir kada akcininkas sužinojo apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį faktą nustačius būtų galima spręsti, kuris ar kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga, nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).Bankroto bylose teismas turi teisę rinkti įrodymus, tačiau ir tokiais atvejais yra saistomas šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų bei įrodymų sąsajumo taisyklių. Teismo teisė savo iniciatyva rinkti įrodymus gali būti tinkamai įgyvendinta tik kai bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės įvykdo pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodinėjimo pareigą, bendra tvarka jam nustatytą CPK 178 straipsnyje. Tais atvejais, kai teismui savo iniciatyva nepavyksta gauti naujausių duomenų apie įmonės turtinę padėtį, teismas turi pagrindą mokumą ar nemokumą nustatyti pagal vėliausius prieinamus duomenis apie įmonės turtinę padėtį. BUAB „VT11“ bankroto administratorius N. S. tiek kartu su ieškiniu, tiek ir teisėjų kolegijai 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi pasiūlius pateikti įrodymus, patvirtinančius BUAB „VT11“ turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykio pokytį laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2012 m. gruodžio 18 d., pateikė balanso ataskaitų duomenų suvestines (b. l. 4, 155). Teisėjų kolegija sutinka su bankroto administratoriaus ir trečiojo asmens A. S. pozicija, kad BUAB „VT11“ finansinę padėtį jau 2008 metais būtų galima apibrėžti kaip sunkią. Tačiau bendrovės finansinės padėties apibūdinimas sunkia nelemia vertinimo, jog tokia bendrovės padėtis atitinka nemokumo sąvoką, įtvirtintą ĮBĮ. Iš bankroto administratoriaus pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2008 m. BUAB „VT11“ turtas sudarė 453 752 Lt, o įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 396 012 Lt; 2009 m. turtas – 231 223 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 213 101 Lt; 2010 m. turtas – 671 164 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 652 301 Lt; 2011 m. turtas – 591 498 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 569 454 Lt; 2012 m. turtas 102 791 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 221 034 Lt (b. l. 155). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bankroto administratoriaus pateiktoje suvestinėje 2012 m. duomenys yra netikslūs ir neatitinka 2012 m. balanso duomenų (b. l. 155, 161). Iš bylos medžiagos nustatyta, kad suvestinėje kaip 2012 m. duomenys yra nurodyti 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 30 d. balanso duomenys. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas sudarė 187 693 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos – 295 143 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai“ nurodyti duomenys nepatvirtina įmonės pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžio. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-158-186/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1709-330/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-313-516/2016). Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-412-381/2016). Visgi, iš šių bankroto administratoriaus pateiktų įrodymų (balansų) nėra galimybės nustatyti BUAB „VT11“ nemokumo momentą.Bankroto administratorius taip pat kaip įrodymą pagrindžiantį atsakovių J. L. ir BUAB „Kaduva“ neteisėtus veiksmus pateikė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2015 m. kovo 4 d. specialisto išvadą Nr. 5-2/40, kuri buvo papildyta 2015 m. birželio 26 d. specialisto išvada Nr. 5-2/98. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šiuo rašytiniu įrodymu, pažymi, kad šioje išvadoje nurodoma: 1) „tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2012 m. sausio 1 d.) bendrovės ekonominė būklė buvo sunki ir jai grėsė bankrotas, o 2012 m. gruodžio 31 d. įmonė jau buvo nemoki“; 2) „UAB „VT11“ pradelsti įsipareigojimai 2012 m. vasario 1 d. siekė 243 444,80 Lt“, tačiau „dėl nepateiktų bendrovės turto apskaitos dokumentų ir registrų nebuvo galimybės nustatyti ar 243 444,80 Lt pradelstų įsipareigojimų dydis 2012 m. vasario 1 d. jau viršijo pusę bendrovės turto, t. y. nebuvo galimybės nustatyti ar 2012 m. vasario 1 d. bendrovė jau buvo nemoki“. Šiuo atveju reikšminga aplinkybe laikytina ir tai, jog minėtoje specialisto išvadoje nurodoma, kad 2011 m. bendrovė dirbo pelningai – pelnas prieš apmokestinimą siekė 3757 Lt. Taip pat iš šios išvados galima spręsti, jog 2012 metais buvo vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais, tarp jų ir su tais kreditoriais, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje (UAB „Skauduva“ (85000 Lt), UAB „Ariogalos statybinės konstrukcijos“ (10000 Lt), UAB „Consena“ (4000 Lt) ir kt.), vykdomi mokėjimai valstybės biudžetui bei socialinio draudimo biudžetui.Kaip matyti iš minėtos specialisto išvados, BUAB „VT11“ 2012 metais turėjo pradelstų finansinių įsipareigojimų kreditoriams, tačiau bendrovė kaip nemoki, negalinti vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, įvardinta tik 2012 m. gruodžio 31 dienai. Aplinkybė, kad tam tikri kreditoriai turėjo teisę reikalauti įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, nereiškia, jog atsakovai turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, šis įrodymas taip pat nepagrindžia atsakovių J. L. ir BUAB „Kaduva“ neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo, kadangi BUAB „VT11“ nemokumas nurodytu laikotarpiu taip pat nebuvo nustatytas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „VT11“ bankroto byla iškelta 2012 m. gruodžio 31 d. balanso, 2012 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos ir kreditorių sąrašo ir skolų žiniaraščio duomenimis (žr. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. B2-1463-221/2013), t. y. vėlesnių duomenų pagrindu. Pirmiau nurodyta, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus, kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tokie duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, UAB „VT11“ 2008 – 2011 metų balansuose ir pelno nuostolių ataskaitose neužfiksuoti, todėl nėra galimybės remiantis šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada UAB „VT11“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Jau minėta, jog bendrovės nemokumo faktas konstatuotas tik 2012 m. gruodžio 31 d., kai bendrovei vadovavo trečiasis asmuo A. S., tačiau ieškiniu nėra siekiama žalos atlyginimo priteisimo iš šio asmens. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų A. M., J. L. ir BUAB „Kaduva“ veiksmų dėl nesikreipimo iškelti bendrovei bankroto bylą.Sprendžiant dėl atsakovų neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydžio, turėtų būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liktų nepadengta, nes atsakovai atsakytų tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jų tariamo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kadangi nagrinėjamu atveju žalos dydis yra tiesiogiai susijęs su atsakovų neteisėtais veiksmais, o atsakovų neteisėti veiksmai nenustatyti, teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškiniu prašomo priteisti žalos dydžio pagrįstumo ir/ ar nepagrįstumo.Apibendrindama išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai aiškino ir taikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas. Kaip minėta, įmonė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme laikoma nemokia tada, kai pradelsti (o ne visi) įmonės finansiniai įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Vadinasi, nenustačius pradelstų įmonės įsipareigojimų dydžio, negalima konstatuoti įmonės nemokumo. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad bankroto administratorius neįrodė, jog BUAB „VT11“ jau 2008 m. buvo nemoki ir atsakovai nesilaikė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. e2A-614-943/2016 nagrinėjama pagal atsakovės J. L. apeliacinį skundą ir atsakovės BUAB „Kaduva“ prisidėjimą prie šio apeliacinio skundo. Apeliaciniu skundu apeliantė J. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą dalyje, kurioje ieškinys yra tenkintas. Taigi, tenkinant J. L. apeliacinį skundą ir ieškinį jos atžvilgiu atmetant, ieškinys yra atmestinas ir BUAB „Kaduva“ atžvilgiu.Atsakovas A. M. apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo, kurio pagrindu iš jo BUAB „VT11“ naudai yra priteista 126 Eur suma, nėra pateikęs. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamu teismo sprendimu 126 Eur dydžio žalos atlyginimas priteistas solidariai tiek iš atsakovės BUAB „Kaduva“, tiek iš atsakovo A. M., o žala kildinama iš tų pačių neteisėtų veiksmų, kurie byloje nenustatyti, ieškinį atmetant atsakovės BUAB „Kaduva“ atžvilgiu, jis atmestinas ir A. M. atžvilgiu (CPK 44 straipsnio 3 dalis).Atsakovė J. L. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių duomenų, todėl jos nepriteistinos (CPK 98 straipsnis). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 92 ir 96 straipsniais, sprendžia, kad iš ieškovės administravimui skirtų lėšų yra pagrindas valstybės naudai priteisti 16,51 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (b. l. 2, 152).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VT11“, juridinio asmens kodas 300050732, administravimui skirtų lėšų į valstybės biudžetą 16,51 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.