Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Irena Stasiūnienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. ir suinteresuoto asmens Z. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-2005-1065/2018 pagal pareiškėjų E. S. ir E. S. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo suinteresuotiems asmenims Z. J., J. S., V. S., I. N., G. S., S. P., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto bankas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

Dėl ginčo esmės ir faktinių aplinkybių

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbiami) mirus T. S. liko 1/8 dalis buto (duomenys neskelbiami) ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbiami). Po T. S. mirties dėl palikimo priėmimo į notarą niekas nesikreipė, paveldėjimo byla užvesta nebuvo, testamentų taip pat nėra sudaryta. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad minėtame bute E. S., E. S. (palikėjos anūkai) su J. E. (pareiškėjų motina) gyveno dar iki palikėjos mirties. Apeliantas E. S. nurodo, kad 1/8 dalį buto (duomenys neskelbiami), likusio po palikėjos T. S. mirties, kartu su broliu E. S. priėmė jį faktiškai valdydami. Nurodė, kad minėtame bute gyveno, jį remontavo, mokėjo mokesčius, leido jame gyventi savo motinai J. E..

Dėl naujų įrodymų pateikimo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Tačiau šis draudimas nėra absoliutus: naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė išliko vėliau. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Taigi papildomų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas, net jei jų pateikimą inicijuoja bylos šalis (CPK 314 st.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-494-684/2016).Nagrinėjamu atveju apeliantas E. S. kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad jie sudaryti įvairiais laikotarpiais (banko sąskaitų išrašai, prekių pirkimo kvitai, mokestiniai pranešimai, knygelės, kt.) iki pareiškimo pateikimo teisme. Apeliantė Z. J. kartu su savo apeliaciniu skundu taip pat teikė naujus byloje įrodymus (namų valdos techninės apskaitos byla). Atsižvelgdamas į ribotą apeliacijos modelį ir naujų įrodymų pateikimo ribojimą, teismas tiria ir vertina, ar šie rašytiniai įrodymai buvo teikti pirmosios instancijos teismui, jei taip, kaip buvo išspręstas jų priėmimo klausimas.Apelianto E. S. teigimu, minėti rašytiniai įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes įrodymai buvo Lietuvoje, o E. ir E. S. gyvena užsienyje. Apeliantas ir pareiškėjas taip pat nedalyvavo teismo posėdžiuose ir apskritai nebuvo atvykę į Lietuvos Respubliką bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantas E. S. nurodė, kad apie tai, jog teisme buvo iškelta elektroninė byla jis sužinojo tik 2018 metais, kuomet pirmą kartą prisijungė prie elektroninės bylos per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, o iš savo atstovo negavo papildomos informacijos apie tai, kad yra iškelta elektroninė byla. Apeliantė Z. J., teikdama naujus įrodymus apeliaciniame procese, nurodo, kad dėl teisinio išsilavinimo stokos ir savo amžiaus nežinojo kas gali būti laikoma įrodymu byloje, jai buvo sunku orientuotis civiliniame procese.Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai teikdami teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė LR civilinio kodekso (toliau – CK) 5.51 str. 1 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, jog įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Taip pat, prie pareiškimo E. ir E. S. pridėjo įrodymus, kuriais grindė savo įrodinėjamas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai jau teikdami pareiškimą pirmosios instancijos teismui turėjo galimybę pateikti visus byloje esančius įrodymus. Taip pat, pažymėtina, jog E. ir E. S. gyvenimas užsienyje negali būti pripažintinas svarbia aplinkybe, trukdančia jiems domėtis teismo procesu, kuriuo siekiama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą (kad pareiškėjai priėmė T. S. palikimą faktiškai pradėjus jį valdyti). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantui E. S. ir E. S. pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatas A. Š., kuris dalyvavo ir teismo posėdžiuose. Todėl apelianto argumentas, kad jis, turėdamas profesionalų atstovą byloje, nežinojo apie iškeltą elektroninę bylą teisme yra atmetamas, kaip ir argumentas dėl negalėjimo pateikti visų įrodymų pirmosios instancijos teisme.Taip pat nesutiktina ir su apeliantės Z. J. argumentu, kad ji dėl savo amžiaus ir teisinių žinių stokos nesiorientavo civiliniame procese, nežinojo, kas byloje gali būti vertinama kaip įrodymai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2018-02-09 Z. J. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokate J. B. ir elektroninėje byloje pateikė naujus rašytinius įrodymus (namų valdos techninės apskaitos byla). Atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė sudaryti teisinių paslaugų sutartį ir minėtus įrodymus pateikti galėjo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliacinių skundų argumentai dėl naujų įrodymų prijungimo apeliacinės instancijos teisme yra teisiškai nepagrįsti ir nesuponuoja CPK 314 straipsnyje numatytos išimties taikymo. Apelianto, kaip bylą iniciavusios proceso šalies pareiga laiku pateikti visus savo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus kyla tiesiogiai iš atitinkamų teisės normų (CPK 7 str. 2 d., 12 str., 135 str. 2 d., 178 str.). Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismas 2017 m. gruodžio 14 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutartyje nurodė, kad „pareiškėjams pasiūlytina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjai savo asmeniniais veiksmais pradėjo turtą valdyti iš karto po T. S. mirties (CPK 115 str. 2 d., 135 str., 443 str. 1 d., 447 str. 3 p.)“, tai buvo nurodyta ir teismo 2018-01-24 sprendime. Teismo vertinimu pareiškėjai turėjo rūpintis savo procesinėmis teisėmis ir pareigomis, be to, pareiškėjų interesai byloje buvo atstovaujami advokato, kuris dalyvavo teismo posėdžiuose.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliantų E. S. ir Z. J. kartu su apeliaciniais skundais pateikti rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl juos pateikus apeliacinės instancijos teisme atsisakytina priimti. Priešingu atveju, teismo vertinimu, būtų pažeisti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai (CPK 7 str.), taip pat proceso teisės normos, reglamentuojančios naujų įrodymų priėmimą apeliacinės instancijos teisme, jų priėmimas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas.

Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti.

Palikimo priėmimas – tai įpėdinio valios išreiškimas veiksmais, liudijančiais įpėdinio sutikimą įgyti visas teises į palikimą ir prisiimti visas pareigas, kilusias ar galinčias kilti iš palikimo. Pagal CK 5.50 str. 2 d., 5.51 str. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011). Pagal CK 5.50 str. 3 d. įgyvendindami savo teisę į palikimą įpėdiniai palikimo priėmimo veiksmus turėjo atlikti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidus šį terminą ir jo įstatymo nustatyta tvarka nepratęsus įpėdinis praranda paveldėjimo teisę. Palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, yra vienas iš CK 5.50 str. 2 d. įtvirtintų palikimo priėmimo būdų. Kaip minėta, taip priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų.Teismas, atsižvelgęs į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, nustato, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Apie tokių veiksmų atlikimą teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia, kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y. įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2009; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-484/2011).Pagal CK 5.50 str. 1 d. draudžiama priimti palikimą iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, reikšmingi ne tik įpėdinio veiksmai, bet ir turto, sudarančio palikimą, pobūdis.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, norint įrodyti, jog įpėdinis priėmė turtą kaip palikimą, faktiškai pradėjęs jį valdyti per įstatyme nustatytą terminą, nepakanka įrodyti, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi tuo turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės; vien nurodyti veiksmai vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2009 kt.). Asmuo, grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant dėl to, priėmė įpėdinis palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po turto (daiktų) paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.Bylos duomenimis nustatyta, kad E. S. ir E. S. bute (duomenys neskelbiami) kartu su motina J. E. gyveno iki palikėjos T. S. mirties (nurodo, kad įsikėlė (duomenys neskelbiami)). E. S. išvykimą į užsienio valstybę deklaravo (duomenys neskelbiami), E. S. išvykimą į užsienio valstybę deklaravo (duomenys neskelbiami). J. E. minėtame bute nebegyvena. E. ir E. S. aplinkybę, kad palikėjos turtą siekė valdyti kaip savo grindžia tuo, kad bute gyveno, mokėjo su turtu susijusius mokesčius, siekė butą suremontuoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu vien šios aplinkybės nėra pakankamos, kad teismas galėtų pripažinti, jog tokie apelianto ir jo brolio E. S. veiksmai gali būti vertinami kaip jų siekis naudotis butu ir jį valdyti kaip savo. Kaip minėta, aplinkybę, ar asmuo priėmė palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti, teismas sprendžia iš veiksmų fakto ir veiksmų pobūdžio. Veiksmų pobūdis - tai įpėdinio aktyvūs veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save turto savininku. Taigi apelianto ir pareiškėjo likimas gyventi močiutės bute savaime neįrodo palikimo priėmimo pradėjus jį valdyti. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl palikimo priėmimo pradėjus faktiškai jį valdyti siekė išsiaiškinti ar palikėjai atliko aktyvius veiksmus, siekdami priimti T. S. palikimą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas siūlė pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius byloje įrodinėjamas aplinkybes, taip pat teismo posėdžių metu buvo išklausyti liudytojai bei suinteresuoti asmenys byloje. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad E. ir E. S. veiksmų pobūdis (byloje nebuvo įrodyta, kad E. ir E. S. per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos priėmė jį faktiškai pradėdami turtą valdyti) nesudaro pagrindo išvadai, kad tokie apelianto ir pareiškėjo veiksmai patvirtina jų, kaip paveldėto turto savininkų, elgesį. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad, kaip nurodė pareiškėjų atstovas, bute buvo atliktas remontas. Todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad E. ir E. S. neįrodė, jog jie priėmė 1/8 dalį buto (duomenys neskelbiami), faktiškai pradėdami jį valdyti.Apeliacinio teismo vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Teismo nuomone, teisminės praktikos kontekste bei vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinių skundų motyvais turėtų būti keičiamas. Nesutiktina su E. S. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nustatė ne visas faktines aplinkybes, o nustatytąsias neteisingai vertino. Priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, suinteresuotų asmenų ir liudytojų paaiškinimus byloje, taip pat, kaip minėta, nurodė pareiškėjams pateikti papildomus įrodymus byloje, patvirtinančius jų įrodinėjamas aplinkybes, tačiau E. ir E. S. to nepadarė.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Apeliantai nurodo, kad teismas padarė procesinės teisės pažeidimus neįtraukdamas J. E. suinteresuotu asmeniu byloje, todėl byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Toks apeliantų argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. CPK 443 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla; jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. CPK 266 str. nurodyta, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas nebuvo tiesiogiai susijęs su buto bendrasavininkės J. E. teisėmis ir pareigomis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu J. E. buvo apklausta kaip liudytoja, todėl yra akivaizdu, jog, apie vykstantį teismo procesą J. E. buvo žinoma, tačiau nei pareiškėjai, nei J. E. neprašė jos įtraukti į bylą suinteresuotu asmeniu. Įvertinęs byloje esančią medžiagą apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas byloje nesprendė dėl J. E. teisių ir pareigų nustatymo, pasikeitimo ar pabaigos, todėl priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų nepadarė.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasi išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad E. S. ir Z. J. apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Byloje neįrodyta, kad E. ir E. S. priėmė T. S. palikimą pradėdami jį faktiškai valdyti. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2018 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.