Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Eglės Surgailienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. I. ieškinį atsakovui D. P., dalyvaujant išvadą teikiančiai institucijai Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl tėvo valdžios apribojimo, vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas D. P. atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, nors procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą byloje, kurioje nurodė, kad tikslinga vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina. Teismo posėdžio metu pažymėjo, kad yra pagrindas apriboti atsakovo tėvo valdžią, nes jis vengia atlikti savo pareigą auklėti sūnų, nesirūpina juo, tarp tėvo ir sūnaus nėra jokio emocinio ryšio, atsakovas vengia išlaikyti sūnų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas D. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neterminuotai apribodamas atsakovo kaip tėvo valdžią nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, paliko jam teisę matytis su vaiku, nurodęs, jog byloje nėra įrodymų, kad atsakovas gali pakenkti vaiko interesams. Nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos išvadomis, apeliantė J. I. pateikusi apeliacinį skundą jį grindžia tuo, jog atsakovas yra sėdėjęs kalėjime už tyčinius nusikaltimus, nekartą baustas administracinėmis baudomis už vagystes, agresyvų elgesį, žmonių sumušimus, konfliktus šeimoje, smurto vartojimą, grasinimą ir kt. Apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo dėstomais motyvais dėl priteisto išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

Dėl neribotai apribojus tėvo valdžią paliekant teise matytis su vaiku

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas vaikų teises ir pareigas, nustatė, kad vaiko auklėjimo, raidos, materialiųjų ir kitokių priemonių visuma turi padėti vaikui tapti subrendusia, savarankiškai gyventi visuomenėje pasirengusia asmenybe.

Kai tėvai (tėvas ir/arba motina) vengia atlikti savo pareigą auklėti vaiką, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaiku, teismas gali priimti sprendimą dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo, kuris gali būti taikomas tuomet, kai teismas padaro išvadą, kad tėvas daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai – pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas reiškia tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaikui garantuojamų teisių žinoti, kas jo tėvai bei su jais gyventi ir būti jų auklėjamam bei aprūpinamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos įstatymo 11, 23 straipsniai, CK 3.161 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis). Jos taikymo padarinys – tėvų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste ir nustatytų įstatyme, sustabdymas, taip pat galimybė (kai tėvų valdžia apribojama neterminuotai) be atskiro tėvų sutikimo vaiką įsivaikinti kitiems asmenims (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 4 d. nutartis Nr. 3K-7-114/2013).

Lietuvos Respublikos CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ir (ar) motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 str. 2 d.). Taigi esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią, turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl tėvų atliktų (neatliktų) veiksmų, įgyvendinant tėvų valdžią, priešingumo vaiko interesams, tarp jų – galbūt pažeidžiamus vaiko interesus ir pažeidimų pobūdį bei, remdamasis nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma bei atsižvelgdamas į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas vienai iš tėvų valdžios ribojimo priemonių taikyti ar ne. Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas apriboti neterminuotai atsakovui D. P. tėvo valdžią, nustatė įstatyme įtvirtintus pagrindus, kuriems esant tokia pareiga kyla. Tačiau teismas padarė klaidingą išvadą, nurodydamas, jog byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas gali pakenkti vaiko interesams, ko pasėkoje paliko jam teisę matytis su vaiku. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylos medžiagą, šalių paaiškinimus bei remdamasi teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, visiškai pritaria apeliantės argumentams, jog šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai matyti atsakovo amoralus/ agresyvus elgesys ne tik savo artimųjų žmonių, tačiau ir svetimų/pašalinių asmenų atžvilgiu, taip pat byloje neginčytinai nustatyta, jog atsakovas yra konfliktinė ir ūmi asmenybė, ne kartą buvęs įkalintas laisvės atėmimo vietoje, baustas, ko pasėkoje apeliacinės instancijos manymu, atsakovas vertintinas kaip pavojingas nepilnamečiam vaikui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai atsakovui neterminuotai apribojo tėvo valdžią sūnaus Danieliaus atžvilgiu, tačiau teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių, jog atsakovas gali pakenkti vaiko interesams. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad atsakovas ne kartą buvo traukiamas tiek baudžiamojon, tiek administracinėn atsakomybėn už plėšimus, svetimo turto pagrobimą, dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ir pasipriešinimo valstybės tarnautojui, dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams, jų garbės ir orumo įžeidimo; ne kartą bausmę atliko laisvės atėmimo įstaigose. Byloje taip pat buvo paminėta aplinkybė, o atsakovas jos ir neginčijo, nors apie nagrinėjamą bylą jam buvo žinoma, jog atsakovas yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų bei alkoholinių gėrimų, ko pasėkoje remiantis apeliantės teiginiais, jis tampa agresyvus, neprognozuojamas ir yra pavojingas ne tik aplinkiniams, bet galimai ir sau. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad šiuo metu jis gyvena sveikai, neturi jokių priklausomybių, taip pat atsakovas neišreiškė savo valios bendrauti, matytis su nepilnamečiu vaiku, neparodė jokios iniciatyvos, jog vaikas jam yra reikalingas ir jis yra pasiruošęs juo tinkamai rūpintis, taip atlikdamas jam įstatymo pavestą pareigą bei funkcijas. Priešingai bylos bei teismų informacinės sistemos Liteko duomenis tik patvirtina, jog atsakovas yra pakankamai neatsakingas bei daro žalingą įtaką nepilnamečiui vaikui savo amoraliu elgesiu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis būtų prisidėjęs prie sūnaus Danieliaus išlaikymo. Byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovas nuo pat vaiko gimimo (nuo 2007 m. ) visiškai vaiku nesirūpina (nei finansiškai, nei emocionaliai), veda amoralų gyvenimo būdą, o tai tik teisėjų kolegijos manymu, patvirtina jo nesugebėjimą vykdyti savo kaip tėvo pareigų, todėl šie duomenys leidžia daryti išvadą, jog tarp tėvo ir vaiko nėra nusistovėjusio jokio emocinio ryšio, nes kaip nurodo apeliantė, atsakovas su vaiku visiškai nebendrauja, o jį auginti padeda apeliantės tėvai bei jos sugyventinis. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, jog atsakovas pradėjo nuolat rūpintis vaiku, lanko jį, domisi ugdymu ir realiais pasikeitimais dėl savo gyvenimo būdo, siekia vaiką susigrąžinti. Tai, kad atsakovas piktnaudžiauja galimai ne tik alkoholiu, teisėjų kolegijos vertinimu, daro žalą vaiko ugdymui ir užkerta kelią atsakovui tinkamai pasirūpinti savo vaiku bei užtikrinti jo teises ir teisėtus interesus. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad tėvo piktnaudžiavimas galimai ne tik alkoholiu, bet ir narkotinėmis medžiagomis, daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ir šiuo metu nėra duomenų, kad atsakovo D. P. padėtis gali pasikeisti. Šiuo konkrečiu atveju, teisėjų kolegija sprendžia, jog tėvo valdžios apribojimas neterminuotai vaiko atžvilgiu, nepaliekant jam teisės matytis su vaiku yra teisėta priemonė, nes užtikrina vaiko teises ir teisėtus interesus vystytis ir augti saugioje aplinkoje. Pažymėtina, kad šis vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo būdas taikomas siekiant išsaugoti vaiko sveikatą bei sudaryti normalias auklėjimo ir gyvenimo sąlygas bei perspėti tėvą dėl tinkamo tėvų valdžios įgyvendinimo.

CK 3.181 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams. CK 3.182 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas. Todėl pasikeitus situacijai ir atsakovui pakeitus gyvenimo būdą bei elgesį (atsakovas turi susirasti darbą; padėti išlaikyti sūnų (teikti išlaikymą); pradėti realiai bendrauti su sūnumi, savo doru elgesiu siekti sūnaus palankumo savo atžvilgiu; priimti Vaikų teisių apsaugos tarnybos teikiamą pagalbą, vykdyti jų rekomendacijas ir galimą veiksmų planą, siekiant susigrąžinti sūnų; ir pan.), t.y. išnykus neterminuoto apribojimo pagrindams, atsakovas turi galimybę kreiptis dėl neterminuoto apribojimo panaikinimo.

Dėl priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio

Pirmosios instancijos teismas priteisė vaiko išlaikymui 518 Lt išlaikymą, mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki sūnus sulauks pilnametystės, atsižvelgdamas į tai, jog vaikas neturi specialiųjų poreikių, į tai, kad išlaikymą turi teikti abu tėvai, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, jog berniuko išlaikymui reikia skirti 1200 Lt (priešingai, ieškovė teismui teismo posėdžio metu patvirtino jog tokios sumos neskiria), į šalių turtinę padėtį ir galimybes siekti gauti didesnes pajamas. Teismas, taip pat priteisė 16 423 Lt išlaikymo įsiskolinimo, atsižvelgdamas į tai, kad išlaikymas vaikui privalėjo būti teikiamas nepriklausomai nuo tėvo gaunamų pajamų, skaičiuojant pagal tuo metu galiojusios minimalios algos dydį, kuris nuo 2008 m. sausio 1 d. sudarė 800 Lt, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. sudarė 850 Lt ir nuo 2013 m. sausio 1 d. sudarė 1 000 Lt.

Apeliantė nesutikdama su šia sprendimo dalimi, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog vaikas neturi specialių poreikių, kadangi jam yra diagnozuota astma, jis dažnai serga, taigi vaikas dėl nuo gimimo sergamos astmos turi specialių poreikių ir su liga susijusių papildomų išlaidų, kurių teismas nenori pripažinti. Apeliantė taip pat nesutinka su priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžiu ir nurodo, jog nėra aišku kokiais skaičiavimais teismas remiasi.

Šioje skundžiamo sprendimo dalyje, teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, todėl aukščiau paminėtus apeliantės argumentus atmeta, kaip nepagrįstus. Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso 3.155, 3.192, 3.194, 3.201 straipsniai). Remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015 ).

Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 600 Lt per mėnesį, nes klaidingai suprato vaiko specialius poreikius dėl turimos astmos ir su liga susijusiomis išlaidomis. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, nes nenustatė, kad teismas būtų pažeidęs įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisykles, spręsdamas dėl sumos, kas mėnesį reikalingos D. P. poreikiams tenkinti, ar nukrypęs nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, spręsdamas dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo apimties. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas į bylą nepateikė įrodymų, jog turi kitų išlaikytinių, sveikatos problemų ar paskolinių santykių, todėl sprendė, kad pagrindo perkelti nepilnamečio vaiko išlaikymo naštą vien berniuko motinai, suteikiant galimybę tėvui nusišalinti nuo šios prievolės vykdymo, nėra. Tačiau, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog apeliantė neįrodė, kad berniuko išlaikymui reikia skirti 1 200 Lt, ko pasėkoje ieškovės prašomą iš atsakovo priteisti išlaikymą sumažino nuo 600 Lt iki 518 Lt. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutinka ir sprendžia, kad ši suma pagrįsta leistinais ir pakankamais įrodymais. Pažymėtina, kad šalių sūnus gyvena su apeliante, todėl teigdama, kad jo poreikių patenkinimui reikia 1 200 Lt sumos, savo atsikirtimą turėjo pagrįsti detaliai nurodydama, kokius sūnaus poreikius už nurodytą sumą ji tenkino, tačiau nei ieškiniu, nei kitu teismui teiktu procesiniu dokumentu savo argumentų šiuo aspektu nepagrindė (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliantės reikalavimą priteisti susidariusio išlaikymo įsiskolinimą 21 600 Lt dydžio sumoje, visiškai pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog šiuo atveju pagrįsta ir teisinga išlaikymo įsiskolinimo suma laikytina 16 423 Lt. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl susidariusio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jog vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), ko pasėkoje, atsižvelgdamas į atitinkamais laikotarpiais, galiojusios minimalios algos dydį, paskaičiavo susidariusio išlaikymo įsiskolinimo dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 16 423 Lt įsiskolinimą ir 518 Lt kas mėnesinį išlaikymą nepilnamečiam sūnui, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-252/2010).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas apribojęs neterminuotai atsakovui tėvo valdžią, nepagrįstai paliko jam teisę matytis su vaiku. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje keistinas, nurodant, jog atsakovui D. P. neterminuotai apribojama tėvo valdžia, nepaliekant teisės matytis su nepilnamečiu D. P. (CK 3.180 str. 3 d.). Kitoje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Aptartais argumentais patenkinus ieškovės apeliacinį skundą tik iš dalies, iš atsakovo D. P. apeliantės J. I. naudai priteistinas 30 Eur dydžio žyminis mokestis, kurį apeliantė sumokėjo už apeliacinio skundo padavimą (CPK 93 str. ). Kitų bylinėjimosi išlaidų apeliantė priteisti neprašo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jį išdėstyti taip:

Neterminuotai apriboti tėvo valdžią D. P. (D. P.), a.k. (duomenys neskelbtini) vaiko D. P. (D. P.), a.k. (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nepaliekant teisės matytis su vaiku.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo D. P. apeliantės J. I. naudai 30 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.