Teisora
Registruotis

Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-06-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-229-318/2022

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-06-03
Bylos Nr.
1A-229-318/2022
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė, Jolanta Čepukėnienė, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis
V. L.
Advokatai
Kristina Sandaraitė-Butvilienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-229-318/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11463-2021-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.5.1.1; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.6; 1.1.8.7.9; 1.2.3.1.1; 1.2.3.2; 2.1.7.4; 2.1.10.1; 2.4.6.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Vitalijos Norkūnaitės, Reginos Pocienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,nuteistosios V. L. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir nuotoliniu būdu naudojant vaizdo ir garso priemones „Zoom“ programos platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. balandžio 13 d. 12 val. 18 min. iki 2021 m. balandžio 15 d., 08 val. 00 min.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumentų paėmimas, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

V. L. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad ji 2021 m. balandžio 11 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su A. R., tyčia du kartus dūrė peiliu A. R. į nugarą, tuo padarė jam aklą durtinę - pjautinę nugaros dešinės pusės žaizdą ir kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės nugarinio paviršiaus sužalojimą su kairio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, dėl kurio A. R. netrukus įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu V. L. tyčia nužudė A. R..

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistoji V. L. prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 3 d. nuosprendį pakeisti: jos veiksmus kvalifikuotus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti ne didesnę nei 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, kadangi pirmosios instancijos teismas įrodymus tyrė šališkai, jų išsamiai neanalizavo ir negretino tarpusavyje, taip pat išsamiai neišnagrinėjo įvykio aplinkybių, konflikto priežasčių, nuteistosios ir A. R. veiksmų iki nuteistajai suduodant peiliu, todėl padarė klaidingas išvadas, kad V. L. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Teigia, jog jos veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, nes įvykio metu ji buvo labai susijaudinusi dėl A. R. neteisėto elgesio - prieš ją panaudoto fizinio smurto.

2.2. Pažymi, jog pagal formuojamą teismų praktiką kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį turi būti vertinami kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykiai, konflikto prielaidos, jo eiga, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgiama į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis, į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, Nr. 2K-288/2006, Nr. 2K-155/2007, Nr. 2K-723/2007, Nr. 2K-271/2008, Nr. 2K 130/2009, Nr. 2K-155/2009, Nr. 2K-297/2010, Nr. 2K-226/2011, Nr. 2K-189/2013 ir kt.).

2.3. Atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistoji sudavė peiliu A. R., atsakydama į nužudytojo neteisėtą smurtą, tačiau jau praėjus kažkiek laiko po jo smūgių. Tokia apygardos teismo išvada nepagrįsta, paremta vien prielaidomis, nes apeliantė viso proceso metu tvirtino, kad viskas įvyko labai greitai. Pirmiausiai, A. R. dešinės rankos kumščiu sudavė V. L. į dešinės pusės smilkinį – sudužo nuteistosios akiniai, dėl ko ji beveik nieko nematė (jos regėjimas – 5). Iš karto po smūgio apeliantė atsistojo, atsistojo ir A. R., kuris, stovėdamas prieš ją, sudavė ne mažiau du smūgius pastarajai į šoną - sulaužė šonkaulį. V. L. pajuto didelį skausmą, buvo labai susijaudinusi, todėl nuo stalo paėmė pirmą pasitaikiusį daiktą – peilį ir, praktiškai nematydama į kurias kūno vietas suduoda smūgius, du kartus peiliu smogė nukentėjusiajam. Taigi ji mirtinai peiliu sužalojo A. R., būdama labai susijaudinusi dėl patirto fizinio ir psichologinio smurto, fiziologinio afekto būsenoje, neturėdama jokio tikslo pastarąjį nužudyti. Tačiau šių aplinkybių apygardos teismas neanalizavo.

2.4. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas vertino tik jos kaltę patvirtinančius įrodymus, o teisinančių bei jos teisinę padėtį lengvinančių įrodymų nerinko ir netyrė, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalis. Tai, kad po įvykio V. L. nieko nematė, skundėsi, jog jai nepakeliamai skauda šoną, patvirtino ir liudytojai E. P. bei nuteistosios sugyventinis E. B.. Jis aiškino, jog po įvykio V. L. jį pažadino labai išsigandusi, drebėjo, buvo sumušta, apsiverkusi. Liudytojas R. R. parodė, kad apeliantė aiškino, kad A. R. peiliu smūgius sudavė, nes nuo jo gynėsi. Aplinkybę, kad prieš apeliantę V. L. įvykio metu buvo smurtaujama, patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus pateikta specialisto išvada Nr. G 634/2021 (02), iš kurios matyti, kad sužalojimai V. L. buvo padaryti nemažiau septyniais trauminiais poveikiais. Nustatyta, kad poodinė kraujosruva dešinio riešo srityje galėjo būti padaryta besiginant. Tačiau apygardos teismas ir dėl šios aplinkybės nepasisakė.

2.5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino nuteistosios parodymų apie tai, kad A. R. jos atžvilgiu smurtavo nuolatos, dėl ko ji ne kartą kreipėsi į policiją. Tai, kad apeliantė bijojo A. R., buvo ne kartą sumušta, patvirtino ir jos sugyventinis E. B.. Aplinkybę, kad A. R. buvo labai agresyvus, patvirtino ir nukentėjusioji A. R., kuri parodė, kad motina V. L. vaikams visada būdavo gera.

2.6. Mano, kad apygardos teismas be pagrindo konstatavo, jog apeliantės nusikalstamai veikai įtakos turėjo suvartotas alkoholio kiekis, o šis tarp dviejų neblaivių asmenų kilęs konfliktas nebuvo tokio lygio ir pobūdžio, kad sukeltų V. L. didelio susijaudinimo būseną. Tokia apygardos teismo išvada šališka ir leidžia manyti, kad skundžiame nuosprendyje teismas teigia, kad A. R. turėjo teisę žaloti nuteistąją tol, kol ji bus nužudyta.

2.7. V. L. nesutinka su jai paskirta bausme, mano, kad skiriant bausmę turi būti įvertinama ta aplinkybė, kad padarytos nusikalstamos veikos padariniai yra labiau atsitiktinio pobūdžio bei atsirado nepalankiai susiklosčius aplinkybėms – ji A. R. nužudyti nesiekė ir neplanavo. Pažymi, jog ji nusikalto pirmą kartą, yra registruota Užimtumo tarnyboje, civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti, todėl nuteistosios veiksmus perkvalifikavus pagal BK 130 straipsnį, jai turėtų būti skiriama ne didesnė nei 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė bei, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas. Taip būtų įgyvendintos ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, pagal kurias rekomenduojama plačiau taikyti su laisvės atėmimu nesusijusias priemones visais baudžiamojo teisingumo vykdymo etapais (įskaitant ikiteisminį, teisminį, nuosprendžio skyrimo, bausmės taikymo etapus). Pagal šias rekomendacijas pripažįstama, jog žmonės, kuriems atimta laisvė, yra labiau pažeidžiami nuo COVID-19 viruso ligos protrūkio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios V. L. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios V. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus ištyrė bei įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė V. L. inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybes. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kvalifikuodamas V. L. nusikalstamus veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį apygardos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ar šališkai, įrodymai vertinti selektyviai, o apygardos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

Dėl V. L. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

BK 129 straipsnyje numatyta atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. L. 2021 m. balandžio 11 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilus konfliktui su A. R., tyčia du kartus dūrė peiliu A. R. į nugarą, tuo padarė jam aklą durtinę - pjautinę nugaros dešinės pusės žaizdą ir kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės nugarinio paviršiaus sužalojimą su kairio plaučio pažeidimu, kas komplikavosi kraujo ir oro susikaupimu kairėje pleuros ertmėje, dėl kurio A. R. netrukus įvykio vietoje mirė.

Nepagrįstas nuteistosios V. L. skundo argumentas, jog jos veiksmai A. R. atžvilgiu, turėtų būti kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, kaip nužudymas labai susijaudinus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismų praktikoje nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar jį itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo veiksmai esmingai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes. Teigiant, kad nužudymas padarytas staiga labai susijaudinus, būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, kuris turi būti būtent pagrindinė priežastis, išprovokavusi nužudymą; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (t. y. situaciją, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-226/2011; Nr. 2K-537-303/2015). Šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistoji V. L. aiškino, kad A. R. - buvęs jos sugyventinis, su kuriuo ji jau ilgą laiką kartu nebegyveno. Prieš įvykį apie mėnesį laiko jis ateidavo į jos ir sugyventinio E. B. namus pernakvoti, nes buvo šaltas metų laikas, o jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Įvykio dieną atėjęs pernakvoti A. R. jau buvo gerokai išgėręs, nusiteikęs agresyviai ir dar atsinešė 3 litrus alaus. Tą dieną alaus jau buvo gėrę ir nuteistoji su savo sugyventiniu E. B.. Būdami visi trys toliau vartojo alkoholį. Neilgai trukus E. B. nuėjo į kitą kambarį atsigulti. Žodis po žodžio V. L. su A. R. susipyko. A. R. sudavė jai į akį ir sudaužė akinius. Vėliau trenkė į dešinį šoną kokius 2-3 kartus. Tada V. L. pagriebė peilį ir juo dūrė A. R. į nugarą. Po smūgio jis nukrito. Priėjusi nuteistoji pamatė, kad A. R. yra be gyvybės ženklų, nekvėpuoja, iš burnos bėga kraujas (t. 3, b. l. 146-149). Tokios aplinkybės užfiksuotos ir 2021 m. balandžio 15 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole (t. 3, b. l. 80-83). Iš 2021 m. balandžio 14 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. M 346/2021(02) matyti, kad A. R. mirė nuo kiauryminio durtinio-pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės nugarinio paviršiaus sužalojimo su kairio plaučio pažeidimu. A. R. mirtis galėjo įvykti daugiau kaip dvi paros iki jo lavono apžiūros įvykio vietoje (t. 2, b. l. 89-93). V. L. aiškino, kad ji smūgius peiliu A. R. sudavė dėl pastarojo jos atžvilgiu naudoto smurto, dėl kurio ji jautė skausmą, baimę, stresą, todėl paėmė ant stalo buvusį peilį ir dūrė nukentėjusiajam (t. 3, b. l. 146-149). Tai, kad 2021 m. balandžio 11 d. tarp V. L. ir A. R. kilo konfliktas, kurio metu pastarasis nuteistosios atžvilgiu smurtavo, patvirtina 2021 m. balandžio 14 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G 634/2021 (02), iš kurios matyti, kad V. L. konstatuota poodinės kraujosruvos krūtinės-krūties srityje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairio žasto srityje, dešinio žasto srityje, dešinio riešo srityje, kairio kelio srityje, kairės šlaunies srityje, dešinės krūtinės ląstos pusės VIII šonkaulio lūžimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiu, spiriant koja ar kitu panašias savybes turinčiu daiktu, septynių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai 2021 m. balandžio 11 d. Dešinės krūtinės ląstos pusės VIII šonkaulio lūžimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, kiti sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 115-117). Byloje nekyla jokių abejonių, kad A. R. elgesys, smurtaujant V. L., kuri pastarąjį priėmė į savo namus pernakvoti, atžvilgiu, buvo neteisėtas ir amoralus. Nėra abejonių ir dėl to, kad nukentėjusysis smurtiniais veiksmais V. L. sukėlė išgąstį ir fizinį skausmą. Vis tik, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar A. R. neteisėti smurtiniai veiksmai V. L. atžvilgiu pastarajai sukėlė fiziologinio afekto būseną, galėjusią nulemti dalinį jos sąmonės aptemimą, susilpnėjusią savitvardą ir sumažėjusį gebėjimą kontroliuoti savo veiksmus.

Kaip jau minėta, V. L. parodė, kad ji 2021 m. balandžio 11 d. tiek su sugyventiniu E. B., tiek vėliau kartu su nukentėjusiuoju A. R. gėrė alų. Tai, kad įvykio dieną jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, patvirtino ir nuteistosios sugyventinis E. B.. Iš V. L. ir E. B. parodymų matyti, kad jie alų vartojo ir po A. R. nužudymo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2021 m. balandžio 13 d. 12:25 val. patikrinus V. L. blaivumą, jei nustatytas 2,69 promilių (sunkus) girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 54). Nors V. L. blaivumas buvo patikrintas praėjus 2 dienoms po įvykdyto nusikaltimo, aptarti objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, nuteistosios aiškinimą, kad ji apsvaigus nuo alkoholio buvo ir įvykio metu. Pažymėtina, jog panašaus pobūdžio bylose ekspertai, vertindami, ar asmuo veikė fiziologinio afekto būsenoje, laikosi pozicijos, jog fiziologinio afekto būsena nėra konstatuojama, jeigu žmogus yra apsvaigęs nuo alkoholio ir tas apsvaigimas yra vidutinio arba sunkaus laipsnio (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-350-387/2018). Taigi, nors iš karto po įvykio V. L. blaivumas patikrintas nebuvo, akivaizdu, jog suvartotas stipriojo alaus kiekis, turėjo įtakos tiek nuteistosios konflikto su nukentėjusiuoju eigai, tiek jos veiksmams pastarajam pradėjus smurtauti. Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji patvirtino, kad alkoholis turėjo įtakos jos veiksmams, nes jei būtų buvusi blaivi, galimai nebūtų taip pasielgusi, t. y. peiliu smūgiavusi A. R. (t. 3, b. l. 148). Kaip jau minėta, V. L. patvirtino, kad A. R. į jos ir E. B. namus atėjo jau būdamas neblaivus, tačiau nuteistoji, pastarąjį gerai pažinodama, pati praeityje ne kartą nuo jo kentusi fizinį smurtą, matydama jo agresyvų nusiteikimą ir žinodama, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio yra linkęs smurtauti, toliau kartu vartojo alkoholį. Tai, kad A. R. buvo konfliktiška asmenybė, o būdamas neblaivus ne kartą smurtavo V. L. atžvilgiu, patvirtino ir nukentėjusioji A. R., kuri aiškino, kad tėvas beveik visada būdavo girtas, mušdavo mamą, buvo jai peiliu sužeidęs ranką. Motina jo bijodavo (t. 3, b. l. 149). Tai, kad būtent dėl nuolatinio besitęsiančio smurto nuteistoji paliko A. R., patvirtino ir jos dabartinis sugyventinis liudytojas E. B., kuris aiškino, kad nuteistąją pakvietė gyventi į savo namus, nes jam pastarosios pagailo. A. R. ją nuolatos mušdavo, buvo išmušęs dantis (t. 3, b. l. 163-165). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog A. R. smurtiniai veiksmai, vertinant nuteistosios ankstesnius santykius su nukentėjusiuoju bei kilusio konflikto aplinkybes, negali būti sumenkinami ar pateisinami, vis tik iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji galėjo numatyti, kad toliau kartu su A. R. vartojant alkoholinius gėrimus gali nepavykti išvengti konfliktinės situacijos ir neprognozuojamo buvusio sugyventinio elgesio, nes tai jai nebuvo naujiena. Tam neprieštarauja, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, perskaityti liudytojos I. S. parodymai, kad ji gana dažnai matydavo į butą, kuriame gyveno V. L. ir E. B., ateinantį apie (duomenys neskelbtini) vyrą. Liudytoja pastebėjo, kad minėtam vyriškiui apsilankius tame bute, iš jo dažnai sklisdavo triukšmas: šuns lojimas, trankymasis, primenantis mėtomų daiktų ir daužomų durų garsą (t. 1, b. l. 102-103). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. B. patvirtino, kad, kai A. R. ateidavo į jo ir V. L. namus, visuomet būdavo neblaivus, agresyvus, konfliktiškas, neprognozuojamas, su nuteistąja pradėdavo aiškintis santykius. Jei liudytojas bandydavo ją apginti, A. R. puldavo ir E. B. (t. 1, b. l. 85-89). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog apygardos teismas pagrįstai 2021 m. balandžio 11 d. tarp neblaivių V. L. ir A. R. kilusį konfliktą vertino, kaip tokiomis aplinkybėmis gana jiems įprastą bendravimo būdą, kuriam peraugus į nukentėjusiojo smurtą, nuteistoji į jį atsakė paimdama ant stalo gulėjusį peilį ir juo du kartus durdama A. R. į nugaros sritį. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų nuteistosios skundo argumentą, kad ji smūgių peiliu nukentėjusiajam sudavimo momentu buvo tokio staigaus ir didelio susijaudinimo būsenoje, jog būtent dėl to susilpnėjo jos gebėjimas suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus.

Tai, kad V. L., paimdama peilį ir juo suduodama smūgius nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį ir numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti labai sunkūs ir negrįžtami padariniai, taigi galėjo savo veiksmus kontroliuoti, rodo ir nuteistosios elgesys iš karto po įvykio. Ji nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nepranešė apie įvykį policijos pareigūnams, tačiau, patikrinusi A. R. pulsą, jo kūną paslėpė po užklotais, nuplovė ir tarp kitų įrankių padėjo peilį, kuriuo smūgiavo nukentėjusiajam, ir tik tada, pažadinusi E. B., papasakojo jam, kas nutiko. Nors nuteistosios sugyventinis E. B. sakė, jog reikia kviesti medikus, apie įvykį pranešti policijai, tačiau V. L. tai padaryti kategoriškai atsisakė. Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji aiškino, kad ji pranešti policijai bijojo, jautė gėdą dėl to, kad buvo neblaivi (t. 3, b. l. 147-149). Toks V. L. elgesys, slepiant nusikaltimo padarymo įrankį bei apie įvykį nepranešant policijos pareigūnams, rodo, kad nuteistoji jautė stresą ir išgyveno dėl žmogaus nužudymo jai kilsiančių pasekmių, o ne dėl A. R. sukeltų pasekmių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei po nukentėjusio poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena jam jau buvo praėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gegužės 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-648/2016). Nuteistoji skunde nurodo, jog apygardos teismo išvada, kad ji peiliu A. R. sudavė ne greitai atsakydama į jo neteisėtą smurtą, o jau praėjus kažkiek laiko, nepagrįsta. Iš tiesų, iš nuteistosios parodymų matyti, kad nuo nukentėjusiojo jai pirmo suduoto smūgio į galvos sritį iki momento, kai ji peiliu du kartus smūgiavo į nugarą A. R., praėjo mažiau nei 10 minučių laiko. Ji peilį paėmė iš karto po to, kai nukentėjusysis jai sudavė į šonkaulius. Iš kambario išėjusi nebuvo. A. R., pamatęs peilį, nusisuko, galimai norėjo atsisėsti, tada ji smogė peiliu (t. 3, b. l. 147-149). Byloje nėra tokį nuteistosios V. L. aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Vis tik, teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir laikant, kad V. L. peiliu smūgius A. R. sudavė iš karto po to, kai jis pastarajai smūgiavo į šoną, esant aptartų faktinių duomenų visetui, nėra pagrindo pripažinti, kad ji veikė didelio susijaudinimo būsenoje. Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. R. veiksmai nuteistosios atžvilgiu neabejotinai buvo provokuojantys, tačiau jie nesukėlė V. L. staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsenos. V. L. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo ne fiziologinio afekto, o tokios emocinės būsenos, kurią lėmė individualios jos psichologinės savybės, nusistovėjusi socialinė aplinka, pasirinktas gyvenimo būdas ir apsvaigimas nuo alkoholio.

Nuteistosios manymu, apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nevertino liudytojų parodymų bei 2021 m. balandžio 14 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G 634/2021 (02), patvirtinančių, kad V. L. smūgius peiliu A. R. sudavė nuo jo gindamasi. Priešingai, nei skunde nurodo nuteistoji, apygardos teismas išsamiai įvertino tiek V. L., tiek A. R. veiksmus faktinių bylos duomenų kontekste ir motyvuotai pasisakė, kodėl nėra pagrindo pripažinti, jog nuteistoji veikė esant būtinosios ginties sąlygomis.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos.

Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-310/2011, Nr. 2K-423/2011, Nr. 2K-350-222/2015, Nr. 2K-568-139/2015, Nr. 2K-31-788/2015 ir kt.). Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-310/2011, Nr. 2K-423/2011, Nr. 2K-568-139/2015).

Taigi, būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam. Prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu; anksčiau įvykę konfliktai nei prasidėjusiu, nei tiesiogiai gresiančiu pavojingu kėsinimusi negali būti laikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, Nr. 2K-404/2010, Nr. 2K-392/2012, Nr. 2K-7-326/2013, Nr. 2K-7-62-489/2015).

Kaip jau minėta, nuteistoji proceso metu nuosekliai aiškino, kad ji peiliu A. R. smūgiavo, kai pastarasis nuo jos nusisuko, galimai norėdamas atsisėsti (t. 3, b. l. 148). 2021 m. balandžio 14 d. valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. M 346/2021(02) patvirtina, kad kiauryminis durtinis-pjautinis ir aklas durtinis-pjautinis sužalojimai nukentėjusiajam padaryti nugaros srityje (t. 2, b. l. 89-93). Nors iš bylos duomenų matyti, kad nuteistoji A. R. mirtinai sužalojo neilgai trukus po to, kai jis sudavė smūgius pastarajai į šoną, tačiau aptarti objektyvūs faktiniai duomenys patvirtina, kad tuo metu, kai V. L. sudavė smūgius peiliu A. R. į nugarą, pastarasis nuo nuteistosios buvo atsitraukęs ir nuo jos nusisukęs, daugiau jos atžvilgiu nesmurtavo. Taigi pavojingas nukentėjusiojo kėsinimas nuteistosios atžvilgiu jau buvo pasibaigęs ir tiesiogiai nuteistajai nebegrėsė, t. y. būtinosios ginties situacija jau buvo pasibaigusi, kai V. L. net du kartus A. R. smūgiavo peiliu į nugaros sritį, kur išsidėstę svarbūs gyvybei organai. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. L. veikė esant būtinosios ginties situacijai, nes nustatytos aplinkybės rodo, kad ji smurtavo kerštaudama dėl jos atžvilgiu pavartoto smurto.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V. L. A. R. nužudė veikdama netiesiogine tyčia. Nuteistoji peiliu suduodama net du smūgius į nukentėjusiojo nugaros sritį, pastarajam nusisukus nuo V. L. ir tokiu būdu neturint galimybės smūgių išvengti, suvokė pavojingą savo nusikalstamų veikų pobūdį, numatė, jog gali sužeisti gyvybiškai svarbius A. R. organus, dėl ko jis gali netekti gyvybės, ir nors tokių padarinių nenorėjo – tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, tačiau sąmoningai leido mirtinoms pasekmėms kilti.

Kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad mirtiną sužalojimą A. R. nuteistoji padarė virtuviniu peiliu jam į nugaros sritį suduodama du smūgius, nuo kurių jis krito ant žemės ir daugiau nepasikėlė. Taigi pasirinktas kūnui žaloti pavojingas įrankis, suduotų smūgių skaičius ir lokalizacija neabejotinai patvirtina, kad nuteistoji suvokė, jog taip veikdama gali sukelti ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, nes joms kilti buvo reali tikimybė. Vertinant V. L. elgesį po nusikaltimo padarymo: ji neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, objektyviai nesiekė įsitikinti, ar dar įmanoma išvengti mirtinų pasekmių. Apie įvykį ji nepranešė policijai, prašė, kad to nedarytų sugyventinis ir toliau su juo vartojo alkoholinius gėrimus, kol po dviejų parų nuo nukentėjusiojo mirties į policiją kreipėsi pastarojo giminaitis R. R., atsitiktinai sužinojęs apie A. R. nužudymą. Taigi, pasirinktas A. R. žalojimo būdas ir įrankis bei nuteistosios elgesys po įvykio rodo, kad ji, nustatytomis aplinkybėmis veikdama, ne tik numatė mirtinas pasekmes, bet jų savo veiksmais ir siekė. Nors teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. L. A. R. nužudė veikdama netiesiogine tyčia, tačiau, nagrinėdama bylą nuteistosios apeliacinio skundo ribose negali sunkinti jos teisinės padėties (BPK 320 straipsnio 3, 4 dalis). Nusikaltimas, numatytas BK 129 straipsnyje gali būti padarytas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia, todėl tyčios turinys šioje apimtyje nuteistosios veiksmų kvalifikacijai įtakos neturi.

Taigi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad V. L. nusikalstamuose veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji jai inkriminuoto nusikaltimo požymiai. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas V. L. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistoji V. L. apeliaciniame skunde prašo, perkvalifikavus jos veiksmus pagal BK 130 straipsnį, jai paskirti nedidesnę, nei 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidėti. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistosios veiksmai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kvalifikuoti tinkamai. Nuteistoji apeliaciniame skunde dėl jai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį netinkamai paskirtos bausmės rūšies ar dydžio jokių argumentų nenurodė.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina paskyrimą kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę nuteistajai V. L. pirmosios instancijos teismas aptartų baudžiamųjų įstatymų nuostatų nepažeidė.

Už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą įstatymų leidėjas numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo nuo 7 (septynerių) iki 15 (penkiolikos) metų bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, V. L. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę ir nustatydamas šios bausmės trukmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį ir pobūdį: ji padarė vieną tyčinį labai sunkų nusikaltimą, sukėlusį negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą. V. L. nusikalto būdama neteista (t. 3, b. l. 31-32), bausta administracine tvarka (t. 3, b. l. 47-49). Nuteistoji šiuo metu nedirba, yra registruota Užimtumo tarnyboje (t. 3, b. l. 144). Tiek nukentėjusioji A. R., tiek nuteistosios sugyventinis E. B. V. L. apibūdino, kaip turinčią polinkį vartoti alkoholinius gėrimus, tačiau visada vaikais besirūpinusią ir ramaus būdo asmenybę, praeityje nuolatos kentusią nukentėjusiojo smurtą. Taigi byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti V. L. polinkį į agresyvumą ar tai, kad 2021 m. balandžio 11 d. ji pirmoji galėjo pradėti konfliktą su nukentėjusiuoju. Todėl apygardos teismas, įvertinęs nukentėjusiojo veiksmus V. L. atžvilgiu, pagrįstai nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). V. L. atsakomybę lengvina ir tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jos atsakomybę sunkina tai, kad ji nusikaltimą padarė, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas už kito žmogaus nužudymą numato išimtinai tik griežtą laisvės atėmimo bausmę nuo 7 (septynerių) metų. Iš bausmės skyrimo motyvų matyti, kad apygardos teismas, nuteistajai nustatydamas bausmės dydį, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, suteikdamas joms vienodą reikšmę, ir pagrįstai V. L. paskyrė bausmę, lygią sankcijoje numatytam jos minimaliam dydžiui – laisvės atėmimo 7 (septyneriems) metams bausmę. Paskirta laisvės atėmimo bausmė V. L. yra teisinga ir proporcinga padarytų nusikalstamų veiksmų pobūdžiui bei jų padarymo aplinkybėms.

Skirti V. L. švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra, nes, kaip jau minėta, tiek nuteistosios asmenybę, tiek nukentėjusiojo veiksmus nuteistosios atžvilgiu įvykio metu bei nuolatos prieš ją smurtaujant ir praeityje, apygardos teismas įvertino tinkamai ir į juos atsižvelgė nustatydamas paskirtos bausmės dydį. Taip pat svarbu atsižvelgti ir į nuteistosios elgesį po nusikaltimo padarymo. Ji nekvietė greitosios medicinos pagalbos, vengė apie įvykį pranešti policijos pareigūnams, įtikino to nedaryti ir savo sugyventinį E. B.. Taigi V. L. skirti švelnesnę bausmę, taikant BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagrindo taip pat nėra. Nėra ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų. Padarius labai sunkų nusikaltimą baudžiamasis įstatymas taip pat nenumato galimybės svarstyti V. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimo (BK 75 straipsnis). V. L. paskirta 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė yra teisinga ir nėra aiškiai per griežta. Dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Nuteistoji apeliaciniame skunde akcentuoja, kad, vadovaujantis Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis, tikslinga plačiau taikyti su realiu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taip siekiant išvengti COVID-19 viruso ligos protrūkio. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu nuo 2022 m. gegužės 1 d. šalyje atšaukta ekstremalioji situacija dėl koronaviruso pandemijos. V. L. su skundu nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietose egzistuojančias bet kokias nenumatytas ar nekontroliuojamas rizikas, susijusias su asmenų sveikata.

Dėl proceso išlaidų

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba informavo, kad nuteistąją V. L. ginti parinkta advokatė Kristina Sandaraitė-Butvilienė, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo paskirta nuteistosios V. L. gynėja ir dalyvavo teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme. 2022 m. gegužės 3 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistosios V. L. priteistina suma už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 90 Eur.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui arba advokato padėjėjui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui arba advokato padėjėjui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016).

Nors baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistosios V. L. apeliacinį skundą, kuris atmetamas, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad Kauno apygardos teismo 2022 m. vasario 3 d. nuosprendžiu jai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Šiuo metu nuteistoji oficialiai nedirba. Šios aplinkybės apsunkina nuteistosios galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pažymoje nurodytą sumą antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju nėra tikslinga iš nuteistosios išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotas 90 Eur išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistosios V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, iš V. L. neišieškoti.

Teisėjos Jolanta ČepukėnienėVitalija NorkūnaitėRegina Pocienė