Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Justo Namavičiaus, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio (toliau – ir advokatas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme;pagal BK 135 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;pagal BK 140 straipsnio 1 dalį 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - 8 (aštuoneri) metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės atlikimo laiką įskaitytas A. M. laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo jo faktinio sulaikymo 2016 m. rugsėjo 16 d., 16 val. 10 min. iki Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės atlikimo pradžią A. M. nurodyta skaičiuoti nuo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nuosprendžio paskelbimo dienos.

A. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas - iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista. Nuosprendžiui įsiteisėjus A. M. paskirtą kardomąją priemonę nurodyta panaikinti.

Iš A. M. nukentėjusiajai I. J. priteista 3700 eurų likusiai neatlygintai neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. M. nukentėjusiajam E. J. priteista 1500 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta.

Nukentėjusiojo B. I. civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

A. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugsėjo 13 d., apie 18.20 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini) Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia, būdamas E. J. už nugaros, ranka sugriebė pastarąjį už kaklo bei peiliu tyčia sudavė nukentėjusiajam E. J. į galvą, o pastarajam išsilaisvinus, sudavė jam peiliu į pilvą, tuo padarydamas durtinę žaizdą galvoje ir durtinę - pjautinę kiauryminę pilvo sienos žaizdą epigastriumo srityje su kepenų pažeidimu, tokiu būdu sunkiai sutrikdė E. J. sveikatą. Po to, peiliu tyčia sudavė B. I. į kaklą, padarydamas įbrėžimą kaklo nugariniame paviršiuje, tokiu būdu nežymiai sutrikdė B. I. sveikatą. Po to, į namą atėjus S. E., A. M. tyčia sudavė tris kartus peiliu S. E. į krūtinę, ranką, tuo padarydamas durtinę - pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje, kurios kanalas tęsiasi per odą, poodį, IV tarpšonkaulinį tarpą, sužalojant širdiplėvės priekinę sienelę, dešinio širdies skilvelio priekinę sienelę per visą sienelės storį ir aklai užbaigiant dešinio skilvelio spindyje, kiaurinę durtinę-pjautinę žaizdą kairiame dilbyje, pjautinę žaizdą kairės plaštakos II piršto projekcijoje, kas komplikavosi vidiniu ir išoriniu kraujavimu, širdiplėvės ertmės tamponada išsiliejusiu krauju, ūmiu širdies ir kvėpavimo veiklos sutrikimu ir nukentėjusysis mirė, tokiu būdu tyčia nužudė S. E.

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinis skundas atmetamas.

Šioje baudžiamojoje byloje susiklostė situacija, kuomet nagrinėjamame įvykyje dalyvavusių asmenų parodymai tam tikroje dalyje nesutapo – nukentėjusieji B. I. ir E. J. bei nuteistasis A. M. kai kurias įvykio aplinkybes nurodė skirtingai. Dėl šios priežasties, apygardos teismas, siekdamas išsiaiškinti tikrąją nagrinėjamo įvykio eigą, pagrįstai sugretino anksčiau minėtų asmenų parodymus ir patikrino kuriose dalyse jie sutampa bei, vėliau sugretindamas šiuos parodymus su kitais byloje surinktais įrodymais, darė išvadas dėl faktinių aplinkybių, nuteistojo kaltės bei jo veikos kvalifikavimo. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo skunde, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymų analizę, nuosprendyje išsamiai išdėstė ne tik visus byloje surinktus įrodymus, bet taip pat ir motyvus, kuriais remiantis jis vienus įrodymus atmetė, o kitais rėmėsi priimdamas nuosprendį. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad visų įvykyje dalyvavusių asmenų – E. J., B. I. ir A. M. parodymai apie jų susitikimo aplinkybes, konflikto priežastį iš esmės sutapo – nukentėjusieji ir nuteistasis parodė, kad įvykio dieną skirtingu metu susitiko su S. E. ir atvyko į namą, kuriame jis gyveno. S. E. ir E. J. išėjus nupirkti daugiau alkoholinių gėrimų, nuteistasis liko pas S. E. ir užmigo. Atsibudęs norėjo į tualetą, nerado kur išsituštinti, todėl išsituštino ant guminio kilimėlio. Nuteistasis parodė atsibudęs kai grįžo S. E. ir E. J., jie buvo su dar vienu asmeniu – B. I. Nukentėjusieji E. J., B. I. ir nuteistasis parodė, kad konfliktas kilo dėl to, jog nuteistasis išsituštino ant guminio kilimėlio, nukentėjusieji pripažino prieš nuteistąjį A. M. dėl šios priežasties naudoję fizinį smurtą. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. G 2902, nuteistajam padaryti sužalojimai paaiškinami 11 smūgių, o remiantis nukentėjusiųjų bei nuteistojo parodymais, nuteistajam smūgiavo tiek patys E. J. su B. I., tiek ir nužudytasis S. E. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė dėl iki šiol aptartos įvykių eigos nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymuose buvusių nedidelių prieštaravimų (dėl nuteistojo palikimo S. E. namuose aplinkybių, išsituštinimo vietos) esminiais. Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodoma, kad šie nesutapimai, aiškiai nustačius kilusio konflikto priežastį, nėra reikšmingi nuteistojo veikos kvalifikavimui, prieštaravimai nukentėjusiųjų bei nuteistojo parodymuose galimai atsirado dėl jų neblaivumo įvykio metu ir jų asmeninių savybių. Vis dėlto, reikšmingi prieštaravimai nukentėjusiųjų E. J., B. I. bei nuteistojo A. M. parodymuose yra apie aplinkybes, kuriomis nuteistasis įvykio metu kartu su juo buvusiems E. J., B. I. ir S. E. smūgiavo peiliu. Nuteistojo A. M. gynėjo teigimu, įvykio metu tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų E. J., B. I. bei S. E. susiklostė būtinosios ginties situacija – gynėjo nuomone, ta aplinkybė, kad nuteistajam A. M. trys asmenys sudavė ne mažiau 11 smūgių į veidą ir kitas kūno vietas rodo, kad kėsinimasis buvo realus, o tai, kad prieš panaudojant peilį nuteistąjį A. M. E. J. laikė suėmęs už kaklo, anot gynėjo, patvirtina ir kėsinimosi akivaizdumą. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė priešingą išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagrįstai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi sulyginus juos su jo bylos nagrinėjimo teisme metu parodytomis aplinkybėmis matyti, kad teisme nuteistasis jam žinomas aplinkybes pasakojo jam palankesniu būdu nei ikiteisminio tyrimo metu – akcentuodamas kitos išeities jo situacijoje nebuvimą, agresyvius nukentėjusiųjų veiksmus (puolimą, nuteistojo grasinimų peiliu nepaisymą, smaugimą ir kt.) bei savo paties pastangas išvengti smarkesnių sužalojimų nukentėjusiesiems padarymo. Tuo tarpu byloje surinktus įrodymus - nukentėjusiųjų E. J. ir B. I. parodymus, specialistų išvadose konstatuotas aplinkybes bei kitą bylos medžiagą labiau atitiko jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Nuteistasis A. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kilus konfliktui dėl išsituštinimo ant kilimėlio, S. E. trenkė jam kumščiu į akį, griūdamas jis patyrė dar kelis smūgius ir prarado sąmonę. Kai atsipeikėjęs norėjo išeiti, verandoje buvę E. J. ir B. I. įstūmė jį atgal ant lovos. Anot nuteistojo, E. J. atsistojo iš dešinės, o B. I. iš nugaros ir pradėjo jį mušti. Po mušimo, kai E. J. su B. I. išėjo į lauką, jis vėl bandė išeiti ir jam vėl nebuvo leidžiama, jį mušė po vieną, praskėlė galvą. Nuteistojo teigimu, jis prašė jo nemušti, bet E. J. su B. I. atsakė, kad ateis S. E. ir parodys kaip iš tiesų mušama, o jei neužtils, tai jį užmuš. Nuteistasis parodė, kad paskui atėjo S. E., jis grasino užmušti nuteistąjį ir jį mušė. Kiek vėliau, nuteistasis, nematydamas kitos išeities, išsitraukė kišenėje turėtą peilį, nepaisydamas to, B. I. puolė ant nuteistojo, bet nieko jam nepadarė, nuteistajam mosuojant peiliu, B. I. ėmė trauktis pro duris. Tuo metu nuteistasis parodė norėjęs pasprukti, bet jį už kaklo pagriebė E. J. ir pradėjo smaugti. Kaip tik tuomet nuteistasis parodė dūręs E. J., bei nurodė, kad buvo paleistas E. J. tik kai dar kartą brūkštelėjo peiliu jam per galvą. Nuteistasis parodė, kad po to jis iššoko į verandą, kurioje buvo S. E. Anot nuteistojo S. E. nieko nedarė, todėl jis bandė išeiti, bet pamatęs, kad jį stebi S. E., pasuko už namo. S. E. keikdamasis vijo jį aplink namą, bet galiausiai nuteistasis parodė sustojęs. Tuomet S. E. artėjo prie nuteistojo, bandė jį paguldyti, bet nepavyko. S. E. pradėjus mosikuoti rankomis, nuteistasis du kartus, greitai, taikydamasis į S. E. rankas, smogė peiliu ir pabėgo. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis teisme nurodė įvykio aplinkybes atsimenantis geriau nei apklausų ikiteisminio tyrimo metu, tačiau savo parodymuose painiojosi, be to, bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis nurodė ir naujas aplinkybes – kad S. E. peiliu jis smūgiavo tik po to, kai šis dar jį bandė vytis aplink namą ir nuteistasis suprato, kad reikia sustoti ir atremti S. E. puolimą, bei, kad nukentėjusiesiems jis stengėsi padaryti kaip įmanoma menkesnius sužalojimus. Remiantis specialisto išvada Nr. M 1194/2016 (01), S. E. mirė nuo durtinio – pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su širdies sužalojimu (t. 1, b. l. 95-102), o specialisto išvadoje Nr. G3586/2016 nurodoma, kad E. J. padaryta durtinė žaizda galvoje ir durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo sienos žaizda epigastriumo srityje su kepenų pažeidimu (t. 1, b. l. 180-181). Iš šių duomenų matyti, kad priešingai nei nuteistasis nurodė pirmosios instancijos teismui, jo smūgiai peiliu buvo nukreipti į gyvybiškai svarbius S. E. ir E. J. vidaus organus – nuteistasis taikė į pilvą, krūtinę, galvą. Specialisto išvadose taip pat nurodoma, kad S. E. padarytos žaizdos kanalo kryptis statmena jo kūno ašiai, kanalo ilgis apie 9 cm, t. y. S. E. buvo padaryta beveik viso nuteistojo panaudoto peilio geležtės ilgio žaizda (specialisto išvada Nr. MK 88/2016(01), o E. J. buvo padarytos 2 cm ir 3 cm gylio žaizdos. Taigi skirtingai nuo nuteistojo teisme parodytų aplinkybių, matyti, kad jis nepasirinko ir mažiau pavojingo gyvybei smūgiavimo kampo. Apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistasis taip pat parodė smūgiavęs S. E. statmenai (t. 2, b. l. 67-75).Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog apygardos teismas nepaisydamas specialisto išvadoje Nr. G 3404/2016 (01) konstatuotos aplinkybės, kad B. I. sužalojimas buvo padarytas kietu, buku, ribotą kontaktinį paviršių turinčiu daiktu padarė nepagrįstą išvadą, kad jis buvo sužalotas peiliu, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu tokia teismo išvada specialisto išvadai neprieštarauja, kadangi pats nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad mosikavo peiliu prieš B. I., kad jam sudavė, nepaneigė aplinkybės, kad jį sužalojo, nors tiksliai kaip tai nutiko pasakyti negalėjo. Be to, nukentėjusysis B. I. taip pat patvirtino, kad sužalojimas kakle jam buvo padarytas peiliu, tą patį, remiantis liudytojo V. S. parodymais, jis nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Pažymėtina ir tai, kad sužalojimas galėjo būti padarytas nebūtinai peilio ašmenimis, bet ir viršutine neaštria geležtės dalimi ar rankena. Nuteistojo pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, kad S. E. buvo sužalotas lauke, ir, atitinkamai, kad būdamas lauke vijosi nuteistąjį A. M. aplink visą namą paneigia šioje dalyje nuoseklūs nukentėjusiųjų E. J. bei B. I. parodymai, kuriais remiantis S. E. buvo sužalotas tik įėjęs į namo vidų, kur susitiko bandžiusį išeiti nuteistąjį. Taigi pagrindo išvadai, kad S. E. konflikto metu vijosi nuteistąjį taip pat nėra.Visos aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apygardos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o nuteistojo teisme duotus parodymus, tiek, kiek jie neatitiko jo ikiteisminio tyrimo metu parodytų aplinkybių bei kitų byloje surinktų įrodymų, atmetė. Išanalizavus nukentėjusiųjų E. J. bei B. I. teisme duotus parodymus taip pat matyti, kad nukentėjusieji E. J. ir B. I. įvykio eigą nuo konflikto pradžios apibūdino kiek kitaip nei nuteistasis. Nukentėjusieji parodė, kad pirmas smūgius nuteistajam iš tiesų sudavė S. E., po to nuteistąjį mušė ir E. J. su B. I., tačiau iš jų parodymų matyti, kad kažkuriuo metu S. E. išėjo iš kambario parūkyti, prie jo prisijungė ir B. I. E. J. likus kambaryje su A. M., pastarasis traukdamas E. J. už galvos, perbraukė per galvą peiliu, po to dūrė E. J. į pilvą. E. J. pradėjus šauktis pagalbos į kambarį įėjo B. I. ir siekdamas užstoti E. J. pats buvo sužalotas peiliu į kaklą. E. J. tuo metu išbėgęs į lauką nurodė S. E. neiti vidun, nes nuteistasis turi peilį, tačiau S. E. jo nepaklausė ir įėjo i namo vidų, ten susigrūmė su nuteistuoju ir, kaip parodė B. I., S. E. gulint ant nuteistojo, nuteistasis smogė peiliu S. E. S. E. dar spėjo išstumti nuteistąjį iš namų, išėjo į lauką ir susmuko. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusiųjų E. J. ir B. I. parodymai šioje dalyje sutapo ir papildė vieni kitus, todėl apygardos teismas pagrįstai laikė juos patikimais ir jais rėmėsi. Nukentėjusieji E. J. ir B. I. vienodai nurodė, kad kai nuteistasis išsitraukė peilį S. E. kambaryje jau nebuvo. B. I. parodė kažkuriuo metu išėjęs paskui S. E., o E. J. teigė likęs su nuteistuoju sėdėti ant lovos, taigi remiantis šiais parodymais, tuo metu kai nuteistasis išsitraukė peilį, prieš jį smurtaujama nebuvo, šalia nuteistojo tuo metu šalia sėdėjo tik E. J., kuris buvo nuo jo nusisukęs. Nukentėjusieji vienodai nurodė, kad pirmiausia buvo sužalotas E. J., tuomet B. I., o galiausiai į kambarį įėjęs S. E., be to, tiek E. J., tiek B. I. parodė, kad po sužeidimo E. J. išėjo į lauką ir šaukėsi pagalbos. E. J. ir B. I. teigimu S. E. buvo sužalotas namo viduje, pasak B. I. – tuo metu kai gulėjo ant nuteistojo, o po to dar spėjo atsikėlęs išstumti nuteistąjį ir pats išeiti į lauką. E. J. parodė nepastebėjęs kada A. M. išėjo iš namo, tik pastebėjo, kad S. E. atsirėmė į sieną, pasakė, kad jį sužalojo. Nukentėjusieji E. J. ir B. I. proceso metu savo parodymų nekeitė ir kaskart apklausiami visas jiems žinomas ir bylai reikšmingas aplinkybes, nors ir su nedideliais galimai dėl patirto streso, neblaivumo ir asmeninių savybių atsiradusiais neesminiais netikslumais, nurodė iš esmės taip pat. Išanalizavus nukentėjusiųjų E. J., B. I. ir nuteistojo A. M. parodymus matyti, kad tarp nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų prieš nuteistąjį ir nuteistojo peilio išsitraukimo momento buvo tam tikras laiko tarpas, šioje dalyje nukentėjusiųjų ir nuteistojo parodymai iš esmės sutampa. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad įvykio eiga nuo to momento kai nuteistasis išsitraukė peilį klostėsi taip kaip nurodė nukentėjusieji E. J. ir B. I., kadangi šios aplinkybės patvirtinamos abiejų nukentėjusiųjų sutampančiais parodymais, tuo tarpu nuteistojo parodymai, kad nuteistasis prieš panaudodamas peilį dar bandė juo atsistojęs grasinti; kad nukentėjusieji E. J. ir B. I. neišsigando jo grasinimų ir abu bandė sulaikyti nuteistąjį; kad nukentėjusysis E. J. laikė nuteistąjį suėmęs už kaklo ir neleido judėti, nepatvirtinami kitais byloje surinktais įrodymais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad BK 28 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas reguliavimas numato šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-7-313/2012, 2K-275/2013, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018).Išanalizavus byloje surinktus įrodymus matyti, kad aukščiau nurodytus požymius atitinkantis kėsinimasis į nuteistąjį jam priėmus sprendimą panaudoti peilį neegzistavo – nepaisant to, kad prieš nuteistajam išsitraukiant peilį nukentėjusieji E. J., B. I. ir S. E. prieš nuteistąjį naudojo fizinį smurtą. Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tuo metu kai nuteistasis nusprendė išsitraukti peilį, smurtą prieš nuteistąjį nukentėjusieji buvo nutraukę, o E. J., kuris buvo sužalotas pirmas, kartu su nuteistuoju sėdėjo ant lovos nuo jo nusisukęs. Surinkti įrodymai neabejotinai liudija, kad kitiems nukentėjusiesiems nuteistasis smūgiavo peiliu taip pat nesant jokio realaus kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuteistasis tuo metu rankose laikė peilį ir juo grasino, o nukentėjusieji buvo beginkliai. Nuteistasis parodė, kad S. E. baigus jį mušti jis nusprendė pasišalinti iš namo, akimis ieškojo netoliese kokio nors daikto, kuriuo būtų galėjęs pagrasinti ir užčiuopė kišenėje buvusį peilį. Tai rodo, kad nuteistasis turėjo laiko nuspręsti kokiu būdu galėtų ištrūkti iš susiklosčiusios situacijos, apsvarstyti tinkamiausius šiam tikslui pasiekti būdus. Nei nuteistasis, nei nukentėjusieji E. J. ir B. I. nenurodė, kad nuteistasis būtų juos įspėjęs, jog tuo atveju, jei jo neišleis, jis panaudos peilį, priešingai, B. I. bylos nagrinėjimo teisme metu ne kartą pabrėžė, kad nuteistasis išsitraukė peilį ir grasino visus papjauti. Tai vertintina kaip kerštas dėl patirto smurto, o ne kaip gynybiniai veiksmai. Kaip jau minėta, specialistų išvadose bei nuteistojo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nuteistasis nebandė išvengti sunkių sužalojimų nukentėjusiesiems padarymo ir peiliu taikėsi į gyvybiškai svarbiausius žmogaus kūno organus. Bylos nagrinėjimo teisme metu paklausus nuteistojo kokiu tikslu jo nuomone jis nebuvo išleidžiamas iš namo, nuteistasis parodė, jog nežino ir, kad galimai nukentėjusieji siekė iš jo pasityčioti, o tai rodo, kad nuteistasis tos situacijos, kurioje buvo, nevertino kaip pavojingos jo gyvybei. Teisėjų kolegijos nuomone, visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis nagrinėjamo įvykio situacijos nevertino kaip pavojingos ir ji nebuvo pavojinga – reali grėsmė nuteistojo sveikatai ir gyvybei negrėsė, o atsižvelgiant į tai, kad pirmąjį smūgį peiliu nuteistasis sudavė nuo jo nusisukusiam E. J., nėra pagrindo daryti išvadą ir dėl kėsinimosi akivaizdumo. Šiuo atveju patalpos, kurioje įvykio metu buvo nuteistasis su E. J. dydis, nukentėjusiųjų amžius, sudėjimas ir ankstesni teistumai šios išvados nekeičia, kadangi iš bylos aplinkybių matyti, jog nuteistasis peiliu nukentėjusiesiems smūgiavo ne siekdamas apsiginti, bet siekdamas išeiti iš namo. Akivaizdu ir tai, kad situaciją, vertusią išeiti iš namo, realiai sukūrė pats nuteistasis. Tai jis išsitraukė peilį, juo grasino, sužalojo E. J., o vėliau ir B. I. bei S. E., sureagavusius į nuteistojo veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, kad paneigus nuteistojo gynėjo keltą versiją, kad nuteistasis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė esant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo svarstyti ir galimybę jo veiksmus kvalifikuoti kaip būtinosios ginties ribų peržengimą. Remiantis aukščiau aptartomis aplinkybėmis darytina išvada, kad nuteistasis nukentėjusiesiems smūgiavo tyčia, siekdamas pašalinti iš kelio jam išeiti iš namo trukdžiusius nukentėjusiuosius E. J., B. I. ir S. E. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat nepasitvirtino ir kita nuteistojo gynėjo keliama versija - kad nuteistasis peiliu nukentėjusiesiems smūgiavo būdamas labai susijaudinęs. Siekdamas patikrinti šią versiją pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu apklausė teismo psichiatrijos ekspertę – A. S., kuri susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga bei nuteistojo medicininiais dokumentais paneigė nuteistojo laikino psichikos sutrikimo ir patologinio afekto būsenos galimybę ir būtinybę byloje skirti atitinkamą ekspertizę, be to, bylos nagrinėjimo teisme metu taip pat buvo apklausta ir teismo psichologijos ekspertė V. J., kuri parodė, kad planingi veiksmai, galvojant apie pasekmes, fiziologinio afekto būsenai yra nebūdingi – tokios būsenos metu gebėjimas kontroliuoti savo veiksmus yra gerokai sumažėjęs ir asmuo tiesiog bando sureaguoti. Ekspertė taip pat pažymėjo, kad fiziologinio afekto būsena nėra konstatuojama, jeigu žmogus yra apsvaigęs nuo alkoholio ir tas apsvaigimas yra vidutinio arba sunkaus laipsnio. Remdamasis bylos duomenimis apie nuteistojo priklausomybę alkoholiui ir neblaivumą įvykio metu, bei turėtas galimybės apsvarstyti savo elgesio variantus apygardos teismas konstatavo, kad nuteistasis veikų padarymo metu nebuvo labai didelio susijaudinimo būsenoje ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šia išvada sutinka. Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas įvertino tą aplinkybę, kad ekspertės V. J. vyras yra pažįstamas su nuteistuoju, ir, remdamasis tuo, kad ekspertė davė bendro pobūdžio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką atitinkančius paaiškinimus, pagrįstai jais rėmėsi. Pažymėtina, kad ekspertė nurodė, jog siekiant patvirtinti ar atmesti afekto būsenos galimybę, reikalingas kruopštus ekspertinis tyrimas, todėl išvadų ar nuomonės dėl šioje byloje susiklosčiusios situacijos ekspertė neteikė. Atmetęs nuteistojo ir jo gynėjo prašymą byloje skirti ekspertizę siekiant nustatyti ar nuteistasis jam inkriminuotas nusikalstamas veikas galėjo padaryti būdamas didelio susijaudinimo būsenoje, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų taip pat nepažeidė, kadangi tokia ekspertizė gali būti skiriama kai kyla pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo (nuteistojo) psichinės būsenos nusikalstamos veikos padarymo metu. Šiuo atveju, atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą nuo nukentėjusiųjų neteisėtų veiksmų iki nuteistojo sprendimo išsitraukti peilį, į aplinkybes, kad du iš trijų nukentėjusiųjų peilio išsitraukimo metu net nebuvo kambaryje kartu su nuteistuoju, į nuteistojo neblaivumą veikos padarymo metu ir duomenis apie jo priklausomybę alkoholiui, taip pat nuteistojo parodymus apie apsvarstymus dėl būdo ištrūkti iš namo pasirinkimo, aplinkybes, kad pats nuteistasis nenurodė buvęs labai supykęs ar susijaudinęs veikos padarymo metu bei nusikalstamos veikos padarymo mechanizmą, kuris aiškiai byloja apie nuteistojo norą prasiveržti pro nukentėjusiuosius, o ne sureaguoti į jų neteisėtus veiksmus, pagrindo kalbėti apie nuteistojo labai didelį susijaudinimą darant nusikalstamą veiką, nėra.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. M. veikė neapibrėžta tyčia, todėl nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal kilusias pasekmes pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Kaip matyti iš aukščiau nustatytų aplinkybių, nuteistasis A. M. neturėjo tyčios nukentėjusiesiems padaryti tam tikrus apibrėžtus sužalojimus ar juos nužudyti. Nepaisant to, kad smūgiavo peiliu nukentėjusiesiems į gyvybiškai svarbius organus, nuteistasis smūgius peiliu sudavė tik tam, kad galėtų ištrūkti iš namo ir juos nutraukė iškart kai turėjo galimybę netrukdomas artėti prie išėjimo ir pasitraukti iš įvykio vietos. Nuteistąjį veikus neapibrėžta tyčia patvirtina ir nukentėjusiesiems padaryti skirtingo sunkumo sužalojimai.Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo nuosprendžio motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nuteistojo A. M. padarytos veikos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį buvo kvalifikuotos tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, patikrino nuteistojo ir jo gynėjo keltas versijas, nuosprendyje pateikiamas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo veikos kvalifikavimo pagrindė išsamiais motyvais, remdamasis byloje surinktų ir betarpiškai teisme ištirtų įrodymų visuma, todėl pagrindo šioje dalyje keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nuteistajam A. M. paskirtos bausmės

Nuteistojo gynėjo skunde prašoma nuteistojo A. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl jų gailėjosi. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88/2008, 2K-77/2013; 2K-186-942/2015). Šiuo atveju, nuteistasis pirmosios instancijos teisme savo parodymus keitė sau palankesniu ir jo veikos teisinį kvalifikavimą įtakojančiu būdu, taip klaidindamas teismą, trukdydamas išsiaiškinti tikrąsias nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes , o tuo pačiu ir trukdydamas nustatyti tikrąją jo padarytų veiksmų kvalifikaciją, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Nuteistojo veikoje taip pat negali būti nustatytos ir kitos nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodomos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymas peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kadangi byloje buvo nustatyta, jog būtinosios ginties situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų nesusiklostė, bei, veikos padarymas dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), kadangi nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas didelio susijaudinimo būsenoje. Pažymėtina, jog nuteistojo veikoje buvo nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – aplinkybė, kad nuteistojo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei, kad nuteistasis pagal savo galimybes siekė atlyginti padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pirmosios instancijos teismas nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas ir BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas aplinkybes, remdamasis jomis nuteistajam už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skyrė vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą - aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sankcijos minimumui. Įvertinęs apygardos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistajam pirmosios instancijos teismo už kiekvieną iš jo padarytų nusikalstamų veikų atskirai paskirtos bausmės yra teisingos, jos buvo tinkamai subendrintos ir galutinė nuteistajam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmens pavojingumą, yra tinkamai individualizuota, nėra nei per švelni nei per griežta, todėl dar labiau švelninti jos nėra pagrindo.

Dėl E. J. patirtos neturinės žalos

Nukentėjusysis E. J. baudžiamojoje byloje pareiškė 5 500 Eur dydžio ieškinį jo patirtai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė nukentėjusiajam nepateikus jokių jo patirtos turtinės žalos dydį patvirtinančių dokumentų, tačiau iš nuteistojo A. M. nukentėjusiojo E. J. naudai priteisė 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Teismas atsižvelgė į paties nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus nuteistojo atžvilgiu, nukentėjusiojo patirtus sužalojimus ir išgyvenimus bei teismų praktikoje nukentėjusiesiems priteistinas sumas neturtinės žalos atlyginimui. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusysis E. J. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. bei 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiais buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, įskaitant ir žymaus kompozitoriaus iš Vokietijos bei kitų asmenų užpuolimą ir šios veikos reikalauja stiprios sveikatos bei miklumo, išliekamųjų pasekmių šiam nukentėjusiajam turėjo nelikti. Remdamasis šiais argumentais nuteistojo gynėjas prašo nukentėjusiajam E. J. žalos atlyginimui priteistos sumos dydį sumažinti nuo teismo priteistų 1 500 Eur iki 500 Eur, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu šis prašymas yra nepagrįstas. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde įvardytomis nukentėjusiojo asmeninėmis savybėmis, kurios be kita ko grindžiamos tik ta aplinkybe, kad jis anksčiau yra teistas už smurtinės nusikalstamos veikos padarymą, negali būti remiamasi vertinant nuteistajam padaryto sužalojimo pasekmes ateityje, juo labiau negalima vienareikšmiška išvada, kad tokių pasekmių nukentėjusiajam niekuomet nekils. Nukentėjusiajam E. J. buvo padaryta durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo sienos žaizda epigastriumo srityje su gyvybiškai svarbaus organo - kepenų pažeidimu. Šis sužalojimas yra vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 180-181), todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad dėl jo padarymo nukentėjusysis ateityje užtikrintai nepatirs jokių sveikatos problemų. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam E. J. iš nuteistojo priteista suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teismų praktikoje panašiose bylose priteistinus dydžius, nukentėjusiojo patirtų sužalojimų sunkumą bei jo patirtus išgyvenimus, todėl yra paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.